Šiaulių apygardos teismo nutartis

Nuteistojo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltę pripažino bijodamas tyrėjos grasinimo jį sulaikyti, nes tuomet jis nebūtų galėjęs dalyvauti savo motinos laidotuvėse.

Valstybės nustatytame teisiniame reguliavime yra įtvirtinta, jog visuomenės narių bendrabūvio tvarka, žmonių bendravimas viešose erdvėse turi būti grindžiamas kultūros tradicijomis, pagarbos, tolerancijos principais. Asmens saugumas, moralinių-kultūrinių tradicijų apsauga ir dvasinis komfortas viešajame gyvenime yra socialinė vertybė, kuri valstybės ne tik skatinama ir puoselėjama, bet ir ginama atitinkamais teisės aktais, o įstatymo numatytais atvejais baudžiamosios teisės priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje Nr. 2K-7-404/2014).

BK 284 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d. (žin., 2007, Nr. 81-3309) redakcija) nustatė baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padaryta veika, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos kelios alternatyvios viešosios tvarkos pažeidimo veikos: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai.

Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, transporto judėjimo sutrikdymas ir pan. Padarytos veikos kvalifikaciją apsprendžia ir dėl veikos kilę BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, – būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5/2014). Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje Nr. 2K-406/2014). Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje automobilio apgadinimas ar niokojimas viešoje vietoje yra pripažįstamas BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuoju požymiu – vandališkais veiksmais (kasacinės nutartys Nr. 2K-378/2009, 2K-65/2010).

Nors nukentėjusysis D. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2015 m. liepos 15 d., apie 0.30 val., jam kartu su M. B. ir Ž. V. važiuojant jo (D. G.) vairuojamu automobiliu „BMW 318“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sustojus prie pažįstamos merginos V. B., privažiavęs automobilis „Opel Astra“, vairuojamas M. L., užkirto jam kelią, kad jis negalėtų važiuoti, ir iš šio automobilio išlipo A. S., L. G. ir dar vienas vaikinas, kurio jis (D. G.) nepažino (1 t., 13–14 b. l.), jis, priešingai nei teigia nuteistasis, taip pat nurodė ir šio vaikino atliktus veiksmus – kad pastarasis išdaužė automobilio priekinį stiklą. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu D. G. iš parodytų šešių asmenų nuotraukų pagal šukuoseną (trumpai kirptus plaukus), kūno sudėjimą (smulkus), veido bruožus atpažino E. E., kaip asmenį, kuris išlipęs iš M. L. vairuojamo automobilio turėjo rankose metalinį strypą ar pagalį ir juo išdaužė jo (D. G.) vairuoto automobilio „BMW 318“ priekinį stiklą bei kartu su A. S. daužė automobilio kėbulą. Minėto procesinio veiksmo atlikimo metu nukentėjusysis D. G. taip pat pažymėjo, kad jis E. E. pažįsta iš matymo (1 t., 20–22 b. l.). Apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis D. G. analogiškai nurodė, kad iš automobilio „Opel Astra“, užkirtusio jam kelią, kad jis negalėtų važiuoti, iššoko A. S. L. G. ir E. E.. Paaiškino, kad L. G. į automobilį mėtė akmenis, A. S. metaliniu strypu daužė jo (D. G.) vairuotą automobilį „BMW“, automobilį daužė ir E. E.. Į pateiktą klausimą nukentėjusysis atsakė, kad jis minėtus vaikinus pažįsta iš matymo, nes su jais mokėsi toje pačioje gimnazijoje (2 t., 129–130 b. l.). Kartu atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis D. G. teisiamajame posėdyje nurodė, jog pats E. E. policijoje sakė, kad atlygins padarytą žalą, tačiau to nepadarė. Apelianto skundo argumento, kad D. G. už apgadintą automobilį reikalavo iš jo 500 Eur, nepatvirtina ir kiti bylos duomenys, įskaitant ir liudytojos V. B. parodymus, todėl nėra pagrindo sutikti su E. E. skundo argumentu, kad dėl to, jog jis nesutiko sumokėti D. G., pastarasis teisiamajame posėdyje iš pykčio nurodė, kad jis (E. E.) atliko aktyvius veiksmus. Be to, kiti byloje surinkti įrodymai nukentėjusiojo parodymus patvirtina, o nuteistojo E. E. parodymus paneigia.

