Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-2463-345/2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-07-23
Bylos Nr.: 2A-2463-345/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-14031-2011-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis
Atsakovas: TEO LT
Ieškovas: asociacijos „Vartotojų balsas“
Išvadą teikia: Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai

Kategorijos

42.3pavadinimo nepavyko patikrinti
42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
42.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-2463-345/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-14031-2011-9Procesinio sprendimo kategorijos: 42.3; 42.5; 42.11; 55.; 121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės, Zitos Smirnovienės, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo TEO LT, AB apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo asociacijos „Vartotojų balsas“ ieškinį atsakovui TEO LT, AB, institucijoms, teikiančioms išvadas byloje, Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai, dėl viešojo vartotojų intereso gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl viešojo intereso gynimo vartotojų teisių apsaugos srityje.

Šalies argumentai

Ieškovas prašė pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmus renkant skolos administravimo mokestį ir paslaugų teikimo atnaujinimo mokestį iš vartotojų – fizinių asmenų (privačių klientų) ir įpareigoti atsakovą nutraukti vartotojų teisių pažeidimą – šių mokesčių rinkimą. Paaiškino, kad atsakovui, vienašališkai įvedus skolos administravimo paslaugą ir mokestį už ją bei paslaugų teikimo atnaujinimo mokestį, pažeidė sutarties laisvės principą, bendradarbiavimo su vartotojais pareigą, atėmė galimybę iš vartotojų nesutikti su sutarties pakeitimais, atsisakyti paslaugų, nutraukti sutartį. Naujų paslaugų ir nepagrįstų mokesčių įvedimas yra nesąžiningas, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį tenkinto: pripažino neteisėtais atsakovo veiksmus nuo 2009 m. balandžio 1 d. renkant skolos administravimo mokestį, numatytą atsakovo generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 81 ir nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. renkant paslaugų teikimo atnaujinimo mokestį, numatytą atsakovo generalinio direktoriaus 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 188, iš vartotojų – fizinių asmenų (privačių klientų) ir įpareigojo atsakovą nutraukti šių mokesčių rinkimą iš vartotojų – fizinių asmenų (privačių klientų); priteisė iš atsakovo ieškovui ir valstybei bylinėjimosi išlaidas; nustatė, kad dalis bylos medžiagos (t. 1, b. l. 193-201) yra nevieša.

Teismas pripažino, kad ieškovas atitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 str. 1 d. numatytas sąlygas, todėl, būdamas vartotojų teisių apsaugos institucijos sistemos dalis, pagal CPK 5 str. 3 d. ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymą turi teisę kreiptis į teismą, siekiant apginti vartotojų viešąjį interesą. Atsakovo teikiamas paslaugas kvalifikavęs kaip viešųjų elektroninių ryšių paslaugas, teismas nurodė, kad sprendžiant ginčą taikytinas Elektroninių ryšių įstatymo 34 str. ir Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 12 p.

Teismas nurodė, kad nei standartinėje sutartyje, nei atsakovo paslaugų teikimo taisyklėse nėra numatyta, kad klientui pradelsus mokėjimą ilgiau, nei 7 kalendorines dienas nuo atsiskaitymo termino pabaigos, klientas turi sumokėti skolos administravimo mokestį. Taip pat nei standartinėje sutartyje, nei paslaugų teikimo taisyklėse nėra numatyta, kad paslaugų teikimo atnaujinimas apmokestinamas mokesčiu. Vadinasi, atsakovas, įvesdamas nurodytus mokesčius, faktiškai pakeitė sutarties sąlygas, įvedė papildomus mokėjimus, kurie iki tol sutartyse nebuvo numatyti. Įvesdamas tokius mokesčius, atsakovas faktiškai keitė sutarčių sąlygas. Atsakovas esamų klientų atžvilgiu turėjo vykdyti Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 12 p. ir apie tokius sutarties sąlygų pakeitimus klientams pranešti iš anksto, ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį, ir kartu pranešti apie jų teisę be jokių netesybų dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo nutraukti sutartį, jei naujosios sutarties sąlygos ar paslaugų kainos jiems nepriimtinos. Teismas konstatavo, kad klientams apie sutarčių pakeitimus nebuvo ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį pranešta. Paslaugų teikimo atnaujinimo tarifas buvo nustatytas generalinio direktoriaus įsakymu 2008 m. liepos 31 d. dieną, o taikomas nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., taigi akivaizdu, kad klientams apie jį nebuvo laiku suspėta pranešti; skolos administravimo mokestis įvestas generalinio direktoriaus įsakymu 2009 m. kovo 19 d., o taikomas nuo 2009 m. balandžio 1 d., t. y. praėjus nuo įsakymo priėmimo mažiau, nei mėnesiui. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nei viena informavimo apie mokesčius forma atsakovas kartu nepranešė klientams apie jų teisę be jokių netesybų nutraukti sutartį, jei tokios naujos sąlygos jiems nepriimtinos, nors tą padaryti reikalauja Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 12 p.

