Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Auto – Lider“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Auto – Lider“ ieškinį atsakovei UAB „Miravita“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

11. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

13. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

14. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

15. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės 2016-12-09 PVM sąskaitoje – faktūroje AUTO 12/06 nurodytos 3891,36 EUR sumos, išrašytos už paslaugas, suteiktas pagal 2016-11-21 sutartį dėl darbuotojų nuomos Nr. FRC2016/11/21RR, kurios atsakovė nepripažino, dėl atsakovės 2016-12-13 PVM sąskaitoje faktūroje išrašytos 15 536,28 EUR sumos dėl padarytos žalos ir baudų sumokėjimo, kurios nepripažino ieškovė, bei dėl 189,07 EUR delspinigių už uždelstus mokėjimus pagal 2016-11-30 PVM sąskaitą – sąskaitą AUTO 11/18 (t. y. už likusią neapmokėtą 735,68 EUR sumą) ir pagal 2016-12-09 PVM sąskaitą – faktūrą AUTO12/06 (t. y. už neapmokėtą 3891,36 EUR sumą). Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės iš viso 4085,48 EUR skolos, susidariusios pagal 2016-11-21 sutartį dėl darbuotojų nuomos. Kadangi ginčas šioje byloje tarp šalių kilo tik dėl 2016-12-09 PVM sąskaitoje – faktūroje AUTO 12/06 nurodytos 3891,36 EUR sumos, todėl iš ieškovės ieškiniu reikalaujamos priteisti skolos (t. y. 4085,48 EUR) atėmus atsakovės 2016-12-09 sąskaitoje – faktūroje AUTO 12/06 nurodytą 3891,36 EUR sumą, gaunasi 194,12 EUR suma, dėl kurios, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tarp šalių nebuvo kilę ginčo. Be to, atsakovei pripažįstant dalį sumos, nurodytos 2016-12-09 PVM sąskaitoje – faktūroje (t. y. atsakovė pripažino 1568,16 EUR sumą) ieškovės pirmosios instancijos teisme įrodinėtina suma buvo 2323,20 EUR (3891,36 EUR (PVM sąskaitoje – faktūroje nurodyta suma) – 1568,16 EUR (suma, kurią atsakovė pripažino)). Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Miravita“ 1762,28 EUR skolos (t. y. 194,12 EUR (likutis už 2016 m. lapkričio mėn., kurios šalys neginčijo) + 1568,16 EUR (atsakovės pripažinta suma)). Teismas konstatavo, jog 2323,20 EUR (3891,36 EUR (PVM sąskaitoje – faktūroje nurodyta suma) – 1568,16 EUR (atsakovės pripažinta suma)) sumos už 2016 m. gruodžio mėnesį išnuomotus darbuotojus ieškovė neįrodė tiek besiskiriančio darbuotojų skaičiaus, tiek dėl dirbtų valandų neatitikimo, tiek dėl paslaugų kokybės. Teismas taip pat pripažino negaliojančiais ab initio atsakovės UAB „Miravita“ ieškovės UAB „Auto-Lider“ atžvilgiu 2016 m. gruodžio 13 d. ir 2016 m. gruodžio 21 d. pranešimais atliktus įskaitymus ir priteisė 10,87 EUR delspinigių už 194,12 EUR neapmokėtą sumą pagal 2016-11-30 PVM sąskaitą – faktūrą. Teismas ieškovės reikalavimą dėl 147,87 EUR delspinigių priteisimo pagal 2016-12-09 PVM sąskaitą – faktūrą netenkino, kadangi ši sąskaita buvo nepriimta ir grąžinta ieškovei. Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys, t. y. dėl 2323,20 EUR (3891,36 EUR (PVM sąskaitoje – faktūroje nurodyta suma) – 1568,16 EUR (atsakovės pripažinta suma)) skolos ir 178,20 EUR delspinigių (189,07 EUR (delspinigių suma, kuria ieškovė prašė priteisti pagal 2016-11-30 ir 2016-12-09 PVM sąskaitas – faktūras) – 10,87 EUR (delspinigių suma, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė) priteisimo. Taigi, apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dalyje dėl 2323,20 EUR skolos ir 178,20 EUR dydžio delspinigių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atsakomybės už darbų kokybę

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir Civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų – tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei (CK 6.156 str. 1, 2 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.).

18. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka apeliacinio skundo teiginiu kad tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių negalima laikyti susitarimu dėl rangos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių teisiniai santykiai susiklostė dėl atlygintinų paslaugų teikimo (CK 6.716 str.). Tokia išvadą teisėjų kolegija daro žemiau išdėstytų argumentų pagrindu.

