- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-17
- Bylos Nr.
- 2A-645-370/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00232-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Danguolė Martinavičienė, Nijolė Piškinaitė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Dovirma“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-395-267/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Dovirma“ ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Meliovesta“ dėl mokėjimų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Dovirma“ kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiais nuo jų atlikimo momento ieškovės BUAB „Dovirma“ mokėjimus atsakovei BUAB „Meliovesta“, sudarančius bendrą 400 721,28 Lt sumą, o būtent: mokėjimą 70 000 Lt sumai, atliktą 2012 m. lapkričio 6 d.; mokėjimą 266 000 Lt sumai, atliktą 2012 m. gruodžio 17 d.; mokėjimą 619,69 Lt sumai, atliktą 2012 m. gruodžio 17 d.; mokėjimą 24 101,59 Lt sumai, atliktą 2012 m. gruodžio 17 d.; mokėjimą 40 000 Lt sumai, atliktą 2013 m. kovo 12 d.; taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę BUAB „Meliovesta“ grąžinti į ieškovės BUAB „Dovirma“ atsiskaitomąją sąskaitą 400 721,28 Lt sumą; priteisti ieškovei BUAB „Dovirma“ iš atsakovės BUAB „Meliovesta“ 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei BUAB „Dovirma“ iš atsakovės BUAB „Meliovesta“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovės BUAB ,,Dovima“ bankroto administratorius nurodė, kad ieškovė būdama nemoki, ir tai suprasdama, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovei iškėlimo, t. y. 2013 m. liepos 18 d., atliko kreditorių interesus pažeidžiančius mokėjimus atsakovei UAB „Meliovesta“. Šalys 2012 m. birželio 15 d. pasirašė Subrangos sutartį Nr. 18 (toliau – Sutartis), kurios objektu buvo statybos darbai Saltoniškių kaime, Pagėgių rajone esančiame Kultūros namų pastate, pirtyje, skvere ir gatvėje. Sutarties kaina, sudaranti 1 380 164,69 Lt (su PVM), turėjo būti sumokama dalimis, Sutarties 10.5 punkte nustatyta tvarka. Ginčo laikotarpiu pagal Sutartį buvo išrašyta 2012 m. spalio 26 d. PVM sąskaita faktūra SJKB Nr. 08890 123 098,75 Lt sumai; 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra SJKB Nr. 09002 – 41 434,13 Lt sumai; 2013 m. vasario 28 d. PVM sąskaita faktūra SJKB Nr. 09016 – 7 097,43 Lt sumai ir tikėtinai kitos sąskaitos faktūros, kurių administratorius neturi. 2012 m. rugsėjo 30 d. ieškovės skola atsakovei sudarė 336 619,69 Lt sumą, o pagal Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi patvirtintą kreditorių sąrašą, UAB „Meliovesta“ reikalavimas sudaro 107 528,72 Lt, atsakovei nemokumo laikotarpiu ieškovės atlikti mokėjimai sudarė bendrą 400 721,28 Lt sumą. Sumokėdama visą įsiskolinimą bei papildomą sumą, ieškovė neabejotinai suteikė atsakovei nesąžiningą prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu, BUAB „Dovirma“ pažeidė kitų savo kreditorių teises ir teisėtus interesus, sumažino jų galimybes atgauti didesnę finansinio reikalavimo dalį bankroto procese, o atsakovė buvo nesąžininga, nes žinojo apie pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo priėmimą teisme, ieškovei buvo iškeltos kitų kreditorių civilinės bylos, ieškovei buvo taikyti turto areštai, be to, ieškovės ir atsakovės vardu veikė susiję asmenys. Ieškovės ieškinį grindė CK 6.66 straipsnio pagrindu, CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes ginčijami mokėjimai prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje ir 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintoms teisės normoms bei pažeidžia CK 1.5 str. įtvirtintus principus, bei CK 1.81 straipsnio pagrindu, nes ginčijamais mokėjimais buvo pažeista viešoji tvarka, saugoma ne tik civilinės, bet ir administracinės bei baudžiamosios teisės normomis, nesilaikyta sąžiningos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos, esmingai