Remdamasis CK 6.719 str., Elektroninių ryšių įstatymo 34 str. 2 d., Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 6.5, 9 p., teismas nurodė, jog atsakovas turėjo pareigą klientams atskleisti pakankamą informaciją dėl taikomų mokesčių prieš jiems apsisprendžiant, ar sudaryti sutartį. Teismas akcentavo, kad skolos administravimo mokesčio automatinis taikymas, praleidus sąskaitos apmokėjimą 7 kalendorines dienas, paslaugų atnaujinimo mokesčio taikymas neabejotinai yra svarbi informacija, turinti įtakos vartotojui apsisprendžiant, ar sudaryti su atsakovu sutartį. Tačiau atsakovas, įvedęs naujus skolos administravimo ir prijungimo mokesčius, nepapildė nei standartinės sutarties, nei paslaugų teikimo taisyklių, šiuose dokumentuose minėtų mokesčių nenurodė. Anot teismo, atsakovas niekaip nepagrindė, kokiu būdu informacija apie taikomus mokesčius naujiems klientams aiškiai buvo atskleista dar prieš jiems apsisprendžiant, ar sudaryti sutartį. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas pažeidė CK 6.185, 6.719 str., Elektroninių ryšių įstatymo 34 str. 2 d., Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 6.5 ir 9 p.

Teismas taip pat pažymėjo, kad paslaugos teikimo atnaujinimas nėra savarankiška paslauga, nes nei Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės, nei paties atsakovo parengtos paslaugų teikimo taisyklės nenumato paslaugų teikėjo teisės neatnaujinti paslaugų, kol nesumokamas mokestis už šį veiksmą, arba apmokestinti šį teisės akte numatytą veiksmą.

Tuo aspektu, jog pagal atsakovą ginčo mokesčiai yra jo patiriamų nuostolių dėl klientų sutartinių įsipareigojimų pažeidimo atlyginimas, teismas nurodė, kad nors mokesčiai taikomi sutartinius įsipareigojimus pažeidusiems atsakovo klientams, tačiau jie taikomi unifikuotai, nors pagal nuostolių atlyginimo principą nukentėjęs asmuo negali reikalauti atlyginti jam daugiau nuostolių nei faktiškai patyrė. Teismas sprendė, kad abu atsakovo mokesčiai turi netesybų (baudų) požymių, ir nors netesybų taikymas nėra draudžiamas, tačiau dėl to turėjo būti susitarta raštu.

Teismas sutiko ir su Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos argumentais, kad pagal visiško nuostolių atlyginimo principą atsakovas turi pagrįsti, jog jo turimos išlaidos, vartotojams nevykdant sutartinių įsipareigojimų, nėra įtrauktos į paslaugų kainą, priešingu atveju mokesčių taikymas būtų baudinis ir reikštų atsakovo nepagrįstą praturtėjimą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas niekaip nepagrindė, kad jo turimos išlaidos dėl klientų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo nėra dengiamos klientų mokama kaina už paslaugas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas TEO LT, AB prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi, priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas ir apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais:

1. Byloje neegzistuoja viešasis interesas. Teismas visiškai netyrė, ar nagrinėjamoje byloje realiai egzistuoja viešasis interesas, o savo išvadą dėl ieškovo teisės ginti viešąjį interesą motyvavo tik formaliu ieškovo atitikimo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 str. nurodytiems reikalavimams pagrindu. Tuo tarpu konkrečios nagrinėjamai bylai svarbios aplinkybės siekiant nustatyti, ar byloje egzistuoja viešasis interesas – vartotojų, kurių teisės tariamai yra pažeistos skaičius, kita ieškovo veikla vartotojų teisių apsaugos srityje ir pan., teismo apskritai nebuvo analizuojamos. Šioje byloje viešasis interesas neegzistuoja, kadangi teismas rėmėsi tik ieškovo pirmininkės pateikta informacija apie mokesčio atžvilgiu taikymą.

Šalies argumentai

2. Ieškovas neturi teisės pateikti ieškinio dėl vartotojų viešojo intereso gynimo. Ieškovas neturėjo teisės pareikšti ieškinį dėl vartotojų viešojo intereso gynimo, kadangi, pirma, nė vienam iš ieškovo narių, išskyrus pirmininkę, laikotarpiu nuo skolos administravimo mokesčio bei paslaugos atnaujinimo mokesčio nustatymo. Per visą ginčijamų mokesčių taikymo laikotarpį neatsirado nė vieno vartotojo, tvirtinančio, kad neva buvo pažeistos jo teisės. Veiksmai, kai vienas asmuo, prisidengdamas vartotojų viešuoju interesu, siekia apginti savo asmeninius lūkesčius prieštarauja teismų praktikoje įtvirtintai viešojo intereso gynimo sampratai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartis byloje Nr. P14-1-06/2006, 2006 m. birželio 8 d. nutartis byloje Nr. P6-289/2006). Antra, kyla pagrįstų abejonių, ar ieškovas buvo įkurtas vartotojų teisių gynimo tikslais, nes per 1,5 metų vykdomą veiklą, susijusią su vartotojų teisių gynimu, pagal ieškovo internetiniame puslapyje pateikiamą informaciją, ieškovas pareiškė tik ieškinį atsakovui. Trečia, ieškovo, ginančio savo pirmininkės asmeninius interesus, jokiu būdu negalima įvardyti kaip nepriklausomo, kaip to reikalaujama pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 str. Ketvirta, teismas apskritai netyrė, ar vienintelis ieškovo ginamas asmuo apskritai atitinka sąvoką „vartotojas“. Šioje byloje nebuvo tirta, kokiais tikslais ieškovo vadovė R. Č. pirko atsakovo paslaugas. Penkta, nors pagal CPK 83 str. 1 d. 5 p. ieškiniai, paduoti siekiant apginti viešąjį interesą, žyminiu mokesčiu nėra apmokestinami, tačiau ieškovas, atstovaujamas profesionalios advokatės, žyminį mokestį vis tik sumokėjo.

