Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Gintauto Koriagino ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. G. ir A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-133-615/2022 pagal ieškovų J. G. ir A. G. patikslintą ieškinį atsakovams R. Š. ir R. Š. dėl pažeistų teisių gynimo, bei atsakovų R. Š. ir R. Š. priešieškinį ieškovams J. G. ir A. G. dėl servituto nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

III. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

IV. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

13. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl žemės sklypo valdymo pažeidimų pašalinimo ir tenkintas priešieškinis dėl servituto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ieškovų nuosavybės teisių pažeidimo

14. Ieškovai byloje atsakovams pareikštą materialųjį teisinį reikalavimą siejo su savo, kaip turto savininkų, teisių pažeidimu, t. y. tuo, kad atsakovų tvoros ir statinys yra pastatyti ieškovams priklausančiame žemės sklype.

15. Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga, inter alia, reiškia, jog savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą. Nuosavybės teisės yra ginamos aukščiausią juridinę galią turinčiais teisės aktais – įstatymais (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1994 m. liepos 15 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

16. Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 4.95–4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą savininkas gali pažeistas teises ginti, reikšdamas negatorinį ieškinį. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos A. T. 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos A. T. 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-344/2012).

17. Šalys jų žemės sklypų bendros ribos neginčija, neįrodinėja, kad ribos nesutampa ir neprašo jų tikslinti. Be to, 2020 m. liepos 14 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akte su ieškovams priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniais matavimais nustatytomis ribomis atsakovė R. Š. sutiko pasirašytinai, todėl konstatuotina, kad ginčo tarp šalių dėl žemės sklypų ribos nėra.

18. Atsakovai byloje pripažįsta, kad ginčo statiniai stovi ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Ieškovai nurodo, kad tai jiems trukdo visapusiškai naudotis žemės sklypu pagal paskirtį ir gauti naudos iš daikto naudingų vartojamųjų savybių. Ieškovai negali pašalinti savo teisės pažeidimo, nes atsakovai nesutinka nugriauti pastatytų statinių.

19. Aptartos aplinkybės ir teisinis ginčo santykio reglamentavimas leidžia spręsti, kad ieškovai negatorinio ieškinio sąlygas įrodė, t. y. 1) kad jie yra nekilnojamojo turto, ant kurio pastatyti atsakovų statiniai, savininkai; 2) kad ieškovai negali naudotis savo nuosavybe, kadangi atsakovai gera valia atsisako atlaisvinti jų užstatytą žemės sklypo dalį.

20. Ieškovams įrodžius, kad jie yra turto savininkai ir jų teisės yra pažeistos, atsakovams tenka pareiga įrodyti, kad jų elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovų paaiškinimais, kad ginčo statinius atsakovai ne pasistatė ant ieškovų žemės sklypo, o jie buvo pastatyti žemėje, kuri pagal ankstesnes sklypų ribas daugelį metų buvo priskirta atsakovų sklypui. Permatavus žemės sklypų ribas pagal valstybinę koordinačių sistemą, atsirado paklaida ir žemės sklypų riba pasislinko į atsakovų pusę, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šia išvada.

21. Byloje nustatyta, kad VĮ Registrų centro išrašo duomenimis, ieškovams 2020 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso 0,0850 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), SB (duomenys neskelbtini), kurio koordinatės patikslintos pagal 2020 m. liepos 14 d. įregistruotus kadastrinius matavimus, kai žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinatės buvo nustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje. Atsakovei R. Š. nuosavybės teise priklauso 0,1072 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), SB (duomenys neskelbtini), suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, kai žemės sklypo ribų posūkio taškų koordinatės nustatytos vietinėje koordinačių sistemoje. 2020 m. liepos 14 d. žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akte su ieškovams priklausančio žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniais matavimais nustatytomis ribomis atsakovė R. Š. sutiko pasirašytinai. Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime nurodė, kad ginčo šalių žemės sklypai atitinka generalinį planą, ieškovų žemės sklypo kraštinių ilgiai pagal 2020 m. liepos 14 d. atliktus kadastrinius matavimus yra leistinos paklaidos ribose. Matininkas M. P. 2021 m. birželio 4 d. savo rašte patvirtino, kad žemės sklypo ribų paženklinimo aktu nustatyta A. G. ir R. Š. priklausančių žemės sklypų skiriamoji riba atitinka „Sodo žemės sklypo ribų plane“, kuris buvo sudėtinė atsakovų žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties dalis, nurodytas ribas. Galima maksimali paklaida atliekant kadastrinius matavimus Lietuvos koordinačių sistemoje LKS-94 Kauno rajone yra 30 cm. Šiuo atveju ribos išliko nepakitę, plotas taip pat išliko nepakitęs. 2020 m. spalio 30 d. UAB „Inventora“ paruošta situacijos schema taip pat patvirtina, kad ginčo statiniai yra ieškovams priklausančiame žemės sklype.

22. Pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teisėjų kolegija sprendžia, jog minėti įrodymai patvirtina priešingą faktą – kad atlikus žemės sklypų kadastrinius matavimus pagal valstybinę koordinačių sistemą žemės sklypų riba nepasikeitė, todėl teismo išvada, paremta atsakovų paaiškinimais, jog jiems priklausantys ginčo statiniai pateko į ieškovų žemės sklypą todėl, kad, permatavus žemės sklypų ribas pagal valstybinę koordinačių sistemą, žemės sklypų riba pasislinko į atsakovų pusę, nevertinant kitų byloje surinktų įrodymų, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Atsakovai savo atsikirtimus grindžia 1998 m. gegužės 22 d. žemės sklypo planu, kuriame jiems priklausantis sodo pastatas buvo pažymėtas atsakovų žemės sklypo ribose, tačiau remiantis atsakovų pateiktais vėlesniais – 2021 m. spalio 29 d. kadastro duomenų bylos duomenimis, 2018 metais buvo atlikta atsakovų sodo pastato rekonstrukcija, sodo pastato užstatymo plotas padidėjo nuo 51 kv. m (pagal 2001 m spalio 10 d. kadastro duomenis) iki 65 kv. m. ir atsakovams priklausantis sodo pastatas pagal šiuos duomenis jau pažymėtas prie pat sklypų ribos, o dalis statinių – atsakovams priklausančiame žemės sklype. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovų argumentai, jog statiniai patenka į ieškovų žemės sklypą ne dėl nuo atsakovų priklausančių, o dėl techninių kadastrinių matavimų paklaidų, laikytini nepagrįstais ir neįrodytais.

23. Pažymėtina, kad ginčo malkinė ir medinė tvora yra naujai pastatyti statiniai. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie AM Vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento duomenimis (ieškinio priedas), atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad, kaip nurodė pats statytojas, prie jam priklausančio sodo pastato 2020 m. birželio mėnesį buvo pastatytas medinis karkasinis pagalbinio ūkio pastatas (malkinė) ir 2020 m. vasarą pastatyta medinė aklina tvora. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovai, statydami statinius, turėjo išsiaiškinti ir įvertinti savo žemės sklypo ribas, kad nepažeistų ieškovų nuosavybės teisių į jiems priklausantį žemės sklypą. Atsakovų nurodoma aplinkybė, kad jie nebuvo atlikę naujų kadastrinių matavimų, nežinojo tikslių žemės sklypo ribų ir įsivaizdavo, kad statinius stato savo žemės sklype, neatleidžia jų nuo pareigos prieš statant statinius pirmiausia įsitikinti, ar jie statomi savame žemės sklype. Be to, nustatytas faktas, kad šalių žemės sklypų riba nesikeitė, iš esmės patvirtina tai, kad atsakovai tikslia sklypų riba nesidomėjo nuo pat statinių statymo pradžios, statinius statė savo nuožiūra, atsižvelgdami tik į savo interesus. Vielos tinklo tvora statytojo (atsakovo) teigimu pastatyta 2008–2010 metais. Atsakovai neginčija, kad ši tvora taip pat yra atsakovams priklausančiame žemės sklype. Kadangi atsakovai nepateikė gretimo sklypo savininko sutikimo statyti šią tvorą, konstatuotina, kad šis statinys taip pat pažeidžia ieškovų teises.

24. LR statybos įstatymo 3 str. numato, kas turi teisę būti statytoju ir kaip ši teisė turi būti įgyvendinama. Statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą (teritoriją), kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais LR įstatymų nustatytais pagrindais. Įstatyme numatytų sąlygų tinkamas įvykdymas užtikrina būsimų statybos darbų suderinimą su visais suinteresuotais asmenimis ir sudaro prielaidas statytojui įgyvendinant savo teises ateityje nepažeisti kitų asmenų teisių, nesukelti ginčų ir nepatirti nuostolių dėl kitų asmenų teisių pažeidimo, t. y. įstatymo laikymasis, be kita ko, užtikrina teisinį apibrėžtumą. Šie viešosios teisės reikalavimai, be kita ko, yra skirti ir žemės savininko teisių ir teisėtų interesų apsaugai, kartu – statytojo lūkesčių teisiniam apibrėžtumui užtikrinti. Šiuo atveju atsakovai savo statinius pasistatė kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, be jų sutikimo, todėl pažeidė ne tik savininkų teises, bet ir viešosios teisės reikalavimus.

25. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas motyvavo, kad siekiant apginti žemės sklypo savininko daiktinę teisę CK 4.99 straipsnyje nustatytu pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui ar jame esantiems statiniams. Šis straipsnis reglamentuoja situaciją, kai savininko teisė yra pažeidžiama gretimo sklypo savininkui statant statinius savo sklype, tačiau nagrinėjamos bylos atveju, atsakovai statinius pastatė ne savo, bet kitam savininkui priklausančiame žemės sklype, todėl ieškovai pažeistas teises gina CK 4.98 str. pagrindu, kai ieškovų teisė pažeidžiama vien tuo, kad kitas asmuo jų žemės sklypo dalimi naudojasi be jokio teisinio pagrindo.

26. Kadangi atsakovai nenurodė ir įrodymais nepagrindė jokio kito teisinio pagrindo, suteikiančio jiems teisę statyti statinius kitam savininkui priklausančiame žemės sklype, todėl konstatuotina, kad jie neįrodė, jog jų elgesys atitinka teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė savininko teisių gynimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl ieškinį dėl savininko teisių gynimo atmetė nepagrįstai. Dėl to ši sprendimo dalis panaikintina ir priimtinas naujas patikslintą ieškinį tenkinantis sprendimas – atsakovai įpareigotini nugriauti malkinę, medinę ir vielinę tvoras, esančias ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.

Dėl servituto nustatymo

27. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Kaip savo praktikoje yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, servituto nustatymas gali būti grindžiamas būtinumu užtikrinti kitų asmenų skirtingas teises ir skirtingus teisėtus interesus (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. 3K-3-234/2007). Taigi, sprendžiant dėl servituto nustatymo, esminis klausimas yra jo būtinumas. Konstatavus, kad servitutas yra būtinas, atsiranda pagrindas jį nustatyti.

28. Iš ieškovų pateiktos situacijos schemos matyti, kad atsakovų sodo pastatas yra prie pat žemės sklypų ribos. Atsakovai reikalavimo dėl sodo pastato patraukimo toliau nuo žemės sklypo ribos byloje nereiškia, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl, ieškovų nuomone, neteisėtų atsakovų veiksmų rekonstruojant sodo pastatą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovų sodo pastato stogo krašto riba patenka į ieškovų žemės sklypo ribas, atsakovams nebelieka laisvo ploto stogo, lietaus latakų ir lietvamzdžių tinkamai priežiūrai. Ieškovai šio atsakovų argumento nepaneigė, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tinkamai prižiūrėti, remontuoti ir eksploatuoti sodo pastatą būtina nustatyti servitutą.

29. Apeliantai taip pat nesutinka su servituto nustatymu atramos sienai. Byloje kilo ginčas, ar ši siena yra sodo pastato konstrukcinė dalis, ar atskiras statinys, skirtas sulaikyti viršutinės dalies žemės sluoksnio slinkimą šlaitiniame žemės sklype. Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovų pateiktu architekto G. S. 2021 m. vasario 26 d. tyrimų aktu, kuriame nurodyta, kad sodo pastatas statytas 1974 m. sklypo dalyje su dideliu nuolydžiu, todėl įrengtas rūsys su monolitinio gelžbetonio siena, vientisos konstrukcijos su atramine sienele (vientiso armavimo). Jos funkcija – sulaikyti sklypo viršutinės dalies žemės sluoksnio slinkimą šiame sklype. Dalis šios ištisinės atraminės sienos tuo pačiu yra ir sodo pastato rūsio vakarinė siena, dalis pietinės ir dalis šiaurinės sienos. Kadangi ieškovai šio tyrimo akto jokiais kitais objektyviais įrodymais (pvz., kito specialisto nuomone) nepaneigė, teisėjų kolegija daro išvadą, jog teismas pagrįstai rėmėsi šiuo aktu ir sprendė, kad atraminė siena yra konstrukcinė sodo pastato dalis, kartu padedanti laikyti skirtingų altitudžių suformuotus paviršius ir šlaito slinkimą. Sutiktina su apeliantų argumentu, kad architektas neturėjo teisės pasisakyti dėl būtinybės nustatyti servitutą, tačiau, kaip matyti iš sprendimo, teismas architekto išvada rėmėsi spręsdamas dėl statinio konstrukcijų pobūdžio ir atraminės sienelės būklės, o išvadą dėl servituto būtinumo atraminei sienelei prižiūrėti padarė remdamasis įrodymų visetu. Dėl to teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad atraminė siena yra konstrukcinė sodo pastato dalis, jos būklė yra bloga ir reikalaujanti priežiūros, todėl, kaip ir sodo pastatui, jai prižiūrėti ir remontuoti taip pat reikalinga nustatyti servitutą.

30. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra kito tinkamo atsakovų nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti ieškovų nuosavybės teisę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė servitutą atsakovų sodo pastato ir atraminės sienos remontui ir priežiūrai. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 18 punktas). Iš atsakovų pateiktos servituto nustatymo schemos matyti, kad prašomo nustatyti servituto plotas apima ir tuos statinius, kuriuos apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi įpareigojo atsakovus nugriauti, t. y. malkinę, medinę tvorą ir vielinę tvorą, todėl panaikinus sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys dėl nuosavybės teisės gynimo, keičiasi faktinė situacija, kurią teismas privalo vertinti, iš naujo nustatydamas servituto apimtį. Tam turėtų būti paruošta nauja servituto schema, pagal kurią teismas turėtų išsiaiškinti ir nustatyti objektyviai būtino ploto servitutą tik sodo pastato ir atraminės sienos priežiūrai ir remontui.

31. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas už nustatytą servitutą priteisė iš atsakovų ieškovams 150 Eur vienkartinę kompensaciją. Apeliantai nurodo, kad teismas, priteisdamas tokio dydžio piniginę kompensaciją, nepagrįstai kainą nustatė pagal atsakovų pageidavimus, neatsižvelgdamas į rinkoje esančias nekilnojamojo turto vertes.

32. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, vadovavosi VĮ Registrų centro išrašo duomenimis, t. y. ieškovams priklausančio žemės sklypo vidutine rinkos verte, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nustatant kompensacijos dydį būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingai juos suderinti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016, 31 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės sklypo rinkos kaina pagal kasacinio teismo praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, netaikė aukščiau nurodytų kasacinio teismo kriterijų, todėl iš naujo spręsdamas klausimą dėl servituto apimties, turi spręsti klausimą ir dėl servituto atlygintinumo, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika.

Dėl bylos procesinės baigties

33. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.98 straipsnį, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovai neįrodė nuosavybės teisės pažeidimo, todėl nepagrįstai atmetė ieškovų ieškinį. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nustatyti bylą nagrinėjusio teismo pažeidimai lėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimą, dėl to yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Konstatavus, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisėtai atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės gynimo, panaikinus skundžiamą teismo procesinį sprendimą, priimtinas naujas sprendimas – patikslinto ieškinio reikalavimas tenkintinas, atsakovai įpareigotini nugriauti ginčo statinius. Kadangi teismas, neteisėtai atmetęs ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės gynimo, netinkamai sprendė dėl nustatomo servituto apimties ir atlygintinumo, todėl bylos dalis dėl šio reikalavimų perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

34. Panaikinus skundžiamą teismo sprendimą ir bylos dalį perdavus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas išspręsti šiam teismui.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą. Patikslinto ieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisės gynimo tenkinti.

Įpareigoti atsakovus R. Š. ir R. Š. per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti 3,02 m x 1,22 m dydžio, 1,97 m aukščio medinį karkasinį pagalbinio ūkio pastatą (malkinę), 2,68 m ilgio, 2,10 m aukščio medinę akliną tvorą bei 8,85 m ilgio, 1,53 m aukščio vielos tinklo tvorą, užfiksuotus 2020 m. lapkričio 18 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos vidurio Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento rašte Nr. 2D-16845 ir 2020 m. spalio 30 d. UAB „Inventora“ žemės sklypo ribos tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), situacijos schemoje, kaip užimančius ieškovams A. G. ir J. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio 0,850 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, nepadarant žalos šiam sklypui.

Atsakovams R. Š. ir R. Š. neįvykdžius teismo sprendimo per teismo nustatytą dviejų mėnesių terminą, pripažinti ieškovams A. G. ir J. G. teisę savo jėgomis ar pasitelkiant trečiuosius asmenis, nugriauti sprendime nurodytus statinius, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovų R. Š. ir R. Š..

Bylos dalį pagal priešieškinį dėl servituto nustatymo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.