- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-03
- Bylos Nr.
- e2A-686-480/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-08208-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Raimondas Buzelis, Albina Rimdeikaitė
- Ieškovas
- AAS „Gjensidige Baltic“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“
- Trečiasis asmuo
- T. D., D. I.
- Kategorijos
- 2.5.1.4Prievolių vykdymas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko, Raimondo Buzelio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-533-584/2015 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hoptransa“ dėl draudimo išmokų grąžinimo, tretieji asmenys T. D., D. I..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Hoptransa“ 4669,18 Eur (16121,75 Lt) draudimo išmokų, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. birželio 21 d., 2010 m. liepos 14 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudarytos įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartys, kuriomis buvo apdraustos transporto priemonės Mercedes Benz 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei Mercedes Benz 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. balandžio 27 d. Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, kurio kaltininku pripažintas atsakovės darbuotojas D. I. vairavęs transporto priemonę Mercedes Benz 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Taip pat 2011 m. gegužės 27 d. Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, kurio kaltininku pripažintas atsakovės darbuotojas T. D. vairavęs transporto priemonę Mercedes Benz 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš viso dėl aukščiau nurodytų eismo įvykių ieškovas išmokėjo 32243,49 Lt draudimo išmokų. Sudarant Įprastines transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, UAB „Hoptransa“ patvirtino, kad šiose sutartyse nurodytos transporto priemonės nėra ir nebus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų. Draudikui įvertinus draudimo riziką, atsakovei, kaip ir kitiems draudėjams, naudojantiems tokios kategorijos transporto priemones tik Lietuvos Respublikoje, buvo suteiktos apie 90 % nuolaidos nuo bendros (vieningos) draudimo įmokos sumos. Tiek su UAB „Hoptransa“ sudarytų draudimo sutarčių 1.6 punktai, tiek Taisyklių 62.1 ir 62.2 punktai suteikia teisę draudikui už sutarties pažeidimą iš draudėjo reikalauti grąžinti iki 50 % išmokėtų draudimo išmokų. Atsižvelgiant į tai, kad draudėjas sąmoningai suklaidino draudiką dėl transporto priemonių naudojimo teritorijos bei tyčia nepranešė apie draudimo rizikos padidėjimą, taip pat atsižvelgiant į tai, kad toks atsakovės nesąžiningas elgesys yra sistemingas, bei į atsiradusios žalos dydį, iš atsakovės priteistina maksimali 50% išmokėtų draudimo išmokų suma.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad nesutikimą grindžia ES Teisingumo teismo prejudiciniu sprendimu bei jo pagrindu suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose, kuria nurodė pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo AAS Gjensidige Baltic valstybei 15,68 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, konstatavo, kad tiek nacionalinė, tiek ES teisė nustato, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo apsauga transporto priemonę vairuojantiems asmenims suteikiama kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, taip pat pabrėžė, jog draudimo sutarties šalių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, reikštų, jog draudikas turėtų teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų. Toks susitarimas neatitinka TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, kasacinio teismo pripažinta nesuderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštaraujančia imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-706/2015). