Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Vido Stankevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – AB (duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. (G. K.) ieškinį atsakovei AB (duomenys neskelbtini) dėl skolos administravimo ir ryšio atnaujinimo mokesčių nutraukimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti atsakovės veiksmus, renkant skolos administravimo (1,71 Eur su PVM) ir paslaugų teikimo atnaujinimo mokesčius (4,34 Eur su PVM), neteisėtais ir įpareigoti atsakovę nutraukti šių mokesčių rinkimą; 2) priteisti iš atsakovės 10,42 Eur kompensaciją už paslaugų teikimo apribojimą pagal pateiktą paskaičiavimą; 3) priteisti iš atsakovės skolos administravimo mokestį – 1,74 Eur su delspinigiais nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 1392751523.

Ieškovas nurodė, kad atsakovė teikė jam telefoninio ryšio paslaugas, tačiau nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2016 m. balandžio 2 d. (imtinai) ieškovui teikiamose sąskaitose taikė nepagrįstus mokesčius už paslaugų teikimo atnaujinimą ((4,34 Eur su PVM) 4,34 x 3 = 13,02 Eur), skolos administravimą ((1,71 Eur su PVM) 1,71 x 5 = 8,55 Eur, su delspinigiais 0,48 Eur, iš viso 22,02 Eur). Šias aplinkybes patvirtina ieškovui išrašytos PVM sąskaitos faktūros: 2015 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1323645125, 2015 m. spalio 2 d. Nr. 1330695972, 2015 m. lapkričio 3 d. Nr. 1337568685, 2015 m. gruodžio 2 d. Nr. 1344117807, 2016 m. sausio 6 d. Nr. 1350502959, 2016 m. vasario 2 d. Nr. 1356777753, 2016 m. kovo 2 d. Nr. 1363113489 ir 2016 m. balandžio 2 d. Nr. 1364135242. Ieškovas sumokėjo visus mokesčius pagal pateiktas sąskaitas už suteiktas sutartines paslaugas, tačiau nemokėjo atsakovės savavališkai taikytų skolos administravimo ir paslaugų atnaujinimo mokesčių ir nuo jų priskaičiuotų delspinigių. Ieškovas teikė atsakovei pretenzijas, o atsakovė 2016 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 05-00132 ieškovo reikalavimus tenkino iš dalies ir pakoregavo visus mokesčius. Šią aplinkybę patvirtina PVM sąskaita faktūra Nr. 1370814855 dėl 22,05 Eur skolos panaikinimo. Papildomai ieškovas prašė atsakovės kompensuoti jam padarytus 10,42 Eur nuostolius už paslaugų teikimo apribojimus proporcingai dienų skaičiui, apskaičiuojant juos pagal gautus iš atsakovės duomenis apie paslaugų teikimo apribojimo laikotarpius. Ieškovas nurodė, jog atsakovė skaičiavo ieškovui skolos administravimo mokestį, dėl kurio atsakovė tam tikram laikui ribojo ieškovui paslaugų teikimą, tačiau vėliau atsakovė savo nuožiūra atnaujino ir vienasmeniškai paskaičiavo paslaugų teikimo atnaujinimo ir skolos administravimo mokesčius. Skaičiuojant skolos administravimo mokestį nuo priskaičiuotų mokesčių buvo papildomai skaičiuojami delspinigiai (1,71 Eur), todėl tokie papildomi administravimo mokesčiai, kurie nebuvo numatyti šalių sudarytoje rašytinėje sutartyje buvo neproporcingi ir pažeidė ieškovo teises. Ieškovas nurodė, jog atsakovė negalėjo vienašališkai keisti šalių telefoninio ryšio paslaugų teikimo neterminuotos sutarties, sudarytos 1986 metais, sąlygų ir vienasmeniškai įvesti skolos administravimo mokestį, mokestį už paslaugų teikimo atnaujinimą ir kitus mokesčius. 1986 metų šalių sutartis buvo sudaryta raštu, todėl visi šios sutarties pakeitimai ir papildymai turėjo taip pat būti sudaryti raštu arba šalims susitarus kitu būdu. Atsakovė, vienasmeniškai taikydama sutartyje nenumatytus mokesčius, pažeidė Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėse 68 punkte nuostatose numatytą sąlygą. Pažymėjo, kad pagal 1986 metais šalių sudarytos rašytinės sutarties 3 dalies 3 punkto nuostatas, atsakovė įsipareigojo užtikrinti ieškovui nepertraukiamą kokybišką telefono ryšį. Jeigu atsakovė patyrė dėl ieškovo veiksmų nuostolių, tai atsakovė galėjo reikšti pretenzijas tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatų nustatyta tvarka, tačiau atsakovė tokiu būdu neturėjo teisės apriboti telefono ryšio tiekimo paslaugų ieškovui. Ieškovas nurodė, jog ieškininius reikalavimus grindžia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2045-577/2012 ir įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-443-790/2012 nustatytomis aplinkybėmis.

Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ieškovas nepagrįstai kildina savo pareigas ir teises iš 1986 metais sudarytos rašytinės sutarties, kadangi ši sutartis buvo sudaryta tik dėl stacionaraus telefoninio ryšio tiekimo ieškovui. Ieškovas naudojosi tiek telefono linija, tiek šviesolaidinio interneto paslaugomis, tiek įvairiais kitais paslaugų paketais. Atsakovė viešai skelbdavo paslaugų teikimo privatiems klientams taisykles, šios aplinkybės ieškovui buvo žinomos, nes Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2016 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1V-732 buvo atmesti analogiški šiame ieškinyje atsakovės atžvilgiu pateikti reikalavimai. Įsakyme buvo patvirtinta, jog ieškovas faktiškai naudojosi atsakovės teikiamais paslaugų paketais, kurių nenumatė pirminė sutartis ir kuriuos detalizavo būtent atitinkamų paslaugų užsakymo dieną galiojančios viešai skelbiamos atsakovės paslaugų taisyklės. Atsakovė, įvedusi naujus ginčo mokesčius, informavo ieškovą apie paslaugų įkainių pakeitimus, tai nurodydama 2012 metų gegužės mėnesį ieškovui teiktoje PVM sąskaitoje faktūroje. Pažymėjo, kad nei įstatymų nuostatose, nei sutartiniuose dokumentuose nėra detalizuota, kokia tvarka raštu turi būti informuojami elektroninių ryšių paslaugų gavėjai apie mokesčio už elektroninių ryšių paslaugas pasikeitimą, todėl ieškovui kilo pareiga laikytis prisiimtų sutartinių įsipareigojimų ir laiku atsiskaityti už suteiktas paslaugas, o terminas iki kada ieškovas turėjo atsiskaityti su atsakove nurodytas siunčiamose PVM sąskaitose faktūrose. Ieškovas sistemingai vėluodavo pilnai atsiskaityti su atsakove už jam suteiktas paslaugas, todėl, abonentui pažeidus sutarties sąlygas, paslaugų teikėjas, remdamasis Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių nuostatomis, turėjo teisę apriboti abonentui paslaugų teikimą. Atsakovės teigimu, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 10,42 Eur nuostolių turi būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas atsakovės gera valia, kadangi ginčo nagrinėjimo metu, atsakovė, siekdama taikaus ginčo išsprendimo su ieškovu, anuliavo 22,04 Eur ieškovo skolą. Pažymėjo, jog ieškovas neturi pagrindo šioje byloje remtis Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 10-671, kadangi ši išvada buvo teikta kitoje byloje, be to, išvadoje pateikti argumentai yra nepagrįsti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinys patenkintas visiškai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1986 metais tarp šalių buvo sudaryta rašytinė Telefoninio ryšių paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovui skirti telefono numerį abonento nuolatinai įregistruoto adreso bute telefonui įvesti, suteikti telefono naudojimo abonentą ir užtikrinti nepertraukiamą, kokybišką telefono ryšį, o ieškovas įsipareigojo laiku mokėti atsakovui už suteiktas paslaugas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Byloje duomenų, kad šalių sudaryta sutartis būtų nutraukta, pakeista, sustabdyta ar pripažinta negaliojančia, nėra. Ginčo sutartis nenumatė sąlygų, jog atsakovė turi teisę skaičiuoti skolos administravimo ir paslaugų teikimo atnaujinimo mokesčius, kai ieškovas vėluoja atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Ieškovas už atsakovės suteiktas paslaugas nuo 2015 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. (imtinai) mokėjo kas mėnesį laiku, tačiau be taikomų skolos administravimo ir paslaugų atnaujinimo mokesčių. Atsakovė taikė ieškovui 2015 m. spalio 1 d. išeinamojo ryšio ribojimą, 2016 m. sausio 26 d. taikė paslaugos teikimo atnaujinimą, 2016 m. sausio 28 d. taikė išeinamojo ryšio ribojimą, 2016 m. vasario 24 d. taikė paslaugos teikimo atnaujinimą, 2016 m. vasario 26 d. taikė išeinančio ryšio ribojimą, 2016 m. kovo 22 d. taikė paslaugos teikimo atnaujinimą, 2016 m. balandžio 29 d. taikė išeinančio ryšio ribojimą, 2016 m. gegužės 2 d. abipusio ryšio ribojimą ir paslaugos teikimo atnaujinimą. Atsakovė, atlikdama šiuos veiksmus, reikalavo ieškovo kartu sumokėti skolos administravimo mokestį ir paslaugų atnaujinimo mokestį, kurių ieškovas atsakovei nemokėjo, todėl susidarė ieškovo įsiskolinimas atsakovei. Teismas konstatavo, kad per visą paslaugų teikimo laikotarpį tarp šalių nebuvo sudaryta jokių naujų rašytinių susitarimų dėl šalių 1986 metų rašytinės sutarties pakeitimo ar jos papildymo, o nei sutartyje, nei paslaugų teikimo taisyklėse nebuvo numatyta, kad paslaugų teikimo atnaujinimas yra apmokestinamas atitinkamo dydžio mokesčiu, todėl atsakovė, įvesdama nurodytus ginčo mokesčius, faktiškai ir vienasmeniškai be ieškovo sutikimo pakeitė tarp šalių sudarytos rašytinės sutarties sąlygas. Šiuo atveju ieškovas principingai nemokėjo būtent atsakovės jam skaičiuojamų ginčo mokesčių ir ieškovo įsiskolinimas susidarė ne dėl ieškovui realiai suteiktų paslaugų neapmokėjimo, o tik dėl atsakovės priskaičiuotų ginčo mokesčių nemokėjimo, tuo pagrindu ir ieškovui teikiamos atsakovės paslaugos buvo atjungiamos.

Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-443-790/2012 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-2463-345/2012 priimti sprendimai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai. Teismai minėtose bylose padarė išvadą, kad atsakovės nustatytas skolos administravimo mokestis yra nesąžiningas vartotojų atžvilgiu, o paslaugų teikimo atnaujinimo mokesčio įvedimas vertintinas išimtinai tik kaip standartinės sutarties sąlygų papildymas (pakeitimas), apsunkinęs klientų padėtį naujais mokesčiais, kurių taikymas nebuvo aptartas sutarčių pasirašymo metu, ir kurios funkciniu ryšiu nėra susijusios su išlaidomis, patirtomis išieškant skolą.

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovė nesilaikė Elektroninių ryšių įstatymo ir Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių, jog apie sutarties sąlygų pakeitimus klientui atsakovė turėjo pranešti iš anksto, ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį, ir kartu pranešti klientui apie jo teisę be netesybų dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo nutraukti sutartį, jeigu naujosios sutarties sąlygos ar paslaugų kainos jam nepriimtinos. Nagrinėjamu atveju atsakovė šios pareigos neįvykdė.

Atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovas turėjo prisijungęs internetą ir naudojosi kompiuteriu, todėl pats galėjo realiai susipažinti su atsakovės paslaugų teikimo taisyklėmis, buvo atmestos kaip nepagrįstos ir neįrodytos, motyvuojant tuo, kad ieškovas šiuo atveju yra vartotojas ir silpnesnioji sutarties pusė. Pareigą tinkamai ir laiku informuoti ieškovą apie sutarties daromus pakeitimus turėjo atsakovė.

III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Apeliantė nurodė, kad skundžiamame sprendime išdėstyti teismo motyvai yra visiškai nepagrįsti, neobjektyvūs ir neteisėti, o teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi išimtinai tik ieškovo byloje pateiktais paaiškinimais ir teiginiais, ignoruojant atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, dėl to šiuo teismo sprendimu buvo neatskleista bylos esmė ir jis turi būti panaikintas.

Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai lygina skirtingų laikotarpių faktines aplinkybes, kurių nepagrįstas ir neteisėtas sutapatinimas motyvuojamoje sprendimo dalyje sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą. Šioje byloje nagrinėjamas ginčas tarp bylos šalių kilęs dėl nuo 2012 m. liepos 1 d. atsakovės ieškovui taikomų mokesčių (skolos administravimo ir paslaugų teikimo atnaujinimo mokesčių) pagrįstumo. Šiuos mokesčius atsakovės generalinis vadovas patvirtino bendrovės vidaus sprendimais (2012 m. balandžio 27 d. ir rugpjūčio 17 d. generalinio direktoriaus įsakymais). Atsakovė pradėjo taikyti ieškovo ginčijamus mokesčius nuo 2012 m. liepos 1 d., apie tai informavo visus vartotojus, tuo pačiu ir ieškovą. Teismas rėmėsi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimu ir 2012 m. liepos 23 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kurios nėra susijusios su nuo 2012 m. liepos 1 d. taikomų mokesčių teisėtumu, nes minėtose bylose buvo analizuojamas ieškovo atžvilgiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. taikyto skolos administravimo ir nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. renkamo paslaugų atnaujinimo mokesčių, taikytų iki 2010 metų, pagrįstumas. Minėtos civilinės bylos negali būti laikomos prejudiciniais faktais šioje byloje. Tarp šalių byloje kilęs ginčas buvo nagrinėtas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyboje ir direktoriaus 2016 m. liepos 1 d. įsakymu, analogiški šios bylos ieškiniui atsakovės atžvilgiu pateikti reikalavimai, buvo atmesti kaip nepagrįsti, tačiau teismas nepagrįstai šio įsakymo nevertino ir juo nesivadovavo. ¾ viso skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, yra visiškai nesusiję su ginčui aktualių nuo 2012 m. liepos 1 d. taikomų skolos administravimo ir paslaugų teikimo atnaujinimo mokesčių taikymo faktinėmis aplinkybėmis.

Apeliantė pasisako, kad skundžiamame sprendime klaidingai nurodoma, jog nei šalių sutartyje, nei Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėse nenumatytas paslaugų teikimo atnaujinimo mokestis. Pažymėjo, jog tarp šalių 1986 metais sudaryta pirminė sutartis formaliai yra galiojanti, tačiau faktinės atsakovės ieškovui teikiamų paslaugų apimtys ir sąlygos yra visiškai nesusijusios su daugiau nei prieš 30 metų sudaryta sutartimi. Ieškovui elektroninių ryšių paslaugos jau dvidešimt metų teikiamos pagal atskirus ieškovo užsakymus, kurių nenumatė pirminė sutartis. Šiuos specialiuosius paslaugų paketus, o tarp jų – ir ieškovui teikiamą mokėjimo planą „Bazinis plius“, detalizuoja atitinkamų paslaugų užsakymo dieną galiojančios viešai skelbiamos paslaugų teikimo privatiems klientams taisyklės, kurių nuostatas ieškovas ignoruoja. Šį faktą nustatė ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktorius 2016 m. liepos 1 d. įsakyme Nr. 1V-732, kurio teismas nevertino. Šiose taisyklėse yra nuostatos dėl mokesčių taikymo už skolos administravimą ir paslaugų teikimo atnaujinimą, todėl ginčo mokesčiai buvo pagrįstai nustatyti ir taikomi.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog atsakovė netinkamai informavo ieškovą apie naujai įvestus ir skaičiuojamus mokesčius. Šie mokesčiai pradėti taikyti nuo 2012 m. liepos 1 d., o informacija apie mokesčių pakeitimą visiems vartotojams, tuo pačiu – ir ieškovui, buvo pateikta 2012 m. gegužės mėnesį teiktose sąskaitose faktūrose. Nei įstatymų nuostatose, nei sutartiniuose dokumentuose nėra detalizuota, kokia tvarka raštu turi būti informuojami elektroninių ryšių paslaugų gavėjai apie mokesčio už elektroninių ryšių paslaugas pasikeitimą, todėl atsakovės atliktas informavimas sąskaitoje laikytinas tinkamu informavimu apie naujų mokesčių taikymą.

