- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-06
- Bylos Nr.
- TA-5-662/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00262-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pirm.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- R. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Gyvenamosiose patalpose buvo prasta ventiliacija, drėgna, veisėsi pelėsis. Gyvenamosiose patalpose buvo prastas apšvietimas, dėl to suprastėjo jo regėjimas. Gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, blakių, kurie pareiškėją kandžiojo. Pravieniškių PN-AK nebuvo sudaryta teisė kiekvieną dieną pasinaudoti dušu. Pareiškėjas teigė dėl neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų patyręs didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, t. y. neturtinę žalą. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, kad Pravieniškių PN-AK pastatų stogai buvo padengti asbestu.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis apie tai kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas, apie šių patalpų plotą, įrengtas miegamąsias vietas, sanitarinius mazgus ir juose esančius įrenginius. Pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir galėjo laisvai judėti po visą lokalinį sektorių. Nuteistiesiems gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų švarai palaikyti yra išduotos valymo priemonės. Pravieniškių PN-AK yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Pravieniškių PN-AK užtikrina higienos normų reikalavimus, keliamus ventiliacijai, apšvietimui. Pravieniškių PN-AK užtikrina nuteistiesiems galimybę ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovo atstovas prašė byloje taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą atlyginti žalą vertinti laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareigūnai būtų netinkamai atlikę pareigas, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų. Todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. Ž. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d., o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. netinkamomis sąlygomis, o skundą dėl žalos atlyginimo teismui jis surašė 2019 m. rugsėjo 20 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti. Pareiškėjas neprašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. Byloje nėra pagrindo netaikyti ieškinio senaties ir nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį. Todėl teismas Pravieniškių PN-AK prašymą taikyti ieškinio senatį tenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. rugsėjo 20 d. atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vertino pareiškėjo teisę į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d.
7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo laikomas šiose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. – 1 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,16 kv. m, buvo laikoma 15 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,48 kv. m gyvenamojo ploto (52,16 / 15 ? 3,48); nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. sausio 8 d. – 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 65,46 kv. m, buvo laikoma 10 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 6,55 kv. m gyvenamojo ploto (65,46 / 10 ? 6,55); nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. sausio 22 d. – 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 24,76 kv. m, buvo laikoma 5 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 4,95 kv. m gyvenamojo ploto (24,76 / 5 ? 4,95); nuo 2019 m. sausio 22 d. – 8 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,28 kv. m, buvo laikomi 9 nuteistieji, todėl pareiškėjui teko 3,92 kv. m gyvenamojo ploto (35,28 / 9 = 3,92). Teismas darė išvadą, kad gyvenamojo ploto norma pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpose (3,1 kv. m vienam asmeniui, Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 p.) pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.
9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 iki 65 procentų. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Atsiliepimas
10. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio 28 d. pažymoje nurodė, jog Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pravieniškių PN-AK 1-jame ir 2-jame sektoriuje, kur gyveno pareiškėjas, veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Gyvenamąsias patalpas turi valyti, vėdinti ir patys nuteistieji. Teismas neabejojo šių atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu, nes pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo prasta ventiliacija, drėgna, veisėsi pelėsis. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą (toliau – ir NVSC) dėl netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose, gyvenamosiose patalpose esančios drėgmės ir pelėsio. Nors į bylą atsakovo atstovas nepateikė NVSC atliktų patikrinimų aktų, tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovo atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar panašiai) ir negali pateikti. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus, kad gyvenamosiose patalpose buvo prasta ventiliacija, drėgna, veisėsi pelėsis.
11. Teismas nurodė, kad HN 134:2015 14 punkte nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovo atstovas atsiliepime ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio 28 d. pažymoje nurodė, kad Pravieniškių PN-AK užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą pagal HN 134:2015 reikalavimus, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Teismas neabejojo šių duomenų teisingumu, nes pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo prastas apšvietimas, jokių objektyvių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė ir atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad gyvenamosiose patalpose buvo prastas apšvietimas. Kadangi byloje nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjui tinkamo apšvietimo, todėl pareiškėjo teiginius, kad regėjimas jam sutriko dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, teismas atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK užtikrino tinkamą kenkėjų kontrolę, todėl pareiškėjo teiginius, kad jį kandžiodavo tarakonai, blakės, atmetė kaip nepagrįstus.
