- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-07
- Bylos Nr.
- 2A-215-560/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-02640-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- L. P.
- Atsakovas
- UAB „Solveiga“, S. P.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) UAB „Solveiga“ apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. P. ieškinį atsakovams UAB „Solveiga“ ir S. P. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas L. P. prašė priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Solveiga“ ir S. P. 19 694,16 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinyje nurodė, kad 2008 m. lapkričio 5 d. ieškovas ir atsakovas UAB „Solveiga“ sudarė buto pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią už perkamą butą ieškovas sumokėjo atsakovui dalį buto kainos 11 584,80 Eur, dar 8 109,36 Eur ieškovas išleido buto apdailos darbams. 2009 m. spalio 1 d. susitarimu ieškovas ir UAB „Solveiga“ nutraukė buto pirkimo – pardavimo sutartį. Nors susitarime nurodyta, kad UAB „Solveiga“ grąžino ieškovui jo sumokėtą 11 584,80 Eur sumą, tačiau faktiškai šios sumos negrąžino. Tai, kad atsakovas negrąžino ieškovo sumokėtos sumos ir įsipareigojo sumokėti 8 109,36 Eur už atliktus apdailos darbus patvirtina atsakovų įsipareigojimai raštu. Kadangi priimant iš ieškovo mokėjimus už perkamą butą buvo išduodami ne tik UAB „Solveiga“ kasos pajamų orderiai, bet ir S. P. ranka rašyti pakvitavimai, o įsipareigojimus grąžinti sumokėtą sumą bei apmokėti už ieškovo atliktus apdailos darbus S. P. prisiėmė ne tik UAB „Solveiga“, bet ir savo vardu, tai UAB „Solveiga“ ir S. P. veikė bendrai ir pagal savo įsipareigojimus turi atsakyti solidariai.
Atsakovai UAB „Solveiga“ ir S. P. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad šalims nutraukiant buto pirkimo pardavimo sutartį, ieškovo sumokėta 11 584,80 Eur suma buvo grąžinta. Tai ieškovas patvirtino 2009 m. spalio 1 d. susitarimo 2 p. nurodydamas, kad iš UAB „Solveiga“ gavo 11 584,80 Eur iki sutarties sudarymo ir pretenzijų jai neturi ir ateityje nereikš. Todėl notariškai patvirtinus šį susitarimą, ieškovas negali reikalauti iš pardavėjo jokios skolos priteisimo. Dėl 8 109,36 Eur buto remonto išlaidų atsakovai nurodė, kad ieškovas, neatsiskaitęs už butą su pardavėju ir netapęs buto savininku, neinformavo pardavėjo, t. y. buto savininko ir negavo leidimo vykdyti remonto darbų, butą remontavo savo rizika. Remonto darbai neįvertinti, nėra jokių dokumentų, pagrindžiančių, kiek ieškovas išleido remonto darbams, todėl šis reikalavimas atmestinas kaip neįrodytas. Atsakovas S. P. nurodė, kad asmeniškai jokių pinigų iš ieškovo nėra gavęs ir nėra prisiėmęs jokių asmeninių įsipareigojimų ieškovui. Santykiuose su ieškovu dėl buto, jis veikė kaip UAB „Solveiga“ vadovas, todėl reikalavimas taikyti solidarią atsakomybę yra nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu ieškovo L. P. ieškinį patenkino iš dalies – priteisė L. P. iš UAB „Solveiga“ 19 694,16 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 19 694,16 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, 2014 m. spalio 24 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 170,06 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad nors 2009 m. spalio 1 d. susitarime ieškovas patvirtino, kad iš UAB „Solveiga“ gavo 11 584,80 Eur, tačiau 