Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-03-15 · Civilinė byla Nr. e2-362-178/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-09-29Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2018-03-15Lietuvos apeliacinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2019-03-19Lietuvos apeliacinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2020-05-07Lietuvos apeliacinis teismas
  5. KasacijaNutartis · 2021-04-02Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  6. Apeliacija2021-05-06Lietuvos apeliacinis teismas
  7. KasacijaNutartis · 2021-08-05Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-15
Bylos Nr.
e2-362-178/2018
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02283-2015-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Poškus
Atsakovas
akcinės bendrovės „SANTRA“
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-362-178/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02283-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „SANTRA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties, kuria padidintas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „SANTRA“, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto padidinimo. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „SANTRA“ 49 209,53 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą su materialiosiomis palūkanomis už naudojimąsi valstybine žeme 2005–2014 metais ir procesines palūkanas. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės 49 209,53 Eur vertės nekilnojamuosius daiktus, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis.Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi ieškovės reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo 49 209,53 Eur vertės atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir / ar kilnojamąjį turtą, uždrausdamas jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę; tik nesant (trūkstant) tokio turto, nutarė areštuoti atsakovės pinigines lėšas ir ar turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos; leido iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas. Ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 55 191,12 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą su materialiosiomis palūkanomis už naudojimąsi valstybine žeme 2005–2016 metais ir procesines palūkanas. Siekdama užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ieškovė prašė pakeisti atsakovei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto arešto – mastą ir areštuoti atsakovės 55 191,12 Eur vertės nekilnojamuosius daiktus, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis. Atsakovė AB „SANTRA“ atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių apimties padidinimo, nes ieškovė neįrodė pirminių ir patikslintų reikalavimų tikėtino pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi prašymą tenkino ir 5 981,59 Eur padidino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, nurodydamas ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimams užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 55 191,12 Eur vertės atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą; nesant ar nepakankant atsakovės kilnojamojo ir / ar nekilnojamojo turto, nutarė areštuoti atsakovės turtines teises ir pinigines lėšas, esančias bankų ir / ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, uždrausdamas disponuoti, kitaip suvaržyti turtą,, leisdamas atsakovei iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškove pagal pareikštą ieškinį.Teismo vertinimu, ieškovės išdėstytos aplinkybės bei byloje esantys rašytiniai įrodymai neleidžia daryti išvados, kad ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas ir dėl to nebūtų galima taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.Nagrinėjamu atveju ieškovės patikslintu ieškiniu prašoma priteisti suma laikytina didele. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindo teigti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė AB „SANTRA“ (toliau – apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. ir 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimis. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad ieškovė nepagrindė savo reikalavimų taip, kaip to reikalauja proceso ir materialiosios teisės normos bei teismų praktika, nors būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atliko teisėtus veiksmus, sukeliančius apeliantei prievolę mokėti už naudojimąsi valstybine žeme. Ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, kokiais būtent žemės plotais naudojosi apeliantė, kad su apeliante buvo tariamasi dėl naudojimosi žeme ir kad apeliantė naudojosi didesniu žemės plotu, nei užima jos statiniai. Žemėtvarkos institucijos keitė apeliantei priskirtą plotą nuo 6 017 iki 1 525 kv. m.Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padidino laikinųjų apsaugos priemonių mastą. Atskirajame skunde pateikiami argumentai neleidžia pagrįstai abejoti ieškinio pagrįstumu. Apeliantė negrindžia savo atskirojo skundo argumentais, kad ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Priešingai, ieškovė savo ieškinį grindžia kompetentingos institucijos priimtais aktais, kurie nebuvo pripažinti negaliojančiais. Šiuose aktuose buvo nustatytas apeliantės faktiškai naudojamas žemės plotas, už kurį ir buvo apskaičiuotas įsiskolinimas. Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su jai priskirto žemės sklypo plotu, savaime nereiškia, jog ieškinys yra nepagrįstas. Apeliantė nepateikia jokių įrodymų, kad ginčo laikotarpiu naudojosi tik žemės plotu, kurį užima jai priklausantys statiniai, t. y. 1 194,41 kv. m. Tokia apeliantės pozicija prieštarauja teismų praktikai, suformuotai Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-655-755/2015. Be to, apeliantės pozicija dėl jai reikalingo žemės ploto dydžio yra nenuosekli. Apeliantė kvestionuoja laikinąsias apsaugos priemones visa apimtimi, nors gali ginčyti tik Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį, kuria buvo padidintas laikinųjų apsaugos priemonių mastas. Trečiasis asmuo NŽT atsiliepime į atskirąjį skundą prašo dėl jo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Be to, svarbu, kad teismas užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nors atskirajame skunde apeliantė prašo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. ir 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimis, tačiau pažymėtina, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą iš esmės, dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu (CPK 149 straipsnio 1 ir 3 dalys). Be to, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, negali būti apeliacijos dalykas, nes ši nutartis CPK nustatyta tvarka nebuvo apskųsta ir įsiteisėjo. Taigi apeliacijos dalyką šiuo atveju sudaro pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties, kuria buvo padidintas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atskirasis skundas netenkintinas.CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Šios proceso teisės normos taikomos sprendžiant ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo arba padidinimo.Nagrinėjamu atveju skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumas grindžiamas tuo, kad ieškovė nepagrindė savo reikalavimų, t. y. apeliantės teigimu, nei ieškinys, nei patikslintas ieškinys, kuriuo buvo padidinta ieškinio suma, nėra tikėtinai pagrįstas. Jokių kitų skundžiamos teismo nutarties panaikinimo pagrindų apeliantė atskirajame skunde nenurodo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad jos nepaneigia skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo.Teismas, spręsdamas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, t. y. turi ieškinio pagrįstumą vertinti tik (ne)tikėtinumo aspektu (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo.2017 m. lapkričio 2 d. ieškovė 5 981,59 Eur padidino ieškinio sumą (nuo 49 209,53 iki 55 191,12 Eur), nes siekia, kad toje pačioje byloje, kurios nagrinėjimas užtruko, jai būtų priteistas valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimas su palūkanomis už naudojimąsi valstybine žeme ne tik 2005–2014 metais, tačiau ir 2015–2016 metais. Patikslintame ieškinyje yra nurodyti argumentai bei pateikti juos pagrindžiantys dokumentai, kurie, ieškovės manymu, patvirtina patikslinto reikalavimo pagrįstumą, taip pat pateiktas patikslinto ieškinio reikalavimo apskaičiavimo detalizavimas. Šiuo atveju apeliantės atskirajame skunde dėstomi argumentai, susiję su ieškovės pateiktų įrodymų (ne)pakankamumu, (ne)patikimumu ir jų vertinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl negali būti nagrinėjami šioje proceso stadijoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra akivaizdžių duomenų, kad patikslintas ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus ieškovei teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Priešingai, iš Lietuvos teismų informacinė sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės išnagrinėjęs ieškovės patikslintą ieškinį, 2018 m. sausio 8 d. sprendimu jį tenkino. Nors šis teismo sprendimas dar neįsiteisėjęs, jis neabejotinai yra reikšmingas sprendžiant dėl preliminaraus patikslinto ieškinio pagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu (CPK 144 straipsnio 1 dalis), nes patvirtina, kad patikslintas ieškinys, preliminariai vertinant, yra pagrįstas. Dėl anksčiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartis, kuria buvo padidintas taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Alvydas Poškus