3. Teismas nepagrįstai skolos administravimo ir paslaugų teikimo atnaujinimo mokesčius kvalifikavo kaip sutarties pakeitimus. Nagrinėjamu atveju jokio sutarties sąlygų pakeitimo nebuvo – atsakovo teisė pareikalauti iš kliento (paslaugų gavėjo) mokėti už atsakovo išlaidas, dėl kurių ir buvo nustatyti ginčijami mokesčiai, jau anksčiau buvo numatyta sutartyje. Viešojo fiksuotojo telefono ryšio paslaugų teikimo privatiems klientams taisyklių 10.8. p., kurios yra sudėtinė sutarties dalis, buvo aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta atsakovo teisė pareikalauti iš kliento (paslaugų gavėjo) atlyginti visas išlaidas, susijusias su skolos išieškojimu už suteiktas paslaugas. Skolos administravimo ir atnaujinimo mokesčiai yra ne kas kita, kaip išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu, atlyginimas, kadangi, pirma, paslaugos gavėjui ilgai laiką nemokant jam priklausančių mokėjimų, atsakovas paslaugos teikimą nutraukia iki apmokėjimo, o tuomet atsakovas paslaugos teikimą atnaujinimą, bet toks atsakovo veiksmas sukelia papildomų išlaidų. Šis mokestis yra apskaičiuojamas įvertinus visus atsakovo veiksmus, kurie yra atliekami įsiskolinusių paslaugų gavėjų atžvilgiu iki paslaugų ribojimo. Antra, pagal į bylą pateiktą 2009 m. balandžio 1 d. sutartį Nr. 2009/LPA-44, sudarytą tarp atsakovo ir skolų administravimo paslaugas teikiančios bendrovės, atsakovas patiria ir skolų administravimo išlaidų. Taigi ginčo mokesčiai yra ne kas kita, kaip išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu už suteiktas paslaugas, atlyginimas, pavadinti taip siekiant geriau valdyti klientų skolas. Teismas apskritai nepasisakė, kokiu pagrindu atsakovui yra draudžiama savo realiai patiriamų išlaidų dydį įvardinti žodžiu „mokestis“. Nors atsakovo vykdomos ūkinės veiklos (viešųjų telekomunikacijų paslaugų teikimo) atveju sutarties laisvės principas yra ribojamas, tačiau tai nereiškia, kad atsakovas, atlikdamas paslaugų tiekimo atnaujinimą, remiantis Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 34 p., negali reikalauti atlyginti savo realiai patiriamas su minėta operacija, kuri visais be išimties atvejais kyla dėl paslaugų gavėjų skolų, susijusias išlaidas. Teismas taip pat visiškai nevertino fakto, kad atsakovas, remiantis Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 16 p., kiekvieną kartą reguliariai Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai pateikinėjo tipines sutartis, tačiau tarnyba nenustatė jokių neteisėtų sąlygų.

4. Teismas pažeidė CPK 49, 252 str., rungimosi, dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo ir betarpiškumo principus. Tiek Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, tiek Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos įtraukimas į bylos nagrinėjimą yra akivaizdus CPK 49, 252 str., rungimosi, dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo ir betarpiškumo principų pažeidimas. Pagal CPK 252 str. 1 d. tiek Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas, tiek Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos paaiškinimai turėjo būti teikiami tik išanalizavus ir įvertinus visus įrodymus bei baigus nagrinėti bylą iš esmės. CPK 252 str. 1 d. pažeidimą rodo ir tai, kad įrodymų tyrimo teismo posėdyje metu dalyvavo ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos atstovė, kuri, nebaigus įrodymų tyrimo, dar kartą pateikė jos atstovaujamos institucijos nuomonę. Teismas nepagrįstai rėmėsi VVTAT nutarimu ir RRT paaiškinimais kaip įrodymais. Nagrinėjamoje byloje minėtų institucijų, ypač VVTAT, įtraukimas reiškė nepagrįstą bylos ribų peržengimą. Įvertinus VVTAT nutarimą, akivaizdu, jog minėtu dokumentu buvo nepagrįstai keičiamas ieškovo ieškinio dalykas. Taigi teismas priimdamas sprendimą VVTAT nutarimu ir RRT paaiškinimais rėmėsi nustatinėdamas bylai aktualius klausimus ir tokiu būdu išplėsdamas bylos nagrinėjimo ribas, pažeidė dispozityvumo principas. Teismas remdamasis VVTAT nutarime pateiktu vertinimu dėl atsakovo kainos pagrindimo, pažeidė betarpiškumo principą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas asociacija „Vartotojų balsas“ prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti 2012 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais atsikirtimais:

Šalies argumentai

1. Dėl vartotojų viešo intereso gynimo ir ieškovės teisės pateikti ieškinį dėl vartotojų viešo intereso gynimo. Ieškovas atitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 str. nustatytas sąlygas. Vartotojų teisių apsaugos įstatymas nenumato reikalavimo, kad būtinai visų asociacijos narių teisės būtų pažeistos, kad būtų galima ginti viešąjį vartotojų interesą, nes tai reikštų vartotojų teisių viešo gynimo nepagrįstą susiaurinimą ir apribotų vartotojų viešo intereso ir teisių gynimą. Apeliantas elgiasi nesąžiningai, nes žino, kad ginčo mokesčiais pažeidžiama nemaža grupė vartotojų, o atsakovo nesąžiningumą tik patvirtina atsisakymas pateikti duomenis, kiek iš viso yra surinkęs iš vartotojų mokesčių.