Nuteistojo skundo argumentą, kad jo įvykio vietoje, kai buvo daromas nusikaltimas, nebuvo, nes tuo metu jis buvo savo motinos šermenyse, į įvykio vietą iš savo namų atėjo vėliau, paneigia ne tik nuoseklūs nukentėjusiojo D. G., bet ir liudytojų Ž. V., R. Š., M. L. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, taip pat V. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nors liudytojas Ž. V. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 50–52, 53–54 b. l., parodymai ištirti apygardos teismo posėdyje) konkrečiai nenurodė, kad D. G. automobilį „BMW 318“ daužė ir E. E., nurodė tik matęs, kad A. S. strypu daužė automobilį, L. G. į automobilį mėtė akmenis, kartu su jais buvo ir M. S. bei nepažįstamas vaikinas, tačiau teisiamajame posėdyje nurodė, kad jam sėdint D. G. automobilyje „BMW“ ir jiems kalbantis su V. B., atvažiavęs automobilis „Opel Astra“ užstatė kelią taip, kad D. G. negalėtų važiuoti ir iš šio automobilio išlipę vaikinai pradėjo daužyti automobilį „BMW“: pirmasis į automobilį strypu sudavė A. S., L. G. mėtė į automobilį akmenis. Matė, kaip iš automobilio „Opel Astra“ išlipo ir prie automobilio „BMW“ atbėgo E. E., tačiau ką pastarasis darė neprisimena, nes buvo išsigandęs (2 t., 130–131 b. l.). Liudytoja R. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tuo metu, kai ji ir V. B. kalbėjosi su prie jų sustojusiame automobilyje „BMW“ sėdėjusiais vaikinais, kažkas paskambino V. B., o po to labai greitai atvažiavo kitas automobilis, kurį vairavo M. L., iš šio automobilio išlipo A. S., E. E. ir L. G., ir jie visi pradėjo daužyti D. G. automobilį. Matė, kad vaikinai turėjo kažkokius įrankius (2 t., 131–132 b. l.). Kadangi liudytojos R. Š. teisme duoti parodymai sutampa su nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymais, jais netikėti vien dėl to, kad R. Š. ikiteisminio tyrimo metu nekonkretizavo E. E. veiksmų (1 t., 66–68 b. l., parodymai ištirti apeliacinės instancijos teismo posėdyje), nėra pagrindo. Apelianto skundo teiginio, kad prokurorė teisiamajame posėdyje liudytojai R. Š. uždavinėjo menamus klausimus, nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl šis teiginys vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Liudytoja V. B., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti apygardos teismo posėdyje) parodė, kad jai ir jos draugei R. Š. kalbantis su prie jų sustojusiame automobilyje „BMW“ sėdėjusiais vaikinais, jai paskambinęs A. S. paprašė užkalbinti šiuos vaikinus, kad jie nenuvažiuotų. Netrukus prie jų privažiavo automobilis, iš kurio iššoko E. E., A. S. ir dar vienas asmuo. Vaikinai, jau išlipdami iš automobilio, turėjo pagalius ar strypus, akmenis, tačiau kuris ką turėjo ir kokius veiksmus atliko, ji tiksliai nematė, tik girdėjo, kaip dužo automobilio „BMW“ stiklas (1 t., 60–62 b. l.). Nuteistojo E. E. versiją, kad jo įvykio vietoje nebuvo, paneigia ir liudytojo L. G. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kai jis nurodė, jog prie geležinkelio pervažos matė ne tik D. G., bet ir A. S., E. ir dvi merginas (2 t., 132 b. l.), taip pat liudytojo, E. E. brolio M. L. parodymai, kad jis automobiliu „Opel Astra“ E. E. prašymu vežė jį ir A. S., o kažkuriam iš jų paprašius, sustojo prie šalikelėje stovėjusio automobilio „BMW“, E. E. ir A. S. išlipo iš automobilio ir nuėjo prie automobilio „BMW“, o po to, važiuojant automobiliu „Opel Astra“, A. S. ar E. E. jam pasakė, kad L. G. mėtė į automobilį „BMW“ akmenis, o ką jie patys darė, jam nesakė (2 t., 132–133 b. l.). Nuteistasis A. S. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad automobilis „BMW“ buvo sustojęs prie merginų V. ir R., jis, paskambinęs V., pastarosios paprašė „užlaikyti automobilį BMW“ ir E. E. brolio M. L. vairuojamu automobiliu „Opel Astra“ kartu su E. E. bei L. G. atvažiavo iki minėto automobilio, kur E. E. ir L. G. iš automobilio „Opel Astra“ išlipo. Nurodė girdėjęs dūžtant stiklą ir pagalvojo, kad „čia jau kažkokia nesąmonė buvo“ (2 t., 127–128 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, kad E. E. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, kad jam paskambinus A. S. ir pasakius, kad „persekioja nemakštiniai“, A. S. atbėgo su dviem metaliniais strypais. Jį, A. S. ir L. G. iki automobilio „BMW“ automobiliu „Opel Astra“ nuvežė M. L., automobilį „Opel Astra“ pastarasis pastatė priešais automobilį „BMW“, taip užkertant kelią, kad vaikinai šiuo automobiliu neišvažiuotų. Jis (E. E.) metaliniu strypu trenkė į automobilio „BMW“ galinį stiklą, galines dureles, L. G. mėtė akmenis. Įvykio vieta buvo prie jo namų, apie 15 m atstumu nuo jų ir po įvykio jis nuėjo į savo namus. Atvykus policijos pareigūnams, jis kartu su R. B. nuėjo prie policijos automobilio. Kadangi kitą dieną turėjo būti jo motinos laidotuvės, A. S., tai žinodamas ir nenorėdamas, kad jį (E. E.) sulaikytų, paprašė R. B., kad pastarasis „apsiimtų padaręs nusikaltimą“ ir R. B. policijos pareigūnui pasakė, kad tai jis padarė nusikaltimą (1 t., 7–9, 12–14, 21–23 b. l., šie parodymai ištirti apygardos teismo posėdyje). Nuteistojo E. E. teiginys, kad jis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino bijodamas tyrėjos grasinimo jį sulaikyti, vertinamas kritiškai, nes šį teiginį patvirtinančių duomenų nėra, taip pat nėra duomenų, kad pastarasis būtų skundęs tyrėjos veiksmus. Be to, iš įtariamojo apklausos protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad 2015 m. gruodžio 10 d. E. E. buvo apklausiamas dalyvaujant gynėjai advokatei L. U., taigi nėra pagrindo manyti, kad pastarojo teisės buvo pažeidinėjamos.