pažeisti kitų bendroves kreditorių interesai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės BUAB „Dovirma“ atsakovei BUAB „Meliovesta“ 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, atlyginant šias išlaidas iš BUAB „Dovirma“ bankroto administravimo išlaidų. Šiaulių apygardos teismo 2014-06-04 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovei BUAB „Meliovesta“ paliko galioti iki šio sprendimo įsiteisėjimo. Teismas nurodė, kad sandorį, kaip pažeidžiantį kreditorių teises, galima pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu tik įsitikinus visų jame išvardintų sąlygų viseto buvimu, tačiau ieškovei neįrodžius net dviejų būtinų sąlygų (kreditorių interesų pažeidimo ir sandorio sudarymo neprivalomumo), konstatuotinas actio Pauliana sąlygų visumos nebuvimas, o tai sudaro pagrindą atmesti CK 6.66 straipsnio pagrindu grindžiamą ieškovės ieškinį. Teismas nustatė, kad mokėjimų atsakovei BUAB „Meliovesta“ atlikimo metu ieškovė jau buvo nemoki, šias aplinkybes patvirtina tiek ieškovei keltos restruktūrizavimo, tiek bankroto bylos duomenys, be to, ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovė turėjo kitų kreditorių. Ieškovė atsakovei 2012-11-06, 2012-12-17 (du mokėjimai) bei 2013-03-12 atliko mokėjimus bendrai 400 721,28 Lt sumai, taip patenkindama 79 procentus atsakovės turėto finansinio reikalavimo ieškovei. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovė ginčui aktualiu laikotarpiu atsiskaitė ir su kitais subrangovais, atlikusiais darbus tame pačiame objekte. Ieškovės užsakovas Pagėgių savivaldybės administracija laikotarpiu nuo 2012-10-31 iki 2013-03-08 iš viso sumokėjo 718 659,58 Lt. Ieškovės mokėjimai atsakovei buvo atlikti būtent po Pagėgių savivaldybės administracijos atliktų piniginių lėšų pervedimo BUAB „Dovirma“. Teismo teigimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė iki pat bankroto bylos iškėlimo vykdė ūkinę veiklą, buvo sudariusi rangos sutartis, dalis jų buvo sudaryta viešo konkurso būdu, iš užsakovų gautas pajamas paskirstydavo kreditoriams – tiekėjams, subrangovams ir kt., mokėjimų išrašai patvirtina, kad ieškovė taip pat mokėjo atlyginimus darbuotojams. Bankroto administratoriaus pateiktas Mokėjimų žurnalas, kuris parodo ieškovės atliktus mokėjimus tuo metu, kai įmonė jau buvo nemoki iki bankroto bylos iškėlimo, patvirtina, kad minėtu laikotarpiu ieškovė iš viso kreditoriams sumokėjo 2 654 668,06 Lt, skola atsakovei buvo sumokėta 79 procentais, t. y. su atsakove nebuvo atsiskaityta visiškai. Teismas nustatė, kad atsakovei atiteko tik 15 procentų visų ieškovės sumokėtų sumų kreditoriams ir padarė išvadą, kad tai negali būti laikoma nepagrįsto pranašumo suteikimu vienam kreditoriui. Be to, net ir atlikusi mokėjimus atsakovei, ieškovė tuo pačiu atsiskaitydavo su kitais kreditoriais, todėl teismo manymu, negalima teigti, kad atlikus ginčijamus mokėjimus sumažėjo ar nebeliko realios galimybės ieškovei atsiskaityti su kitais kreditoriais. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovei buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu ir kitiems kreditoriams sumažėjo galimybės didesne dalimi patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbi ir ta aplinkybė, kad ieškovę ir atsakovę siejo rangos teisiniai santykiai, šalys 2012 m. birželio 15 d. buvo pasirašiusios Subrangos sutartį, kurios objektas – statybos darbai, darbų atlikimo terminas – 2013 m. birželio 1 d. Atsakovė atliko pagal subrangos sutartį darbų už 508 250 Lt, todėl gavusi lėšas iš užsakovo, ieškovė su atsakove, kaip subrangovu, atsiskaitė būtent už atliktus darbus, tai lėmė, kad mokėjimų sumos buvo didesnės nei kitiems kreditoriams, ketindama toliau vykdyti rangos sutartį ir prievoles užsakovui, t. y. siekdama veiklos tęstinumo užtikrinimo, siekdama iš įvykdytų sutartinių įsipareigojimų gauti pajamų, o ne siekdama sumažinti savo turto masę ar patenkinti išimtinai tik vieno kreditoriaus interesus. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad atlikdama ginčijamus mokėjimus ir tokiu būdu tęsdama ūkinę veiklą, atsiskaitinėdama su kreditoriais ieškovė pagal susiklosčiusias aplinkybės iš esmės veikė kreditorių interesais, ginčijamų vienašalių sandorių sudarymas buvo būtinas užtikrinti nenutraukiamą ieškovės tiesioginės ūkinės-komercinės veiklos vykdymą, ypač siekiant įmonės restruktūrizavimo, o apmokėjimai už atliktus darbus buvo būtini, nes ieškovei, kaip užsakovui, nesumokėjus už atliktus darbus atsakovei, kaip rangovui, pastaroji būtų turėjusi teisę sustabdyti, nutraukti darbus ir pan. (CK 6.656 str., 6.661 str.). Dėl to teismas konstatavo, kad ginčijamus mokėjimus ieškovė privalėjo atlikti, jie buvo nulemti sutartinių santykių bei faktinių aplinkybių ir neprieštaravo verslo praktikai.
Ieškinio reikalavimus dėl sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnyje, CK 1.5 straipsnyje, CK 1.81 straipsnyje numatytais pagrindais teismas taip pat atmetė. Nurodė, kad ieškovės nurodomos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos nebuvo pažeistos ir negali būti laikoma, kad ginčo sandoriai (mokėjimai) pažeidė nurodytose normose įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys yra sandorio negaliojimas, kadangi ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyti įpareigojimai ne įmonei, o jos vadovui, ir teisines pasekmes šios nuostatos nesilaikymas sukelia būtent tam asmeniui, kuris privalėjo laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostata taikoma tik iškėlus bankroto bylą, todėl šiuo atveju sudarant ginčijamus sandorius ieškovei nebuvo privalu jos laikytis. Grįsdama ieškinį CK 1.5 bei 1.81 straipsniais, ieškovė nurodė, kad UAB „Dovirma“ būdama nemoki turėjo organizuoti kasdienę savo veiklą išimtinai bendrovės interesais, ieškovės vykdyti mokėjimai nebuvo adekvatūs esamai nemokumo situacijai, atlikdama mokėjimus atsakovei bendrovė žymiai sumažino esamą finansinį turtą, pažeidė bendrą kreditorių lygiateisiškumo principą, suteikdama pirmumą tik vienam kreditoriui, o ne atsiskaitė su visais kreditoriais proporcingai. Teismas pažymėjo, kad atmetant ieškinį actio Pauliana pagrindu iš esmės pasisakyta dėl visų ieškovės nurodomų BUAB „Dovirma“ veiksmų, ieškovės teigimu, lėmusių kreditorių lygiateisiškumo ir jų interesų pažeidimą, viešąją tvarką. Priešingai nei nurodė ieškovė, teismo vertinimu, ieškovei, kaip generaliniam rangovui, gavus apmokėjimus už atliktus darbus iš užsakovo, nepervedant atsakovei, kaip subrangovei, jai priklausiusios šių lėšų dalies už atliktus darbus, sunaudotas medžiagas ir pan., būtų pažeisti ne tik CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti bendrieji civilinės teisės principai, bet ir šalių lygiateisiškumo, CK 6.38 straipsnyje įtvirtinti prievolių vykdymo principai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė BUAB ,,Dovirma“ apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, atitinkamai perskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, priteisti iš atsakovės apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Viena iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų – kreditorių teisių pažeidimas – nustatomas tuomet, kai nemoki įmonė suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo laikotarpiu ieškovė buvo nemoki. Ieškovė, būdama sudėtingoje finansinėje situacijoje, sudarydama ginčijamus sandorius su atsakove, kai tuo metu turėjo daugiau neįvykdytų finansinių įsipareigojimų, suteikė atsakovei pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo finansinis reikalavimas buvo patenkintas net 79 proc. dalimi, kai kitų kreditorių reikalavimai buvo tenkinami žymiai mažesne dalimi. Tokio dydžio atsakovės reikalavimų patenkinimas reiškia, kad kitų kreditorių interesai buvo akivaizdžiai pažeisti.
