Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 3 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo E. F. ieškinį atsakovei L. F. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinės kaltės, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir - CPK) 320 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).

7. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2–3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja atskirąjį skundą neperžengdamas jo ribų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įvertinus tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie, tikėtina, gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą, kiekvienu konkrečiu atveju, prieš parenkant taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį ir taikymo mastą, visada yra įvertinama konkretaus ieškinio rūšis, materialinio reikalavimo, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pobūdis. Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą.

10. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

11. CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš tokių priemonių yra laikinas išlaikymo priteisimas vaikui (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3.196 straipsnio 2 dalis, CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Tai yra laikinoji apsaugos priemonė, skirta vaiko interesams civilinės bylos nagrinėjimo metu apsaugoti, nes vaiko išlaikymas iš esmės skirtas vaiko kasdieniams poreikiams tenkinti, tuo tarpu civilinės bylos, kurioje sprendžiamas išlaikymo vaikui priteisimo klausimas (santuokos nutraukimo, tėvystės nustatymo ir kt.), nagrinėjimas gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaiko interesai turi būti apsaugoti (Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga. Nr. AC-34-2. Teismų praktika. 2011, Nr. 34).

12. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo prašymą - pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir priteisė iš atsakovės laikiną išlaikymą dviem šalių nepilnamečiams vaikams po 327 Eur, mokamus periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, paskiriant ieškovą nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise. Atsakovė atskirajame skunde nurodo, jog tokio dydžio išlaikymo nėra pajėgi mokėti dėl gaunamo darbo užmokesčio bei būsto ir kitų buities mokesčių. Ieškovo vertinimu, atsakovė gauna didesnes nei nurodo pajamas ir yra pajėgi teikti priteistą laikiną išlaikymą.

13. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į vaiko poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės gali būti nustatytos tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio laikinas išlaikymas turi būti priteistas, bet jis turi užtikrinti bent minimalius vaiko poreikius tol, kol bus išnagrinėta byla iš esmės.

14. Šioje bylos stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios šalių pajamos, tikroji turtinė padėtis, ir su tuo susijusios galimybės gauti pajamų, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai. Pažymėtina, jog laikino išlaikymo priteisimu pirmiausia yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Kaip matyti, priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas tuo ir vadovavosi, o visus turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus teismas įvertins priimdamas sprendimą. Priešingu atveju, t. y. vertinant argumentus, susijusius su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaikų poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo.

15. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, viešai prieinamais Sodros duomenimis, vidutinės ieškovo pajamos siekia apie 1500-1600 Eur „į rankas“, Sodros sistemoje duomenų apie atsakovės gaunamas pajamas nėra, kadangi atsakovė dirba (duomenys neskelbtini). Iš atsakovės kartu su atskiruoju skundu pateiktų duomenų matyti, kad jos mėnesio pajamos vidutiniškai siekia apie 800 Eur. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas po 327 Eur laikiną išlaikymą vertino, kad ši suma patenkins būtinuosius vaikų poreikius, tačiau vertinimas atliktas neturint būtinų duomenų apie atsakovės turimas pajamas.

16. Pažymėtina, jog nesant galimybės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nustatyti nei tikrosios tėvų turtinės padėties, nei nepilnamečių vaikų poreikių, teisminėje praktikoje orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažįstamas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Laikoma, kad minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai. Mažesnis nei 1 MMA išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas vaiko amžiumi, gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą apsisprendimas turėti vaikų lemia įsipareigojimų juos išlaikyti iki pilnametystės atsiradimą (CK 3.30 ir 3.192 straipsniai). Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis įprastai yra mažinamas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020, 33 punktas).

17. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priteistas laikino išlaikymo dydis pažeidžia apeliantės interesus, todėl turi būti keistinas. Pažymėtina, jog 2025 m. valstybės mokami vaiko pinigai siekia 122,50 Eur vaikui. Priešingai nei nurodyta skundžiamoje nutartyje, ši suma nėra dalintina per pusę kiekvienam iš tėvų, kadangi visa valstybės skiriama suma turi būti naudojama išimtinai vaiko poreikiams. Pažymėtina, jog ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė aplinkybių, dėl kurių nepilnamečiams turėtų būti priteistas didesnis laikinas išlaikymas, tad šiuo atveju sprendžiant dėl išlaikymo dydžio pakeitimo turi būti vadovaujamasi orientaciniu kriterijumi. Kaip minėta, 2025 m. MMA siekia 1038 Eur arba apie 770 Eur „į rankas“. Vadinasi, minimali kiekvienam iš tėvų vienam vaikui tenkanti suma yra 385 Eur. Atkreiptinas dėmesys, jog kaip nurodo ieškovas, nepilnamečiai vaikai jau 5 metus gyvena su juo, o atsakovė dirba ir gyvena užsienyje, todėl šioje proceso stadijoje nesant paneigiančių įrodymų preziumuotina, kad už nepilnamečių vaikų pinigus, gaunamus iš valstybės, yra atsakingas ieškovas. Apeliantė atskirajame skunde nurodė, jog jos mėnesio pajamos siekia apie 800 Eur į rankas, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo metu esantis priteistas laikinas išlaikymas 654 Eur abiem vaikams nepagrįstai apsunkina apeliantės finansinę padėtį ir pažeidžia jos interesus. Apeliantė atskiruoju skundu neneigia pareigos mokėti išlaikymą vaikams, yra nurodžiusi, jog sutiktų mokėti po 200 Eur laikiną išlaikymą kiekvienam vaikui. Be kita ko, kartu su atskiruoju skundu pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad apeliantė nors ir ne periodiškai, bet atlieka mokėjimus vaikams.

18. Taigi, nors pirmosios instancijos teismas ir vadovavosi kasacinio teismo praktikoje nustatytu orientaciniu kriterijumi, šiuo atveju bylos aplinkybių visetas suponuoja išvadą, kad atsakovei tenkanti finansinė našta yra per didelė proporcingai jos gaunamoms pajamoms. Siekiant užtikrinti tiek šalių nepilnamečių vaikų interesus, tiek apeliantės, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priteisto laikino išlaikymo dydis turi būti perskaičiuotas pagal turimus duomenis ir nustatytas 220 Eur laikinas išlaikymas, mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, paskiriant ieškovą E. F. nepilnamečiams vaikams priteisto išlaikymo tvarkytoju uzufrukto teise.

19. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, įvertinęs, jog šie klausimai spręstini pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės. Priešingu atveju apeliacinė instancija pakeistų pirmąją instanciją, o tai neatitiktų instancinės teismų sistemos paskirties.

20. Apibendrindamas nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas po 327 Eur kiekvienam nepilnamečiam vaikui laikino išlaikymo dydį vadovavosi orientaciniu kriterijumi, neįvertinęs atsakovės gaunamų pajamų ir valstybės skiriamų socialinių išmokų nepilnamečiams vaikams, iš dalies priėmė nepagrįstą nutartį, kuri keistina sumažinant priteistą išlaikymo dydį nuo 327 Eur iki 220 Eur kiekvienam nepilnamečiam vaikui, mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovės L. F. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 3 d. nutarties dalį dėl laikino išlaikymo dydžio priteisimo ir priteisti iš atsakovės L. F. nepilnamečiams vaikams D. F. ((duomenys neskelbtini)) ir M. F. ((duomenys neskelbtini)) laikiną išlaikymą, kas mėnesį mokamą periodinėmis išmokomis po 220 Eur už kiekvieną vaiką, pavedant išlaikymo lėšomis disponuoti uzufrukto teisėmis vaikų tėvui E. F..

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 3 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.