Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-305-498/2015

Teisėjas Raimondas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00291-2014-1

2015 m. balandžio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Tomai Laurinaitienei, gynėjai advokatei Sandrai Pilkauskaitei, viešame teismo posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 straipsnio 1dalyje, ir paskirta 1 ( vienerių ) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis LR BK 64¹straispniu bausmė sumažinta 1/3, paskirta 8 ( aštuonerių ) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. A. ir H. L., tačiau apeliaciniai skundai jų atžvilgiu nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. pirmos instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su A. A. ir H. L., pažeidė viešąją tvarką. Nustatyta, jog 2014 m. kovo 1 d., apie 24:00 val., būdami viešoje vietoje – kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) m., lauko teritorijoje, veikdamas bendrai, nepilnametis A. A., H. L. ir R. A., iš chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, tariamai dėl to, jog kažkas iš nepažįstamų asmenų užkabino jų merginas, pasityčiodami, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, įžūliu elgesiu, pažeidė viešąją tvarką. Nustatyta, jog nepilnametis A. A. bei R. (nuosprendyje nurodyta H.) A. tyčia rankomis sudavė E. D. ir A. M. tiksliai nenustatytą smūgių skaičių į veido sritį, po to, rankomis ir kojomis kartu ne mažiau kaip šešis kartus sudavė M. M. į galvą ir kitas kūno vietas, bei pastūmė ir ant betoninio grindinio ir parmetė konfliktą nutraukti bandančią L. V.. Tuo metu H. L. ranka sudavė ne mažiau kaip tris smūgius ranka D. V. į galvos sritį, dėl ko bendrais veiksmais nukentėjusiajam D. V. dėl galvos ir veido sumušimų, kraujosruvų su kraujo išsiliejimo į minkštuosius audinius dešinės akies vokuose, kraujosruvų pasmakrės ir kairio skruosto srityse, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajam M. M. dėl kraujosruvų odoje ir poodyje kaktos kairėje pusėje, kairės ausies kaušelyje, krūtinės kairėje pusėje ir kairiame žaste padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o nukentėjusiajai L. V. dėl kairės alkūnės sąnario sumušimo ir nubrozdinimo padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiesiems E. D. ir A. M. sukėlė fizinį skausmą, t.y., tokiais bendrais veiksmais A. A., Ričardas (nuosprendyje nurodyta H.) A. ir H. L. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014m. gruodžio 2d. nuosprendyje, baudžiamojoje byloje Nr. 1-607-537/2014, nesilaikė 54 str. (bendrieji bausmės skyrimo pagrindai), 59 str., (atsakomybę lengvinančios aplinkybės), reglamentuotų bendrųjų bausmių skyrimo reikalavimų, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą.

Apeliantas sutinka su Marijampolės rajono apylinkės teismo motyvais, dėl veikos kvalifikavimo, nors ir įvardintas nuosprendyje „Haroldu" vertina tai kaip rašybos klaidą, todėl apeliacinis skundas teikiamas tik dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (2003-06-20 LATS nutarimas Nr.40).

Skirdamas konkrečią bausmės rūšį, jos dydį teismas nuosprendyje aprašo byloje nustaty­tas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, įvertina kiekvienos iš jų reikšmę ir nurodo, kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį.

Apelianto vertinimu, vien faktas, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinami trys asmenys nėra pagrindas konstatuoti bendrininkavimo. Nagrinėjama nusikalstama veika buvo spontaninio pobūdžio, kiekvienas iš kaltinamųjų veikė savo nuožiūra ir atskirais momentais. Tai, kad kaltinamajame akte visiems kaltinamiesiems įteiktas identiškas pranešimas apie įtarimą (net identiški smūgiai) rodo ne bendrininkavimą, o ikiteisminio tyrimo trūkumus. Būtent spontaniškumas lėmė pačios nusikalstamos veikos įvykdymą bei visų kaltinamųjų negalėjimą tiksliai konkretizuoti kokius konkrečiai veiksmus ir kas bei kuriuo momentu atliko. Byloje esantys vaizdo įrašai yra objektyviausias duomuo leidžiantis individualizuoti kiekvieno iš kaltinamųjų veiksmus, ką pirmos instancijos teismas taisydamas kaltinimo trūkumus ir atliko.

Apeliantas vertina, jog pirmos instancijos teismas formaliai konstatavęs sunkinančią aplinkybę skyrė per griežtą bausmę. Be to teismas neatkreipė dėmesio į, apelianto nuomone, svarbią aplinkybę, jog teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad būtent jo elgesys išprovokavo muštynes, o tai pagrindas konstatuoti dar vieną lengvinančią aplinkybę - veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys.