Apeliantė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, jog ieškovas, nesivadovaudamas rašytiniu sutarties pobūdžiu, kreipėsi į atsakovę dėl pirmine sutartimi teikiamų paslaugų modifikavimo ir jų apimties keitimo, t. y. noro gauti naujas paslaugas (paslaugų paketus), sutikdamas su atsakovės viešai skelbiamų taisyklių nuostatomis. Ieškovui išreiškus valią sudaryti paslaugų užsakymus pagal naujus mokėjimo planus, viešai skelbiamos paslaugų teikimo privatiems klientams taisyklės tapo neatskiriama šalių sutarties dalimi. 1986 m. sutartis dėl telefono ryšio paslaugų teikimo buvo kelis kartus pakeista, tačiau teismas šių aplinkybių nepagrįstai nevertino, ignoravo aplinkybes, kad atsakovė teikė ieškovui paslaugas pagal naujus mokėjimo planus.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutiko su skundu, prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą nepakeistą. Pažymėjo, kad, jeigu bus priimtas sprendimas atsakovės naudai, prašo teismo mažinti atsakovės bylinėjimosi išlaidas iki 200 Eur.

Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai patenkino ieškinį. Nurodė, kad teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad ieškovo ir atsakovės tarpusavio teisiniai santykiai kildinami iš 1986 metais sudarytos Telefoninių ryšių paslaugų teikimo sutarties. Per visą sutarties galiojimo laikotarpį tarp šalių nebuvo sudaryta jokių naujų rašytinių susitarimų dėl šios sutarties pakeitimo ar papildymo. Nei sutartyje, nei Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėse nebuvo numatyta, kad gali būti nustatomi ir taikomi papildomi mokesčiai, todėl atsakovė, įvesdama nurodytus ginčo mokesčius, vienasmeniškai, be ieškovo sutikimo, neteisėtai pakeitė tarp šalių sudarytas sutarties sąlygas.

Ieškovas mano, kad teismas pagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-443-790/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2463-345/2012 nustatytomis aplinkybėmis, nes tai prejudiciniai faktai nagrinėjamai bylai.

Ieškovas nesutinka su atsakovės skundo argumentais, kad 2012 metais atsakovės jam siųstą pranešimą galima laikyti tinkama rašytine priemone keisti sutarties sąlygas, nes šio pranešimo paskirtis yra visai kita.

Ieškovas nesutinka su atsakovės argumentais, kad teismas privalo vadovautis Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2016 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1V-732, nes teismas nagrinėjo ginčą iš esmės, vertindamas visas reikšmingas bylai aplinkybes ir įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys dėl atsakovės veiksmų, skaičiuojant skolos administravimo mokestį (1,71 Eur su PVM) ir paslaugų teikimo atnaujinimo mokestį (4,34 Eur su PVM) pripažinimo neteisėtais, įpareigojant atsakovę nutraukti šių mokesčių rinkimą ir išieškant ieškovo naudai iš atsakovės nuostolių kompensaciją už paslaugų teikimo apribojimą, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė teikė ieškovui elektroninio ryšio paslaugas ir už suteiktas paslaugas išrašydavo apmokėjimui sąskaitas. Atsakovė nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2016 m. balandžio 2 d. (imtinai) ieškovui teikiamose sąskaitose už laiku nesumokėtus mokesčius pagal paslaugų planą „Valandos“ taikė papildomai mokesčius už paslaugų teikimo atnaujinimą ((4,34 Eur su PVM) 4,34 x 3 = 13,02 Eur), skolos administravimą ((1,71 Eur su PVM) 1,71 x 5 = 8,55 Eur, su delspinigiais 0,48 Eur), iš viso – 22,05 Eur (t. 1, b. l. 44–56). Ieškovas nurodė pirmosios instancijos teismui, kad šie mokesčiai buvo skaičiuojami neteisėtai, nes 1986 metais šalių sudaryta rašytinė Telefoninio ryšių paslaugų teikimo sutartis tokių mokesčių nenumatė. Ieškovas su tokiais naujai įvestais ir skaičiuojamais mokesčiais niekaip nesutiko ir apie jų įvedimą nebuvo tinkamai informuotas, todėl ieškovas atsiskaitydavo tik už jam teikiamas paslaugas, tačiau neapmokėdavo šių papildomai skaičiuojamų mokesčių. Ieškovas teikė skundą dėl šių papildomai skaičiuojamų mokesčių Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri persiuntė jį nagrinėti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktorius 2016 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 1V-732 netenkino ieškovo skundo ir išaiškino, jog ginčo šalys turi teisę kreiptis tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės (t. 1, b. l. 71–79). Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimus tenkino, t. y. pripažino, kad ginčo mokesčiai buvo skaičiuojami neteisėtai ir uždraudė atsakovei vykdyti šių mokesčių rinkimą iš ieškovo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi kaip prejudiciniais sprendimais Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-443-790/2012 pagal ieškovės asociacijos „Vartotojų balsas” ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl viešojo vartotojų intereso gynimo, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas, ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2463-345/2012, kuriuo apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimo nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017). Teisėjų kolegija, susipažinus su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-443-790/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2463-345/2012, nustatė, kad ieškovas G. K. (G. K.) šiose civilinėse bylose nebuvo byloje dalyvaujančiu asmeniu, minėtų civilinių bylų ginčo dalykas buvo elektroninių ryšio paslaugų teikėjo veikla nuo 2009 m. balandžio 1 d. renkant skolos administravimo mokestį, numatytą atsakovės generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 81, ir nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. renkant paslaugų teikimo atnaujinimo mokestį, numatytą atsakovės generalinio direktoriaus 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 188. Šios bylos ginčo mokesčiai patvirtinti 2012 m. rugpjūčio 17 d. ir 2012 m. balandžio 27 d. atsakovės generalinio direktoriaus įsakymais. Vadinasi, šios bylos įrodinėjimo dalykas nesusijęs su teisminio nagrinėjimo dalyku Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-443-790/2012 ir Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2463-345/2012. Įvertinus tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad minėtos civilinės bylos neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, o pirmosios instancijos teismas, laikydamas šiuos teismo sprendimus turinčiais prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai ir jais remdamasis skundžiamame teismo sprendimo motyvacinėje dalyje, nepagrįstai suteikė perteklinę įrodomąją galią ginčui neaktualioms faktinėms aplinkybėms.

Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ERĮ) 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad elektroninių ryšių paslaugos turi būti teikiamos ir elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartis sudaroma pagal Ryšių reguliavimo tarnybos patvirtintas elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisykles (toliau – ERPT). Paslaugų sutarties pagrindu atsiradusiems vartotojo ir teikėjo civiliniams santykiams dėl paslaugų teikimo yra taikomas specifinis reguliavimas (CK XXXV skyriuje įtvirtintos nuostatos, reglamentuojančios atlygintinų paslaugų teikimą). Pagal CK 6.716 straipsnio 5 dalį, atskirų rūšių atlygintinoms paslaugos kiti įstatymai gali nustatyti papildomus reikalavimus, nenumatytus CK XXXV skyriuje. Taigi, ieškovo (vartotojo) ir atsakovės (elektroninių ryšio paslaugų teikėjo) civilinius teisinius santykius dėl paslaugų teikimo reglamentuoja CK, ERĮ ir ERPT taisyklės.

Nagrinėjamu atveju ieškovas paslaugų santykius su atsakove grindė 1986 metais sudaryta rašytine Telefoninio ryšių paslaugų teikimo sutartimi (t. 1, b. l. 31), o atsakovė nurodė, kad nors šalių 1986 metais sudaryta pirminė sutartis, dėl telefono ryšio paslaugų teikimo, formaliai yra vis dar galiojanti, tačiau faktinės atsakovės ieškovui teikiamų paslaugų apimtys ir sąlygos yra visiškai nesusijusios su daugiau nei prieš 30 metų sudaryta sutartimi, o ieškovui teikiamos paslaugos jau daugiau nei du dešimtmečius nuo pirminės sutarties pasirašymo pasikeitusios, paslaugų suteikimą detalizuoja viešai skelbiamos atsakovės Viešojo fiksuotojo telefoninio ryšio paslaugų teikimo privatiems klientams taisyklės, kurios tapo neatskiriama sutarties dalimi, kai ieškovas išreiškė valią sudaryti naujus paslaugų užsakymus pagal naujus mokėjimo planus (t. 1, b. l. 82–86, 88–92). Ginčo skolos administravimo mokestis taikomas atsakovės generalinio direktoriaus 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu (t. 2, b. l. 29), paslaugų teikimo atnaujinimo mokesčio tarifas nustatytas atsakovės laikinai einančio generalinio direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu (t. 2, b. l. 7). Apie šių mokesčių įvedimą atsakovė informavo ieškovą 2012 m. gegužės 4 d. PVM sąskaita-faktūra (t. 1, b. l. 80).