2. Nepagrįsta teismo išvada, kad šalių sudaryta Sutartis yra svarbi aplinkybė, pagrindžianti ginčijamų mokėjimų privalomumą. Privaloma aplinkybe sudaryti sandorį gali būti konstatuota tik tuomet, kai pareiga sudaryti sandorį kyla iš privalomų teismo ar kitų institucijų sprendimų. Šiuo atveju, nors šalių sudaryta Sutartis priimtina verslo praktikoje, tačiau, kai bendrovė yra nemoki, sandorio, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, sudarymas pateisinamas tik išimtinais atvejais, konstatavus sandorio ekonominį naudingumą įmonei, pagrįstą skolininko siekį išvengti bankroto ar sumažinti įmonės nemokumą, atitinkančius jo kreditorių teises ir teisėtus interesus. Ginčijami mokėjimai atlikti būtent bendrovės nemokumo laikotarpiu. Duomenų, kad ieškovė gavo kokios nors išskirtinės finansinės naudos iš sudarytų sandorių, byloje nėra. Priešingai, atlikus ginčijamus mokėjimus kaip tik sumažėjo įmonės turtas, bendrovės įsiskolinimai augo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė būtų stabdžiusi savo darbus neatsiskaitymo atveju ir kad tokiu atveju būtų esmingai įtakojamas objekto neužbaigimas.
3. Nors teismas plačiau nepasisakė dėl kitos actio Pauliana sąlygos – šalių nesąžiningumo, byloje šis klausimas buvo analizuojamas. Ieškovės nesąžiningumas pasireiškė vien tuo, kad būdama nemoki, ji suteikė atsakovei prioritetą, žinodama, kad tokie veiksmai pakenks kitų kreditorių interesams. Ginčijami mokėjimai yra vienašaliai sandoriai. Tai reiškia, kad tokių sandorių sudarymui esminės reikšmės turėjo būtent pavedimus atlikusios ieškovės valia. Dėl to, atsakovės veiksmai ir sąžiningumas ar nesąžiningumas šiuo atveju nereikšmingi. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė taip pat buvo nesąžininga.
4. Ieškovė, būdama nemoki ir negalėdama atsiskaityti su kreditoriais, be teisėto ir privalomo pagrindo atsakovės naudai atliko ginčijamus mokėjimus, taip sumažindama galimybę kitiems kreditoriams gauti jų reikalavimų patenkinimą. Vykdydama mokėjimus ieškovė nesilaikė sąžiningos komercinės praktikos reikalavimų, ginčijamais mokėjimais suteikė nesąžiningą prioritetą atsakovei kitų kreditorių atžvilgiu, todėl pažeidė viešąją tvarką. Paneigus teismo išvadas dėl kreditorių teisių pažeidimo, konstatuotina, kad egzistuoja pagrindas sandorius pripažinti niekiniais ir kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai ir gerai moralei.
Atsiliepimas
Atsakovė BUAB ,,Meliovesta“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su skundu argumentus:
1. Pagal CK 6.66 straipsnį kreditoriaus teisių pažeidimu laikomi atvejai, kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Net ir esant faktiniam nemokumui, bet dar nesant iškeltos bendrovei bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas. Ieškovė neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovė tęsė statybos rangos darbus ir jam įsiskolinimas atsirado tik atliekamų darbų eigoje. Ieškovė už atsakovės atliktus darbus iš užsakovo Pagėgių savivaldybės administracijos gavo daugiau kaip 7 šimtus tūkstančių litų, kurių nebūtų gavusi, jeigu atsakovė būtų nutraukusi Sutartį ir darbai nebūtų atlikti. Ieškovė visus mokėjimus atliko remdamasi ne tik galiojančia šalių sudaryta Sutartimi, bet ir Šiaulių apygardos teismo 2012-11-22 nutartimi, kuria buvo leista, iki bus išnagrinėtas UAB ,,Dovirma“ prašymas dėl restruktūrizacijos bylos iškėlimo, vykdyti visus mokėjimus iš banko sąskaitos reikalingus ūkinei-komercinei veiklai užtikrinti.
2. Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis. Šiuo atveju atsakovė ginčo mokėjimų sandoriuose nedalyvavo ir ieškovės valiai įtakos neturėjo. Joks įstatymas nenustato pareigos domėtis kitos sutarties šalies finansine padėtimi, prieš jam atliekant eilinius mokėjimus. Todėl šiuo atveju atsakovė negali būti pripažinta nesąžininga.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė BUAB „Dovirma“ ir atsakovė BUAB „Meliovesta“ 2012 m. birželio 15 d. sudarė Subrangos sutartį Nr. 18, kuria atsakovė (subrangovas) įsipareigojo atlikti statybos objekte – Saltoniškių kaime, Pagėgių rajone esančiame kultūros namų pastate, pirtyje, skvere, kultūros namų zonoje ir gatvėje statybos darbus, o ieškovė (generalinis rangovas) įsipareigojo sumokėti sutartyje numatytą 1 140 631,98 Lt (be PVM) kainą dalimis. Pagal BUAB ,,Dovirma“ mokėjimų žurnalą laikotarpiu 2012-11-06–2013-03-12 ieškovė atsakovei už Sutarties pagrindu atliktus darbus sumokėjo 400 721,28 Lt (t. 1, b. l. 46, 49).
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2‑520‑267/2013) priimtas pareiškėjo UAB ,,Dovirma“ direktoriaus I. K. pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB ,,Dovirma“. Minėta nutartimi, be kita ko, nustatyta, kad iš UAB „Dovirma“ sąskaitos, esančios AB SEB banke, ir sąskaitos, esančios AB DnB banke, gali būti mokami visi įmonės ūkinei-komercinei veiklai reikalingi mokėjimai ir įmokos, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai. Atsižvelgdamas į tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartyje nurodytose sąskaitose bendrovė lėšų neturi, o UAB „Dovirma“ debitoriai, vykdydami antstolio patvarkymus, lėšas perveda į kitas bendrovės sąskaitas, Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 27 d. nutartimi nustatė, kad nuo šios nutarties priėmimo dienos iki teismo nutarties iškelti UAB „Dovirma“ restruktūrizavimo bylą arba atsisakyti ją iškelti įsiteisėjimo dienos iš UAB „Dovirma“ sąskaitų AB Šiaulių banke ir KU Germanto lobis gali būti, be kita ko, mokami visi įmonės ūkinei-komercinei veiklai reikalingi mokėjimai ir įmokos, neatsižvelgiant į tai, kad sąskaitos yra areštuotos ar joms taikomi kiti disponavimo apribojimai.
2013-02-18 Šiaulių apygardos teismas 2013 m. vasario 18 d. nutartimi atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Dovirma“, nutartis įsiteisėjo 2013 m. balandžio 11 d.
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2‑830‑368/2013 (naujas Nr. B2-215-368/2015) iškėlė BUAB „Dovirma“ bankroto bylą (nutartis įsiteisėjo 2013 m. liepos 18 d.), o 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi patvirtino BUAB ‚Dovirma“ kreditorių sąrašą, į kurį trečiosios eilės kreditore su 107 528,72 Lt finansiniu reikalavimu įtraukta atsakovė UAB „Meliovesta“.
Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. sausio 13 d. iškėlė UAB „Meliovesta“ bankroto bylą (civilinė byla Nr. B2-884-163/2015), nutartis įsiteisėjo 2015-01-24.
Apeliantė (ieškovė) ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais actio Pauliana (CK 6.66 str.) pagrindu bei viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančių sandorių negaliojimo pagrindus (CK 1.81 str.), todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų, sudarančių apeliacijos objektą (CPK 320 str.).
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų (CK 6.66 straipsnis)
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2013).
Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).
Ieškovės BUAB ,,Dovima“ bankroto administratorius nuomone, ieškovės atlikti ginčijami mokėjimai atsakovei, tuomet kai įmonė jau buvo nemoki, pažeidžia ieškovės kreditorių teises, nes ieškovė suteikė atsakovei prioritetą kitiems kreditoriams.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012). Šios taisyklės taikomos ir tiems atvejams, kai actio Pauliana reiškia įmonės, kurioje bankroto procedūros vykdomos ne teismo tvarka, administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-4015/2015).
Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2012 m. birželio 15 d. sudarė Subrangos sutartį Nr. 18, kuria atsakovė (subrangovas) įsipareigojo atlikti statybos objekte, o ieškovė (generalinis rangovas) įsipareigojo sumokėti sutartyje numatytą kainą dalimis, už kiekvieną mėnesį faktiškai atliktus ir priimtus statybos darbus, pagal atsakovės pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, per 5 dienas po to, kai lėšos gautos iš užsakovo Pagėgių rajono savivaldybės administracijos (Sutarties 10.5.1 p.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė vykdė Subrangos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, darbų atlikimą patvirtina ieškovės (generalinio rangovo) ir atsakovės (subrangovo) pasirašyti 2012 m. rugsėjo mėn. – 2013 m. vasario mėn. atliktų darbų aktai (t. 2, b. l. 13–27). Iš byloje pateikto BUAB ,,Dovirma“ mokėjimų žurnalo matyti, kad minėtos Sutarties pagrindu ieškovė laikotarpiu nuo 2012-11-06 iki 2013-03-12 atsakovei sumokėjo 400 721,28 Lt (t. 1, b. l. 46, 49). Nors kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, to neginčijo ir šalys, mokėjimų atsakovei BUAB „Meliovesta“ atlikimo metu ieškovė jau buvo nemoki ir turėjo kitų kreditorių, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė atsiskaitė ne tik su atsakove, bet ir su kitais bendrovės kreditoriais. Byloje esančio BUAB ,,Dovirma“ mokėjimų žurnalo duomenimis (t. 1, b. l. 51-54) nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012-09-01 iki 2013-07-18 ieškovė kreditoriams sumokėjo iš viso 2 654 668,06 Lt.
Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovo finansinis reikalavimas buvo patenkintas net 79 procentų dalimi, kai kitų kreditorių reikalavimai buvo tenkinami žymiai mažesne dalimi. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nustatė, kad ieškovė su vienais kreditoriais atsiskaitė itin maža dalimi, t. y. sumokant tik nedidelę dalį skolos, tačiau daugelio kreditorių reikalavimai buvo patenkinti 100 procentų, o skola atsakovei buvo sumokėta 79 procentais, t. y. su atsakove nebuvo atsiskaityta iki galo. Jokia įstatymo nuostata ginčijamų mokėjimų atlikimo metu nereglamentavo atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo, taip pat ir nenustatė, kad įmonė privalo atsiskaityti su kreditoriais lygiomis dalimis ar proporcingai įsipareigojimams. Be to, lyginant minėtu laikotarpiu atliktų visų mokėjimų sumą (2 654 668,06 Lt) ir ieškovės atsakovei sumokėtą skolos sumą (400 721,28 Lt), atsakovei atiteko tik 15 procentų visų ieškovės sumokėtų sumų kreditoriams. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai negali būti laikoma nepagrįsto pranašumo vienam iš kreditorių, būtent atsakovei, suteikimu. Taip pat pažymėtina, kad ginčijamais mokėjimais ieškovė atsiskaitė su atsakove už Sutartyje numatytus bei atsakovės realiai atliktus darbus, t. y. vykdė sutartinį įsipareigojimą atsiskaityti, o ne sudarė sandorį kaip tokį. Šie mokėjimai buvo atlikti po to, kai užsakovas Pagėgių savivaldybės administracija 2012-10-31, 2012-12-17, 2012-12-31, 2013-01-30, 2013-03-08 pavedimais ieškovei, kaip generalienei rangovei, pervedė iš viso 718 659,58 Lt (t. 3, b. l. 4-9). Taigi šiuo atveju darytina išvada, kad ieškovė atlikdama mokėjimus už atsakovės atliktus Sutartyje numatytus darbus, t. y. darydama Sutartimi pagrįstas išlaidas, reikalingas įmonės ūkinei-komercinei veiklai vykdyti ir iš šios veiklos siekdama gauti pajamas, nepažeidė bendrovės kreditorių interesų.