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje susiklosčiusios faktinės aplinkybės yra analogiškos įvertintoms Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose, todėl tarp šalių sudarytų įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarčių 1.5 punktų sąlygos, teismo iniciatyva ex oficio taip pat pripažintos niekinėmis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimas atsakovei grąžinti dalį nukentėjusiems asmenims išmokėtų draudimo išmokų grindžiamas draudimo sutarčių 1.5 punktų sąlygų pažeidimu, šį reikalavimą teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad restitucija paprastai yra grąžinimas visko, kas perduota vienos šalies kitai, t. y. perduotų lėšų ar daiktų grąžinimas atgal. Tai nėra nuostolių atlyginimas, negautas pelnas ar kitos sumos, kurios priteisiamos taikant civilinę atsakomybę, todėl ieškovo pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta restitucija, priteisiant 3655,02 Eur draudimo įmokų, kai yra pripažintas vienas sutarties punktas negaliojančiu, negali būti taikoma.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2015-11-30 sprendimą iš dalies pakeisti, t. y. be draudimo sutarties sąlygos, išdėstytos 1.5. p. pripažinimo negaliojančia (su kuo apeliantas sutinka ir to apeliaciniame skunde nekvestionuoja), papildomai taikyti restituciją ir priteisti apeliantui 3.655,02 Eur (draudimo įmokų skirtumą); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad teismas pagrįstai draudimo sutarties sąlygą pripažino niekine ir negaliojančia ab initio kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms, tačiau nepagrįstai netaikė restitucijos. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad tai nėra nuostolių atlyginimas, negautas pelnas ar kitos sumos, taip pat, kad reikalavimas taikyti restituciją negali būti tenkinamas, kadangi yra pripažinta niekine tik viena draudimo sutarties sąlyga. Tokia teismo išvada prieštarauja restitucijos esmei, sąžiningos sandorio šalies interesų prioriteto principui, o teisės normų išaiškinimas pateiktas nepilnai įsigilinus į šių teisės normų esmę. Apelianto įsitikinimu restitucija taikytina ir tokiu atveju, kai ne visas sandoris (tik jo dalis) pripažįstamas negaliojančiu. Nagrinėdamas analogišką bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino sąlygą dėl naudojimo užsienyje niekine ir negaliojančia ab initio kaip prieštaraujančia imperatyvui (2015-06-18 nutartis c. b. 3K-3-345-686/2015). Pripažindamas tik minėta sąlygą niekine ir negaliojančia, LAT rėmėsi visų pirma CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, todėl darytina išvada, kad tuomet 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma taikytina ir tais atvejais, kai negaliojančiu pripažįstamas ir ne visas sandoris. Toks aiškinimas atitinka sąžiningos sutarties šalies interesų prioritetinės apsaugos principą ir užkerta kelią nepagrįstai praturtėti nesąžiningai sutarties šaliai. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas privalo konstatuoti ex officio (savo iniciatyva). Byloje yra nustatyta faktinė aplinkybė, kad atsakovė prieš sudarant draudimo sutartį apeliantui pateikė melagingą informaciją apie transporto priemonės naudojimo teritoriją, kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje. Dėl šios priežasties draudimo sutarties šalys susitarė dėl itin didelės (~90%) nuolaidos nuo vieningos draudimo įmokos. Apskaičiuotos vieningos draudimo įmokos atsakovė nebuvo sumokėjusi - ji sumokėjo tik dalį įmokos. Kadangi draudimo sutarties sąlyga „<..> transporto priemonė nėra ir nebus naudojama: <...> už Lietuvos Respublikos ribų <...>“ buvo pripažinta niekine ir negaliojančia, pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva taikyti restituciją ir priteisti apeliantui draudimo įmokų, t. y. 3.655,02 Eur, skirtumą (įmokų skirtumo paskaičiavimas ir jį pagrindžiantys dokumentai pateikti teismui ir priimti kaip rašytiniai paaiškinimai). Atsakovė turėtų grąžinti apeliantui draudimo įmokos skirtumą, t. y. dėl atsakovės nesąžiningumo šalių sutarimu pritaikytą vieningos draudimo įmokos nuolaidą.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
Ginčas nagrinėjamu atveju kyla dėl to, ar pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva ex officio draudimo sutarčių 1.5 punktų sąlygas pripažinęs niekinėmis, pagrįstai savo iniciatyva netaikė restitucijos, t. y. nepriteisė draudimo įmokų skirtumą.