2. Dėl atsakovo įvestų skolos administravimo ir paslaugų atnaujinimo mokesčių kvalifikavimo. Vienašališkai nustatydamas ginčo mokesčius atsakovas pažeidė sutarties laisvės principą. Atsakovas taip pat pažeidė bendradarbiavimo principą, kadangi įvesdamas naujus mokesčius, nesuteikė vartotojams galimybės nesutikti su sutarties pakeitimais, atsisakyti paslaugų, nutraukti sutartį. Atsakovas taip pat pažeidė tinkamo vartotojų informavimo teikiant paslaugas pareigą (CK 6.719 str.). Iš byloje pateikto 2008 m. liepos 31 d. atsakovo įsakymo dėl paslaugų teikimo atnaujinimo tarifo privatiems klientams ir jo sąlygų pakeitimo 1.1. p. matyti, kad atsakovas pavėlavusiems atsiskaityti vartotojams taiko ne tik delspinigius, bet ir paslaugų teikimo sustabdymą, todėl nauji mokesčiai iš tiesų yra neproporcingi ir pažeidžia vartotojų teises. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nenurodė jokių konkrečių faktiškai patirtų išlaidų, kodėl įvesti ir skaičiuojami būtent tokio dydžio mokesčiai už skolos administravimą ir paslaugų atnaujinimą, kodėl jie vienodi visiems vartotojams, uždelsusiems atsiskaityti. Įvesti mokesčiai turi netesybų požymių, jie yra papildoma atsakomybės forma vartotojui, tačiau jie atsakovo buvo įvesti ir taikomi vienašališkai, jų taikymas standartinėse sutartyse ir taisyklėse nenumatytas. Ginčo mokesčiai nepriklauso nei nuo skolos sumos, nei nuo vartotojui teikiamų paslaugų apimties, nesusiję su atsakovo sąnaudomis.

3. Dėl civilinio proceso principų (rungimosi, dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo, betarpiškumo). Tai, kad teismas savo iniciatyva įtraukė VVTAT ir RRT į bylą, rodo, kad buvo siekiama susidaryti nuomonę dėl bylos faktų, sutarties nuostatų supratimo, vertinimo bei aiškinimo. Pateiktų išvadų turinys buvo informacinio pobūdžio, kurios leido teismui objektyviai ir nešališkai nustatyti ginčo tarp šalių santykį bei reikalavimų apimtis. Apeliantui nebuvo ribojamas nei pasisakymų teisme laikas, nei prašymų ar įrodymų pateikimo galimybė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, tačiau teismas už jų gali išeiti, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Pagal CPK 321 str. 1 d., apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis, pagal kurias apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, gavusi apelianto papildomus rašytinius paaiškinimus, kurie yra pateikti ir šalims, nenustatė, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, todėl byla pagal atsakovo apeliacinį skundą nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d., 322 str.).

Dėl viešojo intereso egzistavimo byloje ir ieškovo teisės ginti viešąjį interesą vartotojų teisių gynimo srityje.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto vertinimu esą šioje byloje viešasis interesas neegzistuoja.

Viešuoju interesu Konstitucinio Teismo praktikoje yra laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konkreti viešojo intereso sąvoka nėra suformuluota nei teisės doktrinoje, nei teismų praktikoje, todėl teismui kiekvienu atveju yra suteikiama diskrecijos teisė spręsti, ar byloje egzistuoja viešasis interesas ir nustatyti jo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Tačiau teismų praktikoje taip pat išskiriama, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Byloje nekyla ginčo dėl to, kad apelianto su fiziniais asmenimis sudarytos viešojo fiksuoto telefono ryšio, interneto prieigos, daugiakanalės televizijos, televizijos programų retransliavimo skaitmeninės antžeminės televizijos tinklu teikimo paslaugų sutartys yra vartojimo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pasisakoma, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 5 d. vartotojų teisių apsauga yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Šiuo tikslu įstatymų leidėjas Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 30 str. 2 d. nurodė, kad vartotojų viešojo intereso gynimas atsiranda tais atvejais, kai pareikštu ieškiniu siekiama pripažinti ar pakeisti teisinius santykius, uždrausti (nutraukti) pardavėjo ar paslaugų teikėjo veiksmus (neveikimą), kurie pažeidžia vartotojų teisėtus bendruosius interesus ir yra nesąžiningi vartotojų požiūriu, neatitinka sąžiningos verslo praktikos arba prieštarauja Civiliniam kodeksui, šiam įstatymui ar kitiems teisės aktams.

