Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. L. (anksčiau – P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovei S. Ž. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė S. L. pateikė ieškinį ir atsiliepimą į priešieškinį, kuriais prašė atidalinti jai priklausančią 0,1382 ha dalį iš 0,4782 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal ieškovės pateiktą žemės sklypo padalijimo projektą, kurį 2015-05-25 parengė UAB „Geodeziniai ir topografiniai darbai“, priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal ieškovės siūlomą projektą sklypai būtų atidalinti taisyklingos formos, nereikėtų formuoti naujų kelių. Nors ieškovės siūlomi atidalintini sklypai pailgos formos, tačiau pakankamai platūs namo statybai. Ieškovės siūlomas projektas grindžiamas: 1) abiem šalims patogiu priėjimu-išėjimu į gatvę ir 2) ieškovės kaimynyste su greta esančiu jos dukters žemės sklypu. Be to, pagal atsakovės siūlomą atidalijimo būdą ieškovei reikėtų papildomai investuoti į kelio-pravažiavimo įrengimą. Nurodo, jog šalių 2001-07-31 susitarimas neatitinka sandorių formos reikalavimų, todėl yra negaliojantis.Atsakovė S. Ž. pateikė atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį, kuriais prašė ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti ir atidalinti žemės sklypą pagal atsakovės siūlomą projektą, kurį 2016-08-03 parengė UAB „Geoplėtra“, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovei perkant dalį žemės sklypo, šalys sudarė ir susitarimą dėl būsimų sklypo ribų, įskaitant ir susitarimą, kad atsakovė skirs ieškovei du arus žemės keliuko-pravažiavimo įrengimui, tačiau jau po vieno mėnesio nuo susitarimo sudarymo ieškovei ėmė patarinėti kita duktė, kuri pakeitė ieškovės pirminius ketinimus. Nurodytą susitarimą pasiūlė ieškovė, todėl atsakovė ir sumokėjo didesnę kainą už perkamą sklypo dalį, t. y. sumokėjo kaip už namų valdą, o ne už žemės ūkio paskirties sklypą. Pagal atsakovės siūlomą atidalijimo projektą sklypų formos labiau taisyklingos, be to, toks projektas atitinka šalių susitarimą, kurio ieškovė neginčijo. Taip pat ieškovė neginčijo ir savo parašo susitarime tikrumo. Atsakovės nuomone, jos perleidžiama dviejų arų žemės dalis ieškovės keliuko-pravažiavimo įrengimui pakankamai kompensuoja ieškovės būsimas išlaidas keliuko įrengimui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-10-14 sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino ir atidalino atsakovei S. Ž. ir ieškovei S. L. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal atsakovės pateiktą žemės sklypo sprendinių planą, kurį 2016-08-03 parengė UAB „Geoplėtra“, atsakovei S. Ž. nuosavybės teisėmis skiriant 3 200 kv. m. sklypo dalį, plane pažymėtą „B“, o ieškovei S. L. nuosavybės teisėmis skiriant 1 582 kv. m. sklypo dalį, plane pažymėtą „A“ kartu su sklypo dalimi, kuri plane pažymėta kaip „kelias“, priteisė atsakovei S. Ž. iš ieškovės S. L. 831,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, jog kartu su atsiliepimu į ieškinį atsakovė pateikė 2001-07-31 šalių pasirašytą dokumentą, kuriame ne tik nurodytos atsakovės perkamo 34 arų sklypo ribos, bet ir pasirašytas ieškovės sutikimas su šiomis ribomis. Ieškovė neginčijo atsakovės pateikto įrodymo jo tikrumo ar fiktyvumo prasme, todėl teismas sprendė, kad atsakovės pateiktas 2001-07-31 dokumentas neturi valios trūkumų. Teismas pažymėjo, kad šalių pasirašytame 2001-07-31 dokumente aiškiai išreikšta atsakovės valia dėl jos sklypo ribų, taip pat aiškiai išreikštas ieškovės sutikimas su šiomis ribomis. Tokį atsakovės valios dėl sklypo ribų išreiškimą ir ieškovės sutikimą su šia atsakovės valia teismas vertino kaip šalių susitarimą dėl atsakovei skirtino sklypo ribų. Taigi, 2001-07-31 sandoris, teismo vertinimu, pakankamai patvirtina atsakovės argumentus, kad jau tuo metu šalys buvo suderinusios atsakovės (atidalintino) sklypo ribas. Toks susitarimas nepriskirtinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems daiktinių teisių perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriams, nevertintinas ir kaip sklypo atidalijimo sandoris, nes šiuo atveju šalys susitarė būtent tik dėl atsakovės sklypo ribų ir net nesiėmė tartis dėl kitų (CK 6.162 straipsnio 2 dalies prasme antraeilių) atidalijimo sąlygų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad toks susitarimas negali būti kvalifikuojamas kaip preliminarioji sutartis dėl būsimo sklypo atidalijimo, nes šiuo atveju susitarimo dalykas pakankamai siaurai apibrėžtas būtent susitarimu tik dėl atsakovės sklypo ribų, todėl ginčo santykiams nėra prielaidų taikyti CK 6.165 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtintų nuostatų. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad 2001-07-31 susitarimui įstatymai neįtvirtino privalomos notarinės formos, todėl atmetė ieškovės argumentus, kad 2001-07-31 sandoris neva neatitinka įstatymų keliamų formos reikalavimų ir todėl yra negaliojantis.Padarius išvadą, kad šalių 2001-07-31 susitarimas nėra negaliojantis, teismas sprendė, jog atsakovė turi teisę reikalauti nurodyto susitarimo įgyvendinimo, o ieškovė turi atitinkamą pareigą įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą, t. y. sutikti, kad atsakovės sklypo ribos atitiktų šalių 2001 m. sulygtas ribas (CK 6.156 straipsnio 3, 6 dalys, 6.189 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas, kurios šalies pateiktas atidalijimo projektas daugiausiai atitinka šalių 2001 m. suderintą valią, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, anot atsakovės, šalių 2001-07-31 susitarimas sudarytas remiantis tuo metu turėtu žemės sklypo planu ir jame nurodytais sutartiniais ženklais. Teismas darė išvadą, kad būtent atsakovės pateiktas atidalijimo projektas daugiausiai atitinka 2001-07-31 susitarime apibrėžtas atsakovei tenkančio sklypo ribas-formą. Šia prasme teismas darė išlygą, kad sudarant šį susitarimą, šalims dėl techninio pobūdžio priežasčių buvo sudėtinga tiksliai įvardyti nuo taško 7 iki taško 10 sklypo ribos ilgį, kuriam nustatyti būtina tiksliai pamatuoti ir nubrėžti atidalintinų sklypų ribas pagal kiekvienam jų tenkantį tikslų plotą ir sklypo formą. Šalių 2001-07-31 susitarime išreikštos valios dėl atsakovės sklypo ribų nepaneigia atsakovės pateiktame atidalijimo projekte nurodyta sklypo dalis, kurią atsakovė sutinka neatlygintinai perleisti ieškovei kelio-pravažiavimo įrengimui. Tokio pločio kelio ir tokios sklypo dalies neatlygintinis perleidimas ieškovei, teismo vertinimu, pakankamai kompensuoja ieškovės galimas investicijas į kelio-pravažiavimo įrengimą. Taigi, tokia atidalintinų sklypų forma ir jų konkreti vieta negali būti vertinama kaip ieškovei siurprizinė, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus atitinkamus ieškovės argumentus, kuriais apeliuojama į „neprognozuotas-papildomas“ investicijas kelio įsirengimui. Jau vien šių motyvų visuma, teismo vertinimu, teikia pakankamą pagrindą žemės sklypus atidalinti būtent pagal atsakovės pateiktą atidalijimo projektą. Teismas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės siūlomi atidalinti sklypai būtų gerokai pailgesnės formos. Taigi, pagrindą tenkinti priešieškinio, o ne ieškinio reikalavimus, teikia dar ir tai, kad atsakovės siūlomi atidalinti sklypai yra gerokai taisyklingesnės formos.Teismas pažymėjo, kad nors tokį itin netaisyklingos formos sklypą ieškovė prašo atidalinti jai pačiai ir todėl tai negalėtų būti vertinama kaip ieškovės interesų pažeidimas, tačiau tokia ieškovės valios išraiška akivaizdžiai parodo, jog tokiu atidalijimu ieškovė siekia ne tiek savo asmeninių-individualių, kiek kaimyninio sklypo savininkės, t. y. ieškovės dukters A. I. interesų patenkinimo, t. y. sudaryti galimybes ieškovei atidalinto sklypo dalį ateityje prijungti prie ieškovės dukters sklypo. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgimas į ginče nedalyvaujančio asmens interesus neadekvačiai ir neproporcingai pažeistų ginče dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą. Be to, teismas laikė itin svarbia ir tą aplinkybę, kad ieškovės duktė nuosavybės teises į gretimą sklypą įgijo dar 1999-09-03, t. y. beveik prieš du metus iki šalims sudarant 2001-07-31 susitarimą. Tai reiškia, kad su atsakovei skirtino sklypo ribomis ieškovė 2001-07-31 sutiko jau žinodama, kad toks atsakovės sklypas ribosis su ieškovės dukters sklypu. Taigi, ieškovės dukters kaimynystė negali būti vertinama kaip nauja faktinė aplinkybė, kuri neva atsirado po 2001-07-31 susitarimo. Todėl nėra prielaidų konstatuoti, kad po 2001-07-31 susitarimo sudarymo būtų iš esmės pasikeitusios kokios nors reikšmingos aplinkybės, kurios pakeistų šalių prisiimtų sutartinių įsipareigojimų pusiausvyrą (CK 6.204 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė S. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2016-10-14 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovė išreiškė abejones, ar ant 2001-07-31 susitarimo tikrai yra jos parašas, ieškovė išreiškė abejones ir dėl to, ar tikrai ji pasirašė būtent po tokiu tekstu, kurį pateikė atsakovė, tačiau teismas šių ieškovės išsakytų abejonių nevertino. Be to, byloje buvo pateikta tik 2001-07-31 susitarimo kopija, iš kurios ieškovei ginčyti savo parašo tikrumą ir pasirašyto teksto autentiškumą nebuvo galimybių. Tuo tarpu iš atsakovės 2001-07-31 susitarimo originalo teismas nepareikalavo.Ieškovės manymu, 2001-07-31 šalių pasirašytas susitarimas neatitinka sandorių formos reikalavimų, todėl yra negaliojantis ir juo remtis atidalijant žemės sklypus nebuvo galima. 2001-07-31 sandoris patenka į CK 1.74 straipsnyje išvardytų sandorių apimtį. Teismas pažeidė CK 1.74 straipsnį ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ŽĮ) 14 straipsnį. 2001-07-31 susitarimas turėtų teisinę galią, jeigu jis būtų buvęs įtrauktas į pagrindinę notarinę 2001-07-31 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį arba kaip atskiras sandoris būtų buvęs įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka.Ginčo susitarimo tekstas nėra aiškus ir nesudaro sąlygų išvadai, kad šalys tokiu susitarimu susitarė dėl atidalijamo sklypo ribų būtent pagal atsakovės pateiktą projektą. Nors atsakovė, teikdama priešinį ieškinį, prie susitarimo pridėjo J. P. PĮ parengtą žemės sklypo planą ir nurodė, jog susitarimas buvo parengtas vadovaujantis šiuo žemės sklypo planu, tačiau nei pačiame susitarime, nei jo prieduose, minėtas planas nėra įvardintas, o ant paties atsakovės pateikto žemės sklypo plano nėra susitarimo šalių parašų, patvirtinančių, kad būtent šio plano pagrindu buvo sudarytas susitarimas.2001-07-31 susitarime nebuvo jokių nuorodų ar užuominų apie naujo kelio, reikalingo privažiuoti prie ieškovės sklypo, įrengimą. Nors nagrinėjant bylą teisme atsakovė nurodė, kad dėl kelio įrengimo buvo atskiras susitarimas, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė.Tai, kad abi šalys 2001-07-31 susitarimo niekada nevertino ir nesuprato būtent kaip atsakovės įsigyjamos sklypo dalies atidalijimo ribų nustatymo, patvirtina ir jų konkliudentiniai veiksmai.Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nurodė, jog ji sumokėjo didesnę kainą už perkamą sklypo dalį. Šias atsakovės nurodytas aplinkybes paneigia byloje esantys ir kartu prie šio apeliacinio skundo pridedami nauji įrodymai.Vien tai, kad atsakovės siūlomi atidalijimo projektai būtų kiek taisyklingesnės formos nei ieškovės nesudaro pagrindo tenkinti atsakovės prašymą, kadangi toks teismo sprendimas neatitinka formuojamos teisminės praktikos.Atidalindamas žemės sklypus pagal atsakovės pateiktą projektą, teismas atsižvelgė tik į jų plotą, bet nevertino atidalintinų žemės sklypų lygiavertiškumo ribojimų apsaugos zonos atžvilgiu. Ieškovės siūlomas atidalijimo projektas racionalesnis, kadangi: 1) taip atidalinti žemės sklypai būtų taisyklingos formos, 2) nereikėtų formuoti naujų kelių, 3) sklypai pailgos formos, tačiau pakankamai platūs namo statybai, 4) abiem šalims būtų išėjimas į gatvę, 5) ieškovė išsaugotų kaimynystę su jos dukters žemės sklypu, 6) būtų išvengta papildomų išlaidų investuojant pinigus į kelio-pravažiavimo įrengimą arba atsakovė išsaugotų nuosavybės teisę į visą šiuo metu turimą žemės sklypo plotą.Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tik proceso pabaigoje ieškovei buvo pakviestas vertėjas, nors iš teismo posėdžių garso įrašo akivaizdu, kad ieškovė sunkiai suprato jai užduodamus klausimus, o dar sunkiau buvo formuluoti atsakymo į klausimus ir duoti paaiškinimus. Todėl byloje padarytas esminis proceso teisės pažeidimas, kuris galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.Atsakovė S. Ž. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad vertindamas 2001-07-31 susitarimo teisinę reikšmę, teismas vadovavosi CK 1.93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma.Notarės akivaizdoje buvo pasirašytas 2001-07-31 susitarimas, kuriame tiksliai nustatyta perkamo žemės sklypo dalis. Tai, kad ant J. P. parengto žemės sklypo plano nėra šalių parašų, patvirtinančių, kad būtent šio plano pagrindu buvo sudarytas susitarimas ir kad pačiame susitarime nėra minėtas planas nėra įvardintas, nedaro jo negaliojančiu.Žemės sklype jokia ūkinė veikla, išskyrus sklypo priežiūrą, nebuvo ir šiuo metu nevykdoma.Esant mažai žemės sklypų pasiūlai Vilniaus mieste, atsakovė ieškovei sumokėjo už žemės sklypą, kaip už namų valdą. Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta mažesnė kaina ieškovės prašymu, nes tuo metu ieškovė pardavė net keletą sklypų bei siekė išvengti privalomai mokėtinų mokesčių.?Bylos nagrinėjimo metu tiek teismui, tiek ieškovei apžiūrėti buvo pateiktas 2001-07-31 susitarimo originalas, ieškovė neginčijo nei pateikto įrodymo, nei jo tikrumo ar fiktyvumo prasme.UAB „Geoplėtra“ projekte nėra išskirta apsauginė zona, nes šiame sklype nėra keliami jokie specialūs apsaugos reikalavimai, todėl tokie ieškovės teisės pažeistos nėra.Viso proceso metu ieškovei buvo suteikta teisė naudotis vertėjo pagalba ir ja naudojosi. Be to, ieškovei atstovavo advokatas, kuris užtikrino tinkamą ieškoves atstovavimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2001-07-31 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir 2001-07-31 atsakovės pasirašyto raštelio kopijas. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Įvertinusi naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui priežastis bei susipažinusi su naujais įrodymais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nauji įrodymai galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl šiuos naujus įrodymus – 2001-07-31 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir 2001-07-31 atsakovės pasirašyto raštelio kopijas – atsisako priimti.Byloje nustatyta, jog ieškovei S. L. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 1382/4782 dalys, o atsakovei S. Ž. – 3400/4782 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Į bylą pateiktas 2001-07-31 ieškovės ir atsakovės rašytinis susitarimas dėl aukščiau nurodyto, atsakovės 2001-07-31 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-4791 įsigyto, žemės sklypo ribų, susitarimas notariškai patvirtintas nėra.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Ieškovės teigimu, 2001-07-31 šalių pasirašytas susitarimas neatitinka sandorių formos reikalavimų, todėl yra negaliojantis ir juo remtis atidalijant žemės sklypus nebuvo galima. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu sutinka. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose, o 3 dalyje – kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. 2001-07-31 susitarimo pasirašymo metu galiojusio CK (redakcija, galiojusi nuo 2001-07-01 iki 2013-02-28) 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, jog notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2001-07-31 susitarimas nepriskirtinas CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems daiktinių teisių perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriams, tačiau motyvų, kodėl susitarimas, kuriuo sklypo bendrasavininkiai susitaria dėl atidalintino sklypo ribų, nepatenka, į sandorių, nurodytų CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte ratą, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2001-07-31 susitarimas turėtų būti traktuojamas esant daiktinių teisių suvaržymo sandoriu, kadangi susitarimas dėl atidalintino žemės sklypo ribų suvaržo susitarimo šalių daiktinę – bendrosios dalinės nuosavybės – teisę, t. y. tuo atveju, jei šis susitarimas galiotų, šalys negalėtų nevaržomai įgyvendinti savo bendrosios dalinės nuosavybės teisės į žemės sklypą, pavyzdžiui, atidalinti sklypą kitokiu nei nustatyta susitarime būdu. Ši išvada sąlygoja, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas spręsti, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, 2001-07-31 šalių pasirašytas susitarimas neatitinka CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktu tokio tipo sandoriams nustatytos notarinės formos reikalavimo, kas implikuoja, jog vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, 2001-07-31 susitarimas negalioja ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad 2001-07-31 susitarimas galioja, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, o dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis).Apeliacinės instancijos teismas atskirai pažymi, jog 2001-07-31 susitarimo formos atitiktis įstatymo reikalavimams negali būti vertinama, vadovaujantis susitarimo sudarymo metu galiojusiu ŽĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2001-01-01 iki 2001-08-17). Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi ginčo sandorį ŽĮ 15 straipsnio 2 dalies 2 punkto, nustatančio, jog įstatymų nustatyta tvarka gali būti sudaromi šie žemės sandoriai: privačios žemės sklypų pirkimas ir pardavimas, dovanojimas, mainai, nuoma, panauda, įkeitimas, susitarimai dėl servitutų, kontekste, t. y. 2001-07-31 susitarimas negali būti laikomas žemės sandoriu pagal cituotą nuostatą, nes jo požymių visuma neatitinka nė vieno iš ŽĮ 15 straipsnio 2 dalies 2 punkte išvardintų sandorių. Nepripažinus ginčo sandorio žemės sandoriu, pastarajam negali būti taikomi ir žemės sandoriams keliami formos reikalavimai, įtvirtinti ŽĮ 14 straipsnio 1 dalyje.Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog aukščiau identifikuotas proceso teisės normų pažeidimas – 2001-07-31 susitarimo pripažinimas esant galiojančiu – sąlygojo nagrinėjamos bylos procesinę baigtį. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šalių 2001-07-31 susitarimui esant galiojančiam, atsakovė turi teisę reikalauti nurodyto susitarimo įgyvendinimo, o ieškovė turi atitinkamą pareigą įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą, t. y. sutikti, kad atsakovės sklypo ribos atitiktų šalių 2001 m. sulygtas ribas, t. y. pirmosios instancijos teismas sprendimą byloje priėmė įvertinęs ir nusprendęs, kurios šalies pateiktas žemės sklypo atidalijimo projektas daugiausiai atitinka šalių 2001-07-31 susitarimu suderintą valią. Taigi, pripažinus, kad 2001-07-31 susitarimas negalioja, teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja didelė tikimybė, jog remiantis šiuo susitarimu priimtas procesinis sprendimas yra neteisingas. Nagrinėjamu atveju į bylą šalių pateikti žemės sklypo atidalijimo projektai turėtų būti vertinami ne pagal jų atitiktį 2001-07-31 susitarimo turiniui, o pagal įstatymo nustatytus reikalavimus bei šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą yra pažymėta, kad bendraturčio teisė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės turi būti įgyvendinama laikantis proporcingumo ir bendraturčių interesų derinimo bei pusiausvyros principų. Atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės siekiantis bendraturtis turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias, nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Kiti bendraturčiai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-09-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005-11-04 nutartis, priimta Nr. 3K-3-485/2005). Šiame kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, jog tinkamas, t. y. pagal įstatymo nustatytus reikalavimus bei šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, ginčo žemės sklypo atidalijimo projektų vertinimas pirmosios instancijos teismo atliktas nebuvo, kas sąlygojo, jog liko neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, taip pat patikrinant absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau dėl objektyvių priežasčių ir esminių procesinės teisės normų pažeidimų, grąžinti tokią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo apeliacinės instancijos teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Šioje nutartyje nurodytas tinkamas ginčo žemės sklypo atidalijimo projektų vertinimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos išnagrinėjimą visa apimtimi, o tai neatitiktų apeliacijos tikslų, apribotų šalių teisę į apeliaciją. Taigi, dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas yra tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Ieškovė teigia, jog nagrinėjamoje byloje buvo pažeista proceso kalbos taisyklė, nes nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tik proceso pabaigoje ieškovei buvo pakviestas vertėjas. Teisėjų kolegija su šiuo ir jį detalizuojančiais ieškovės argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos konstitucijos 117 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Ši konstitucinė nuostata detalizuojama CPK 11 straipsnyje nustatančiame, jog teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba (1 dalis). Asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis teismo procese (2 dalis). Už vertėjo paslaugas teismo posėdžio metu atlyginama iš valstybės biudžeto (3 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, jog byla išnagrinėta vertėjaujant vertėjai I. P.. Aplinkybė, jog pirmajame (2016-07-22) teismo posėdyje, kuris buvo atidėtas, nedalyvavo vertėjas, kai teismo posėdyje dalyvavo ieškovė ir jos atstovas advokatas, kurie vertėjo neprašė, nesudaro pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas padarė CPK 11 straipsnio pažeidimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi skundžiamas teismo sprendimas yra naikinamas ir byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, bylą išnagrinėjus iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovės S. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.