2009 m. spalio 7 d. UAB „Solveiga“ raštas Nr. 028, 2009 m. spalio 8 d. šalių susitarimas, 2011 m. gegužės 6 d. S. P. pareiškimas antstoliui šį teiginį paneigia, jau po 2009 m. spalio 1 d. susitarimo atsakovai pripažino skolą ieškovui ir patvirtino skolos sumą – 19 694,16 Eur. Teismas pažymėjo, kad nors S. P. teismo posėdyje teigė, kad 11 584,80 Eur suma ieškovui buvo grąžinta, šį grąžinimą fiksuojant UAB „Solveiga“ buhalterijoje, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas konstatavo, jog esant nevienkartiniam ir raštu atsakovo pareikštam skolos pripažinimui, 2009 m. spalio 1 d. susitarimo 2 p. teiginys, kad ieškovas gavo iš UAB „Solveiga“ 11 584,80 Eur yra laikytinas paneigtu byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o atsakovui nepateikus įrodymų, kad ši suma buvo ieškovui sumokėta vėliau, teismas ieškinį šioje dalyje tenkino. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje S. P. pripažino, kad ir neperdavus buto pirkėjams, jiems buvo išduodami butų raktai, kad pirkėjai galėtų juos įsirengti, ieškovui taip pat buvo duoti buto raktai. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad apdailos darbus ieškovas bute vykdė su UAB „Solveiga“ žinia ir sutikimu, bei pažymėjo, kad net jeigu apdailos darbai buvo atliekami nesant tam teisinio pagrindo, ieškovo atliktų darbų rezultatas po buto pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo atiteko atsakovui UAB „Solveiga“, todėl atsakovas UAB „Solveiga“ privalo grąžinti ieškovui į atsakovo turto pagerinimą įdėtas lėšas. Be to, teismas nurodė, kad atsakovas pripažino ne tik savo prievolę grąžinti 11 584,80 Eur, bet ir įsipareigojo sumokėti už apdailos darbus, todėl atsakovo teiginys, kad ieškovas nepagrindė įrodymais nei apdailos darbų atlikimo fakto, nei sumos, esant paties atsakovo šių aplinkybių pripažinimui, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas nurodė, kad S. P. teismo posėdyje negalėjo paaiškinti, kodėl jis tuojau po sutarties nutraukimo net du kartus pripažino skolą ieškovui. Pažymėjo, jog S. P. teiginys apie tai, kad nuvykęs pas antstolį pagal raginimą vykdyti prievolę ieškovui patyrė antstolio spaudimą ir 2011 m. gegužės 6 d. skolos pripažinimą surašė būdamas sutrikęs, atmestinas kaip siekis išvengti prievolės ieškovui. Teismas pabrėžė, kad S. P. yra juridinio asmens vadovas, todėl jam taikomi aukštesni supratimo ir nuovokumo standartai, būdamas įmonės vadovu jis negalėjo nesuprasti pasirašytų dokumentų padarinių, o tai suprasdamas – pasiduoti spaudimui ir pripažinti skolą, kurios, jo teigimu, nėra. Teismas pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog santykiuose su ieškovu dėl buto pardavimo ir šioje byloje nagrinėjamos skolos jis veikė kaip juridinio asmens UAB „Solveiga“ direktorius ir jokių asmeninių įsipareigojimų neprisiėmė. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad taikyti solidarią atsakomybę UAB „Solveiga“ ir S. P. nėra pagrindo, pagal ieškinį atsako UAB „Solveiga“, todėl ieškinį tenkino, priteisdamas skolą iš UAB „Solveiga“.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Solveiga“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą dalyje dėl 16 694,16 Eur skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidų ieškovui priteisimo iš apelianto panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį šioje dalyje atmesti.