13. Teismas nurodė, kad sanitarinių įrenginių skaičių bendrabučio tipo patalpose ginčo laikotarpiu reglamentavo Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos). 2004 m. Aprūpinimo normose nurodyta, kad 1 klozetas arba unitazas bei pisuaras skiriamas 12 nuteistųjų, 1 praustuvė skiriama 10 nuteistųjų. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje šio teisės akto naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius. Sanitarinių įrenginių skaičių nuo 2017 m. birželio 8 d. reglamentuoja 2017 m. Aprūpinimo normos. 2017 m. Aprūpinimo normos nustato, kad tualetai aprūpinami klozetu (kuris gali būti ir tupiamas) arba pisuaru (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), prausykla aprūpinama praustuve (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. gruodžio 5 d. buvo laikomas 1 būryje, kuriame buvo 56 nutiestieji. 1 būryje yra 5 unitazai, 3 pisuarai, prausykloje yra 6 praustuvės. Todėl atsakovo atstovas nepažeidė 2004 m. ir 2017 m. Aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi 56 asmenims (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 5 unitazai ir 3 pisuarai, todėl 7 asmenims teko 1 unitazas arba pisuaras (56 / 8 = 7). 56 asmenims (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 6 praustuvės, todėl 9 asmenims teko 1 praustuvė (56 / 6 ? 9,33 ? 9).
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. sausio 8 d. buvo laikomas 3 būryje, kuriame buvo laikoma 30 nuteistųjų. 3 būryje yra 5 unitazai, 3 pisuarai, prausykloje yra 6 praustuvės. Atsakovo atstovas nepažeidė 2017 m. Aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi 30 asmenų (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 5 unitazai ir 3 pisuarai, todėl 4 asmenims teko 1 unitazas arba pisuaras (30 / 8 ?3,75 ? 4). 30 asmenų (įskaitant pareiškėją) buvo skirta naudotis 6 praustuvės, todėl 5 asmenims teko 1 praustuvė (30 / 6 = 5). Laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. sausio 8 d. pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas kiekis sanitarinių įrenginių.
16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 8 d. buvo laikomas 8 būryje, kuriame yra 7 klozetai, prausykloje yra 7 praustuvės. Atsakovo atstovas pateikė per mažai duomenų, t. y. nepateikė 8 būryje laikomų nuteistųjų skaičiaus, kuriais remiantis teismas galėtų spręsti ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktikoje suformuotas įrodymų vertinimo taisykles tokio pobūdžio bylose, pažymėjo, kad atsakovo atstovui teko pareiga paneigti pareiškėjo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, jog Pravieniškių PN-AK 8 būrio sanitariniame mazge buvo pakankamas kiekis sanitarinių įrenginių, kurių kiekis atitiktų 8 būryje laikomų nuteistųjų skaičių. Teismas 2019 m. spalio 3 d. nutartimi įpareigojo atsakovo atstovą pateikti visus duomenis apie pareiškėjo laikymo sąlygas Pravieniškių PN-AK. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo laikomas pastate, kuriame trūko sanitarinio mazgo įrenginių, todėl konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai.
17. Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 44 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.
18. Vertindamas pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, kad praustis Pravieniškių PN-AK jis galėjo tik kartą per savaitę, teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad tokia galimybė jam buvo suteikta daugiau nei vieną kartą per savaitę. Sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše atitinka HN 134:2015 44 punkto reikalavimą. Todėl teismas skundo argumentą, kad pareiškėjas galėjo tik kartą per savaitę nusiprausti duše, kas pažeidžia jo teises, atmetė kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
19. Pareiškėjas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog Pravieniškių PN-AK pastatų stogai buvo padengti asbestu, tačiau šios aplinkybės pareiškėjas skunde nenurodė, atsakovo atstovas atsiliepime apie šią aplinkybę pasisakyti pareigos neturėjo, todėl teismas šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę paliko nenagrinėtą.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui, laikomam Pravieniškių PN-AK nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. nebuvo užtikrintas pakankamas kiekis sanitarinių įrenginių.
21. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl skunde jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių jo sveikatai. Tačiau, įvertinus nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
22. Įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nenustatęs, kad dėl šio pažeidimo sukeltų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir panašiai), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas darė išvadą, kad byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
23. Pareiškėjas R. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 22 d. sprendimą ir priteisti jam reikalaujamą sumą kaip satisfakciją dėl pripažintų netinkamų kalinimo sąlygų ir jų tęstinumo visą laikotarpį.
24. Pareiškėjas nurodo kitas administracines bylas ir teigia, kad jam žinoma, jog dėl tokių pačių netinkamų kalinimo sąlygų yra priteisiama kompensacija pinigais, todėl jis yra diskriminuojamas.
25. Pareiškėjas nesutinka su išvada, kad jam pakako gyvenamojo ploto, nes jo trūko visada, kadangi laisvą plotą perpus, o gal ir daugiau, mažino patalpoje esantys baldai.
26. Pareiškėjas pažymi, kad pagal teismų praktiką pakanka nukentėjusio asmens liudijimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Todėl teismo išvados dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl drėgmės, pelėsio, graužikų, parazitų buvimo, asbesto dulkių ir kitų pažeidimų nepagrįstos, nes jo teisinė padėtis neleido to padaryti. Pareiškėjo nuomone, tai, kad įstaigoje perkamos parazitų naikinimo paslaugos, patvirtina parazitų buvimo faktą, priešingu atveju, tai – mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas.