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ginčijamų vienašalių sandorių sudarymas buvo būtinas užtikrinti nenutraukiamą ieškovės tiesioginės ūkinės-komercinės veiklos vykdymą, ypač siekiant įmonės restruktūrizavimo, o apmokėjimai už atliktus darbus buvo būtini, nes ieškovei, kaip užsakovui, nesumokėjus už atliktus darbus atsakovei, kaip rangovui, pastaroji būtų turėjusi teisę sustabdyti, nutraukti darbus ir pan. Apeliantės nurodyta aplinkybė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų stabdžiusi savo darbus neatsiskaitymo atveju, nepaneigia minėtos išvados. Ieškovės atlikti mokėjimai nebuvo draudžiami Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. bei 2012 m. gruodžio 27 d. nutartimis, jomis buvo leista vykdyti visus įmonės ūkinei-komercinei veiklai reikalingus mokėjimus ir įmokas iki teismo nutarties iškelti UAB „Dovirma“ restruktūrizavimo bylą arba atsisakyti ją iškelti įsiteisėjimo dienos. Bylos duomenimis, ieškovė iki bankroto bylos nebuvo nutraukusi savo ūkinės-komercinės veiklos, todėl įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymas, t. y. ginčijamų mokėjimų atsakovei atlikimas buvo grindžiamas poreikiu užtikrinti veiklos tęstinumą ir sukurti teisinį tikrumą subjektui, kuris su tokia įmone turi sutartinių teisinių santykių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjimu atveju teigti, jog atsiskaitymas su atsakove už Sutartyje numatytus bei atsakovės atliktus darbus, iš esmės buvo neprotingas arba jais buvo siekiama pažeisti kitų kreditorių interesus ir jie buvo pažeisti, nėra pagrindo. Priešingai, ieškovė siekdama tęsti savo ūkinę veiklą bei atsiskaitydama su kreditoriais veikė tiek įmonės, tiek jos kreditorių interesais.
Kaip minėta, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Nagrinėjamoje byloje ieškovei neįrodžius dviejų būtinų sąlygų – kreditorių interesų pažeidimo ir sandorio sudarymo neprivalomumo – pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį actio Pauliana pagrindu. Padarius šią išvadą, apeliacinio skundo argumentai dėl šalių (ne)sąžiningumo esminės reikšmės ginčo išsprendimui neturi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.81 straipsnio pagrindu
Apeliantė skunde nurodo, kad skundo argumentais paneigus pirmosios instancijos teismo išvadas dėl kreditorių teisių pažeidimo, egzistuoja pagrindas sandorius pripažinti niekiniais ir kaip prieštaraujančius viešajai tvarkai bei gerai moralei.
Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką įtvirtina imperatyviosios teisės normos. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą). Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2008). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, svarbią reikšmę turi šalių ketinimai. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013).
Nagrinėjamoje byloje ieškovės apeliaciniame skunde nurodyta, kad ginčijami mokėjimai prieštarauja viešajai tvarkai, nes ieškovė nesilaikė sąžiningos komercinės praktikos reikalavimų, ginčijamais mokėjimais suteikė nesąžiningą prioritetą atsakovei kitų kreditorių atžvilgiu. Šie apeliantės argumentai atmestini kaip neįrodyti. Kaip minėta, atlikdama ginčijamus mokėjimus, ieškovė tuo pačiu metu atsiskaitydavo ir su kitais kreditoriais. Byloje nenustatyta, kad ieškovė suteikė išskirtinį pranašumą atsakovei prieš kitus kreditorius, kadangi tuo pat metu atsiskaitė ir su kitais kreditoriais, su kai kuriais net 100 proc. Ginčijami mokėjimai buvo sąlygoti sutartinių įsipareigojimų, tęsiant įmonės ūkinę veiklą bei siekiant stabilizuoti įmonės finansinę būklę, tuo pačiu veikiant kreditorių interesais. Ginčijamus mokėjimus ieškovė privalėjo atlikti vykdydama šalių sudaryta Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Remiantis nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovės atlikti ginčijami mokėjimai atsakovei turėtų pripažinti negaliojančiais CK 1.81 straipsnyje numatytu pagrindu.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesines teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Įstatymas numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovės apeliacinis skundas netenkintinas, todėl ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.