Apeliantas nurodo, jog pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl faktinės aplinkybės – 11 584,80 Eur grąžinimo ieškovui nutraukus buto pirkimo – pardavimo sutartį – buvimo, netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus. Apeliantas pažymėjo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apelianto atstovas direktorius S. P. nurodė, kad dokumentai – 2009 m. spalio 7 d. UAB „Solveiga“ raštas Nr. 028, 2009 m. spalio 8 d. šalių susitarimas ir 2011 m. gegužės 6 d. S. P. pareiškimas antstoliui – buvo gauti galimai neteisėtu būdu, klaidinant atsakovą, bei prašė iškviesti ir užtikrinti ieškovo asmeninį dalyvavimą. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo prašymo dėl ieškovo dalyvavimo ir savo sprendimą grindė minėtais dokumentais, visiškai nesiėmęs veiksmų patikrinti šių parodymų patikimumo ir leistinumo. Apelianto manymu, nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nenuosekliai vertino didesnę įrodomąją reikšmę turinčius oficialius rašytinius įrodymus – 2008 m. lapkričio 5 d. Trakų rajono 1-me notarų biure tarp pardavėjo UAB „Solveiga“ ir ieškovo sudarytą buto pirkimo – pardavimo sutartį ir 2009 m. lapkričio 1 d. tame pačiame biure patvirtintą šios sutarties nutraukimą patvirtinantį šalių susitarimą. Buto pirkimo – pardavimo sutartyje aptartą sąlygą, jog apeliantas, prieš pasirašydamas sutartį gavo iš ieškovo 11 584,80 Eur avansą, pirmosios instancijos teismas laikė įrodyta, nors kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas sumokėjo tik 10 136,70 Eur, tuo tarpu, tokią pat įrodomąją reikšmę turintį 2009 m. spalio 1d. notarinį susitarimą teismas laikė paneigtu kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Apeliantas nurodo, jog jokia forma nedavė leidimo ir/ar sutikimo ieškovui vykdyti buto apdailos darbus ir jokia forma neįsipareigojo šių pagerinimų kaštų atlyginti ateityje. Pažymi, jog apie tai, kad ieškovas remontavo įsigytą butą, apeliantui tapo žinoma tik po to, kai ieškovas paprašė nutraukti pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau, net ir nutraukiant sutartį 2009 m. spalio 1 d. notariniu susitarimu, pastarajame nėra aptarta atsakovo pareiga atlyginti ieškovui už jo bute atliktus apdailos darbus. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, negražinęs ieškovui jo į buto apdailą įdėtų lėšų, nepagrįstai praturtėtų. Apeliantas pažymi, kad ieškovas, pradėjęs buto apdailos darbus be teisėto pagrindo, juos vykdė išimtinai savo interesais ir savo rizika. Apeliantas, geranoriškai pasirašęs šiuos dokumentus, veikė socialiai atsakingos verslo praktikos principu, nes tikėjosi parduoti ieškovo atsisakytą pirkti butą už kainą, kurį leistų ir apeliantui nepatirti nuostolių ir ieškovui gražinti jo į buto apdailą savo rizika investuotas lėšas, tačiau, krentant nekilnojamojo turto kainoms bei nepavykus to padaryti, apeliantas atsisakė savo ketinimų. Apeliantas pažymi ir tai, kad 2009 m. spalio 7 d. bei 2009 m. spalio 8 d. šalių pasirašyti raštas ir susitarimas, negali būti vertinami kaip apelianto pripažinimas tiek prievolės atsiradimo fakto, tiek prievolės dydžio – 8 109,36 Eur. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jo 8 109,36 Eur reikalavimas turi teisinį pagrindą ir sukuria apeliantui sutartinę ar kitokiu pagrindu atsiradusią prievolę šiuos pinigus gražinti, taip pat ieškovas nepateikė įrodymų, jog perkamo buto apdailai jis išleido būtent 8 109,36 Eur.
Atsiliepimas
Ieškovas L. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad 2009 m. spalio 1 d. susitarimo, kuriuo šalys panaikino anksčiau sudarytą buto pirkimo – pardavimo sutartį, 2 p. buvo nurodyta, kad apeliantas atsiskaitė su ieškovu pilnai, tačiau byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai tą paneigia. Be to, apelianto pareiga sumokėti 19 694,16 Eur ieškovui kyla iš 2009 m. spalio 7 d. rašto bei 2009 m. spalio 8 d. šalių susitarimo, tai patvirtina ir kitas rašytinis įrodymas – 2011 m. gegužės 6 d. S. P. ranka surašytas ir pasirašytas pareiškimas antstoliui. Ieškovas pažymi, kad šalių susitarimas turėjo būti vykdomas, tačiau apeliantas to nepadarė. Ieškovas pažymi, kad apeliantas