Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas R. Ž. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pravieniškių PN-AK atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1) nurodė, kad jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. ir prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovei atstovaujantys Pravieniškių PN-AK, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo byloje taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 8), t. y. pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą vertinti už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byloje spręstinas klausimas dėl ieškinio senaties termino taikymo laikotarpiui nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į LVAT suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pavyzdžiui, žiūrėti 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015). Pareiškėjo teigimu (b. l. 1), Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. netinkamomis sąlygomis, o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui jis surašė 2019 m. rugsėjo 20 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.

LVAT, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. Byloje nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį. Dėl šios priežasties Pravieniškių PN-AK prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (b. l. 8-9, 17, 18) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. – 1 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,16 kv. m, kurioje buvo laikoma 15 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,48 kv. m gyvenamojo ploto (52,16 / 15 ? 3,48); nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. sausio 8 d. – 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 65,46 kv. m, kurioje buvo laikoma 10 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 6,55 kv. m gyvenamojo ploto (65,46 / 10 ? 6,55); nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 22 d. – 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 24,76 kv. m, kurioje buvo laikoma 5 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 4,95 kv. m gyvenamojo ploto (24,76 / 5 ? 4,95); nuo 2019 m. sausio 22 d. pareiškėjas buvo laikomas 8 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,28 kv. m, kurioje buvo laikomi 9 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 3,92 kv. m gyvenamojo ploto (35,28 / 9 = 3,92).

Teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusią minimalaus gyvenamojo ploto normą, gyvenamosios patalpos plotą padalino iš gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičiaus, kadangi atsakovės atstovas teismui pateikė faktinį nuteistųjų, buvusių gyvenamojoje patalpoje skaičių (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018).

Iš aukščiau nurodytų duomenų daroma išvada, kad gyvenamojo ploto norma pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpose (3,1 kv. m vienam asmeniui, Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis) pareiškėjui nebuvo pažeista.

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai, tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir LVAT nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis LVAT praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas) ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Nagrinėjamu atveju, ploto reikalavimo pažeidimas nebuvo nustatytas. Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 procentų iki 65 procentų.

Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 10) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio 28 d. pažymoje (b. l. 22) nurodė, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskytus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 1-jame ir 2-jame sektoriuje, kur gyveno nuteistasis veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Pažymėjo, kad gyvenamąsias patalpas turi valytis, vėdintis ir patys nuteistieji. Teismas neturi pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, nes kaip matyti pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo prasta ventiliacija, drėgna, veisėsi pelėsis. Nustačius, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo metu buvo laikomas pareiškėjas, veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai gyvenamąsias patalpas buvo galima vėdinama ir per langus, teismas pažymi, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina patalpas neturi problemų dėl besikaupiančios drėgmės, tuo pačiu ir pelėsio atsiradimo. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose, gyvenamosiose patalpose esančios drėgmės ir pelėsio. Į bylą atsakovės atstovas nėra pateikęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų, tačiau teismas šiuo aspektu pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar panašiai) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, kad gyvenamosiose patalpose buvo prasta ventiliacija, drėgna, veisėsi pelėsis.

Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Teismas pažymi, kad byloje nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjui tinkamo apšvietimo, todėl pareiškėjo teiginiai, kad regėjimas jam sutriko dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, atmetami.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 10) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio 28 d. pažymoje (b. l. 22) nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sudariusi sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su uždarąją akcine bendrove (toliau – UAB) „Dezinfa“, pagal kurią pataisos įstaigoje buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, o 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią pataisos įstaigoje yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Kad Pravieniškių PN-AK buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, patvirtina Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (jos kopija) sudaryta 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“, kopija (b. l. 32–35), taip pat Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopijos, atliktų darbų aktai (b. l. 24-31), kuriuose yra duomenys apie UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“ atliktus darbus. Teismas sprendžia, kad paminėti duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Tuo tarpu bylos įrodymai apie kenkėjų naikinimą (sutartys dėl kenkėjų naikinimo, atliktų darbų aktai) leidžia daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų, įskaitant ir blakes, monitoringui ir naikinimui. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, blakių.

Teismas pažymi, kad byloje nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK užtikrino tinkamą kenkėjų kontrolę, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jį kandžiodavo tarakonai, blakės, atmetami kaip nepagrįsti.

Sanitarinių įrenginių skaičių bendrabučio tipo patalpose ginčo laikotarpiu reglamentavo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – 2017 m. Aprūpinimo normos).

2004 m. Aprūpinimo normose nurodyta, kad 1 klozetas arba unitazas bei pisuaras skiriamas 12 nuteistųjų, 1 praustuvė skiriama 10 nuteistųjų. Pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius.

Sanitarinių įrenginių skaičių nuo 2017 m. birželio 8 d. reglamentuoja 2017 m. Aprūpinimo normos. 2017 m. Aprūpinimo normos nustato, kad tualetas aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), prausykla aprūpinama praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. buvo laikomas 1 būryje, kuriame buvo 56 nutiestieji (b. l. 19). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 1 būryje yra 5 unitazai, 3 pisuarai, prausykloje yra 6 praustuvės (b. l. 11, 23).

Iš nurodytų duomenų daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė 2004 m. 2017 m. Aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi nagrinėjamu atveju 56 asmenims (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 5 unitazai ir 3 pisuarai, todėl 7 asmenims teko 1 unitazas arba pisuaras (56 / 8 = 7).

Iš nurodytų duomenų daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė 2004 m. ir 2017 m. Aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi nagrinėjamu atveju 56 asmenims (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 6 praustuvės, todėl 9 asmenims teko 1 praustuvė (56 / 6 ? 9,33 ? 9).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. sausio 8 d. pareiškėjas buvo laikomas 3 būryje, kuriame buvo laikoma 30 nuteistųjų (b. l. 19). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 3 būryje yra 5 unitazai, 3 pisuarai, prausykloje yra 6 praustuvės (b. l. 11, 23).

Iš nurodytų duomenų daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė 2017 m. Aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi nagrinėjamu atveju 30 asmenų (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 5 unitazai ir 3 pisuarai, todėl 4 asmenims teko 1 unitazas arba pisuaras (30 / 8 ?3,75 ? 4).

Iš nurodytų duomenų daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepažeidė 2017 m. Aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi nagrinėjamu atveju 30 asmenų (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 6 praustuvės, todėl 5 asmenims teko 1 praustuvė (30 / 6 = 5).

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas pažymi, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. sausio 8 d. pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas kiekis sanitarinių įrenginių.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 8 d. buvo laikomas 8 būryje. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad 8 būryje yra 7 klozetai, prausykloje yra 7 praustuvės (b. l. 11, 22).

Vertinant atsakovės atstovo veiksmus ar sanitarinių įrenginių skaičius atitiko laikomų nuteistųjų skaičių (laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d.), teismas pažymi, kad atsakovės atstovas pateikė per mažai duomenų, t. y. nepateikė 8 būryje laikomų nuteistųjų skaičiaus, kuriais remiantis teismas galėtų spręsti ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos.

Šiuo atveju teismas pažymi, kad administracinis procesas iš esmės grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. LVAT yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausiai apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenins. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvus įrodinėjimo naštos aspektas) (žiūrėti LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje A17-301/2007, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje A575-1774/2014).

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi, Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie minimalų pareiškėjui tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žiūrėti mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovės atstovui teko pareiga paneigti pareiškėjo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, jog Pravieniškių PN-AK 8 būrio sanitariniame mazge buvo pakankamas kiekis sanitarinių įrenginių, kurių kiekis atitiktų 8 būryje laikomų nuteistųjų skaičių. Pažymėtina ir tai, kad teismas 2019 m. spalio 3 d. nutartimi (b. l. 5) įpareigojo atsakovės atstovą pateikti visus duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas Pravieniškių PN-AK.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas pastate, kuriam trūko sanitarinio mazgo įrenginių, todėl pareiškėjo atžvilgiu konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai. Konstatuojant atsakovės atstovo neteisėjus veiksmus, tai pagrįstai vertinama kaip pareiškėjui palanki aplinkybė, t. y. sprendimas minėtoje dalyje priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklausė neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pravieniškių PN-AK jam nebuvo sudaryta teisė kiekvieną dieną pasinaudoti dušu.

Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.

Vertinant pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad praustis Pravieniškių PN-AK jis galėjo tik kartą per savaitę, teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad tokia galimybė jam buvo suteikta daugiau nei vieną kartą per savaitę. Teismas pažymi, kad sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, atitinka Higienos normos HN 134:2015 44 punkto reikalavimą. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentas, kad jis galėjo tik kartą per savaitę nusiprausti duše, kas pažeidžia jo teises, atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad Pravieniškių PN-AK pastatų stogai buvo padengti asbestu, tačiau teismas pažymi, kad šios aplinkybės pareiškėjas skunde nenurodė, atsakovės atstovas atsiliepime apie šią aplinkybę pasisakyti pareigos neturėjo, todėl teismas šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę palieka nenagrinėtą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kita.).

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjui laikomam Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. nebuvo užtikrintas pakankamas kiekis sanitarinių įrenginių.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas prašė priteisti 15000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais dideliais nepatogumais, neigiamais išgyvenimais, papildomu diskomfortu, dideliu psichologiniu sukrėtimu, emocine depresija ir panašiai. Teismui nėra pateikta duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl skunde jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių jo sveikatai, tačiau, įvertinus nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. LVAT analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žiūrėti, pavyzdžiui LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2008 m.).

Įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir panašiai), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

pareiškėjo R. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. Ž. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d.), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.