Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl netesybų (delspinigių) sumažinimo, tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „TMV energy“ ir antstolis D. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (jų nenurodė ir apeliantas), apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).Byloje nustatyta, kad atsakovė ir trečiasis asmuo 2012 m. birželio 11 d. ir 2012 m. spalio 3 d. sudarė paskolos sutartis, pagal kurias atsakovė trečiajam asmeniu suteikė paskolą 210 200 Lt (60 878,13 Eur) ir 100 000 Lt (28 962 Eur) sumai. Trečiojo asmens prievolių pagal minėtas paskolos sutartis įvykdymas užtikrintas apeliantui priklausančio turto įkeitimu. Atsakovei ir trečiajam asmeniui atitinkamai 2014 m. vasario 7 d. ir 2015 m. gruodžio 8 d. iškeltos bankroto bylos. Atsakovei vienašališkai nutraukus paskolos sutartis, 2016 m. balandžio 5 d. išduoti vykdomieji įrašai dėl 78 520,85 Eur (iš kurių 19 365,17 Eur delspinigių) bei 34 095,16 Eur (iš kurių 4 585,56 Eur delspinigių) skolų išieškojimo iš skolininko (trečiojo asmens) ir subsidiariai įkaito davėjo – apelianto. Apeliantas kreipėsi į teismą dėl netesybų (delspinigių) pagal paskolos sutartis sumažinimo, reikalavimą iš esmės grįsdamas paskolos sutartimis nustatytomis aiškiai per didelėmis netesybomis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.Apeliacinis skundas netenkintinas. Byloje kilo ginčas dėl paskolos sutarčių 2.10 punktuose nustatytų 0,2 proc. netesybų (delspinigių) dydžio sumažinimo CK 6.73 straipsnio 2 dalies pagrindu.Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 str. 1 d.), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 str.). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 str.).Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė (kreditorius) ir trečiasis asmuo (skolininkas) susitarė, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, t. y. laikoma, jog netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 str. 3 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 str.), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.). Taigi, paskolos sutartimis atsakovės ir trečiojo asmens sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.258 str. 3 d.). Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismas, kiekvienu konkrečiu atveju nustatydamas būtent tai bylai reikšmingas aplinkybes (CPK 185 str.). Nagrinėjamu atveju apelianto reikalavimas sumažinti paskolos sutartyse numatytą 0,2 proc. delspinigių dydį iki 0,02 proc. grindžiamas tuo, kad sutarčių nuostatos dėl delspinigių dydžio buvo standartinės (primestinės), atsakovė pasinaudojo pranašesne padėtimi, todėl nustatė neprotingai didelius delspinigius, sutartyje nurodytas netesybų dydis pažeidžia viešąją tvarką ir sudaro atsakovei sąlygas nesąžiningai pelnytis apelianto sąskaita. Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus laikė nepagrįstais, su jais nesutikti neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju netesybas prašo sumažinti ne paskolos sutarčių šalis – skolininkas, o įkaito davėjas (apeliantas), kuris savo asmeninio turto įkeitimu užtikrino trečiojo asmens įsipareigojimų pagal minėtas sutartis įvykdymą. Taigi, būtent pastarojo sudarytų sutarčių pagrindu, jam netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, ir kilo prievolė mokėti paskolos sutartimis nustatytas netesybas – delspinigius, su kurių dydžiu nesutinka apeliantas kaip įkaito davėjas (CK 6.71 str.). Todėl sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti netesybų dydžio nepagrįstumą bei mažinti jų dydį, vertintinas atsakovės ir trečiojo asmens santykių pobūdis, aplinkybės, egzistavusios paskolos sutarčių sudarymo ir jų vykdymo metu, taip pat sutartis nutraukus. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog apeliantas, kaip trečiojo asmens vadovas, po sutarčių sudarymo iki bankroto bylos įmonei iškėlimo būtų teikęs atsakovei ir/ar teismui prašymus/reikalavimus dėl paskolos sutarčių pakeitimo, numatyto netesybų dydžio sumažinimo. Bylos duomenimis apeliantas reikalavimą dėl atsakovės priskaičiuotų delspinigių sumažinimo pareiškė tik antstoliui pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus. Taigi, nei paskolos gavėjas (trečiasis asmuo), nei apeliantas paskolos sutarčių galiojimo laikotarpiu nekėlė klausimo dėl paskolos sutartyse sulygtų netesybų (delspinigių) dydžio pakeitimo. Netesybų dydžio klausimas nekeltas ir atsakovei vienašališkai nutraukus paskolos sutartis bei pradėjus priverstinį skolos išieškojimą (trečiasis asmuo jo nekelia ir šiuo metu). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime įvertino šiai bylai reikšmingas aplinkybes – paskolos sutartys pasirašytos dviejų juridinių asmenų, t. y. privačių verslo subjektų, turinčių patirties verslo bei derybų srityse, galinčių numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir pasirinkti sutarčių sąlygas. Apeliantas kaip trečiojo asmens vadovas pats tiesiogiai dalyvavo minėtų paskolos sutarčių sudaryme bei jas pasirašė, taigi, jam buvo žinomos sudaromų sutarčių sąlygos, jis galėjo įvertinti įmonės finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus, o jų netinkamo vykdymo atveju ir galimas teisines pasekmes, be kita ko, ir netesybų aspektu. Tai, kad trečiajam asmeniui buvo priimtinos atsakovės sąlygomis teikiama paskola, iš esmės patvirtina ir apelianto apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad trečiasis asmuo neturėjo galimybės pasiskolinti geresnėmis sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto argumentai tik patvirtina, kad apeliantas kaip trečiojo asmens vadovas domėjosi ir kitomis paskolų gavimo galimybėmis ir pasirinko priimtiniausią. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad tokį paskolos sutartyse numatytą netesybų dydį lėmė standartinės (primestinės) sutarčių nuostatos. Be to, tokią išvadą patvirtina ir tai, kad pasirašius pirmąją paskolos sutartį 2012 m. birželio 11 d., kita iš esmės tapačiomis sąlygomis buvo pasirašyta 2012 m. spalio 3 d., t. y. po keturių mėnesių. Todėl spręstina, kad trečiajam asmeniui bei jį atstovaujančiam apeliantui sutarčių sudarymo metu tiko atsakovės siūlomos paskolos sutarčių sąlygos, taip pat ir numatytas netesybų dydis, juo labiau kai apeliantas ir nepagrindė argumentų, kad trečiasis asmuo, sudarydamas paskolos sutartis, neturėjo realios galimybės derėtis dėl jų sąlygų (įskaitant ir sąlygą dėl delspinigių). Atsižvelgiant į tai, teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, nes šalys yra laisvos apsispręsti dėl sudaromų sandorių ir įvertinti jų riziką bei galimas pasekmes. Tokia pozicija iš esmės atitinka ir kasacinio teismo praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010, 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016 ir kt.). Sutiktina su atsakove, kad nagrinėjamu atveju iš esmės neaktuali yra paskolos sutarčių metu buvusi tarpbankinių palūkanų norma, nes sutartyse nustatytos palūkanos yra mokamos už paskolos suteikimą ir atlieka mokėjimo funkciją, o ne kompensacinę. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartimis sulygtos palūkanos ir delspinigiai atlieka skirtingas funkcijas, jų dydžiai tarpusavyje nelygintini ir nelemia vienas kito. Taip pat iš esmės neaktuali yra ir apelianto turtinė padėtis, nes kaip pirmiau minėta, šiuo atveju kilęs ginčas spręstinas nagrinėjant paskolos sutarčių šalių – atsakovės ir trečiojo asmens tarpusavio santykių kontekste. Vien tai, kad netesybų dydis yra didelis apeliantui kaip įkaito davėjui, savaime nereiškia, kad jis buvo nepriimtinas paskolos gavėjui. Apeliantas turėjo galimybę pasirinkti, ar tapti įkaito davėju paskolos sutarčių sąlygų vertinimo kontekste.Teisėjų kolegija pažymi, kad netesybų mažinimui neturi reikšmės egzistavusios prievolės įvykdymas (skolos grąžinimas). Netesybos (delspinigiai) yra viena iš prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių ir jos skaičiuojamos skolininkui neįvykdžius prievolės ar ją įvykdžius netinkamai. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybė mažinti netesybas, jeigu dalis prievolės yra įvykdyta. Nagrinėjamu atveju prievolė buvo vykdoma priverstine tvarka, todėl tiek dalinis, tiek visos skolos grąžinimas ją išieškant nelaikytinas pakankamu pagrindu netesybų dydžio mažinimui. Kasacinis teismas savo nutartyse nėra nustatęs universalaus netesybų dydžio, kuris būtų pripažintinas protingu kiekvienos bylos atveju. Todėl teismas, spręsdamas netesybų mažinimo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į nagrinėjamos bylos faktinę situaciją, o ne vien vadovaujasi kitose bylose nurodytais protingais delspinigių dydžiais. Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad trečiasis asmuo neinicijavo paskolos sutartimis numatyto netesybų dydžio pakeitimo (jų neginčijo), o sprendžiant netesybų mažinimo klausimą yra atsižvelgiama būtent į sandorio šalių interesus, bei į tai, kad galimas teismo įsikišimas į šalių sutartinius teisinius santykius yra ribotas, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo atveju 0,2 proc. delspinigių dydis nėra per didelis ar akivaizdžiai prieštaraujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ar sąžiningumo principams, todėl jį mažinti nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad kasacinis teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016, įvertinęs atitinkamas bylos aplinkybes, taip pat buvo pripažinęs, kad 0,2 proc. dydžio delspinigiai nebuvo per dideli. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas ir skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.