nepagrįstai ginčija savo pareigą apmokėti už buto apdailos darbus tuo, kad tarp šalių nebuvo tokio susitarimo, tačiau tai paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai 2009 m. spalio 7 d. atsakovo raštas, šalių 2009 m. spalio 8 d. susitarimas bei 2011 m. gegužės 6 d. apelianto direktoriaus S. P. surašytas ir pasirašytas pareiškimas antstoliui. Ieškovas nurodo, jog apeliantas apeliacinį skundą grindžia nauja, anksčiau teismui nepateikta aplinkybe, kad mokėti už buto apdailos darbus, pagal jo geranoriškai pasirašytus šalių raštą ir susitarimą jis neprivalėjo, nes vėliau, pardavęs šį butą kitam asmeniui, pats patyrė nuostolių ir tam įrodyti, nenurodydamas jokių motyvų, su apeliaciniu skundu pateikia prijungti prie bylos naują įrodymą – buto pirkimo – pardavimo sutartį, kurios pirmos instancijos teismui jis neteikė, todėl apeliacinės instancijos teismas pastarojo įrodymo neturėtų priimti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) straipsnio 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas pateikia naują įrodymą – 2009 m. spalio 20 d. buto pirkimo – pardavimo sutartį. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju apeliantas nenurodo, kodėl 2009 m. spalio 20 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties apeliantas negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Pastarąja sutartimi apeliantas siekia įrodyti, kad nukritus nekilnojamojo turto kainoms, apeliantui nepavyko parduoti buto, kurį atsisakė pirkti ieškovas, už tokią kainą, kuri suteiktų galimybę apeliantui ne tik nepatirti nuostolių, bet ir, vadovaujantis geranoriškumu, ieškovui gražinti jo į buto apdailą savo rizika investuotas lėšas, kas sąlygojo, jog apeliantui teko atsisakyti nurodytų ketinimų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kompensacijos už buto pagerinimą priteisimo klausimas buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme, apeliantas nenurodo aplinkybių, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad apeliantas neturėjo galimybių minėto įrodymo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, atsisako jį priimti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 5 d. ieškovas ir apeliantas, atstovaujamas direktoriaus S. P., sudarė buto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį Nr. JK 6230. Sutarties 3.1 p. šalys patvirtino, kad butas parduodamas už 167 218,63 Eur, iš kurių 11 584,80 Eur apeliantas gavo iš ieškovo iki sutarties sudarymo, o likusią sumą ieškovas įsipareigojo sumokėti iki 2009 m. kovo 1 d. Sutarties 3.2 p. šalys susitarė, kad ieškovui nesumokėjus likusios sumos iki 2009 m. kovo 1 d., apeliantas įsipareigojo grąžinti ieškovui jo sumokėtą 11 584,80 Eur sumą. Sutarties 4.3 p. šalys susitarė, kad butas perduodamas pirkėjui per 5 dienas po visiško ieškovo atsiskaitymo su apeliantu. 2009 spalio 1 d. apeliantas, atstovaujamas direktoriaus S. P., ir ieškovas pasirašė susitarimą Nr. JK-50200, kuriuo panaikino 2008 m. lapkričio 5 d. buto pirkimo – pardavimo sutartį. Susitarimo 2 p. ieškovas pareiškė, kad gavo iš apelianto 11 584,80 Eur iki susitarimo sudarymo ir pretenzijų apeliantui neturi ir ateityje nereikš. 2009 m. spalio 7 d. raštu Nr. 028 apeliantas įsipareigojo, gavus iš buto naujo pirkėjo pradinę įmoką, grąžinti ieškovui 11 005,56 Eur pradinę įmoką ir 8 688,60 Eur kompensaciją už buto įrengimą. 2009 m. spalio 8 d. šalių susitarimu S. P. įsipareigojo grąžinti ieškovui 11 584,80 Eur avansą, sumokėtą pagal buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį ir sumokėti 8 109,36 Eur už remonto ir apdailos darbus. 2011 m. kovo 29 d. raginimu vykdyti įsipareigojimus ieškovas kreipėsi į apeliantą ragindamas sumokėti 19 694,16 Eur, o negavęs nurodytos sumos kreipėsi į antstolį D. J., kuris 2011 m. balandžio 22 d. pateikė apeliantui pasiūlymą įvykdyti turtinę prievolė ieškovui ir sumokėti 19 694,16 Eur. 2011 m. gegužės 6 d. pareiškimu antstoliui D. J. S. P. pripažino 19 694,16 Eur skolą ieškovui.
Nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš apelianto ieškovo naudai 19 694,16 Eur, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų tyrimą bei vertinimą.