19. Bylos duomenimis nustatyta, jog šalims 2016-11-21 sudarant Darbuotojų nuomos sutartį galiojo Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymas (neteko galios nuo 2017-07-01). Šis įstatymas 2011-05-19 buvo priimtas Vyriausybės 2007-06-06 nutarimu Nr. 569 patvirtintos Lietuvos Respublikos darbo nuomos įstatymo koncepcijos pagrindu. Lietuvos Respublikos darbo nuomos įstatymo koncepcijos 17 punkte pateikiama darbo nuomos sąvoka – tai darbo organizavimo forma, kai laikinasis darbuotojas, sudaręs darbo sutartį su laikino įdarbinimo įmone, pagal civilinę sutartį laikinai perleidžiamas laikino darbo naudotojui, kad jo naudai ir jo vadovaujamas atliktų savo darbo funkciją. Darbo nuoma turėtų būti suprantama kaip tokia darbo organizavimo forma, kai laikinasis darbuotojas, sudaręs darbo sutartį su laikino įdarbinimo įmone, pagal civilinę sutartį laikinai perleidžiamas laikino darbo naudotojui, kad jo naudai ir jo vadovaujamas atliktų savo darbo funkciją. Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta laikinojo įdarbinimo sutarties sąvoka – laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbo naudotojo sutartis dėl atlygintinų paslaugų teikimo, pagal kurią laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja atlygintinai laikinai pavesti laikinajam darbuotojui (laikiniesiems darbuotojams) atlikti šioje sutartyje numatytas darbo funkcijas laikinojo darbo naudotojo naudai, laikantis pastarojo nustatytos darbo tvarkos, o laikinojo darbo naudotojas įsipareigoja laikinuosius darbuotojus prižiūrėti ir jiems vadovauti bei užtikrinti šiame įstatyme ir šioje sutartyje nustatytas darbo sąlygas. Įstatymo, galiojusio 2016-11-21 šalių sudarytos sutarties dėl darbuotojų nuomos vykdymo laikotarpiu, 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta laikinojo įdarbinimo įmonės sąvoka – fizinis, juridinis asmuo ar kita organizacinė struktūra, atitinkantys darbdaviui keliamus reikalavimus ir sudarę laikinojo darbo sutartis su laikinaisiais darbuotojais, turėdami tikslą juos siųsti laikinai dirbti darbo naudotojo naudai, pastarajam prižiūrint ir vadovaujant. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog laikinojo darbo naudotojas – fizinis, juridinis asmuo ar kita organizacinė struktūra, kurių naudai ir kuriems prižiūrint ir vadovaujant laikinai dirba laikinieji darbuotojai. Įdarbinimas per laikinojo įdarbinimo įmones – laikinųjų darbuotojų įdarbinimas laikinojo įdarbinimo įmonėse turint tikslą juos pagal laikinojo įdarbinimo sutartis siųsti laikinai dirbti laikinojo darbo naudotojų naudai, pastariesiems prižiūrint ir vadovaujant. Už darbo naudotojui laikinojo darbuotojo padarytą žalą atsako įdarbinimo įmonė Civilinio kodekso nustatyta tvarka (Įstatymo 5 straipsnio 6 dalis). Įstatymo 6 straipsnyje taip pat imperatyviai įtvirtinta, kad įdarbinimo įmonės ir darbo naudotojo santykiai grindžiami jų raštu sudaryta laikinojo įdarbinimo sutartimi, kurioje turi būti nurodoma laikinojo darbuotojo (laikinųjų darbuotojų) kvalifikacija, darbo funkcijos, darbo režimas, laikinojo darbuotojo (laikinųjų darbuotojų) mokymo, siuntimo ir atšaukimo iš darbo, dirbto darbo naudotojui, tvarka; kitas įdarbinimo įmonės ir darbo naudotojo tarpusavio teises ir pareigas nustato laikinojo įdarbinimo sutartis, Civilinis kodeksas ir kiti norminiai teisės aktai.

20. Taigi, įvertinus tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, jų pobūdį bei prigimtį, jais siekiamą efektą, akivaizdu, jog tarp apeliantės ir atsakovės 2016-11-21 buvo sudaryta būtent atlygintinių paslaugų sutartis, t. y. šalys susitarė dėl atlygintinių paslaugų teikimo. Atsižvelgiant į tai, 2016-11-21 Sutarties dėl darbuotojų nuomos nuostatas privaloma aiškinti atlygintinų paslaugų sutarties kontekste.

21. CK 6.716 straipsnio 1 dalis numato, jog paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas – už suteiktas paslaugas sumokėti. Paslaugų teikėjas įgyja teisę į atlyginimą tik tuo atveju, jei tinkamai įvykdo sutartimi sulygtą įsipareigojimą, t. y. jeigu paslauga buvo teikiama netinkamai, neatsiranda ir pareigos ją apmokėti.

22. Išanalizavus byloje pateiktą 2016-11-21 Sutartį dėl darbuotų nuomos, sudarytą tarp šalių, matyti, jog minėta sutartimi, ieškovė įsipareigojo atsakovei pateikti darbo jėgą – darbuotojus, atliekančius betonavimo darbus, taip pat ieškovė įsipareigojo užtikrinti, kad darbuotojai bus atitinkamos kvalifikacijos ir profesinių įgūdžių, laikysis atsakovės darbo tvarkos taisyklių, darbų saugos ir priešgaisrinės saugos reikalavimų, vykdys paskirto asmens ir kitų atsakingų asmenų žodinius ir rašytinius nurodymus, bus blaivūs (Sutarties 1.4 p., 1.5 p., 6.5 p.), o atsakovė įsipareigojo darbuotojus priimti, vykdyti darbų atlikimo priežiūrą ir kokybės ir už darbuotojų atliktus darbus sumokėti ieškovei sutartyje nustatytą darbuotojų nuomos kainą (Sutarties 1.4. p., 4.1 p.). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovės suteiktų atsakovei laikinų darbuotojų darbui (statybų objektas – (duomenys neskelbtini)) vadovavo atsakovės UAB “Miravita” 2016-11-21 įsakymu (el. b. II t., b. l. 12) paskirtas statybų darbų vadovas A. T.. Šį faktą pirmosios instancijos teisme pripažino ir pats A. T.. Išanalizavus byloje pateiktą atsakovės 2016-11-21 priimtą įsakymą “Dėl atsakingo asmens skyrimo” matyti, jog minėtu įsakymu statybos darbų vadovas buvo įpareigotas užtikrinti suderintą (sutartyje ir kituose statinio statybos dokumentuose nurodytą) statinio darbų (atliekamų savo ir subrangovo jėgomis) ir statinio (atskirų jo elementų) kokybę, terminus ir tiesiogines sąnaudas; su statinio statyba susijusių nesklandumų sprendimą; statinio pripažinimo tinkamu naudoti organizavimą ir kt. Be to, šiame įsakyme taip pat numatyta, jog statybos darbų vadovas yra atsakingas už darbo kokybę, bei statomo objekto turtinę ir neturtinę žalą, kas atitiko tuo metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 Statybos darbai, patvirtinto LR Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 211. 33 punkto, bei 59.12 punkto nuostatas. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 Statybos darbai 59.12 punktą, statybos darbų vadovas privalo nuolat kontroliuoti, kad statinio statybos darbai (tarp jų specialieji darbai) būtų atliekami kokybiškai, pagal statinio projektą (kai jo reikia), statybos leidimą, normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimus.

23. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad aiškinantis šalių 2016-11-21 sudarytos Sutarties dėl darbuotojų nuomos esmę ir turinį bei ja siekiamus tikslus, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose, kurios nustato tam tikrus esminius principus, kuriais vadovaujantis turi būti sprendžiama dėl sutarčių rūšies, pobūdžio, padarinių, sąlygų tikrosios prasmės. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nustatant tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas įstatymo įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, formuoja praktiką, kad, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus, dažniausiai nepakanka remtis vien lingvistiniu sutarties nuostatų aiškinimu, būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą: kokia yra sutarties esmė, tikslas, kaip elgėsi šalys, sudarydamos sutartį ir po jos sudarymo, koks yra sutarties sąlygų tarpusavio ryšys ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-690/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

24. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-690/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

25. Be kita ko, tais atvejais, kai aiškinant konkrečią sutartį jos šalys skirtingai vertina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Taikant objektyvųjį sutarčių aiškinimo būdą sutartis aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nepaisant subjektyvaus ar objektyvaus sutarties aiškinimo metodo taikymo prioriteto konkrečioje byloje, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą, taip pat vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).