Iš tokio teisinio reguliavimo seka, kad konstatuoti esant viešąjį interesą, kai civilinė byla inicijuojama vartotojų viešojo intereso gynimo tikslu, pakanka nustatyti, jog konkretūs pardavėjo ar paslaugų teikėjo veiksmai (neveikimas) prima facie pažeidžia ar gali pažeisti vartotojų teisėtus bendruosius interesus ir yra nesąžiningi vartotojų požiūriu, neatitinka sąžiningos verslo praktikos arba prieštarauja Civiliniam kodeksui, Vartotojų teisių apsaugos įstatymui ar kitiems teisės aktams. Nagrinėjamu atveju apeliantas yra potencialiai didžiausias viešojo fiksuoto telefono ryšio, interneto prieigos, daugiakanalės televizijos, televizijos programų retransliavimo skaitmeninės antžeminės televizijos tinklu paslaugų teikėjas Lietuvoje, atskirose srityse (pvz., viešojo fiksuoto telefono ryšio paslaugų teikimo) užimantis dominuojančią padėtį (RRT parengta apžvalga Lietuvos ryšių sektorius 2011 (CPK 179 str. 2 d.)), todėl akivaizdu, kad jo teikiamomis paslaugomis naudojasi didelis skaičius vartotojų, kurių teisės ir interesai gali būti tiesiogiai veikiami apelianto taikant ginčo mokesčius. Atkreiptinas dėmesys, jog vartotojų viešojo intereso gynimo teismine tvarka iniciavimas nėra siejamas išimtinai su faktiniu pažeidimo buvimu, tačiau galimas ir prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti galimą žalos vartotojams dėl neteisėtų pardavėjo ar paslaugos teikėjo veiksmų (neveikimo) kilimą ateityje.

Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad ginčo dalykas, arba tiksliau, apelianto kaip paslaugų teikėjo veiksmų nuo 2009 m. balandžio 1 d. renkant skolos administravimo mokestį, numatytą atsakovo generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 81, ir nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. renkant paslaugų teikimo atnaujinimo mokestį, numatytą atsakovo generalinio direktoriaus 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 188, patikrinimas sąžiningumo vartotojų atžvilgiu aspektu yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Tokia išvada darytina, kadangi pareikštas ieškinys yra susijęs su kolektyvinio apelianto paslaugų vartotojų interesų gynimu, siekiant uždrausti toliau rinkti iš vartotojų mokesčius, ir tokiu būdu juos apsaugoti nuo galimai neteisėtų apelianto veiksmų, apie kurios tikėtina dauguma vidutinių vartotojų netgi nežino.

Nėra pagrindo sutikti ir su apeliaciniame skunde pateikiamais argumentais, kad ieškovas asociacija „Vartotojų balsas“ nagrinėjamoje byloje neturėjo teisės pareikšti ieškinio dėl vartotojų viešojo intereso gynimo.

CPK 5 str. numatyta, kad ieškinys viešajam interesui ginti gali būti reiškiamas įstatymuose numatytų subjektų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vienas tokių subjektų pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 13 str. 1 d. 12 p. yra vartotojų asociacijos, kurios atitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 str. 1 d. įtvirtintus reikalavimus: yra įregistruotos Juridinių asmenų registre; steigimo dokumente yra nurodytas veiklos tikslas – vartotojų teisių ir teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas; asociacijoje yra ne mažiau kaip 20 narių; yra nepriklausomos nuo verslo ir kitų su vartotojų teisių gynimu nesusijusių interesų. Pagal pateiktus dokumentus (t. 1, b. l. 14-26) ieškovas minėtus reikalavimus atitinka. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog įstatymas nesieja vartotojų asociacijos teisės reikšti ieškinį vartotojų viešajam interesui ginti nei su konkrečiu jos narių skaičiaus teisių pažeidimu, nei su veiklos ginant vartotojų teises intensyvumu ar rezultatais. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantas dėl ieškovo neatitikimo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 31 str. 1 d. reikalavimams pateikia ne konkrečius argumentus, bet savo subjektyvius išvedžiojimus, turinčius niekinę pagrindžiamąją vertę. Aplinkybės, ar ieškovo vadovė paslaugas iš apelianto perka kaip vartotoja ar kaip verslininkė, kad už reiškiamą ieškinį nepagrįstai buvo sumokėtas žyminis mokestis, nei patvirtina, nei paneigia jokių faktų, kurie aiškiai suponuotų ieškovo neatitikimą jau aptartiems Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatytiems reikalavimams teisės turėjimui ieškiniui vartotojų viešojo intereso gynimo tikslu pareikšti.

Dėl ginčo mokesčių kvalifikavimo.

Nepriklausomai nuo to, kaip apeliantas kvalifikuoja ginčo mokesčius, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių būtų galima konstatuoti esą apelianto vienašališkai įvesti mokesčiai nepažeidžia vartotojų teisių, yra sąžiningi jų atžvilgiu, ir neprieštarauja CK ir kituose teisės aktuose nustatytiems reikalavimams.