Vadovaujantis CK 6.718 straipsnio 3 dalimi, paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas. Sutarčių pakeitimą reglamentuoja CK 6.223 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. CK 6.192 straipsnio 4 dalis nustato, kad sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus, o tai reiškia, kad raštu sudaryta sutartis turi būti keičiama raštu, tačiau sutartyje galima susitarti, kokiu kitu būdu gali būti keičiamos sutarties sąlygos. Ieškovo ir atsakovės sudarytoje sutartyje nėra numatyta, kad teikiant paslaugas pagal sutartį ir naudojantis jomis šalių tarpusavio įsipareigojimus reglamentuoja atsakovės paslaugų teikimo taisyklės. Savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią sąlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju tokia sąlyga rašytinėje sutartyje nebuvo įtvirtinta. Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė), o ne tik vienai šalių priimtiną sutarties elgesio variantą.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų (ginčo sąskaitų, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2016 m. liepos 1 d. įsakymo) matyti, kad ieškovui buvo teikiamos paslaugos pagal skirtingus elektroninių ryšio paslaugų paketus (planus). Paslaugos buvo teikiamos pagal planus (duomenys neskelbtini), interneto planas (duomenys neskelbtini) (t.1, b. l. 68–69, 71–80). Šių aplinkybių neginčijo ir ieškovas, atsakovės teikiamas sąskaitas už jo užsakytas paslaugas (išskyrus ginčo papildomus mokesčius) apmokėdavo. Išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai leidžia daryti išvadą, jog pirminė 1986 metų rašytinė sutartis dėl telefono ryšio paslaugų teikimo buvo kelis kartus teisėtai pakeista bendru šalių sutarimu (konkliudentiniais veiksmais), t. y. ieškovui užsakant konkretų planą, o atsakovei sutinkant tokį paslaugų paketą teikti už atlygį. Kaip jau minėta, 1986 metų rašytinėje sutartyje nebuvo įtvirtintos ribojančios sąlygos, jog rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu, todėl toks sutarties sąlygų pakeitimas pagal consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė) buvo galimas. Ieškovui užsakius naujus planus (teikiamų paslaugų paketus), kokių nenumatė pirminė sutartis, juos detalizavo atitinkamų paslaugų užsakymo dieną galiojančios viešai skelbiamos atsakovės taisyklės. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2016 m. liepos 1 d. įsakyme Nr. 1V-732 konstatuota, jog šios taisyklės laikomos užsakomų paslaugų teikimo sutarties priedu. ERPT 10.1 punkte įtvirtinta paslaugų teikėjos teisė vienašališkai keisti sutarties sąlygas. ERPT, kuriomis atsakovė turėjo vadovautis teikiant ginčo paslaugas, 25 punktas nustatė, kad jei sutartyje, ar, kai sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais, teikėjo paslaugų teikimo taisyklėse numatyta teisė keisti paslaugų kainas, teikėjas privalo iš anksto pateikti informaciją abonentui apie kainų ir (ar) įkainių (tarifų) sumažinimą bei ne vėliau kaip prieš taisyklių 12 punkte nurodytą terminą (t. y. ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį) raštu pranešti apie kainų ir (ar) įkainių (tarifų) už paslaugas padidinimą abonentams, su kuriais sutartys sudarytos raštu, ir visuomenės informavimo priemonėmis, ir (arba) savo interneto svetainėje (jei tokią svetainę teikėjas turi) abonentams, su kuriais sutartys sudarytos konkliudentiniais veiksmais. Taigi, įstatymas papildomai numatė atsakovei pareigą informuoti ieškovą apie numatomą kainų ir (ar) įkainių (tarifų) už elektroninių ryšių paslaugas padidėjimą, jeigu elektroninių ryšių paslaugų teikėjas planuoja rinkti mokesčius, kuriuos nenumatė šalių sutartis, t. y. pareigą pranešti raštu ir pareigą pranešti iš anksto.

