Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Algio Markevičiaus ir Nataljos Zelionkienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. P. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Teismo vertinimu, Įstatymo nuostatų analizė patvirtina išvadą, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus, bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Įstatymo nuostatų analizė patvirtina išvadą, kad 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinimą. Nepaisant to, pareiškėjui taikant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas, kompetentingam viešojo administravimo subjektui atsiranda pareiga surinkti tokius duomenis, kurie būtų pakankamai informatyvūs, patikimi, objektyvūs ir būtų motyvuotas pagrindas leidimui panaikinti (ABTĮ 56 str.). Minėti bylos duomenys, charakterizuojantys pareiškėją, yra išsamūs, patikimi, objektyvūs ir motyvuoti, kitais duomenimis nepaneigti, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo.

Aiškindamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017, 2020 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020, 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, taip pat jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018).

Pareiškėjas nurodo, jog 2020-05-20 Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020-05-20 nuosprendžiu baudžiamojoje byla Nr. 1-348-564/2020, kurioje pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d., vadovaujantis LR BK 38 str. 1 d. 1-4 p., buvo nutraukta pareiškėjui susitaikius su nukentėjusiuoju, ankstesni teistumai jau išnykę, charakterizuojamas teigiamai.

Teismas pažymi, kad nors 2020-05-20 įsiteisėjusiu Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020-05-20 nuosprendžiu baudžiamoji byla Nr. I-348-564/2020, kurioje pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d., vadovaujantis LR BK 38 str. 1 d. 1-4 p., buvo nutraukta pareiškėjui susitaikius su nukentėjusiuoju, tačiau minėtu nuosprendžiu Marijampolės apylinkės teismas nustatė, kad tarpusavio konflikto metu T. P. tyčia, suvokdamas savo veiksmų neteisėtumą, iš asmeninių paskatų sudavė medine lazda du smūgius nukentėjusiajam į kairės rankos alkūnės sritį bei kairės kojos blauzdos sritį, tokiais veiksmais dėl kūno sužalojimų padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo nuomone, aplinkybė, jog pareiškėjas ne vieną kartą naudojo fizinį smurtą prieš kitą asmenį, dėl ko buvo iškeltos baudžiamosios bylos, teistas už neteisėtą šovinių laikymą, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Visos nurodytos veikos dėl jų pobūdžio (gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui), įpareigojo atsakovą taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Nors baudžiamoji byla buvo nutraukta kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, tačiau taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, t. y. konstatuoti, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nebūtina nustatyti, jog asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti pareiškėjo pažeidimai charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, bei suponavo Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto (B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui; šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus) ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto (leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui) taikymo būtinybę. Nors pareiškėjas nurodo, kad nėra jokių duomenų apie tai, jog jis gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų, ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, tačiau, atsižvelgiant į padarytų pažeidimų pobūdį, pavojingumą bei kitas aplinkybes, nėra pagrindo neabejotinai išvadai, kad pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės ateityje.

Teismas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi sprendime yra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodyta, jog pagal surinktus faktinius duomenis (pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas) matyti, kad T. P. ne karta teistas už smurtines nusikalstamas veikas, taip pat neteisėtą šovinių laikymą, nors 2020-05-20 teismas baudžiamąją bylą nutraukė, tačiau fakto, kad T. P. smurtavo prieš asmenį, tyčia jam padarydamas nesunkius kūno sužalojimus, sukėlusius sveikatos sutrikdymą, paneigti negalima, nustatyti faktai leidžia neigiamai vertinti T. P. elgesį, jo polinkį smurtauti, dėl ko jo negalima laikyti nepriekaištingos reputacijos asmeniu, išdėstytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad pareiškėjas savo elgesiu kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Ginčijamame sprendime taip pat aiškiai nurodytas Įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Pažymėtina, kad vien tai, jog pareiškėjo netenkina skundžiamo sprendimo motyvai ar jų dėstymas, nesuteikia pagrindo pripažinti ginčijamą aktą nemotyvuotu ir jį panaikinti.

Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju atsakovas, išanalizavęs turimus duomenis, aiškiai ir detaliai nurodė panaikinti leidimą motyvus.

Nors pareiškėjas nurodo, kad jis (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės, kur randasi jo vadovaujama įmonė, ir iš kur pareiškėjas kilęs, pirmininkės, tiek Kalvarijos savivaldybės administracijos Kalvarijos seniūnijos, kur jis gyvena, seniūnės yra charakterizuojamas teigiamai, tačiau, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir jam reikštus įtarimus dėl nusikalstamų veikų, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje, turėdamas ginklą. Pareiškėjo interesas naudotis ginklu negali būti svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, dėl kurių patikimumo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimo naudotis ginklu kyla akivaizdžių pagrįstų abejonių.

Pareiškėjas taip pat nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimą Nr. KT-I03-N7/2020, kuris įsigaliojo 2020-12-31, tačiau nagrinėjamoje byloje pastarasis nutarimas nėra aktualus. Šiuo nutarimu buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 142-7261) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; taip pat pripažinta, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija; TAR, 2019-06-28, Nr. 10570) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Tuo pačiu Konstitucinis Teismas to paties nutarimo 28 punkte įtvirtino, kad jeigu įstatymų leidėjas iki tol, kol įsigalios šis nutarimas, nenustatys kitokio, Konstituciją atitinkančio, teisinio reguliavimo, susijusio su leidimų įsigyti, laikyti ar nešiotis Įstatymo 3 straipsnio 6-10 punktuose nurodytus ginklus, B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimu asmenims, teistiems už Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose nurodytus nusikaltimus, spręsdamos dėl tokių leidimų išdavimo šiems asmenims policijos įstaigos turės vadovautis inter alia Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pagal kurį tokie leidimai neišduodami turintiems teistumą asmenims, 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame numatyta galimybė įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, t. y. priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti, laikyti ar nešiotis minėtus ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo), atsižvelgdamos į, be kita ko, nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, turės įvertinti jo keliamą grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, žmogaus teisėms ir laisvėms. Kaip jau minėta, skundžiamas atsakovo sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, įvertinus pareiškėjo situaciją.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, nagrinėjamu atveju ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas bei, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl ir jo teisė turėti šaunamąjį ginklą negali būti iškelta aukščiau visuomenės saugumo tikslo. Ginčijamas sprendimas atitinka esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2021-02-03 sprendimą panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 20- IL-64-00073-e. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.

Pareiškėjas savo skunde išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl jų teismas plačiau nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41, 84 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo T. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.