Apelianto generalinio direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 157 patvirtintose Viešojo fiksuotojo telefono ryšio paslaugų teikimo taisyklėse, Interneto prieigos paslaugų teikimo taisyklėse buvo numatyta apelianto teisė pareikalauti iš kliento atlyginti visas su skolos išieškojimu susijusias išlaidas (atitinkamai 10.5. ir 8.6. p.) (t. 1, b. l. 112, 115), tačiau tokia sąlyga nebuvo numatyta Daugiakanalės televizijos paslaugų teikimo taisyklėse (t. 1, b. l. 117-120). Apelianto generalinio direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 347 patvirtintose Televizijos programų retransliavimo skaitmeninės antžeminės televizijos tinklu paslaugų teikimo taisyklėse (t. 1, b. l. 125-126) įtvirtinta tik sąlyga apie apelianto teisę pareikalauti iš kliento atlyginti visas su skolos su suteiktas paslaugas išieškojimu susijusias išlaidas (12.9. p.). Minėta nuostata dėl kliento pareigos atlyginti apelianto patirtas sąnaudas išieškant skolą buvo įtvirtinta visose apelianto teikiamų paslaugų standartinėse taisyklėse, patvirtintose 2009 m. vasario 5 d. apelianto generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 35 (t. 1, b. l. 127-136), tačiau nei vienose iš jų taip ir nebuvo įtvirtinta nuostata, iš kurios būtų galima daryti išvadą, jog esą už paslaugų atnaujinimą (padengus įsiskolinimą) turės būti mokamas atskiras mokestis. Išdėstyto pagrindu galima dalinai sutikti su apelianto argumentais esą skolos administravimo mokesčio taikymas nebuvo apelianto parengtos standartinės sutarties pakeitimas, tačiau žemiau išvardintų faktų pagrindu teisėjų kolegija bet kuriuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas buvo teisus konstatavęs, jog skolos administravimo mokestis yra nesąžiningas vartotojų atžvilgiu. Tuo pačiu darytina išvada, jog paslaugų teikimo atnaujinimo mokesčio įvedimas vertintinas išimtinai tik kaip standartinės sutarties sąlygų papildymas/pakeitimas, apsunkinęs klientų padėtį naujais mokesčiais, kurių taikymas nebuvo aptartas sutarčių pasirašymo metu, ir kurios funkciniu ryšiu nėra susijusios su išlaidomis, apelianto patirtomis išieškant skolą.

Nustatyta, kad paslaugų teikimo atnaujinimo tarifas (15 Lt) ir šio mokesčio taikymo sąlygos buvo patvirtintos apelianto generalinio direktoriaus 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 188 (t. 1, b. l. 42), o skolos administravimo išlaidų dydis (5 Lt) ir šio mokesčio taikymo sąlygos (skolos administravimo išlaidos išieškomos, jeigu klientas vėluoja atsiskaityti už apelianto suteiktas elektroninių ryšių paslaugas ilgiau negu 7 kalendorines dienas nuo atsiskaitymo termino dienos) patvirtintos 2009 m. kovo 19 d. apelianto generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 81 (t. 1, b. l. 43). Atskirai pasisakytina, kad atsižvelgiant į tai, jog apeliantas teikdamas elektorinių ryšių paslaugas yra saistomas Elektroninių ryšių įstatymo bei Elektorinių ryšių paslaugų teikimo taisyklių, patvirtintų RRT direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160, nustatyto reguliavimo, jam buvo privaloma, įvedus ginčo mokesčius, pagal Elektorinių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 12 p. apie sutarties sąlygų pakeitimus klientams pranešti iš anksto, ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį, ir kartu pranešti apie jų teisę be jokių netesybų dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo nutraukti sutartį, jei naujosios sutarties sąlygos ar paslaugų kainos jam nepriimtinos. Apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas šios savo pareigos tinkamai neįvykdė. Kaip minėta, paslaugų teikimo atnaujinimo tarifas buvo nustatytas 2008 m. liepos 31 d., o taikomas jau nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., taigi aišku, jog klientams apie ne tik, kad nebuvo pranešta laiku, bet ir nepateikta nedviprasmiškų duomenų, jog klientai būtų buvę informuoti apie jų teisę be jokių netesybų nutraukti sutartį, jeigu jiems naujos apelianto pasiūlytos sutarties sąlygos būtų nepriimtinos.

Vertinant skolos administravimo mokesčio rinkimą ne kaip standartinės sutarties pakeitimą, bet kaip sudėtinę apelianto teikiamų paslaugų privatiems asmenims standartinių taisyklių dalį, pažymėtina, jog jokiose apelianto patvirtintose paslaugų teikimo taisyklėse nėra nurodomas konkretus skolos išieškojimo mokesčio dydis ir jo išieškojimo iniciavimo sąlygos. Ginčo byloje dėl to, kad apeliantas (būdamas verslininku) santykiuose su jo teikiamas paslaugas perkančiais vartotojais privalo veikti skaidriai ir profesionaliai, užtikrinti, jog vartotojams būtų suteikiama visa būtina informacija, susijusi su teikiamomis paslaugomis (CK 6.719 str., Elektroninių ryšių įstatymo 34 str. 2 d.). Užtikrinant minėtų reikalavimų vykdymą Elektorinių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 6. p. yra detalizuota, jog sutartyje, sudaromoje su klientu raštu, arba paslaugų teikėjo teikimo taisyklėse, jei sutartis sudaroma konkliudentiniais veiksmais, teikėjas privalo aiškiai nurodyti paslaugų kainas, galiojančias sutarties sudarymo metu, įskaitant mokesčius už pradinį prijungimą, paslaugų aktyvavimo užmokesčius, periodinius užmokesčius ir kitus užmokesčius, atsiskaitymo tvarką bei kainų keitimo sąlygą ir tvarką; paslaugų teikimo sustabdymo, apribojimo sąlygas, terminus ir tvarką.