Tai, kad apeliantas praeityje yra teistas ir jam neišnykęs teistumas, nesudaro pagrindo Teismui „aklai" parinkti jam laisvės atėmimo bausmę, mano, kad konkrečiu atveju net ir trumpalaikės laisvės atėmimo bausmės - arešto, skyrimas būtų daugiau nei pakankamas. Nurodo, kad jau ir šis procesas buvo pakankama pamoka įvertinti savo elgesio pasekmės ir įsitikinti, kad net ir menkiausias konfliktas gali iššaukti pasekmes, kurios bus vertinamos baudžiamąja tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir R. A. pagrįstai nuteisė pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį, paskyrė jam teisingą ir pagrįstą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą bausmės individualizavimo aspektu, konstatuoja, kad skirdamas bausmę R. A. teismas vadovavosi LR BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Skirdamas bausmę pirmos instancijos teismas atsižvelgė į R. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nuosprendyje pažymėjęs, kad R. A. pilnai pripažino savo kaltę, dėl padaryto nuoširdžiai gailisi. Kartu, pirmos instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad R. A. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Tokia pirmos instancijos teismo išvada yra teisinga. Byloje nustatyta, kad R. A. nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas 2014-12-02 nuosprendžiu padarė būdamas anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo sunkinančios aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymą veikiant bendrininkų grupėje, buvimą, nėra teisingi. LR BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupės buvimą padarant nusikalstamą veiką charakterizuoja tai, kad asmenys veikia bendrais veiksmais, turėdami bendrą tikslą ir nusikalstamus ketinimus, kėsinasi į tą patį objektą. Susitarimas bendrininkauti gali būti pasiekiamas įvairiais būdais, tarp jų ir konkliudentiniais veiksmais, kuomet asmuo ar asmenys pritaria ir prisideda prie kito asmens veiksmų siekiant tų pačių nusikalstamų tikslų ir ketinimų, siekdami pažeisti tą patį baudžiamojo įstatymo saugomą gėrį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. A. veikė kartu su A. A. ir H. L., susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, jų veiksmai ir ketinimai buvo bendri, nukreipti į kitų asmenų sveikatą, pasireiškė bendros tyčios buvimu ir bendru nusikalstamos veikos rezultato siekimu. Esant tokioms aplinkybėms pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo sunkinančios aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymą veikiant bendrininkų grupėje, buvimą visų nuteistųjų, tarp jų ir R. A. veiksmuose.

Kolegija vertina, kad nėra pagrįstas ir apeliacinio skundo prašymas pripažinti lengvinančios aplinkybės – tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys, buvimą. Priešingai nei nurodyta skunde, nei vienas nukentėjusysis neparodė, kad savo elgesiu būtų išprovokavęs R. A. atlikti chuliganiškus veiksmus ir pažeisti viešąją tvarką. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, kurių buvimas leistų konstatuoti, kad kieno nors iš nukentėjusiųjų elgesys būtų provokuojantis R. A. pažeisti viešąją tvarką ir pavartoti smurtą kitų asmenų atžvilgiu.

Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio, teismas teisingai įvertino visas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, įvertino R. A. asmenybę, teisingai nustatė ir įvertino lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad R. A. naują nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, įvertino tai, kad R. A. anksčiau buvo teistas už viešosios tvarkos pažeidimą, buvo baustas administracine tvarka, buvo šios nusikalstamos veikos iniciatoriumi. Pirmos instancijos teismas paskyrė R. A. laisvės atėmimo bausmę artimą, tačiau mažesnę, nei laisvės atėmimo bausmės, numatytos sankcijos už padarytą nusikaltimą, vidurkis, pritaikė LR BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažindamas paskirtą bausmę trečdaliu.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas ištyrė visus įrodymus, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir skirdamas bei individualizuodamas bausmę atsižvelgė į visus Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytus bausmės skyrimo pagrindus ir kriterijus, parinko ir paskyrė R. A. teisingą bausmės rūšį ir dydį.

Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismo nuosprendyje aprašant R. A. nusikalstamą veiką prie pavardės atskiruose vietose nurodytė vardą Haroldas. Apeliacinės instancijos teismas tai vertina kaip techninę klaidą, neturinčią reikšmės pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisingumui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

R. A. apeliacinį skundą atmesti, 2014 m. gruodžio 2 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.