Byloje nustatyta, kad 2010-06-21, 2010-07-14 tarp ieškovo (apelianto) AAS „Gjensidige Baltic“ ir atsakovės UAB „Hoptransa“ buvo sudarytos įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartys, kuriomis buvo apdraustos transporto priemonės Mercedes Benz 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei Mercedes Benz 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2011-04-27 Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, kurio kaltininku pripažintas atsakovės darbuotojas D. I. vairavęs transporto priemonę MERCEDES BENZ 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovas eismo įvykio metu nuketėjusiems asmenims išmokėjo 5775 EUR ir 1895 EUR draudimo išmokas. Taip pat 2011-05-27 Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, kurio kaltininku pripažintas atsakovės darbuotojas T. D. vairavęs transporto priemonę MERCEDES BENZ 1841, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovas eismo įvykio metu nuketėjusiems asmenims išmokėjo 1668,36 EUR draudimo išmoką. Ieškovas ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 50 proc. draudimo išmokų grindė tuo, kad atsakovė pažeidė draudimo sutarčių 1.5 punktų reikalavimus, nes ieškovui nurodė mažesnę draudimo riziką, t. y., kad transporto priemonės bus eksploatuojamos tik Lietuvos Respublikoje, eismo įvykiai įvyko Prancūzijoje, todėl atsakovė laikoma nepranešusi ieškovui apie draudimo rizikos padidėjimą. Be to, nurodė, jog ieškovas žinodamas, kad transporto priemonės bus eksploatuojamos tik Lietuvos Respublikoje, tai vertino kaip mažesnę draudimo riziką ir skaičiavo mažesnes draudimo įmokas atsakovei bei suteikė draudimo apsaugą Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, kai draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, kasacinio teismo pripažinta nesuderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštaraujančia imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“, veikiantis per filialą Lietuvos Respublikoje, v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-706/2015), tarp šalių sudarytų įprastinės transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarčių 1.5 punktų sąlygas savo iniciatyva ex officio pripažino niekinėmis (CK 1.78 str., 6.157 str.), o atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimas atsakovei grąžinti dalį nukentėjusiems asmenims išmokėtų draudimo išmokų grindžiamas draudimo sutarčių 1.5 punktų sąlygų pažeidimais, šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą (CPK 178 str.).
Apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl minėtų draudimo sutarčių sąlygų pripažinimo niekinėmis. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės vieninteliu argumentu, jog teismas pripažindamas minėtas sąlygas niekinėmis ex officio (savo iniciatyva), savo iniciatyva turėjo taikyti ir restituciją (CK 1.78 str. 5 d.), t. y. priteisti apeliantui 3 655,02 Eur draudimo įmokų skirtumą.
CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (šio str. 1 d.). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių negaliojimo pasekmių (CK 1.80 str. 2 d.). Nepaisant gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (restitucija), būtų netikslu teigti, kad visada, pripažinus sandorį niekiniu, įmanoma visiškai atkurti status quo ante. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.145 straipsnio normas, ne kartą yra nurodęs, kad restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, restitucija turi būti taikoma ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BĮ „Nacionalinis vėžio institutas“ v. UAB „Senasis sodas“, bylos Nr. 3K-53-701/2016; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. K. v. BUAB „Amžiaus projektas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-617-611/2015). Atsižvelgdama į tai ir įvertindama teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad draudimo sutarčių 1.5 punktų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis atveju status quo atkūrimas reikštų, kad draudėjo ir draudiko teisių ir pareigų apimtis turėtų išlikti tokia pati, kokia buvo iki pripažintų negaliojančiomis sutarčių sąlygų pasirašymo. Apeliantas nurodo, jog atsižvelgiant į atsakovės įsipareigojimą nenaudoti transporto priemonės už Lietuvos Respublikos ribų, jis taikė itin dideles nuolaidas (apie 90%), ir kaip teisinę pasekmę niekinio sandorio (minėtos sąlygos) negaliojimo atveju vertina 3 655,02 Eur draudimo įmokų skirtumą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos duomenys apie ginčo sandorių objektą, šių sandorių vykdymą ir atsiradusias teisines pasekmes suponuoja galimybę padaryti išvadą, jog šiuo atveju šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki pripažintų negaliojančiomis sutarčių sąlygų pasirašymo, negalima, nes ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje (CPK 6.145 str. 1, 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-345-686/2015). Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai netaikė restitucijos, priteisiant draudimo įmokos skirtumą.
Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.