- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-06
- Bylos Nr.
- A-2845-858/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00291-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. (R. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas R. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad jis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. gegužės 15 d. buvo laikomas orumą pažeidžiančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Kamerose trūko gyvenamojo ploto, privačios erdvės, stalai buvo per maži, todėl reikdavo laukti kol pavalgys kiti nuteistieji, tai kėlė konfliktines situacijas, pareiškėjui sutriko miegas, jis tapo irzlus, ėmė nepasitikėti kitais asmenimis. Kadangi pareiškėjas laikytas kartu su užsieniečiais, dėl negalėjimo susikalbėti suprastėjo jo socialiniai įgūdžiai. Pareiškėjo teigimu, kamerų vėdinimas buvo nepakankamas, todėl trūkdavo oro, pūdavo čiužiniai, ant sienų matėsi pelėsis ir grybelis. Žiemą pareiškėjui tekdavo kęsti šaltį, temperatūra tesiekdavo 10-15 laipsnių. Dėl blogo dirbtinio apšvietimo pareiškėjas negalėjo skaityti ir rašyti, skaudėjo akis ir galvą. Kamerose būdavo buitinių parazitų, todėl pareiškėjas jautėsi nesaugus ir palaužtas. Nerūkančiųjų asmenų kamerose būdavo rūkoma ir tai pareiškėjui, kaip nerūkančiam asmeniui, kėlė didelių nepatogumų. Tualetas kamerose buvo atskirtas tik 1,5 m sienele, todėl neužtikrino privatumo. Pareiškėjas teigė, jog, būdamas suimtuoju, kameroje Nr. 151 buvo laikytas su jau teistais asmenimis A. U. ir O. Š..Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė skundo netenkinti, taip pat prašė priteisti 2,46 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su dokumentų kopijų rengimu.Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gegužės 14 dienos. Atsakovas pabrėžė, kad įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose. Sanitarinio mazgo atitvėrimas 1,5 m aukščio sienele atitinka nustatytus reikalavimus, kameros yra vėdinamos pro langus, langai vėdinimui yra pritaikyti. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, tačiau dėl pakankami mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti papildomai spintelių, lentynų ir kitų baldų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas su rašytiniais prašymais dėl išvedimo į fizinės reabilitacijos kambarį ar biblioteką nesikreipė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 450 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį teismas atmetė. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas netenkino.Teismas nustatė, jog pareiškėjo teisė į minimalų plotą Lukiškių TI-K buvo pažeista 134 paras. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog dėl per mažo stalo, turėdavo laukti, kol pavalgys kiti, teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinti privalomi kamerose įrengiamų stalų išmatavimai, tačiau šiuos pareiškėjo argumentus laikė tiesiogiai susijusiais su minimalaus ploto reikalavimų pažeidimu, todėl vertino kaip šio pažeidimo dalį.Teismas nurodė, kad galiojantys teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai izoliuoti sanitarinį mazgą nuo gyvenamojo kameros ploto, tačiau atkreipė dėmesį, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Teismas nustatė, kad atsakovas nepaneigė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudotis sanitariniais įrenginiais. Teismo vertinimu, nėra būtinas pastato kapitalinis remontas įrengti atitinkamas pertvaras (aukštesnio atitvaro, durų, užuolaidų ar kt.), apsaugančias asmens privatumą, atsakovo atstovas tokių priemonių galėjo imtis minimaliomis sąnaudomis, tačiau to nepadarė. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą ir tai turėjo įtakos jo laikymo sąlygų bloginimui.Teismas nustatė, kad kameros yra vėdinamos pro langus, todėl konstatavo, kad reikalavimai patalpų vėdinimui Lukiškių TI-K nebuvo pažeisti, o pareiškėjo nusiskundimą dėl oro trūkumo teismas laikė subjektyviu ir nepagrindžiančiu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo pareigą ir galimybę valyti tiek pačią gyvenamąją kamerą, tiek ir sanitarinį mazgą, bei pasirūpinti, kad iš jo nesklistų nemalonus kvapas, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Lukiškių TI-K pareiškėjo laikymo laikotarpiu pažeidė santykinės oro drėgmės, oro temperatūros ar HN 76:2010 56 punkto reikalavimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 26 ir 56 punktų nuostatas, jo nusiskundimus laikė subjektyvaus pobūdžio ir pernelyg abstrakčiais, todėl atmetė kaip neįrodytus. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo kamerose būtų konstatuotas apšvietimo normų pažeidimo faktas, todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo atmetė kaip nepagrįstus ir pernelyg abstrakčius. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu tinkamai vykdė HN 76:2010 60 punkto reikalavimą organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas atvykęs į Lukiškių TI-K pageidavo būti nerūkančiųjų kameroje, tačiau įrodymų, patvirtinančių, kad Lukiškių TI-K neatsižvelgė į šį pareiškėjo pageidavimą byloje nėra. Pareiškėjui nepakankamai pagrindus nusiskundimą dėl laikymo vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, teismas neturėjo pagrindo pripažinti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.Teismas nustatė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 151 buvo laikomas kartu su A. U. (A. Š.) ir O. Š.. Laikymo su pareiškėju vienoje kameroje metu O. Š. atžvilgiu dar nebuvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, anksčiau jis taip pat nebuvo atlikęs su laisvės atėmimu susijusios bausmės. A. U. (A. Š.) atžvilgiu buvo priimti keli apkaltinamieji nuosprendžiai, tačiau bausmės vykdymas šiam asmeniui pagal visus nuosprendžius buvo atidėtas. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pažeidė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Nesant byloje duomenų, kad pareiškėjas teikė rašytinius prašymus dėl galimybės pasinaudoti sporto kiemeliu ir biblioteka, pareiškėjui nenurodžius konkrečių datų, kuomet jam nebuvo sudarytos tokios galimybės, tokius pareiškėjo argumentus teismas laikė pernelyg abstrakčiais, todėl atmetė kaip nepagrįstus.Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio teismas atsižvelgė į tai, jog, būdamas Lukiškių TI-K, pareiškėjas į įstaigos administraciją dėl laikymo sąlygų nesikreipė ir skundų neteikė. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2016 m. sausio 20 d., t. y. praėjus daugiau nei metams laiko po išvykimo iš Lukiškių TI-K, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyti išgyvenimai nebuvo labai intensyvūs ir žymūs. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų jo atžvilgiu ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog Lukiškių TI-K veiksmais ar neveikimu buvo sutrikdyta jo fizinė ar psichinė sveikata. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 450 Eur sumos priteisimas. Pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo 2,46 Eur bylinėjimosi išlaidas, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad atsakovo atstovas skundo priedus pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, be to, jų visiškai nepagrindė, todėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas išlaidas netenkino.
III.
Pareiškėjas R. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo jo naudai 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas nurodo, kad jo teisės buvo pažeistos ne 134, bet 158 paras. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neįvertino, jog jis iki šiol nėra teistas, į Lukiškių TI-K pateko pirmą kartą ir nežinojo apie galimybę teikti prašymus ir skundus. Pareiškėjas teigia, kad tarakonų buvo kamerose Nr. 139 ir Nr. 160. Pareiškėjas tvirtina, kad kiekvienoje kameroje, kurioje jam teko kalėti, buvo rūkoma, tačiau jis nesikreipė į įstaigos darbuotojus, siekdamas nesukelti daugiau konfliktų tarp kalinčių asmenų. Pareiškėjas nurodo, kad nuolat rašė prašymus, tačiau jam buvo leidžiama pasinaudoti sporto sale tik kartą per mėnesį. Pareiškėjas paaiškina, kad į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams laiko po išvykimo iš Lukiškių TI-K, nes neturėjo finansinių galimybių kreiptis į advokatą, o pats neturėjo pakankamai žinių skundo surašymui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad dokumentai iš Lukiškių TI-K ir privačių medicinos įstaigų patvirtina, jog pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu jam pablogėjo sveikata. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į administracinę bylą Nr. 1-5641-561/2016. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.Atsakovo manymu, pareiškėjo atirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Atsakovas remiasi ABTĮ 40 straipsnio 1, 4 dalimis ir nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios priteistinos iš pareiškėjo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. J., kuris neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų 2013 m. lapkričio 21 d. - 2014 m. gegužės 15 d. laikotarpiu.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 134 paras buvo laikomas sąlygomis, iš dalies pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Teismas taip pat pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, kitus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjas iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė skaičiavimo klaidą skaičiuodamas paras, kuriomis buvo pažeisti minimalaus ploto reikalavimai, taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl kenkėjų, jo laikymo su rūkančiais asmenimis, galimybės pasinaudoti sporto kiemeliu ir biblioteka, taip pat pablogėjusios sveikatos. Dėl kitų skunde pirmosios instancijos teismui nurodytų klausimų pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimo su teismo sprendimu motyvų neteikia, likusios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neginčija.Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. ABTĮ 140 straipsnyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis); teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 dalis). Kadangi teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, ji bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų ir pasisako tik tais klausimais, kuriuos pareiškėjas nurodė apeliaciniame skunde.Kiek tai susiję su minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimu, iš bylos medžiagos (b.l. 13-16) matyti, kad pareiškėjas byloje vertinamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo kalinamas 170 parų. Iš atsakovo pateiktos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų buvo laikomas 7 paras (2013-11-26; 2013-11-28; 2013-11-29; 2013-12-10; 2014-02-11; 2014-02-19; 2014-05-15). Todėl pareiškėjas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus buvo laikomas 163 paras. Taigi šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas yra iš esmės pagrįstas.Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentu dėl buitinių parazitų buvimo kamerose ir HN 76:2010 60 punkto pažeidimu pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovas byloje pateikė įrodymus, kad ginčo laikotarpiu atsakovo atstovas buvo sudaręs vabzdžių ir graužikų naikinimo paslaugų sutartį (b.l. 52-58), kuria vykdytojas buvo įsipareigojęs atlikti kenkėjų kontrolę ir naikinimą du kartus per mėnesį. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovo atstovas tinkamai vykdė HN 76:2010 60 punkto reikalavimus. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų įrodymų, paneigiančių minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, ši apeliacinio skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.Kiek tai susiję su pareiškėjo teiginiais dėl jo laikymo kamerose su rūkančiais asmenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš bylos medžiagos (b.l. 22-23) matyti, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K atsakovo atstovas išsiaiškino, ar pareiškėjas nori būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas nurodė, kad nepageidauja būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pats pripažįsta, kad su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K dėl kitų kamerose esančių asmenų nesikreipė. Taigi šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė neteisėti atsakovo atstovo veiksmai/neveikimas, kadangi neturėdamas informacijos apie faktinę sutuaciją atsakovo atstovas negalėjo imtis priemonių, jog pareiškėjas ar rūkantys asmenys būtų perkelti į kitą kamerą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nenurodė konkrečių asmenų, kamerų, laikotarpių, kuomet jo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti buvus neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus ar neveikimą.Dėl galimybės pasinaudoti sporto kiemeliu ir biblioteka pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog šiuo aspektu atsakovo atstovas suklaidino teismas, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 5 d. raštu (b.l. 67) kreipėsi į atsakovo atstovą dėl, be kita ko, informacijos pateikimo apie pareiškėjo galimybes naudotis biblioteka ir sporto kiemeliu, taip pat jo teiktus prašymus šiuo klausimu. Lukiškių TI-K 2016 m spalio 31 d. raštu (b.l. 69-72) nurodė, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų (naudojimosi biblioteka, sporto kiemeliu ar fizinės rebilitacijos kambariu) prašymų ar skundų neteikė. Be to, tokie prašymai turi būti pateikti raštu, į fizinės reabilitacijos kambarį asmenys vedami eilės tvarka. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė šiuos teiginius paneigiančių įrodymų, nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šiuo aspektu pareiškėjo skundas yra pernelyg abstraktus ir nėra pagrindo konstatuoti buvus neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus ar neveikimą.Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą tik praėjus metams po išvykimo iš Lukiškių TI-K, kad jos išgyvenimai nebuvo intensyvūs, taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į jo pablogėjusią sveikatą.Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą (pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą).Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, atsižvelgus į nustatytų pažeidimų pobūdį, yra pagrindas konstatuoti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, būtina, be kita ko, įvertinti, ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13); LVAT 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1077-858/2017).Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad, įvertinus byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo daryti išvadą, jog tarp pareiškėjo nurodytų sveikatos sutrikimų ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą skaičiuodamas pažeidimo trukmę, t. y. pareiškėjas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimus buvo laikomas ne 134, o 163 paras. Be to teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas kaip reikšmingą aplinkybę nepagrįstai nurodė tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams po išvykimo iš Lukiškių TI-K, nes šiuo atveju ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs, asmuo pats gali apsipręsti, kada jam kreiptis į teismą.+Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).Apibendrindama nurodytų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (163 paros), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis - 450 Eur, nėra adekvatus, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir pareiškėjui priteisiama 1800 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo. Svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.), taip pat su tuo susijusios kalinimo sąlygos.Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovo atstovas prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pasisakydama dėl šio prašymo teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismo sprendimas nebuvo priimtas atsakovo naudai. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl atsakovo nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiamasi pagrindžiant turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti aptariamą atsakovo prašymą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo R. J. (R. J.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą punktą pakeisti ir išdėstyti taip: priteisti pareiškėjui R. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1800 EUR (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.