Apylinkės teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog skolos administravimo mokesčio automatinis taikymas, praleidus sąskaitos apmokėjimą 7 kalendorines dienas, paslaugų atnaujinimo mokesčio taikymas neabejotinai yra svarbi informacija, turinti įtakos vartotojui apsisprendžiant, ar sudaryti su apeliantu sutartį. Tačiau ši informacija yra pateikiama tik apelianto internetiniame puslapyje skiltyje „Informacija skolininkams“ (t. 1, b. l. 10, 137). Akivaizdu, jog naujas klientas, siekiantis su apeliantu sudaryti paslaugų teikimo sutartį, minėtoje skiltyje pateiktos informacijos neskaitys, o galbūt netgi neturės objektyvių galimybių prisijungti prie tinklalapio, kuriame minėta informacija patalpinta (pvz., dėl apribotos galimybės naudotis internetu). Kadangi informaciją apie ginčo mokesčius galima rasti tik šalutiniuose šaltiniuose apie apelianto teikiamas paslaugas (lankstinukuose, internetiniame puslapyje), tačiau ne standartinėse sutartyse ar paslaugų teikimo taisyklėse, jose mokesčiai nėra aiškiai įvardijami, nenurodytos jų taikymo sąlygos, akivaizdu, jog apeliantas taikydamas šiuos mokesčius neužtikrino savo veiklos skaidrumo ir klientų informavimo, tokiu būdu pažeidė CK 6.185, 6.719 str., Elektroninių ryšių įstatymo 34 str. 2 d., Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 6.5 ir 9 p.

Kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad draudimas apeliantui reikalauti susimokėti klientui paslaugos atnaujinimo mokestį, kai paslaugos buvo atjungtos dėl kliento įsiskolinimo, prieštarautų ūkinės laisvės principui ir neproporcingai ribotų apelianto teisę reikalauti nuostolių, tiksliau sąnaudų, susijusių su paslaugų pajungimu ir atjungimu. Tai, kad Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklėse nėra numatyta apelianto teisė neatnaujinti paslaugų, kai yra padengiamas įsiskolinimas, tačiau toks pareigos įtvirtinimas neatima iš apelianto reikalavimo teisės atlyginti su minėtais veiksmais susijusius nuostolius.

Nors ginčo mokesčių taikymas yra susijęs su minėtais klientų (vartotojų) prievolių pažeidimais, tačiau patys mokesčiai per se yra ekonomiškai nepagrįsti. Pagal CK 6.251 str. 1 d. padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Nuostolių atlyginimas yra siejamas su nukentėjusiojo asmens grąžinimu į tokią turtinę padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų kilusi žala. Tai reiškia, kad žalą padaręs asmuo kartu yra saugomas nuo nukentėjusiojo asmens reikalavimų, kadangi galima reikalauti atlyginti tik tiek žalos, kiek faktiškai buvo patirta. Apeliantas visiems klientams (nepriklausomai nuo skolos dydžio, teikiamų paslaugų kiekio, atliktų veiksmų informuojant skolininką ir kt.) taiko vienodus mokesčius, t.y. jų taikymas akivaizdžiai nėra siejamas su realiai apelianto patirtais nuostoliais. Šių mokesčių ekonominį nepagrįstumą rodo, pirma, tai, kad skolos administravimo mokesčio dydis apskritai nepriklauso nuo trečiojo asmens (skolų administravimą teikiančios bendrovės) suteiktų skolos administravimo paslaugų apimties ir apeliaciniame skunde apeliantas nepateikė jokių ekonomiškai paremtų argumentų, kurie pagrįstų fiksuoto skolos administravimo mokesčio logiką, antra, paslaugų atnaujinimo mokesčio dydis išimtinai priklauso nuo paties apelianto savarankiškai nustatytų svertinių rodiklių, todėl nesant neginčijamų įrodymų dėl kiekvienos atskiros operacijos būtinumo, šio mokesčio pagrįstumas ir skaidrumas kelia didelių abejonių. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokios atsakovo išlaidos negali būti laikomis pagrįstomis ir protingomis išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (CK 6.249 str. 4 d. 3 p.). Pažymėtina, kad apeliantui žinoma pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išsakyta nuomonė, kad pagal visiško nuostolių atlyginimo principą atsakovas turi pagrįsti, jog jo turimos išlaidos, vartotojams nevykdant sutartinių įsipareigojimų, nėra įtrauktos į paslaugų kainą, priešingu atveju mokesčių taikymas būtų baudinis ir reikštų atsakovo nepagrįstą praturtėjimą. Tačiau duomenų, kad apelianto išlaidos dėl klientų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo (laiku neatsiskaitant už suteiktas paslaugas) nėra dengiami klientų mokama kaina už paslaugas, kartu su apeliaciniu skundu pateikta nebuvo.