Apeliantas pažymėjo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apelianto atstovas direktorius S. P. nurodė, kad dokumentai – 2009 m. spalio 7 d. raštas Nr. 028, 2009 m. spalio 8 d. šalių susitarimas ir 2011 m. gegužės 6 d. S. P. pareiškimas antstoliui – buvo gauti galimai neteisėtu būdu, klaidinant atsakovą, bei prašė iškviesti ir užtikrinti ieškovo asmeninį dalyvavimą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo prašymo dėl ieškovo dalyvavimo ir savo sprendimą grindė minėtais dokumentais, visiškai nesiėmęs veiksmų patikrinti šių parodymų patikimumo ir leistinumo. CPK 176 straipsnyje nustatyta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, grįsdamas savo procesinę poziciją, pateikė pirmosios instancijos teismui 2009 m. spalio 7 d. raštą Nr. 028, 2009 m. spalio 8 d. šalių susitarimą ir 2011 m. gegužės 6 d. S. P. pareiškimą antstoliui, tuo tarpu atsakovas S. P., teigdamas, jog nurodyti rašytiniai įrodymai buvo gauti galimai neteisėtu būdu, klaidinant atsakovą, turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui tokius atsakovo teiginius pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 str.), tačiau to nepadarė bei prašė užtikrinti ieškovo dalyvavimą teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į dvi šiuo atveju aktualias aplinkybes: pirma, ieškovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo atstovaujamas advokato, antra, įrodymus, kurių patikimumas yra ginčijamas pateikė ieškovas, t. y. asmuo, turintis priešingą procesinę poziciją nei atsakovas. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas susiklosčius situacijai, kai į bylą pateiktų rašytinių įrodymų patikimumas yra ginčijamas tik deklaratyviais teiginiais, nepateikiant jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, neturėjo pagrindo abejoti nurodytų įrodymų patikimumu bei spręsti, kad ieškovo asmeninis dalyvavimas teismo posėdyje suteiktų galimybę patvirtinti ar išsklaidyti šias abejones, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad ieškovo interesams tinkamai atstovauja profesionalus teisininkas. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai realizavo savo diskreciją, t. y. atsisakydamas iškviesti ieškovą į teismo posėdį nepažeidė proceso teisės normų, todėl pastarieji apelianto argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.
Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nenuosekliai vertino didesnę įrodomąją reikšmę turinčius oficialius rašytinius įrodymus – 2008 m. lapkričio 5 d. Trakų rajono 1-me notarų biure tarp apelianto ir ieškovo sudarytą buto pirkimo – pardavimo sutartį ir 2009 m. lapkričio 1 d. tame pačiame biure patvirtintą šios sutarties nutraukimą patvirtinantį šalių susitarimą. Buto pirkimo – pardavimo sutartyje aptartą sąlygą, jog apeliantas, prieš pasirašydamas sutartį gavo iš ieškovo 11 584,80 Eur avansą, pirmosios instancijos teismas laikė įrodytą, nors kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas sumokėjo tik 10 136,70 Eur, tuo tarpu, tokią pat įrodomąją reikšmę turintį 2009 m. spalio 1d. notarinį susitarimą teismas laikė paneigtu kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012, kt.). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2,3 punktai), kurie negali būti ginčijami, o toliau išlieka aplinkybėmis, kurios gali būti paneigtos ir kurios gali sudaryti įrodinėjimo dalyką byloje. Įrodinėjimo našta tenka tai bylos šaliai, kuri siekia paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes. Įrodinėjant priešingas aplinkybes, nei nurodyta oficialiajame rašytiniame įrodyme, taikomi įrodinėjimo priemonių leistinumo apribojimai – oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais, išskyrus, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CPK 197 straipsnio 2 dalis), tačiau vien oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnė įrodomoji galia neužkerta galimybės teismui iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2013, kt.). Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad, kaip minėta aukščiau, pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, neturėjo pagrindo abejoti ieškovo į bylą pateiktų įrodymų – 2009 m. spalio 7 d. rašto Nr. 028, 2009 m. spalio 8 d. šalių susitarimo ir 2011 m. gegužės 6 d. S. P. pareiškimo antstoliui – patikimumu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantui išmokėto avanso dydžio, vadovavosi aukščiau nurodytais rašytiniais įrodymais, iš kurių matyti, kad apeliantas pripažino ieškovo išmokėjimo apeliantui 11 584,80 Eur dydžio avanso faktą, bei S. P. paaiškinimais teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas, būdamas verslininku, privalo tinkamai tvarkyti buhalterinės apskaitos dokumentus bei tinkamai įforminti pinigų priėmimą, o tai, jog į bylą nėra pateikta visų dokumentų, kuriais įformintas pinigų priėmimas iš ieškovo, neįrodo, kad ieškovas šių pinigų neišmokėjo apeliantui, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas pakartotinai yra pripažinęs skolą ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog esant nevienkartiniam ir raštu apelianto pareikštam skolos pripažinimui, 2009 m. spalio 1 d. susitarimo 2 p. teiginys, kad ieškovas gavo iš apelianto 11 584,80 Eur, yra laikytinas paneigtu byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nes įrodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas yra vėlesni (2009 m. spalio 7 d., 2009 m. spalio 8 d. ir 2011 m. gegužės 6 d.) nei 2009 m. spalio 1 d. šalių susitarimas, t. y. šiuose rašytiniuose įrodymuose išreikšta vėlesnė šalių valia bei ji išreikšta pakartotinai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas laikėsi nuoseklios įrodymų vertinimo linijos ir tiek nustatydamas ieškovo apeliantui išmokėto avanso dydį, tiek vertindamas 2009 m. spalio 1 d. susitarimo 2 p. teiginio atitiktį tikrovei, visų pirma rėmėsi 2009 m. spalio 7 d. rašte Nr. 028, 2009 m. spalio 8 d. šalių susitarime ir 2011 m. gegužės 6 d. S. P. pareiškime antstoliui užfiksuotomis aplinkybėmis, pastariesiems įrodymams suteikdamas didesnę įrodomąją galią. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apelianto argumentai dėl netinkamo ir nenuoseklaus oficialių rašytinių įrodymų vertinimo yra atmestini.
Apelianto teigimu, jis jokia forma nedavė leidimo ir/ar sutikimo ieškovui vykdyti buto apdailos darbus ir jokia forma neįsipareigojo šių pagerinimų kaštų atlyginti ateityje. Pažymi, kad 2009 m. spalio 7 d. bei 2009 m. spalio 8 d. šalių pasirašyti raštas ir susitarimas negali būti vertinami kaip apelianto pripažinimas tiek prievolės atsiradimo fakto, tiek prievolės dydžio – 8 109,36 Eur. Apeliantas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad apeliantas, negražinęs ieškovui jo į buto apdailą įdėtų lėšų, nepagrįstai praturtėtų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantui atsirado prievolė atlyginti ieškovui 8 109,36 Eur už apdailos ir remonto darbus, remdamasis byloje esančių įrodymų visetu – atsakovo S. P. parodymais, 2009 m. spalio 7 d. rašte Nr. 028, 2009 m. spalio 8 d. šalių susitarime ir 2011 m. gegužės 6 d. S. P. pareiškime antstoliui užfiksuotomis aplinkybėmis. Iš pastarųjų įrodymų visumos matyti, kad apeliantas 2009 m. spalio 7 d. ir 2009 m. spalio 8 d. įsipareigojo atlyginti ieškovui už apdailos ir remonto darbus, o 2011 m. gegužės 6 d. pripažino skolą, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto prievolės ieškovui atsiradimo bei šios prievolės dydžio. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog kadangi byloje esantys įrodymai yra pakankami tam, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai būtų susiformavęs įsitikinimas dėl apelianto prievolės atlyginti ieškovui 8 109,36 Eur už remonto ir apdailos darbus atsiradimo t. y. pirmosios instancijos teismas nustatė prievolės atsiradimo teisinį pagrindą, todėl nepagrįsto praturtėjimo klausimo nagrinėjimas šiuo atveju nėra aktualus, šis argumentas pirmosios instancijos teismo buvo panaudotas kaip papildomas, iliustruojantis hipotetinę situaciją, kuri būtų susidariusi, jei būtų nustatytas įrodymų dėl prievolės atsiradimo nepakankamumas. Remdamasis pastaraisiais motyvais, apeliacinės instancijos teismas atmeta aukščiau nurodytus apelianto argumentus.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo UAB „Solveiga“ apeliacinį skundą atmesti.
Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.