Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viktoro Kažio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Č. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 8 (aštuoneriems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistosios R. Č. nukentėjusiajai R. P. priteista 552,72 Eur už laidojimo išlaidas ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. Č. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad tyčia nužudė šeimos narį, t. y. 2018 m. birželio 17 d., apie 21.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu su savo vyru V. Č., tyčia sudavė pastarajam nemažiau kaip 1 smūgį peiliu į krūtinės ląstą, tuo padarydama nukentėjusiajam durtinę pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su III tarpšonkaulinio, III šonkaulio, kairio plaučio, širdiplėvės ir širdies sužalojimais, dėl ko komplikavusis vidiniu nukraujavimu ir širdies tamponada V. Č. mirė.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2. Nuteistosios R. Č. gynėjas advokatas M. Girdiušas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir R. Č. išteisinti, kadangi ji veikė būtinosios ginties sąlygomis. Jeigu teismas nuspręstų, kad nėra pagrindo jo ginamąją išteisinti, prašo jos veiką vertinti kaip nužudymą peržengus būtinosios ginties ribas ir paskirti mažesnę bausmę, negu sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistosios R. Č. gynėjo advokato M. Girdiušo apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliantas neginčija, jog jo ginamosios nuteistosios R. Č. veiksmais – dūriu peiliu vyrui V. Č. į krūtinės ląstą pastarasis buvo nužudytas, tik nurodo, kad nuteistoji veikė esant būtinosios ginties sąlygoms arba jas viršijus. Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, šią bylą ir skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistosios gynėjo paduotame apeliaciniame skunde.

7. Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 28 straipsnį netaikymo nagrinėjamoje byloje padarytos tinkamai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas bei nepadarant esminių BPK pažeidimų. BK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnio keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Sprendžiant, ar konkrečioje situacijoje buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, teismas turi ne tik įvertinti gynybos ir kėsinimosi santykį, bet atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, apibūdinančias būtinosios ginties situaciją. Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių.

10. Iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistoji R. Č. buvo užpulta peiliu girto ir prieš ją smurtaujančio vyro, tačiau svarstytina, ar šis vyro kėsinimasis peiliu buvo toks, nuo kurio būtų galima būtinoji gintis. Apygardos teismas, vertindamas šią situaciją, pažymėjo, kad iš esmės tai buvo nuolatinių konfliktų, kilusių tarp girtų sutuoktinių išdava. Tiek nuteistoji, tiek jos vyras įvykio metu buvo neblaivūs. R. Č. nustatytas 2,27 promilių girtumas, kas atitinka vidutinio girtumo laipsnį, o V. Č. lavono kraujyje rasta 3,8 promilės, šlapime – 4,95 promilės etilo alkoholio, kas atitinka sunkaus girtumo laipsnį. Iš nuteistosios R. Č. bei liudytojų V. D., L. P. parodymų seka, jog jie abu nuolat piktnaudžiavo alkoholiu, o būdami girti smurtaudavo vienas prieš kitą, buvo gaunami pranešimai apie smurto artimoje aplinkoje atvejus. Tai patvirtinama ir bylos rašytiniais įrodymais. U. rajono savivaldybės pažymoje nurodoma, kad R. Č. šeima įrašyta į U. rajono socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Įrašymo pagrindas – girtavimas, socialinių įgūdžių stoka. Šeimoje kildavo nemažai problemų dėl sutuoktinių pomėgio svaigintis alkoholiu. R. Č. ir V. Č. buvo gydyti nuo alkoholio priklausomybės, tačiau gydymas nepadarė jokio poveikio ir teigiamų pokyčių (t. 1, b. l. 82). U. rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 21 d. baudžiamuoju įsakymu R. Č. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl to, kad 2017 m. birželio 10 d., apie 20.20 val., namuose būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu, virtuviniu peiliu sudavė V. Č. peiliu į pažastį, nežymiai sutrikdydama pastarojo sveikatą (t. 1, b. l. 166- 169). Iš pačios nuteistosios parodymų seka, jog įvykio dieną tarp jos ir sutuoktinio kilo žodinis konfliktas, peraugęs į smurto vartojimą vienas prieš kitą. Teisėjų kolegijos nuomone tas smurtas vienas kito atžvilgiu buvo vartojamas ne gynybos, o puolimo tikslais.

11. Taip pat sutiktina su apygardos teismo išvada, kad R. Č., atėmusi iš sutuoktinio peilį, pavojų savo sveikatai ir gyvybei, jei toks jos manymu ir buvo, likvidavo ir nuo šio momento realaus pavojaus jos gyvybei ir sveikatai nebeliko. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. Č. atėmus iš vyro peilį ir toliau grėsė realus pavojus jos gyvybei ir sveikatai, nes pastarasis ir toliau smurtavo prieš R. Č.. Šie apeliacinio skundo argumentai paneigiami pačios nuteistosios parodymais. R. Č. apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog atiminėjant peilį, pasakė vyrui, kad pastarasis prie jos nelįstų. Peilį ji jau tuo metu turėjo savo rankose ir netyčia jam sudavė tuo peiliu, o pamačiusi kad įdūrė, išsigando, užmetė peilį už dujinės viryklės, o vyras nuėjo į kambarį, atsisėdo ant lovos ir liepė iškviesti greitąją medicininę pagalbą. Taigi, apie jokį tolimesnį vyro smurtą jos atžvilgiu po peilio atėmimo ji nenurodė (t. 2, b. l. 41-42). Nepaisant to, suvokdama, kad realus pavojus jos gyvybei ir sveikatai nebegresia, R. Č. tyčia sudavė peiliu savo sutuoktiniui į gyvybiškai pavojingą vietą – širdies sritį ir taip jį nužudė.

12. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, jog būtinosios ginties sąlygų nebuvo, todėl negali būti konstatuota nei būtinoji gintis, nei jos ribų peržengimas. Tokie veiksmai gali būti vertinami kaip nužudymas, esant lengvinančiai aplinkybei, t. y. kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio V. Č. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), bet ne būtinoji gintis ar būtinosios ginties ribų peržengimas.

13. R. Č. nurodė, kad nenorėjo atimti gyvybės savo vyrui V. Č., smūgi peiliu sudavė spontaniškai, tikėjosi, kad viskas baigsis tokiomis pasekmėmis, kaip ir anksčiau panaudojant peilį. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą kyla esant ne tik tiesioginei, bet ir netiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į kurias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-366/2011, Nr. 2K-316-699/2015, Nr. 2K- 267-942/2017). Apygardos teismas pagrįstai atmetė R. Č. parodymus apie tai, kad jos smūgis peiliu buvo impulsyvus, spontaniškas. Byloje nėra duomenų, kad ji siekė būtent nužudyti V. Č., tačiau ji panaudojo pavojingą gyvybei įrankį – peilį, sudavė smūgį į pavojingą kūno vietą – krūtinę širdies srityje, todėl negalėjo nenumatyti pavojingų gyvybei tokių savo veiksmų pasekmių ir sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti, tai yra veikė netiesiogine tyčia.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas šias aplinkybes, konstatuoja, kad R. Č. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Dėl bausmės

15. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

16. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas bausmę nuteistajai, pirmosios instancijos teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Skiriant bausmę R. Č., buvo atsižvelgta į tai, kad ji padarė nusikaltimą, kuris įstatymo priskirtas prie labai sunkių. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija numato vienintelės rūšies bausmę – laisvės atėmimą nuo aštuonerių iki dvidešimties metų bausmę. Taip pat nusikaltimas, už kurį R. Č. nuteista, pagrįstai įvertintas kaip nusikaltimų recidyvas (BK 27 straipsnio 1 dalis), nes ji nusikalto būdama teista Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 21 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ir šis teistumas neišnykęs ir nepanaikintas. R. Č. taip pat buvo taikyta administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 481 straipsnį už tai, kad 2017 m. spalio 13 d. necenzūriniais žodžiais įžeidė savo pareigas vykdžiusios socialinės darbuotojos garbę ir orumą (t. 1, b. l. 162). R. Č. šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Įrašymo pagrindas - girtavimas ir socialinių įgūdžių stoka. R. Č. gydyta nuo alkoholio priklausomybės, tačiau gydymas nepadarė teigiamo poveikio. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad ji turi nepilnametį sūnų, kuris apgyvendintas U. globos centre (t. 1, b. l. 82).

17. Pirmosios instancijos teismas R. Č. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), o jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat tai, kad prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

18. Apygardos teismas įvertinęs visas nurodytas aplinkybes R. Č. paskyrė minimalią BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Sąlygų taikyti BK 54 straipsnio nuostatas ar BK 62 straipsnio nuostatas nėra.

18.1. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014 ir kt.). Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes – nusikaltimo sunkumą, pavojingumą visuomenei, nuteistosios atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ją charakterizuojančius duomenis, pripažintina, jog jokių išimtinių aplinkybių skirti švelnesnę bausmę nėra.

18.2. BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę, jei byloje yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir egzistuoja bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose įvardytų sąlygų. Apygardos teismas nustatė dvi R. Č. atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Be to, ji turi nepilnametį sūnų, gim. (duomenys neskelbtini). Tačiau tai neatitinka BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų, nes kaltininkas turi išlaikyti mažamečius, t. y. iki 14 metų amžiaus, vaikus, kurių dėl įstatyme paskirtos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Nuteistosios sūnus šiuo metu jau yra 17 metų amžiaus ir jis yra apgyvendintas U. globos centre.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, R. Č. paskirta minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta.

Dėl civilinio ieškinio

20. Apygardos teismas nukentėjusios R. P. civilinį ieškinį tenkino dalinai ir priteisė jai iš R. Č. 552,72 Eur laidojimo išlaidoms atlyginti ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimai išspręsti tinkamai. Teismas tiksliai apskaičiavo nukentėjusiosios turėtas faktines laidojimo išlaidas ir jas priteisė. Apygardos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nusikaltimo pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismų praktikoje susiformavusį priteistinos nužudytojo broliams, seserims neturtinės žalos dydį. Nustatyta, jog R. Č. jokio turto ir pajamų neturi, gyveno iš pašalpos, o nukentėjusiosios ir jos brolio emocinis ryšys iš esmės buvo nutrūkęs dar vaikystėje, jie nebuvo artimi. Nukentėjusioji pati teisme nurodė, kad neturėdami tėvo jie augo pas skirtingus globėjus, susitikdavo tik pas tėvą, kuris mirė prieš 6 metus, namuose, bendraudavo tik kartais telefonu. Be to, nustatyta, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas šias aplinkybes, pagrįstai nukentėjusiajai priteisė minimalią sumą neturtinei žalai atlyginti tose ribose, kuriose yra susiformavusi teismų praktika analogiškose bylose.

21. Įvertinusi visas pirmiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistosios R. Č. gynėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo nuteistosios nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga. Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios R. Č. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti.