Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Laurai Kiškiūnaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. gynėjo advokato Lino Šarkio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo

R. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, laisvės apribojimu keturiems mėnesiams.

Pagal BK 66 straipsnį, BPK 141 straipsnio 1 dalį, į bausmės laiką įskaityti laikotarpiai: R. V. išbūti sulaikyme nuo 2014 m. liepos 9 d. 20 val. 20 min. iki 2014 m. liepos 10 d. 13 val. 53 min. (dvi dienos); išbūtas ją atidavus į sveikatos priežiūros įstaigą dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimo nuo 2017 m. spalio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d. (keturiasdešimt aštuonios dienos), iš viso penkiasdešimt dienų.

Bausmės vykdymo laikotarpiu uždrausta R. V. bendrauti su nukentėjusiąja I. U. (BK 48 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad nežymiai surikdė sveikatą: 2014 m. liepos 9 dieną, apie 19.00 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, sugriebė rankomis savo seseriai I. U. už krūtinės, nutempė nuo namo laiptų, įstūmė į krūmą, jai nukritus, rankų kumščiais sudavė ne mažiau kaip du kartus į įvairias kūno vietas bei paėmusi malką ne mažiau kaip du kartus su ja sudavė į įvairias kūno vietas, taip padarydama nukentėjusiajai I. U. odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstoje, odos nubrozdinimą kairėje krūtyje.

2. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 31 d. nuosprendyje konstatuojama, kad R. V. kalta nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje padarymu ir baustina.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistosios R. V. gynėjo advokato Lino Šarkio apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl šališkumo

9. Visų pirma pažymima, jog apygardos teismas patikrinęs skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą nustatė, jog jis teisėtas ir pagrįstas. Kauno apylinkės teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi teisėjas R. S. atmetė prašymą jį nušalinti. Šioje nutartyje konstatavo, kad I. U. dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau tiesiogiai buvo pavaldi (duomenys neskelbtini). Jokių tiesioginių santykių su teismo pirmininku nepalaikė, iš darbo išėjo savo noru, tuo metu teisėjas R. S. teismo pirmininku nedirbo jau penktus metus. BPK 58 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose ir 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių teisėjas būtų negalėję dalyvauti bylos nagrinėjimo procese, nėra, to neginčija ir pati apeliantė. Teisėjui pareikšto nušalinimo motyvas, t. y. kad jis bus saistomas darbinių santykių su nukentėjusiąja bei pateiktu nukentėjusiosios parodymų vertinimu, nesuponuoja pagrįstos abejonės dėl galimo teisėjo, nagrinėjusio apeliantės baudžiamąją bylą, šališkumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisėjas R. S. nuo 2010 metų nebebuvo Kauno apylinkės teismo pirmininku. Pagal BPK 7 straipsnį bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, tai reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Nagrinėjamoje byloje iš viso proceso matyti, kad šie įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, visi R. V. bei jo gynėjo prašymai ir keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami pastarųjų naudai. Nenustatytas teismo suinteresuotumas priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingas proceso organizavimas. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistosios ir jos gynėjo norų, prisidengiant vien tik aplinkybe, dėl nukentėjusiosios darbo tam tikru laikotarpiu, toje pačioje įstaigoje, kaip ir nagrinėjęs bylą teisėjas, negali būti laikomas šališkumu. Tokiu būdu, nesant pagrindo abejoti apylinkės teismo šališkumu, toliau pasisakytina dėl kitų nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrįstumo.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 28 straipsnio nuostatų

10. Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, priimtas pažeidžiant BPK reikalavimus.

11. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas darydamas teisines išvadas rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais. Skundžiamame nuosprendyje nukentėjusiosios I. U., liudytojo V. U. parodymų, taip pat specialisto išvados, kitų surinktų duomenų ir nustatytų faktų visumoje, padaryta išvada, jog R. V. kalta padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada bei keisti teismo sprendimą, remiantis vien tik apeliacinio skundo autoriaus savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nuteistosios R. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais siekiama, jog R. V. būtų išteisinta yra nepagrįsti ir atmetami.

12. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad R. V. šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis sugriebė rankomis savo seseriai I. U. už krūtinės, nutempė nuo namo laiptų, įstūmė į krūmą, jai nukritus, rankų kumščiais sudavė ne mažiau kaip du kartus į įvairias kūno vietas bei paėmusi malką ne mažiau kaip du kartus su ja sudavė į įvairias kūno vietas, taip padarydama nukentėjusiajai I. U. odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstoje, odos nubrozdinimą kairėje krūtyje, tokiu būdu nežymiai surikdė sveikatą, padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. R. V. viso proceso metu kaltės dėl jai inkriminuojamo nusikaltimo nepripažino ir tvirtino, kad ne ji, o nukentėjusioji I. U. užpuolė ją ir besiginant ji padarė tam tikrus sužalojimus. Todėl mano kad ji veikė būtinosios ginties sąlygomis.

13. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Taip pat išaiškinta, kad BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalys įtvirtina šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015). Kiekvienu atveju sprendžiant, ar buvo būtinosios ginties situacija, turi būti atsižvelgiama į daugelį konkrečių veiksnių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-511/2018). Siekiant patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, įrodymų pakankamumą R. V. kaltei konstatuoti ir keliamą įvykio versiją, jog R. V. veikė būtinosios ginties sąlygomis, aptartini byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai.

14. Bylos duomenys patvirtina, jog tarp R. V. ir I. U. kilo buitinis konfliktas, kurio metu buvo sužalota I. U. Vertinant konflikto dalyvių parodymus svarbūs kiti įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia pastarųjų nurodytas aplinkybes.

15. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji I. U. teigė, kad R. V. gramdė tinką, nukentėjusiajai nusileidus laiptais ir paklausus, kodėl taip daro, ji griebė su nagais už krūtinės, pastūmė. Nukentėjusioji nukrito, tada ją pagriebė už kairės kojos ir tempė, nukentėjusioji kaire ranka laikė kelnes, o R. V. jas plėšė. Viena ranka laikė vieną koją, o kita paėmė netoliese buvusią malką ir kelis kartus ja trenkė, kartą stipriai. Kokioje padėtyje buvo, kai R. V. paėmė malką nežino, nes nuo įvykio praėjo keturi metai. Nukentėjusioji šaukė savo sutuoktinį, jis atbėgo ir pastūmė R. V. Nukentėjusioji buvo kruvina, sudraskytais rūbais. Neprisimena, jog būtų sudavusi R. V., tyčia nesudavė.

16. Netikėti šiais I. U. parodymais jokio pagrindo nėra, nes viso proceso metu nukentėjusioji analizuojamo įvykio aplinkybes dėstė detaliai ir nuosekliai, esminių prieštaravimų jos parodymuose, teisėjų kolegija neįžvelgia. Apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti nukentėjusiosios parodymus teigiant, jog I. U. parodymuose neįmanoma rasti momento, kuriame ji gindamasi galėjo suduoti stiprų smūgį į akies sritį. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad smurto artimoje aplinkoje atveju asmuo patiria itin didelį stresą ir dvasinius išgyvenimus, kadangi pavojingas kėsinimasis yra patiriamas iš artimų asmenų, todėl esant traumuojančiai situacijai tikėtis, kad asmuo tiksliai ir nuosekliai atsimins, ir nurodys visas aplinkybes nėra logiška. Šiame kontekste įvertinama ir tai, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 3-iojo būrio Vyr. patrulio M. J. Tarnybiniame pranešime nurodoma, jog nukentėjusioji buvo susijaudinusi, verkė. Be to, svarbu įvertinti ir ilgą laiko tarpą nuo analizuojamo įvykio iki nukentėjusiosios apklausos pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, kuris neabejotinai turėjo įtakos nukentėjusiosios galimybėms itin smulkiai papasakoti įvykio aplinkybes. Įvertinus nukentėjusiosios parodymų visumą, akivaizdu jog esmines įvykio aplinkybes ji nurodė aiškiai ir konkrečiai. Nukentėjusioji I. U. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad neprisimena, kad būtų sudavusi R. V., tvirtino, jog tyčia jai nesudavė. Analizuojamojoje situacijoje nukentėjusiosios I. U. parodymus, kaip patikimus leidžia vertinti kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, kurie patvirtina jos parodymų teisingumą.

16.1. Nukentėjusios parodymus patvirtina jos sutuoktinis liudytojas V. U. Jis teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad būdamas namuose išgirdo sutuoktinės pagalbos šauksmą, greitai nusileido iš antro aukšto į pirmą ir pamatė, kad sutuoktinė gulėjo ant žemės, o R. V. viena ranka laikė jos koją, o kita ranka laikė beržinę malką. Kad būtų suduotas smūgis nematė, matė, kad sutuoktinės galva ir krūtinė kruvina. Ji sužalota, kraujas ant veido ir krūtinės, sumušimai ir kraujosruvos, drabužiai (marškinėliai ir kelnės) suplėšyti. Taigi šio liudytojo parodymams net detalėse sutampant su nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, kad R. V. viena ranka laikė gulinčios nukentėjusiosios I. U. koją, kita malką, patvirtina, jog sužalojimus nukentėjusiajai padarė R. V., nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis.

16.1.1. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus jog nuosprendyje nurodyti liudytojo parodymai, kurių jis nedavė, pažymima, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aprašė liudytojo V. U. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur liudytojas nurodė, jog išbėgęs į kiemą pamatė, kad sutuoktinės sesuo pasiėmusi malkos gabalą talžo sutuoktinę, kuri gulėjo ant žemės. Nors liudytojo V. U. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu skiriasi, tačiau esminės aplinkybės – tai, kad R. V. turėjo malką, nukentėjusiajai būnant gulimoje padėtyje sutampa. Be to, liudytojas nurodė, jog sutuoktinė buvo kruvina, suplėšytais rūbais, kas akivaizdu suponavo išvadą, jog smūgius sudavė R. V. O šios aplinkybės yra svarbios, patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, jog R. V. turėjo rankoje malką ir jai smūgiavo su malka, o ne atvirkščiai. Liudytojo parodymus patvirtina rašytiniai bylos duomenys.

16.2. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad I. U. padaryti odos nubrozdinimai su poodinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstos kairėje, odos nubrozdinimai kairėje krūtyje. Odos nubrozdinimai kairėje krūtyje padaryti atsikišusiais bukabriauniais daiktais, galimai nagais. Odos nubrozdinimai su poodinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstos kairėje padaryti bukabriauniu daiktu. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku (t. y. 2014 m. liepos 9 d. 19 val.) ir aplinkybėmis (t. y sesuo rankomis sugriebė už krūtų, pargriovė ant žemės ir malka sudavė į krūtinę). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje išvadoje nustatyta sužalojimų lokalizacija atitinka I. U. nurodytas sritis, į kurias jai sudavė smūgius ir naudotas priemones (rankas, malką). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta ekspertė S. B. patvirtino specialisto išvadą.

16.2.1. Iš pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 15 d. vykusio teisiamojo posėdžio garso įrašo, matyti, jog ekspertė S. B. atsakydama į klausimus paaiškino, kad besiginančiajam būdingi sužalojimai yra rankose. Jeigu sužalojimai yra plaštakose, visada atsako, kad neatmestina savigynos galimybė. Sužalojimai galėjo būti padaryti įvairiomis aplinkybėmis. Ginasi tas kuris guli, nebent grumtynės vyksta. Į klausimą: Ar sužalojimai padaryti I. U. krūtinėje galėjo atsirasti kitam asmeniui ginantis nuo jos“ atsakė: „Jeigu konfliktas tarp abiejų, tada galėjo. Jeigu ir vienai ir kitai yra sužalojimai. Bet neprieštarauja toms aplinkybėms, kurios nurodytos I. U.“. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, jog buvo supainioti nuteistajai ir nukentėjusiajai padaryti sužalojimai. Teisėjų kolegija įvertinusi teisiamojo posėdžio garso įrašą sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyti ekspertės parodymai, kad „nukentėjusiosios I. U. rankose matėsi sužalojimai, kurie būdingi nukentėjusiajam ginantis nuo užpuolimo, o ne pačiam puolant“. Ekspertė tokių aplinkybių nenurodė, todėl šis teiginys šalintinas iš nuosprendžio. Tačiau ištaisius šią klaidą esminės faktinės bylos aplinkybės nesikeičia.

16.3. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 3-iojo būrio Vyr. patrulio M. J. Tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje nurodoma, kad tarp seserų įvyko žodinis konfliktas ir muštynės. I. U. buvo išsigandusi, verkė, buvo suplėšyti marškinėliai, kelnės, nurodė, kad sesuo su pagaliu ją puolė, parvertė ant žemės, plėšė drabužius, mušė su pagaliu, sudavė keletą smūgių į krūtinę. Šiame pranešime užfiksuoti smurtą rodantys požymiai: kraujosruva ant krūtinės kairėje pusėje ir mėlynė. Šiame kontekste įvertintina ir tai, kad pagalbos telefonu skambino ir policijos pareigūnus kvietė į įvykio vietą atbėgęs nukentėjusiosios sutuoktinis, liudytojas V. U. Šie pirminiai duomenys fiksuoti po įvykio yra reikšmingi. Taip pat įvertinama ir tai, kad bylos medžiagoje yra duomenys patvirtinantys, jog nukentėjusioji I. U. pateikė suplėšytas kelnes, kurios buvo apžiūrėtos. Apžiūros protokolas patvirtina, kad kelnės išpurvintos, suplėšytos. Nors kelnės pateiktos po beveik mėnesio laiko, tačiau teismas šį įrodymą, kaip ir šioje pastraipoje nurodomus kitus įrodymus vertina aukščiau aptartų įrodymų visumoje, jungdamas juos į nuoseklią grandinę, kaip padedančius formuoti teismo vidinį įsitikinimą.

17. Tuo tarpu vertinant apeliacinio skundo argumentus ir keliamą versiją, aptartini nuteistosios R. V. paaiškinimai susiję su įvykiu. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Be to, sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Teisėjų kolegija įvertinusi nuteistosios R. V. parodymus, kuriuos ji davė pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, sprendžia, jog jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. R. V. paaiškino, kad sesuo atėjusi iš galo, griebė ją už nugaros, už rūbų ir trenkė į veidą, tempė nuo laiptų, tempdama nukrito, griebė už plaukų ir gulėdama paėmusi pagalį taikė R. V. į veidą. Gulėdama spardėsi, todėl pas R. V. buvo mėlynės.

17.1. Apeliaciniame skunde R. V. versija grindžiama, eksperto G. A. C., kuris pateikė išvadą dėl R. V. padaryto sužalojimo, teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, jog R. V. padaryti sužalojimai gali būti padaryti jai ginantis. Be to, ekspertė S. B. davusi išvadą, dėl I. U. padaryto sužalojimo, nurodė, jog pas besiginantį asmenį būdingi sužalojimai yra rankose. O pas R. V. buvo nustatytas sužalojimas rankoje. Tačiau tiek nuteistosios, tiek nukentėjusiosios išvadas rengę ekspertai paaiškino, jog abiejų sužalojimai galėjo būti padaryti ginantis. Ekspertų išvados nurodomos ne konstatuojamosios, o tik galimos, jog sužalojimai neprieštarauja gynybai būdingiems sužalojimams. Todėl tai, kas gynėsi, o kas puolė sprendžiama, pagal kitus byloje esančius duomenis. Svarbu tai, kad aukščiau aptarti bylos duomenys patvirtina I. U. nurodytas įvykio aplinkybes, todėl ekspertės S. B. nurodytos aplinkybės, jog I. U. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti ginantis, vertinami kitų įrodymų visumoje.

17.2. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog R. V. ikiteisminio tyrimo metu, kitą dieną po įvykio davė parodymus. Tačiau taip pat bylos duomenys patvirtina, kad po R. V. paieškos ir jos sulaikymo, t. y. praėjus keliems metams nuo įvykio, ji atsisakė duoti parodymus. Nors pirmos instancijos teismas nevisiškai teisingai nurodė aplinkybę apie parodymų nedavimą, tačiau įvertinus tai, kad R. V. savo poziciją išdėstė teisiamojo posėdžio apklausos metu, būtent šiuos parodymus teismas ir įvertino priimant apkaltinamąjį nuosprendį, jokių esminių pažeidimų priimant ir argumentuojant nuosprendį nebuvo padaryta. Nuosprendis gali būti grindžiamas tik įrodymais, kurie ištiriami ir patikrinami teisiamojo posėdžio metu, kas ir buvo padaryta priimant skundžiamą nuosprendį.

17.3. Nors apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo atlikimo, nes nebuvo apklausti galėję įvykį matyti, priešais esančio daugiabučio namo gyventojai, tokiu būdu nesurinkti įrodymai patvirtinantys nuteistosios parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiami V. V., G. J., O. K., A. A., tačiau jie nurodė įvykio nematę ir negirdėję. Teisiamojo posėdžio metu buvo tenkintas gynybos prašymas ir apklausta liudytoja R. J., tačiau ji taip pat nurodė, jog įvykio nematė ir negirdėjo. Pažymima, jog byloje nėra jokių duomenų, jų nepateikė ir nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde, jog yra asmuo ar asmenys, kurie matė konfliktą ir žino bylos nagrinėjimui svarbias aplinkybes. Teigti, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai nėra pagrindo. Vien teiginiai, kad konfliktą turėjo matyti ir girdėti priešais esančio daugiabučio namo gyventojai, yra subjektyvus aplinkybių vertinimas.