26. Taigi, vadovaujantis aukščiau išdėstytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bei suderinant subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize, šalių sudarytos 2016-11-21 Sutarties dėl darbuotojų nuomos nuostatos lemia aiškinimą, jog atsakomybę už ieškovės pateiktų atsakovei darbuotojų atliekamų darbų rezultatą ir jo kokybę prisiėmė atsakovė, kadangi atsakovė privalėjo prižiūrėti ir tikrinti, kad ieškovės pateikti darbuotojai tinkamai atliktų atsakovės pavestus darbus. Kitaip tariant, ieškovės atsakomybė apsiribojo pateiktų darbuotojų kvalifikacijos, įgūdžių, jų darbo drausmės, o ne atsakovės siekiamo darbo rezultato, garantavimu. Kaip matyti iš byloje pateiktos 2016-11-21 Sutarties nuostatų analizės, šalių sudaryta Sutartis ieškovei nesuteikė jokių galimybių kontroliuoti kaip atsakovei pateikti darbuotojai vykdo jiems atsakovės pavestus darbus. Be kita ko, pažymėtina, jog teismai, vertindami įrodymus ir darydami išvadas byloje, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2012). Byloje nėra pateikta jokių duomenų (šios aplinkybės neįrodinėjo ir atsakovė) apie tai, kad atsakovė ieškovei buvo perdavusi kokią nors projektinę dokumentaciją, kuria remiantis ieškovė būtų galėjusi vykdyti darbų kontrolę. Be to, atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu nepateikė jokių logiškų ir pagrįstų argumentų, kokiu būdu apeliantė galėjo kontroliuoti atsakovės pavaldumui suteiktų ir objekte (t. y. (duomenys neskelbtini)) dirbusių, vadovaujant atsakovės paskirtam statybos darbų vadovui, laikinųjų darbuotojų darbo kokybę, kadangi kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė jokių funkcijų objekto (t. y. (duomenys neskelbtini)) statyboje, neatliko. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitoks aiškinimas prieštarautų ir verslo logikai. Juk ieškovei neatliekant jokių funkcijų darbų objekto statyboje, akivaizdu, jog tokiu būdu ieškovė yra visiškai pašalinis asmuo, kuris paprastai į statybvietes neįleidžiamas. Todėl lieka neaišku, kaip ir kokiu būdu ieškovė galėjo kontroliuoti atsakovės pavaldumui suteiktų, vadovaujant atsakovės paskirtam statybos darbų vadovui, laikinųjų darbuotojų darbo kokybę.

27. Remiantis aukščiau išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, 2016-11-21 Sutarčiai dėl darbuotojų nuomos aiškiai numačius, kad darbų kontrolę ir priežiūrą vykdo pati atsakovė, t. y. atsakovei įsipareigojus vadovauti darbams ir juos kontroliuoti, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog būtent atsakovė pagal 2016-11-21 Sutartį prisiėmė ir atsakomybę už ieškovės suteiktų laikinųjų darbuotojų darbo kokybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, nors ir 2016-11-21 tarp šalių sudarytą Sutartį kvalifikavo kaip laikinojo įdarbinimo sutartį, tačiau netinkamai aiškino minėtos sutarties sąlygas ir padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog būtent apeliantė prisiėmė atsakomybę už aukščiau minėtų darbuotojų darbo kokybę. Taigi, šių išdėstytų argumentų kontekste, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, jog pagal šalių sudarytą Sutartį atsakomybė už darbų kokybę pirmiausia tenka pačiai atsakovei.

Dėl ieškovės išnuomotų darbuotojų kvalifikacijos

28. Apeliacinės instancijos teismui išanalizavus ir įvertinus apeliantės skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nustatyta, jog kaip vienas pagrindų mažinti ieškovės išnuomotų atsakovei paslaugų kainą, t. y. nepriteisti 2.323,20 EUR skolos, buvo išnuomotų darbuotojų netinkama kvalifikacija. Tačiau teisėjų kolegija kritiškai vertina tokią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą ir su ja nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.

31. Šių aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis motyvais apie netinkamą ieškovės suteiktų darbuotojų kvalifikaciją, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog būtent atsakovei tenka atsakomybė dėl jos patirtų nuostolių, kadangi abejodama darbuotojų įgūdžiais, atsakovė vis tiek pavedė šiems darbuotojams toliau vykdyti betonavimo darbus, iš anksto apie tai nepranešė ieškovei, nors pagal šalių sudarytą Sutartį tai buvo įsipareigojusi padaryti, o vėliau ir neužtikrino visapusiško šių darbuotojų darbo kontrolės. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aukščiau nustatytos aplinkybės (t. y. tokios kaip, kad vien faktinė aplinkybė, kad atsakovė nepasiekė pageidaujamo darbų rezultato kokybės prasme, nesudaro pagrindo išvadai, kad šis nepasiektas būtent dėl ieškovės pateiktų darbuotojų netinkamos kvalifikacijos, atsakovė nepateikė ieškovei jokių savalaikių pretenzijų apie tai, jog darbuotojų kvalifikacija buvo netinkama, atsakovė abejodama darbuotojų įgūdžiais, vis tiek pavedė šiems darbuotojams toliau vykdyti betonavimo darbus ir kt.) leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo šiuo pagrindu mažinti ieškovės suteiktų atsakovei paslaugų kainą ir nepriteisti 2323,20 EUR skolos.

Dėl atliktų darbų kokybės, dėl žalos fakto ir dydžio, priežastinio ryšio

32. Apeliantė UAB „Auto – Lider“ skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais remiantis teismas padarė išvadą dėl ieškovės išnuomotų darbuotojų atliktų darbų broko, kuriuo atsakovei buvo padaryta žala. Apeliantės teigimu, teismas neįvertino, jog atsakovė, teigdama apie patirtą žalą dėl UAB “Auto – Lider” suteiktų darbuotojų darbo ne tik neįrodė, jog būtent apeliantės darbuotojai atliko tuos darbus, iš kurių kokybės atsakovė kildino argumentus apie žalą, tačiau neįrodė ir žalos fakto bei dydžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad yra pagrindas sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

33. Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis).

34. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011;ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

35. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad LR Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog už darbo naudotojui laikinojo darbuotojo padarytą žalą atsako įdarbinimo įmonė Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Taigi priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakomybė ieškovei už jos išnuomotų darbuotojų padarytą žalą kyla ne visais atvejais, o tik nustačius visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y. nustačius ieškovės išnuomotų darbuotojų neteisėtus veiksmus/ neveikimą, konkrečią padarytą žalą atsakovei (atsakovės patirtas išlaidas, negautas pajamas), darbuotojų kaltę ir priežastinį ryšį tarp atsakovės patirtos žalos ir neteisėtų darbuotojų veiksmų/neveikimo (CK 6.246- 6.249 str.)

36. Remiantis 2016-11-18 Subrangos sutarties, sudarytos tarp atsakovės UAB „Miravita“ ir UAB „DR Verslas“, vykdymo metu galiojančiais Statybos techninio reglamento STR 1.09.04:2007 Statinio projekto vykdymo priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto LR Aplinkos ministro 2002-04-15 įsakymu Nr. 179 14, 16 punktų nuostatomis, bei Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 Statybos darbai, patvirtinto LR Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 211 4 priedo 18.6, bei 29 punktų nuostatomis, statybos darbų kokybę patikėta tikrinti statybos darbų techniniam prižiūrėtojui. Statinio statybos techninio prižiūrėtojo parašas dokumentuose priimant atliktus darbus patvirtina tų darbų būtiną normatyvinę kokybę ir dokumentuose nurodytų statybos darbų kiekių atitikimą faktiniams darbų kiekiams. Statybos darbų techninis prižiūrėtojas atliktus statybos darbus priima pasirašydamas statybos darbų žurnalo formoje F-7, o nepriėmęs darbų surašo pastabas formoje F-57.

37. Kaip matyti iš atsakovės į bylą pateikto statybos darbų žurnalo Nr. 1 kopijos, visi formoje F-7 nurodyti statybos darbai statybos darbų techninio prižiūrėtojo yra priimti. Nors žurnalo formoje F-57 nurodyta techninio prižiūrėtojo pastaba „blogai išbetonuotos Kolonos 5-6 ašys K1a ir 4 ir I ašyje K1d“, tačiau plačiau ir išsamiau šio defekto turinys neatskleistas, t. y. nenurodyta, kokios apimties ir kokio pobūdžio šis defektas. Pateiktose žurnalo formose nėra jokių duomenų, jog šis defektas buvo taisomas, kadangi formos F-57 grafoje „įrašai apie reikalavimų įvykdymą“ yra tik įrašas „susipažinau“. Duomenų apie šio, statybos darbų žurnale fiksuoto, defekto pobūdį, apimtį ir jo pašalinimą nėra ir kituose atsakovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose. Be to, byloje esančios nuotraukos taip pat nėra informatyvios, kadangi jos nenurodo nei defekto pobūdžio, nei defekto apimties, nei defekto lokalizacijos, todėl teisėjų kolegijos vertinimu jos taip pat negali būti laikomos patikimu darbų defektų įrodymu.

38. Vertindama pirmosios instancijos teismo argumentų dėl atliktų darbų broko pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės į bylą pateiktame statybos darbų žurnalo Nr. 1 kopijoje nurodyti darbų defektai nesutampa su atsakovės teismui teiktuose paaiškinimuose nurodytais darbų defektais. Kaip matyti iš byloje esančios statybos darbų žurnalo Nr. 1 kopijos, žurnalo formoje F-57 yra nurodyta techninio prižiūrėtojo pastaba „blogai išbetonuotos Kolonos 5-6 ašyje esanti K1a ir 4 ir I ašyje esantis K1d“. Be to, UAB „DR Verslas“ sudaryta komisija nustatė, jog atsakovės UAB „Miravita“ darbuotojai, dirbdami pagal Subrangos sutartį nekokybiškai vykdė darbus ir 2016-12-06 nuostoliai sudaro K1a ir K1d kolonų klojiniai, kranas, betonas ir armatūriniai karkasai. Tuo tarpu atsakovės teismui pateiktuose 2017-06-08 rašytiniuose paaiškinimuose (el. b. 1T., b. l. 134-138) ir 2016-12-13 atsakovės pranešime dėl netinkamai atliktų betonavimo darbų, nuostolių atlyginimo, baudų sumokėjimo ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo (el. b. 1t., b. l. 6-7) nurodyta, jog objekto techninis prižiūrėtojas nustatė nekokybiškus 6 kolonų betonavimo darbus, t. y. 2 kolonos K1a ašis G-A, K1d ašis I-a, visiškai demontuoti ir užbetonuoti iš naujo 3 kolonas K1a ašis H-5, K2a ašis I-5, K2a ašis I-3, apibetonuoti aplink koloną K3b ašis H-1 specialiu skiediniu. Taigi apeliacinės instancijos teismui išanalizavus ir įvertinus atsakovės į bylą pateiktą statybos darbų žurnalo Nr. 1 kopiją, UAB „DR Verslas“ komisijos surašytą UAB „Miravita“ atliktų darbų ir padarytos žalos nustatymo protokolą, akivaizdu, jog tiek atsakovės teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, tiek ir 2016-12-13 atsakovės pranešime dėl netinkamai atliktų betonavimo darbų, nuostolių atlyginimo, baudų sumokėjimo ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, yra nurodomos visiškai kitos defektuotos kolonos, kitose projektinėse ašyse. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, tik papildomai patvirtina, jog atsakovė leistinais įrodymais nepagrindė argumentų dėl ieškovės išnuomotų darbuotojų atliktų darbų broko.

39. Be kita ko, teisėjų kolegija išanalizavusi ir įvertinusi byloje pateiktus duomenis, argumentus, bei rašytinius įrodymus, norėtų papildomai pažymėti, jog atsakovė 2016-12-13 pranešime dėl netinkamai atliktų betonavimo darbų taip pat pateikė savo patirtų nuostolių paskaičiavimą. Atsakovės teigimu, dėl ieškovės darbuotojų netinkamai atliktų darbų, ji patyrė 2.036,28 EUR nuostolių (kolonų remontas ir užtaisymas, betonas su transportu, kranas, klojiniai ir kt.). Tačiau kaip matyti iš byloje esančio UAB DR Verslas“ 2016-12-14 pranešimo „Dėl sutarties nutraukimo“, UAB „DR Verslas“ informavo atsakovę, jog esant situacijai, kad atsakovė netaiso defektus, darbus atlieka taip lėtai, kad jų baigti iki termino pabaigos pasidaro aiškiai negalima, ji nutraukia 2016-11-18 sudarytą Subrangos sutartį. Taigi, byloje esant nenuginčytiems ir nepaneigtiems įrodymams, jog rangovas UAB „DR Verslas“ buvo išreiškęs atsakovei pretenziją dėl defektų netaisymo (kas sąlygojo Subrangos sutarties, sudarytos su rangovu UAB „DR Verslas“ nutraukimą), kyla pagrįstų abejonių dėl atsakovės 2.036,28 EUR patirtų nuostolių, kuriuos, pasak atsakovės, ji patyrė dėl ieškovės darbuotojų netinkamai atliktų darbų.

40. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog 2016 m. gruodžio 14 UAB „DR Verslas“ pranešime „Dėl sutarties nutraukimo“ nurodyta, jog atsakovė rangovui įsipareigojo darbams atlikti nuo 2016-11-24 iki 2017-12-29 objekte pastoviai turėti ne mažiau kaip 15 betonuotojų. Tuo tarpu šalių sudarytos 2016-11-21 Sutarties priede Nr. 1 „Darbuotojų sąrašas“, kuriuo pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodyta, jog ieškovė išnuomojo atsakovei 8 darbuotojus. Taigi, atsakovei nepaneigus 2016 m. gruodžio 14 d. UAB „DR Verslas“ pranešime „Dėl sutarties nutraukimo“ nurodytos aplinkybės, jog atsakovė rangovui įsipareigojo darbams atlikti objekte pastoviai turėti ne mažiau kaip 15 betonuotojų, galima daryti išvadą, jog objekte dirbo ne tik ieškovės išnuomoti darbuotojai. Tai reiškia, jog darbus, kurių defektus deklaravo atsakovė, galėjo atlikti ne tik UAB „Auto – Lider“ suteikti darbuotojai. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, byloje taip pat nėra pateikta jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, jog darbus, kurių defektai buvo nustatyti statybos darbų žurnalo Nr. 1 formoje F-57, atliko būtent ieškovės išnuomoti darbuotojai. Be to, atsakovės teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, tokiuose kaip UAB „DR Verslas“ 2016-12-14 pranešimas „Dėl sutarties nutraukimo“, UAB „DR Verslas“ komisijos surašytas UAB „Miravita“ atliktų darbų ir padarytos žalos nustatymo protokolas UAB „DR Verslas“ 2016-12-30 raštas „Dėl sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (el. b. 1 t., b. l. 107) ir kt., kalbama apie atsakovės UAB „Miravita“, o ne apie ieškovės išnuomotų darbuotojų netinkamą sutarties vykdymą.

42. Šių aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrindė išvados apie netinkamą darbų kokybę, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog vien abstrakčios teismo išvados, kad pateikti rašytiniai patvirtina apie tai, jog 2016 m. lapkričio mėnesį betonavimo darbai nurodytame objekte buvo atlikti nekokybiškai, dėl ko juos reikėjo taisyti, nepakanka atsakovės patirtai žalai ir aplinkybei, jog ši žala padaryta ieškovės išnuomotų darbuotojų, konstatuoti. Taigi, nenustačius visų civilinei atsakomybei taikyti reikalingų sąlygų, teismas neturėjo jokio pagrindo mažinti ieškovės suteiktų atsakovei paslaugų kainą.

Dėl darbuotojų skaičiaus ir laiko

46. Šiame kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės 2016 m. gruodžio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nėra fiksuotas D. M. ir B. A. darbas, bei yra sutrumpintas P. V. darbo laikas. Tačiau kaip matyti iš ginčijamojo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas į tai neatsižvelgė. Be to, teismas visiškai neįvertino tos aplinkybės, jog dėl darbuotojų skaičiaus ir dirbtų valandų skaičiaus tarp šalių vyko ginčas, kurio teismas nesprendė, o mažindamas paslaugų kainą vadovavosi vien ginčo (t. y. darbuotojų skaičiaus ir dirbtų valandų neatitikimu) faktu. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ginčo dėl suteiktų paslaugų kiekio faktas negali būti pagrindu mažinti ieškovės suteiktų atsakovei paslaugų kainą ir nepriteisti 2.323,20 EUR skolos. Kaip teisingai pažymėjo apeliantė savo skunde, mažinti paslaugų kainą galima tik išsprendus šalių ginčą dėl paslaugų kiekio ir nustačius, kad realiai buvo suteiktas mažesnis paslaugų kiekis.

47. Kartu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015). Taigi nagrinėjamu atveju, atsakovė siekdama, kad paslaugų kaina už 2016 m. gruodžio mėn. būtų sumažinta dėl mažesnio paslaugų kiekio, būtent atsakovė turėjo įrodyti paslaugų kiekio (kuris matuojamas darbo laiku) neatitikimus.

48. Apeliacinės instancijos teismui išanalizavus bylos medžiagą, bylos faktines aplinkybes, joje pateiktus įrodymus, paaiškinimus, bei argumentus, matyti, jog atsakovė neįrodinėjo mažesnio paslaugų kiekio, nei buvo nurodyta ieškovės 2016 m. gruodžio mėn. atliktų darbų akte Nr. 2 ir 2016-12-09 PVM sąskaitoje faktūroje (t. y. 402 valandos), kurios pagrindu ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės susidariusią skolą. Tai patvirtina ir sutampantis (nepaisant pildymo skirtumų, darbuotojų sudėties skirtumų) valandų skaičius (t. y. 402 valandos) abiejų šalių laiko apskaitos dokumentuose.

49. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė paslaugų kainą visų pirma siekė sumažinti teigdama, jog ieškovė suteikė jai mažiau darbuotojų, nei buvo numatyta sutartyje ir dėl to atsakovė patyrė nuostolių. Tačiau remiantis 2016 m. lapkričio 21 d. sutarties, kuria ieškovė susitarė išnuomoti atsakovei sutarties papildomuose prieduose nurodytus darbuotojus nurodytam laikotarpiui, priedu Nr. 1 „Darbuotojų sąrašas“, nustatyta, jog šalys susitarė dėl 8 darbuotojų. Sutarties 3.2.6. punkte įtvirtina, jog objekte turi dirbti kiekvieną dieną ne mažiau nei 10 žmonių. Tačiau atsakovei neginčijant sutarties priede nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.73 straipsnio nuostatomis pagrįstai laikė, kad dėl šios sutarties dalies ginčo nėra ir minėtu priedu vadovavosi. Šių aplinkybių atsakovė neginčija ir bylą nagrinėjant apeliacinė tvarka. Be to, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 2017-09-28 vykusio teismo posėdžio metu atsakovės vadovas pripažino, jog dėl mažesnio darbuotojų skaičiaus, nei buvo fiksuotas šalių sudarytoje sutartyje iš dalies visgi buvo susitarta (2017-09-28 teismo posėdžio garso įrašas, įrašo laikas nuo 48.58 min. iki 55.06 min.). Paslaugų kainą atsakovė taip pat siekė mažinti taikydama 2016-11-21 sutartyje numatytas netesybas (Sutarties 3.2.6. punktas) ir atlikdama įskaitymą, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino neatitinkančiu įstatymo reikalavimų ir negaliojančiu. Be to, atsakovė įrodinėjo, jog ieškovės suteikti darbuotojai dalį darbo laiko 2016 m. gruodžio mėn. taisė broką ir už šį laiką neturėtų būti mokama. Tačiau kaip jau aukščiau šiame apeliacinės instancijos teismo sprendime buvo konstatuota, jog byloje esant nenuginčytiems ir atsakovės nepaneigtiems įrodymams, jog rangovas UAB „DR Verslas“ buvo išreiškęs atsakovei pretenziją dėl defektų netaisymo (kas sąlygojo Subrangos sutarties, sudarytos su rangovu UAB „DR Verslas“ nutraukimą), kyla pagrįstų abejonių dėl atsakovės 2.036,28 EUR patirtų nuostolių, kuriuos, pasak atsakovės, ji patyrė dėl ieškovės darbuotojų netinkamai atliktų darbų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atitinkamai kyla ir pagrįstų abejonių, ar ieškovės išnuomoti darbuotojai iš tiesų dalį laiko 2016 m. gruodžio mėn. taisė broką, o ne dirbo darbus pagal šalių sudarytą 2016-11-21 Sutartį.

50. Taigi, apeliacinės instancijos teismui įvertinus šiuos atsakovės argumentus, kurių pagrindu atsakovė siekė sumažinti paslaugų kainą už 2016 m. gruodžio mėn. ieškovės suteiktas pagal sutartį paslaugas, akivaizdu, jog atsakovės argumentai šioje ginčo dalyje buvo prieštaringi, nenuoseklūs ir nepagrįsti. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nei šių atsakovės pateiktų argumentų, nei juos paneigiančių ieškovės paaiškinimų nenagrinėjo ir nevertino, o remdamasis vien tik ginčo dėl suteiktų paslaugų kiekio faktu, sumažino ieškovės suteiktų atsakovei paslaugų kainą ir nepriteisė ieškovei iš atsakovės 2.323,20 EUR dydžio skolos.

51. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo mažinti ieškovės suteiktų atsakovei paslaugų kainą dėl netinkamo paslaugų kiekio (t. y. darbuotojo darbo laiko, darbuotojų skaičiaus) dar ir dėl tos priežasties, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo dalyje dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiais atsakovės atliktus įskaitymus, pripažino, jog atsakovės atliktas netesybų (baudos), kurias atsakovė priskaičiavo už netinkamą ieškovės suteiktų darbuotojų skaičių, įskaitymas yra negaliojantis. Teismo vertinimu, įskaitymo atlikimo metu atsakovės reiškiamas ieškovei reikalavimas (vadovaudamasi Sutarties 3.2.6 p. nuostatomis prašė sumokėti baudą už netinkamą ieškovės suteiktų darbuotojų skaičių) neatitiko reikalavimo teisės galiojimo, vykdytinumo ir apibrėžtumo kriterijų. Taigi, toks pirmosios instancijos teisme sprendime išdėstytų argumentų ir jame padarytų išvadų prieštaringumas tik papildomai sustiprina apeliacinės instancijos teismo poziciją, jog teismas neturėjo jokio pagrindo, remdamasis vien tik besiskiriančių darbuotojų skaičiumi ir dirbtų valandų neatitikimu, sumažinti ieškovės suteiktų atsakovei paslaugų kainą ir nepriteisti 2.323,20 EUR skolos.

52. Apibendrindama aukščiau išdėstytą (apeliacinės instancijos teismo sprendimą dalyse dėl atsakomybės už darbų kokybę, dėl ieškovės išnuomotų darbuotojų kvalifikacijos, dėl darbų kokybės, žalos fakto, dydžio, bei priežastinio, dėl išnuomotų darbuotojų skaičiaus ir darbo laiko) teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, netinkamai taikė ir išaiškino įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso taisykles, sutarčių aiškinimo taisykles ir nepagrįstai remdamasis išnuomotų darbuotojų netinkama kvalifikacija, besiskiriančiu darbuotojų skaičiumi, dirbtų valandų neatitikimu, bei netinkama darbų kokybe (nors kaip jau aukščiau buvo konstatuota, teismas šiais pagrindais neturėjo jokio teisinio pagrindo remtis, siekdamas sumažinti ieškovės suteiktų paslaugų kainą) padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, jog ieškovė neįrodė 2.323,20 EUR sumos už 2016 m. gruodžio mėnesį išnuomotus darbuotojus. Atsižvelgiant į tai, apeliantės skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl 2.323,20 EUR skolos priteisimo, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas teismo sprendimo – ieškovės ieškinys dėl 2.323,20 EUR skolos priteisimo tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

Dėl delspinigių priteisimo

53. Apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl delspinigių (147,87 EUR) priteisimo pagal 2016 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą – faktūrą, o ieškovės reikalavimą priteisti 41,20 EUR delspinigių pagal 2016 m. lapkričio 30 d. sutartį tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovės 10,87 EUR dydžio delspinigių.

54. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad netesybos yra įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Remiantis CK 6.256 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti sutartines prievoles. CK 6.256 straipsnio 2 dalis numato, jog asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas netesybas reglamentuojančias normas, taip pat yra pabrėžęs, kad netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Be kita ko, CK 6.258 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

55. Taigi, remiantis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, bei teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais, jog nėra pagrindo skaičiuoti atsakovei delspinigius pagal 2016-12-09 išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą, kadangi ši sąskaita buvo nepriimta ir grąžinta ieškovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymas pagrindą mokėti netesybas nesieja su PVM sąskaitos – faktūros priėmimu, ar nepriėmimu. Pažymėtina, jog kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti sutartines prievoles, todėl vien ta aplinkybė, jog atsakovė nagrinėjamu atveju nesutiko priimti pagal 2016-11-21 Sutartį už 2016 m. gruodžio suteiktas paslaugas ieškovės išrašytą ir pateiktą 2016-12-09 PVM sąskaitą – faktūrą, kadangi darbai pagal šią sutartį buvo atlikti nekokybiškai (pasak atsakovės), negali paneigti ieškovės teisės į nuostolius, susijusius su sutarties vykdymu. Be kita ko, pirmosios instancijos teismui konstatavus dalies reikalavimo pagal 2016-12-09 PVM sąskaitą – faktūrą pagrįstumą (teismas iš dalies tenkino ieškovės ieškinį) akivaizdu, jog atsakovė nepagrįstai nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų šioje dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai sudaro neginčytiną pagrindą taikyti netesybas, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priimdamas sprendimą nepriteisti delspinigių pagal 2016-12-09 PVM sąskaitą – faktūrą, pažeidė CK 6.71 str., 6.245 str., CK 6.256 str. 2 d., bei CK 6.258 str. 1 d. normas, numatančias netesybų mokėjimo pagrindą, t. y. netesybos mokamos, kai neįvykdyta, ar netinkamai įvykdyta prievolė, todėl teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas.

56. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje apeliantės skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl 2323,20 EUR skolos priteisimo, panaikinta ir šioje dalyje priimtas naujas teismo sprendimo sprendimas – ieškovės ieškinys dėl 2323,20 EUR skolos priteisimo patenkintas, teisėjų kolegija sprendžia priteisti delspinigius už 2016-12-09 išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą, kurios suma yra 3891,36 EUR. Pagal 2016-11-21 Sutarties 4.4 punktą numatyta, jog atsakovė pateiktas sąskaitas turi apmokėti per 40 dienų nuo sąskaitos gavimo. Vertinant aplinkybę, kad sąskaita atsakovės yra gauta tą pačią dieną, 40 dienų terminas suėjo 2017 m. sausio 18 d. Vadinasi, nuo 2017 m. sausio 19 d. yra pagrindas skaičiuoti delspinigius iki 2017 m. vasario 8 d., kai ieškovė kreipėsi į teismą. Taigi, ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius už 2016-12-09 PVM sąskaitą – faktūrą tenkintinas, priteisiant iš atsakovės 147,87 EUR delspinigių (3891,36 EUR x 0,2 proc. x 19 dienų) (sutarties 4.4. p., 6.1 p., CK 6.71 str.).

57. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 41,20 EUR dydžio delspinigius pagal 2016-11-30 išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog pagal minėtą sąskaitą atsakovė ieškovei yra skolinga 735,68 EUR. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu yra tikslinga išanalizuoti šalių pateiktas atsiskaitymų ataskaitas. Pagal minėtų ataskaitas duomenis matyti, jog ieškovės mokėtina suma atsakovei 2016-12-31 nurodoma 8732,92 EUR (el. b. 1t., b. l. 22), sumokėjo 2050 EUR sumą, skirtumas 6682,92 EUR. Atsakovė gavo paslaugų už 42,500,04 EUR (iš 46391,40 EUR atėmus šioje byloje ginčijamą 2016-12-09 sąskaitoje nurodytą 3891,92 EUR sumą), sumokėjo 35623 EUR sumą, skirtumas 6877,04 EUR. Iš 6877,04 EUR (suma, kurią skolinga atsakovė ieškovei) atėmus 6682,93 EUR (suma, kurią skolinga ieškovė atsakovei), gaunasi 194,12 EUR, t. y. ta suma, kurią atsakovė skolingą ieškovei. Taigi pagal byloje esančius duomenis 2016 m. gruodžio 31 dienai atsakovė pagal 2016-11-30 PVM sąskaitą – faktūrą buvo skolinga 194,12 EUR. Kadangi šios sumos t. y. 194,12 EUR, ieškovė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neginčijo (neįrodė, jog pagal minėtą sąskaitą atsakovė ieškovei yra skolinga 735,68 EUR), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kurios pagrindu teismas ieškovės reikalavimą dėl delspinigių pagal šią sąskaitą priteisimo tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovės 10,87 EUR delspinigių (194,12 EUR x 0,2 proc. x 28 dienos). Taigi, teismo sprendimą dalyje, kuria buvo priteista ieškovei iš atsakovės 10,87 EUR delspinigių, palieka nepakeistą.

Dėl bylos procesinės baigties

58. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 2323,20 EUR skolos už 2016 m. gruodžio mėnesį išnuomotus darbuotojus, bei 147,87 EUR delspinigius už atsakovei 2016 m. gruodžio 9 d. išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą, neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, netinkamai taikė ir išaiškino įrodymų vertinimą, bei netesybas reglamentuojančias proceso taisykles, sutarčių aiškinimo taisykles, LR Įdarbinimo per laikino įdarbinimo įmones įstatymo normas, bei materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, apeliantės skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl 2323,20 EUR skolos bei 147,87 EUR delspinigių už išrašytą 2016 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą – faktūrą priteisimo, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas teismo sprendimo – ieškovės ieškinys dėl 2323,20 EUR skolos ir 147,87 EUR delspinigių už 2016 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą – faktūrą priteisimo tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 10,87 EUR delspinigių už išrašytą 2016 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą – faktūrą, paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl 2323,20 EUR skolos ir 147,87 EUR delspinigių už išrašytą 2016 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą – faktūrą priteisimo ir šioje dalyje priėmus naują teismo sprendimą, t. y. patenkinus ieškovės ieškinį dėl 2323,20 EUR skolos ir 147,87 EUR delspinigių priteisimo, ieškovės patenkintų reikalavimų suma sudaro 4244,22 EUR (t. y. 194,12 EUR (likutis už 2016 m. lapkričio mėn., kurio šalys neginčijo) + 1568,16 EUR (atsakovės pripažinta suma) + 2323,20 EUR (apeliacinės instancijos teismo priteista skolos suma) + 10,87 EUR (delspinigių suma, kurią priteisė pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas su šia priteista delspinigių suma sutinka) + 147,87 EUR (delspinigių suma, kurią priteisia apeliacinės instancijos teismas)). Atsižvelgiant į tai, keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 8 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą 1773,15 EUR sumą nuo 2017 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteistas 8 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant už priteistą 4244,22 EUR sumą nuo 2017 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

59. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 str. 1 d.).

60. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl 2323,20 EUR skolos ir 147,87 EUR delspinigių už išrašytą 2016 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą – faktūrą priteisimo ir apeliacinės instancijos teismui ieškinį tenkinus iš dalies, aktuali CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, pagal kurią išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai.