27. Pareiškėjas teigia, kad pažeidimai jo atžvilgiu tęsėsi visą kalinimo laikotarpį ir ieškinio senatis negali būti taikoma vien dėl šios aplinkybės. Pareiškėjas tvirtina apie pažeistą teisę sužinojęs iš asmenų, kurie kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo. Apie savo pažeistas teises nežinojo, nes neturi prieigos prie teisės aktų internete, pataisos įstaiga apie tai neinformavo ir stengėsi, kad tokia informacija nuteistiesiems nebūtų prieinama. Todėl pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir nagrinėti bylą iš esmės už visą jo kalinimo laikotarpį.
Atsiliepimas
28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
29. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo nurodomose analogiškose bylose Nr. I- 3482-644/2019, Nr. I-3888-423/2019, Nr. I-6988-423/2018 priteistos pinigų sumos už tai, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Šiuo atveju gyvenamojo ploto norma pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpose pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Pataisos namuose yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų, įskaitant ir blakes, monitoringui ir naikinimui. Jų naikinimas atliekamas teisės aktų nustatyta tvarka (byloje pateikti įrodymai, t. y sutartis dėl kenkėjų naikinimo ir atliktų darbų aktai), todėl konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus nėra pagrindo. Įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių naujų įrodymų ir įtikinamų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo pagrįstumą, nenurodyta, kokias konkrečias proceso ar materialiosios teisės normas pažeidė teismas, o vien tai, kad teismo sprendimas netenkina pareiškėjo interesų, negali būti pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
30. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas R. Ž. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. Pažeidimas nustatytas atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir nepateikus duomenų, kad nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. buvo užtikrintas pakankamas kiekis sanitarinių įrenginių. Kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto, netinkamo apšvietimo, vėdinimo, drėgmės, pelėsio, buitinių parazitų, neužtikrintos galimybės nusiprausti po dušu, teismas atmetė. Be to, pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundo reikalavimus nagrinėjo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. Pareiškėjo teismo posėdyje išsakytų argumentų dėl asbesto buvimo pataisos namuose teismas nenagrinėjo, nes to jis nenurodė skunde.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, laikosi pozicijos, kad jam trūko gyvenamojo ploto, nes gyvenamųjų patalpų plotą mažiną jose esantys baldai, jo nurodyti pažeidimai buvo visą jo kalinimo laikotarpį, kitose bylose už tapačius pažeidimus buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
34. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
35. Teisėjų kolegija, pirmiausia pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl ieškinio senaties taikymo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).
36. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
37. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).
38. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, surašė 2019 m. rugsėjo 20 d., o į teismą su skundu kreipėsi 2019 m. rugsėjo 24 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį.
39. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
40. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, kad jo laikymo sąlygos Pravieniškių PN-AK buvo nežmoniškos, kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-165-1062/2018 ir kt.).
41. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Pravieniškių PN-AK laikotarpį, laikytina, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Nors pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą taikė iki 2019 m. rugsėjo 20 d. – pareiškėjo skundo surašymo dienos, šiuo atveju ieškinio senaties terminas iš esmės turėjo būti taikomas iki 2019 m. rugsėjo 24 d., t. y. pareiškėjo skundo išsiuntimo teismui dienos. Tačiau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme šiuo atveju nėra pagrindo spręsti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pareiškėjo prašymu.
42. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
43. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).
44. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių: gyvenamųjų patalpų ploto, higienos sąlygų, buitinių parazitų, aprūpinimo inventoriumi. Todėl teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais įrodymais, vadovavosi ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, t. y. priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ar padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.
45. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjui turinti tekti gyvenamojo ploto norma (bendrabučio tipo patalpoje – 3,1 kv. m) pažeista nebuvo. Sprendime pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė nustatytas faktines aplinkybes, taikytiną teisinį reguliavimą bei aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl kalinamam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto apskaičiavimo ypatumų, todėl apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas pirmosios instancijos teismo motyvų šiuo klausimu, jiems pritaria ir iš naujo pareiškėjo argumentų dėl ploto trūkumo neanalizuoja.
46. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
47. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015 ir kt.).
49. Nagrinėjamoje byloje, atsakovo atstovui nepateikus paneigiančių duomenų, nustatytas vienintelis pažeidimas – pareiškėjui Pravieniškių PN-AK nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d. nebuvo užtikrintas pakankamas kiekis sanitarinių įrenginių. Kaip matyti, pažeidimas truko ne visą jo kalinimo laikotarpį. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpių įstaigoje nuteistųjų skundų dėl susidarančių eilių naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo gauta. Pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra grindžiami bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas neindividualizavo. Byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.