18. Skundu prašoma pripažinti, jog nuteistoji veikė būtinosios ginties sąlygomis. Tačiau teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartus duomenis, nukentėjusiosios ir liudytojo parodymus, kuriuos patvirtina ir aptarti rašytiniai duomenys, sprendžia, jog nagrinėjamojoje byloje nebuvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, kuri sudarytų pagrindą R. V. gintis. Todėl R. V. I. U. padaryti sužalojimai negali būti vertinami, kaip padaryti būtinosios ginties sąlygomis. Nukentėjusioji I. U. paaiškino, kad jai gulint R. V. ją laikė viena ranka už kojos, kita sudavė smūgius su malka, kurią laikė rankoje. Liudytojas V. U. paaiškino, jog atbėgęs pamatė gulinčią I. U., R. V. rankoje laikė malką. Specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai ir jų padarymo priemonės, tai, jog gulimoje padėtyje buvo I. U., malką rankoje laikė R. V. rodo, jog R. V. nesigynė, priešingai ji puolė. Apygardos teismas vertindamas nukentėjusiosios parodymus kaip patikimus, neturi pagrindo abejoti ir jos nurodytomis aplinkybėmis dėl konflikto ir smurtinių veiksmų panaudojimo pradžios. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme R. V. nurodė, jog nukentėjusioji gulėdama spardėsi. Todėl teismo vertinimu ši aplinkybė rodo gynybinius veiksmus, siekiant nutolinti asmenį nuo savęs.

19. Nagrinėjamų duomenų visumoje atsižvelgiama ir į baudžiamosios bylos duomenis patvirtinančius, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal R. V. pareiškimą dėl to paties įvykio, kuris analizuojamas nagrinėjamojoje byloje, tačiau jis nutrauktas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje požymių. Nutraukiant ikiteisminį konstatuota, jog sužalojimai R. V. buvo padaryti, tačiau jie padaryti I. U. ginant save, ir jos sutuoktiniui ginant ją.

20. Konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju I. U. jokių BK 28 straipsnio prasme veiksmų, kuriuos būtų galima laikyti pavojingu kėsinimusi, nuo kurių R. V. būtų reikėję gintis neatliko. R. V. realios objektyviai egzistuojančios grėsmės nebuvo. Tokios grėsmės nepatvirtina ir argumentai, jog I. U. užstojo R. V. kelią valyti iš tarpų tinką (kaip buvo nustatyta nutraukiant ikiteisminį tyrimą pagal R. V. pareiškimą). Toks veiksmas, teismo vertinimu nekėlė realios grėsmės nei R. V. sveikatai, nei turtui. Ir turėjo būti sprendžiamas teisiniu keliu, o ne smurtiniais veiksmais.

21. Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Dėl išdėstytų priežasčių R. V. gynėjo prašymas R. V. išteisinti ar bylą gražinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme atmetamas.

Dėl paskirtos bausmės

22. Apeliaciniame skunde kritikuojama R. V. paskirta bausmė, teigiama, jog teismas paskirdamas laisvės apribojimą keturiems mėnesiams, bei uždrausdamas bausmės vykdymo laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiąją I. U., neatsižvelgė į tai, kad jos bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, kuriame ir gyvena, taigi, neturės galimybės spręsti bendro turto naudojimų klausimų. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiosios atstovo atsiliepimo teiginiais, jog uždraudimo bendrauti su nukentėjusiąja nustatymas ribos galimybę kilti naujiems konfliktams. Apygardos teismo vertinimu tokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonė padės įgyvendinti bausmės tikslus. Be to, R. V. turi galimybę iškilusius klausimus dėl bendros nuosavybės spręsti per atstovą. Apygardos teismo vertinimu vykdant paskirtą draudimą neturėtų kilti sunkumų, kadangi apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji I. U. nurodė, jog šiuo metu ten negyvena.

24. Tuo tarpu dėl apeliacinio skundo argumentų susijusių su viešaisiais darbais apygardos teismas nepasisako, kadangi R. V. viešieji darbai paskirti nebuvo, o iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pakeisti bausmę ir skirti viešuosius darbus taip pat nėra prašoma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra įsivėlusi aritmetinė klaida, tačiau apeliacinės instancijos teisme yra nagrinėjama byla pagal nuteistosios skundą, prokuroro skundo dėl to nėra, todėl negalima pasunkinti apeliantės teisinės padėties.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

25. Nukentėjusiosios atstovo atsiliepime prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodoma, jog jas patvirtinantys dokumentai bus pateikti iki bylos išnagrinėjimo. Tačiau įvertinus tai, kad minėti dokumentai apeliacinės instancijos teismui pateikti nebuvo, teismas dėl šio prašymo nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios R. V. gynėjo advokato Lino Šarkio apeliacinį skundą atmesti.

Iš Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžio 2 puslapio, pašalinti sakinio dalį, kuriame nurodomi ekspertės S. B. paaiškinimai, kad „<...> nukentėjusiosios I. U. rankose matėsi sužalojimai, kurie yra būdingi nukentėjusiajam ginantis nuo užpuolimo, o ne pačiam puolant.“