Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į G. K. paskirtą bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 19 d. 19.14 val. iki 2022 m. gruodžio 20 d. 13.29 val. išbūtas laikas (viena para), vieną sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

G. K. paskirtos BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktuose, 68 straipsnyje, 72 straipsnio 5 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės: trims metams ir trims mėnesiams uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo 2022 m. gruodžio 20 d., ir išieškota automobilio „Mazda 6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkanti pinigų suma, t. y. 1 560 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. K. pripažintas kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2022 m. gruodžio 19 d., apie 16 val., vairuodamas automobilį „Mazda“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ties pastatu, adresu (duomenys neskelbtini), atsitrenkęs į UAB „B“ automobilį „Peugeot“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kilus eismo įvykiui, iš eismo įvykio vietos pasišalino ir vartojo alkoholį po eismo įvykio iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo, kuomet 19.14 val. policijos pareigūnams alkotesteriu patikrinus jo blaivumą jam nustatytas 1,58 promilės neblaivumas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra per griežtas, nes teismas paskyrė keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri neproporcinga jo padarytam nusikaltimui. Teismas nepagrįstai rėmėsi jo ankstesniais teistumais, nes jis už ankstesnius nusikaltimus bausmes yra atlikęs, o ši nusikalstama veika yra mažareikšmė, artima baudžiamajam nusižengimui, ja nepadaryta jokia žala, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, apeliantas pažymi, kad iš jo atimta teisė vairuoti, todėl mano, kad nėra teisinga už vieną nusikaltimą skirti dvi bausmes.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, prašydamas ją švelninti ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.

7. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam G. K. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, parinkdamas skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų nepažeidė. Tvirtinti, kad nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

8. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam G. K. paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis šiuo baudžiamojo įstatymo straipsniu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2018 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

9. Baudžiamasis įstatymas už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numato alternatyvias bausmes, t. y. baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas G. K. už šios nusikalstamos veikos padarymą paskyrė keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

10. Teismas, spręsdamas dėl G. K. skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktų reikalavimų, įvertino tai, kad jis padarė vieną tyčinį nesunkų baigtą nusikaltimą. Be to, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, įvertino ir G. K. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. tai, kad jis teisiamas 16 kartą, teistumas nėra išnykęs (b. l. 100–107, 109–113); per pastaruosius penkerius metus ne kartą baustas administracine tvarka, taip pat ir už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos ir transporto priemonės vairavimą neblaiviam (b. l. 114–119); nedirbantis (b. l. 121); Užimtumo tarnyboje neregistruotas (b. l. 122). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, teismas vertino ne tik ankstesnius nuteistojo teistumus, bet ir kitas bausmės rūšies parinkimui ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, kurios iš esmės nėra palankios nuteistajam. Kartu pažymėtina, kad ankstesni teistumai, kuriuos skundžiamame nuosprendyje vertino pirmosios instancijos teismas, yra viena iš svarbių kaltinamąjį apibūdinančių aplinkybių bei rodo jo požiūrį į visuomenėje priimtinų elgesio normų laikymąsi, kartu leidžia spręsti, kokį poveikį jo asmenybei turi anksčiau skirtos bausmės ir prognozuoti jo elgesį ateityje. Taigi, nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad teismas be pagrindo rėmėsi ankstesniais jo teistumais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad teismai G. K. už jo anksčiau padarytas nusikalstamas veikas (plėšimą, vagystes ir kt.) ne kartą buvo skyrę laisvės atėmimo bausmes, tačiau jos realaus poveikio neturėjo ir nemotyvavo jo nedaryti naujų nusikalstamų veikų, kitaip tariant, paskirtos bausmės BK 41 straipsnyje numatytų tikslų nepasiekė. Pažymėtina, kad G. K. nagrinėjamu atveju naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė praėjus kiek daugiau nei metams po paskutiniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo ir neišnykus teistumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės rodo ryškias nuteistojo G. K. antivisuomenines nuostatas bei leidžia pagrįstai spręsti, kad padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis, o priešingai, buvo nuteistajam įprasto elgesio tąsa, atspindinti pastarojo gyvenimo būdą bei požiūrį į visuomenėje galiojančias elgesio normas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nenurodo, kokios bausmės rūšies parinkimui ir jos dydžio nustatymui reikšmingos aplinkybės liko pirmosios instancijos teismo neįvertintos. Kartu pastebėtina, kad priešingai nei teigia apeliantas, teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dailes 7 punkto nuostatų, pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

11. Priešingai nei nurodo apeliantas, padaryta nusikalstama veika nėra mažareikšmė. Nuteistasis padarė tyčinį nesunkų baigtą nusikaltimą, sukėlęs eismo įvykį pasišalino iš eismo įvykio vietos, vairavo neturėdamas tam teisės. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti jo padarytą veiką kaip mažiau pavojingą už kitas tokio pobūdžio veikas, t. y. kaip mažareikšmę.

12. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau aptartų aplinkybių visuma sudarė pagrindą nuteistajam G. K. skirti būtent laisvės atėmimo bausmę bei nustatyti jos dydį, nesiekiant šios bausmės rūšies vidurkio. Kartu teismas, laikydamasis BK 75 straipsnio 8 dalies reikalavimų, pakankamai išsamiai pasisakė dėl galimybės nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei remdamasis iš esmės analogiškomis kaip šios nutarties 8 punkte nurodytomis aplinkybėmis pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikyti šį baudžiamojo įstatymo institutą nėra pagrindo.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistajam G. K., be kita ko, buvo paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, kurios tikslas padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Nors nuteistasis skunde nurodo, kad skundžiamu teismo nuosprendžiu iš jo atimta teisė vairuoti, todėl, jo manymu, nėra teisinga už vieną nusikaltimą skirti dvi bausmes, visgi tokie nuteistojo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones nuo 1 iki 5 metų, tais atvejais, kai, naudodamasis šiomis teisėmis, asmuo padaro nusikalstamą veiką. Remiantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, ši baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriama kartu su bausme. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja kelių eismo taisykles ar BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad G. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejų metų ir trijų mėnesių laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Tai reiškia, kad bausmės, kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis gali būti pasiekta skiriant tokias įstatymo numatytas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę. Šiuo atveju įvertinusi jau aukščiau aptartas G. K. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė paminėtą baudžiamojo poveikio priemonę bei nustatė apeliantui trejų metų ir trijų mėnesių teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą, ir objektyvaus pagrindo tokį terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą, nėra.

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. nuosprendį palieka nepakeistu, o nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 13 d. nuosprendžio atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.