Naujus ginčo mokesčius atsakovė pradėjo taikyti nuo 2012 m. liepos 1 d. ir apie tai informavo ieškovą 2012 m. gegužės 4 d. PVM sąskaitoje faktūroje (t. 1, b. l. 80). Nei ERPT taisyklių 25 punkte, nei sutartiniuose dokumentuose nėra detalizuojama, kokia tvarka raštu turi būti informuojami el. ryšių paslaugų gavėjai apie mokesčio už el. ryšio paslaugas pasikeitimą – siunčiant informaciją kartu su sąskaitomis už suteiktas el. ryšio paslaugas, informuojant atskiru pranešimu ar kitais būdais, todėl atsakovės atliktas informavimas sąskaita laikytinas tinkamu ieškovo informavimu apie naujų mokesčių taikymą įsiskolinus už suteiktas el. ryšio paslaugas turintiems asmenims. Ieškovui susipažinus su gauta sąskaita už teikiamas paslaugas, šis turėjo žinoti apie naujai įvestus mokesčius, kurie taikomi, kai abonentas tinkamai nevykdo sutarties įsipareigojimų, t. y. administruojant skolą ir atnaujinant sustabdytas paslaugas. Pažymėtina, kad minėtoje sąskaitoje faktūroje atsakovė išaiškino ieškovui ir teisę nutraukti sutartį remiantis ERPT 12 punktu, todėl ieškovui nesutinkant su papildomais mokesčiais, šis galėjo kreiptis į atsakovę dėl sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant nurodytą, darytina išvada, kad atsakovė įvykdė pareigą pranešti ieškovui raštu apie naujus mokesčius ir tai padarė daugiau nei prieš 1 mėnesį iki pradėjo taikyti mokesčius.

Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių teisę, rėmėsi neaktualiais bylai teismo sprendimais ir nepagrįstai tenkino ieškovo ieškinį. Skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismui tenkinant atsakovės apeliacinį skundą ir priimant naują sprendimą – ieškinį atmetant, iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 847 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinės instancijos teismo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas mažinti iki 200 Eur.

Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų pobūdį, turinį.

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, pasisakant dėl teisės normų, reglamentuojančių išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimą, yra išaiškinta, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011). Nustatant priteistino advokatui užmokesčio dydį, turi būti atsižvelgta į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009).

Šioje byloje atsakovės advokatas parengė atsiliepimą į ieškinį, tripliką ir apeliacinį skundą. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo surašymą, kurių dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti iki bylos apeliacine tvarka išnagrinėjimo dienos, tačiau įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje atsakovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė. Pagal į bylą pateiktą 2016 m. spalio 31 PVM sąskaitą faktūrą atsakovė už atsiliepimo už ieškinį rengimą patyrė 200 Eur ir 21 proc. PVM; pagal 2017 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą už tripliko rengimą – 500 Eur ir 21 proc. PVM atstovavimo išlaidų. Nors užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydis neviršija rekomenduotino, bet vien tai nesuteikia teisės priteisti faktiškai turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Įvertinus advokato galimas laiko ir darbo sąnaudas tripliko parengimui, teisėjų kolegija laiko, kad 500 Eur suma yra pernelyg didelė, kadangi rengiant tripliką nenagrinėta naujų, sudėtingų teisės klausimų, aptariamam procesiniam dokumentui parengti laiko ir darbo sąnaudų reikėjo mažiau, negu atsiliepimui į ieškinį. Pažymėtina, kad išlaidos patirtos rengiant atsiliepimą ieškinį, yra pagrįstos, vertinant tiek teisinių klausimų naujumo, tiek galimų laiko sąnaudų prasme. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, išlaidas atsakovės patirtas advokato pagalbai apmokėti už tripliko parengimą mažina iki 200 Eur ir iš ieškovo atsakovės naudai priteisia 400 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 93 str. 1 d.).

Valstybės naudai 13,66 Eur pašto išlaidos iš ieškovo nepriteistinos, kadangi ieškovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-16-T-2649-11768 buvo atleistas 100 procentų nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktų nurodytas bylinėjimosi išlaidas).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės AB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1449-599/2017 panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo G. K. (G. K.) ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo G. K. (G. K.), a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės AB (duomenys neskelbtini), j. a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 400 Eur (keturi šimtai) bylinėjimosi išlaidų.