61. Pareikštu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4085,48 EUR skolos už suteiktas laikino įdarbinimo paslaugas pagal 2016-11-21 Sutartį dėl darbuotojų nuomos ir 189,07 EUR delspinigių, iš viso 4274,55 EUR. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl 2323,20 EUR skolos ir 147,87 EUR delspinigių už išrašytą 2016 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą – faktūrą priteisimo ir šioje dalyje priėmus naują teismo sprendimą, t. y. patenkinus ieškovės ieškinį dėl 2323,20 EUR skolos ir 147,87 EUR delspinigių priteisimo, akivaizdu, jog ieškovės patenkintų reikalavimų suma sudaro 4244,22 EUR (t. y. 194,12 EUR (likutis už 2016 m. lapkričio mėn., kurio šalys neginčijo) + 1568,16 EUR (atsakovės pripažinta suma) + 2323,20 EUR (apeliacinės instancijos teismo priteista skolos suma) + 10,87 EUR (delspinigių suma, kurią priteisė pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas su šia priteista delspinigių suma sutinka) + 147,87 EUR (delspinigių suma, kurią priteisia apeliacinės instancijos teismas)). Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje priimtą procesinį rezultatą (t. y. ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš viso 4274,55 EUR sumą, o apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl 2323,20 EUR skolos ir 147,87 EUR delspinigių už išrašytą 2016 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą – faktūrą priteisimo, ieškovės ieškinys yra patenkintas 4244,22 EUR suma), spręstina, kad ieškovės ieškinys tenkintas 99,29 proc., o atmestas 0,71 proc. Vadovaujantis šiomis procentinėmis išraiškomis, šalims paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos.

62. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 800,00 EUR bylinėjimosi išlaidų (t. y. išlaidos, advokato teisinei pagalbai apmokėti (el. b. 2 t., b. l. 81)), o ieškovė 1.306,00 EUR bylinėjimosi išlaidų (96,00 EUR žyminis mokestis už ieškinį (el. b. 1 t., b. l. 56) ir 1.210,00 EUR išlaidos, advokato teisinei pagalbai apmokėti (el. b. 2 t., b. l. 65-68).

63. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, advokato galimas darbo ir laiko sąnaudas. Nagrinėjamu atveju išlaidos, susijusios su advokatų teisine pagalba, neviršija Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijų 8.2, 8.3, 8.19, 9 punktuose nustatytų maksimalių dydžių už procesinių dokumentų paruošimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose dydžių, todėl atsižvelgiant ir į bylos apimtį bei sudėtingumą, šių išlaidų mažinti pagrindo nėra.

64. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 540,00 EUR bylinėjimosi išlaidų (56,00 EUR žyminis mokestis už apeliacinį skundą (el. b. 2 t., b. l. 170), 484,00 EUR išlaidos, advokato teisinei pagalbai apmokėti (el. b. 2 t., b. l. 172)). Nenustatyta, kad šios šalies patirtos išlaidos viršytų Rekomendacijų nustatytus dydžius. Tuo tarpu atsakovė į bylą įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, klausimas nesprendžiamas.

65. Taigi, laikytina, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu iš viso patyrė 1.846,00 EUR bylinėjimosi išlaidų (96,00 EUR žyminis mokestis už ieškinį + 1.210,00 EUR išlaidos, advokato teisinei pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme + 56,00 EUR žyminis mokestis už apeliacinį skundą + 484,00 EUR išlaidos, advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme), o atsakovė – 800,00 EUR bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, taip pat į nustatytą ieškovės ieškinio tenkinimo (ir atmetimo) procentinę išraišką, ieškovei iš atsakovės priteistina 1.832,89 EUR (1.846,00 EUR x 99,29 proc.) bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovės – 5,68 EUR (800 EUR x 0,71 proc.) bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str.). Atlikus tarpusavio užskaitymą, ieškovei iš atsakovės priteistina 1.827,21 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

66. Byloje taip pat nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas patyrė 4,11 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės valstybei priteistina 4,08 EUR (4,11 EUR x 99,29 proc.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, o iš ieškovės valstybei šios išlaidos nepriteistinos, kaip neviršijančios minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (4,11 x 0,71 proc.) (CPK 96 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 98 straipsniu, 93 straipsnio 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą dalyje, kurioje atmestas ieškovės UAB “Auto – Lider“ ieškinys dėl 2.323,20 EUR skolos priteisimo, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują teismo sprendimą – ieškovės UAB „Auto – Lider“ ieškinį dėl 2.323,20 EUR skolos priteisimo tenkinti ir priteisti ieškovei UAB „Auto – Lider“ iš atsakovės UAB „Miravita“ 2.323,20 EUR (du tūkstančiai trys šimtai dvidešimt trys eurai 20 ct) skolos.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimą dalyje, kurioje atmestas ieškovės UAB “Auto – Lider“ ieškinys dėl 147,87 EUR delspinigių už išrašytą 2016 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą – faktūrą priteisimo, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują teismo sprendimą – ieškovės UAB „Auto – Lider“ ieškinį dėl 147,87 EUR delspinigių už 2016 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą – faktūrą priteisimo tenkinti ir priteisti ieškovei UAB „Auto – Lider“ iš atsakovės UAB „Miravita“ 147,87 EUR (vienas šimtas keturiasdešimt septyni eurai 87 ct) delspinigių.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei UAB „Auto – Lider“ iš atsakovės UAB „Miravita“ priteista 8 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą 1.773,15 EUR sumą nuo 2017 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir priteistas 8 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti už priteistą 4.244,22 EUR sumą nuo 2017 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. sprendimo dalį, kuria teismas priteisė ieškovei UAB „Auto – Lider“ iš atsakovės UAB „Miravita“ 1.762,28 EUR skolos, 10,87 EUR delspinigių, bei sprendimo dalį, kuria teismas pripažino negaliojančiais ab initio atsakovės UAB „Miravita“ ieškovės UAB „Auto – Lider“ atžvilgiu 2016 m. gruodžio 13 d. ir 2016 m. gruodžio 21 d. pranešimais atliktus įskaitymus“, palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Miravita“ ieškovei UAB „Auto – Lider“ 1.827,21 EUR (vienas tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt septyni eurai 21 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Priteisti iš atsakovės UAB „Miravita“ į valstybės biudžetą 4,08 EUR ( keturis eurus 08 ct) teismo pašto išlaidų, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.