Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis nuo 2005-10-04 iki 2017-04-20.

Atsakovės atstovas atsiliepimu prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė šį terminą prašo taikyti. Teismo vertinimu, pareiškėjas, argumentuodamas savo poziciją dėl senaties termino, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjas nurodo, kad teisinė informacija bibliotekoje pasenusi, tačiau teismas pažymi, kad teisinių žinių neturėjimas pats savaime negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi. Asmeniui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti gali būti pasitelktas teisines paslaugas teikiantis asmuo arba kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo (žr., pav. LVAT 2011-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171-11).

Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad pažeidimas dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų yra tęstinis. LVAT, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (2011-03-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013). Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Todėl atsakovės atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005-10-04 iki 2014-04-19 taikytinas ieškinio senaties terminas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2014-04-20 iki 2017-04-20.

Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN patalpose neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014-04-20 iki 2017-04-20, buvo paskirtas į 11 būrio 2 brigadą, kurios plotas 31,89 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų (b. l. 30, 31-32, 91-92, 93), taigi, vadovaujantis šiais duomenimis, vienam asmeniui gyvenamojoje patalpoje tektų 3,18 kv. m. (31,89/10) ploto.

Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 83-87) nesutiko su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių. Nurodė, jog 10 miegamųjų vietų ginčo patalpoje yra šiuo metu, tačiau ne ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas paaiškino, kad iki 2016 m. liepos mėnesio 11 būrio 2 brigadoje gyveno 20 žmonių, o vėliau – 16.

Pareiškėjas taip pat tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo mechaninės ventiliacijos, kaupėsi drėgmė. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą (akto redakcija iki 2015-11-01), laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas nurodė, kad patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Higienos normos reikalavimus. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose. Nenustačius atsakovės atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad Pravieniškių PN 2-me sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, todėl šis pažeidimas pripažintinas nustatytu.

Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namuose nebuvo skalbiami drabužiai, neįrengta drabužių džiovykla, dėl ko asmeninius drabužius skalbė rankomis po šaltu vandeniu, o džiovino koridoriuose. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 punktą, kiekvienam būriui turi būti įrengta drabužių ir avalynės džiovykla. Taisyklių 6 punkte numatyta išimtis, jog nesant galimybės įrengti nurodytas patalpas kiekvienam būriui, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Nors atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie atskiros drabužių džiovyklos įrengimą, tačiau nurodė, kad lokalinio sektoriaus atskiroje patalpoje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti drabužius. Drabužių džiovinimo vietos įrengtos ir būrių kieme. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar džiovinant drabužius, ar, kad pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti skalbimo paslaugas. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai iš esmės yra grindžiami deklaratyviais teiginiais.

Pareiškėjo teiginiai dėl šilto vandens netiekimo tinkamai asmeninei higienai palaikyti taip pat atmestini. Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, o pagal Higienos normos HN 76:2010 27 punktą - į sveikatos priežiūros tarnybą, maitinimo įmonę, sanitarinę švaryklą, dušinę, kirpyklą, skalbyklą, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambarius, siuntinių priėmimo patalpas. Nei higienos normoje, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas šilto vandens tiekimas kitose pataisos namų patalpose, šiuo atveju – prausykloje, taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jis negalėjo naudotis karštu vandeniu prausykloje, laikytinos nepagrįstomis.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pataisos namuose veisėsi buitiniai parazitai. Tuo tarpu atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią, paslaugų tiekėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti kenkėjų naikinimą. Nurodo, kad darbai atliekami du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją dėl kenkėjų plitimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Iš atsakovės atstovo į bylą pateikto Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo matyti, kad 11 būryje kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbai buvo atliekami. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodo, kad blakės ir tarakonai naikinami nepakankamai, tačiau remiantis bylos duomenimis nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai nebūtų naikinami (b. l. 41-65). Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų veisimosi, plitimo, netinkamo jų naikinimo gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas pažymėjo, kad maisto kokybė, kaloringumas, porcijų dydis neatitiko nustatytų normų, maisto porcijos buvo per mažos.

Maitinimo pataisos namuose organizavimą, maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose tvarką reglamentuoja Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 patvirtinti asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, valgiaraščiai. Atsakovės į bylą pateikti Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centro 2015-08-05 Tyrimų protokolas Nr. 49888 (b. l. 34-35), Nacionalinio visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2016-03-15 cheminių turimų protokolas (b. l. 33) paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl maisto kokybės ir jo pateikimo galimo neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nes minėtų patikrinimų, atliktų ir pagal nuteistųjų skundus, metu nustatyta, kad duodamo paros maisto davinio energetinė vertė atitinka fiziologines normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose.

Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad pataisos namų administracija gyvenamųjų patalpų ir inventoriaus neremontuoja, patalpose tamsu, nesutvarkyta elektros instaliacija, priešgaisrinė sistema ir pan. Tačiau, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šioje dalyje tik konstatavo savo nuomonę apie pataisos namų veiklą ir kalinimo sąlygas, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas nepaaiškino, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis jam buvo kilęs realus pavojus ar kitos neigiamos pasekmės dėl, jo teigimu, netvarkingos elektros instaliacijos ar priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo. Byloje tokių duomenų nėra. Taip pat nenustatyta, kad dėl, pareiškėjo nuomone, netinkamo apšvietimo, kas, jo teigimu, gadina akis, jis būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus ir jam būtų diagnozuotas regėjimo sutrikimas. Šiuos pareiškėjo argumentus teismas laiko hipotetiniais samprotavimais, kurie nesudaro pagrindo neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.