Aplinkybė, jog apeliantas, remdamasis Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 16 p., kiekvieną kartą reguliariai teikdavo RRT standartines sutartis, o RRT nenustatė jokių neteisėtų sąlygų, nagrinėjamo ginčo kontekste yra nereikšminga, kadangi sprendžiamas ne konkrečių standartinėse sąlygose esančių nuostatų teisėtumas, bet būtent apelianto veiksmų teisėtumas renkant mokesčius, kurių taikymas standartinėse sutartyse nėra numatytas arba jos išvedamos netiesiogiai iš įtvirtintų sąlygų, bei tokių mokesčių pagrįstumas kaip jų teisėtumo sąlyga.

Dėl CPK 49, 252 str., rungimosi, dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo ir betarpiškumo principų pažeidimo.

Dėl nepagrįstumo atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog teismo sprendimu buvo pažeisti rungimosi, dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo ir betarpiškumo principai.

Nagrinėjama byla yra susijusi su viešojo intereso apsauga – vartotojų viešojo intereso gynimu, taigi akivaizdu, jog tai nedispozityvaus pobūdžio byla. Tokio pobūdžio bylose teismas turi būti aktyvus ir turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 179 str. 2 d.), kurie jo nuomone yra būtini tinkamam ginčo išsprendimui kaip sąlygai užtikrinti teisėto viešojo intereso apgynimą. Akivaizdu, jog viešojo intereso bylose ribojamas ir rungimosi principas, kadangi teisėjui yra suteikiama ne tik teisė savarankiškai rinkti įrodymus, bet peržengti bylos nagrinėjimo ribas, jeigu tai iš tiesų yra susiję su viešojo intereso gynyba ir nepažeidžia atsakovo privataus intereso. Tai, kad į bylos nagrinėjimą buvo įtrauktos VVTAT ir RRT nepažeidė nei vieno iš šių principų, priešingai, tokiu būdu teismas ne tik realizavo jam CPK 179 str. 2 d. suteikta teisę, bet ir užtikrino, kad į bylą būtų pateiktos ir institucijų, kurių veikla susijusi su ginčo dalyku, nuomonės bei išvados. Aplinkybė, jog VVTAT nutarime buvo pateiktos dvi savarankiškos išvados ir keliami reikalavimai, yra nereikšminga, kadangi tai iš esmės nepakeitė ieškinio suformuotų bylos nagrinėjimo ribų, nes bet kuriuo atveju sprendimas buvo priimtas neišeinant už ieškinio ir įrodinėjimo dalyko. Pats apeliantas pripažįsta, jog tiek VVTAT nutarimas, tiek RRT paaiškinimai yra ne įrodymai, bet jie gali turėti įtakos teismui susidarant nuomonę dėl bylos faktų, dėl teisės akto ar sutarties nuostatų supratimo, vertinimo ir aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008). Teisėjų kolegija skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje neįžvelgia jokių požymių, kad VVTAT nutarimu ar RRT paaiškinimais būtų buvę pasinaudota kaip įrodymais ar jų vertinimais. Nesutiktina ir su apelianto motyvu dėl betarpiškumo principo pažeidimo. Nors teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 14 str. 2 d.), tačiau apylinkės teismo pasisakymas dėl VVTAT nutarime pateiktos nuomonės, kad atsakovas turi pagrįsti, jog jo turimos išlaidos, vartotojams nevykdant sutartinių įsipareigojimų, nėra įtrauktos į paslaugų kainą, priešingu atveju mokesčių taikymas būtų baudinis ir reikštų atsakovo nepagrįstą praturtėjimą, iš esmės yra ne kažkokio atskiro įrodymo tyrimas, bet savarankiškas motyvas, pagrįstas visos byloje surinktos medžiagos įvertinimu. Kadangi byla yra susijusi su vartotojų viešojo intereso gynimu, teismas turėjo teisę ginčo mokesčių atitikimą teisės aktų nuostatoms bei bendriems principiniams reikalavimams (CK 1.5 str.) įvertinti ne tik ieškovo pareikšto ieškinio pagrindo ribose. Akivaizdu, jog apeliantui buvo žinoma VVTAT išsakyta pozicija dėl ginčo mokesčių galimo įskaičiavimo į paslaugų kainą, apeliantas teikė įrodymus, susijusius su ginčo mokesčių apskaičiavimu, taigi jam iš esmės buvo žinoma, kad vienas ginčo aspektų yra ne tik mokesčių įvedimo tvarkos teisėtumas, bet ir jų ekonominis pagrįstumas.

Galima sutikti, jog pati VVTAT ir RRT įtraukimo į bylą procedūra, jų išvadų bei paaiškinimų pateikimo bei vertinimo tvarka neatitiko CPK 49, 252 str. nustatytų procesinių taisyklių, tačiau apeliantas nepateikia argumentų, kurie leistų daryti išvadą, kad šie pažeidimai galėjo sąlygoti viso proceso neteisėtumą, o kartu ir sprendimo nepagrįstumą. Todėl apelianto argumentai dėl CPK 49, 252 str. pažeidimo laikytini formalaus pobūdžio ir nereikšmingais.

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo daryti kitokias, nei aukščiau nurodytos, išvadas, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Henrichas JaglinskisAsta RadzevičienėZita Smirnovienė