Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja L. G., teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal N. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties, kuria netenkintas N. C. skundas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus 2014-11-27 nutarimo, kuriuo N. C. pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 4 d., ir nubaustas 150 litų dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus 2014-11-27 nutarime Nr. A11-17347/14-(1.1.56-SM3) nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas N. C. surašytas už tai, kad jis 2014-06-12 11:18 val. Saulėtekio al. 6, Vilniuje, nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 155.5 punkto reikalavimų, nes vairuodamas automobilį AUDI A4 AVANT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo ir paliko jį stovėti Kelių eismo taisyklių draudžiamoje vietoje: ant šaligatvio. Tuo padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - LR ATPK) 124¹ str. 4 d. Nurodė, jog iš pateiktų dokumentų matyti, kad žemės sklypas adresu Saulėtekio al. 2, 4, 6, 8, 10, 12, 22, 26 yra išnuomotas 99 metams Vilniaus universitetui (Nekilnojamojo turto registro Nr. 1/26715). LR Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 155.5 punkte parašyta, kad „Sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai)“. N. C. paskirta 150 Lt bauda.

Nesutikdamas su minėtu nutarimu N. C. jį apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus 2014-11-27 nutarimą Nr. A11-17347/14-(1.1.56-SM3) ir bylą nutraukti. Nurodė, kad su nutarimu nesutinka, kadangi mano, jog administracinės teisės pažeidimo nepadarė, o automobilį paliko leistinoje automobiliams stovėti vietoje. Teigė, kad žemės sklypas, unikalus Nr. 0101-0024-0204, kuriame stovėjo automobilis, t.y. Saulėtekio al. 6, Vilnius, patikėjimo teise yra valdomas Vilniaus Universiteto. Kaip matyti iš prie skundo pateikiamų nuotraukų, darytų prie pastato Saulėtekio al. 6, Vilnius, yra įrengta automobilių stovėjimo aukštelė, kurios danga grįsta betoninėmis plytelėmis. Kadangi automobilių stovėjimo aikštelė yra įrengta aukščiau važiojamosios kelio dalies, todėl yra įrengtas automobiliams pakilti skirtas pandusas (nuožulnus šlaitas). Be to, ši automobiliams stovėti skirta vieta yra pažymėta ženklu „Tik tarnybiniam transportui VU Būstas“. Šis ženklas žymi vietą, skirtą stovėti tiek tarnybiniam, tiek darbuotojų transportui. Administracinio teisės pažeidimo byloje nėra surinkta vienareikšmiškų, objektyvių ir neginčytinų įrodymų, jog jis padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 124¹ str. 4 d. Kelių eismo taisyklių 3 p. (akto redakcija, galiojusi nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11) numatyta, kad transporto priemonių stovėjimo aikštelė (toliau – stovėjimo aikštelė) - teritorija, skirta ar pritaikyta transporto priemonėms stovėti. Asfaltuota danga nėra būtinasis stovėjimo aikštelės požymis. Iš byloje esančių įvykio nuotraukų matyti, jog automobilis stovėjo būtent teritorijoje, kuri skirta ir pritaikyta transporto priemonėms stovėti, t.y. įrengtas automobiliams užvažiuoti skirtas nuožulnus šlaitas, be to, aikštelė pažymėta ženklu „Tik tarnybiniam transportui VU Būstas“. Jo veiksmuose nėra LR ATPK 124¹ str. 4 d. numatyto pažeidimo įvykio ir sudėties bei administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu nutrauktina remiantis ATPK 250 straipsnio l punktu.

2015-01-29 Vilniaus apygardos teisme gautas N. C. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-27 nutartį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Savo skundą apeliantas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos jis buvo nurodęs skunde, adresuotame Vilniaus miesto apylinkės teismui. Taip pat nurodo, jog netinkamai atliktas aikštelės ženklinimas negali būti vertinamas, kaip jo kaltės patvirtinimas, todėl dėl neaiškaus eismo reguliavimo susiformavusią dviprasmišką situaciją teismas turėjo vertinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

2015-03-05 Vilniaus apygardos teisme gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus įgalioto asmens atsiliepimas į apeliacinį skundą, kuriuo prašoma N. C. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-27 nutartį.

Motyvuojamoji dalis

N. C. apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

N. C. padaryta veika kvalifikuota tinkamai.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 4 d. atsako tas, kas sustojo ar stovėjo vietose, kuriose Kelių eismo taisyklės draudžia sustoti ar stovėti (išskyrus šio straipsnio trečiojoje dalyje numatytus sustojimo ir stovėjimo tvarkos pažeidimus), taip pat sustojo ar stovėjo nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų arba važiavimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose.

Nors N. C. savo kaltę neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotrauka, planais, kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog N. C. padarė jam inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą, pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyriaus 2014-11-27 nutarimu ir pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, gi, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-27 nutarties vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nutartį.

Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-27 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šią nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą ir N. C. apeliacinio skundo netenkinti.