Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-5909-841/2016, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja L. V. prašė iškelti jai bankroto bylą. Nurodė, kad yra nemoki, negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų kreditoriams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškimą ir jį su priedais grąžino pareiškėjai.

Teismas nurodė, kad pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pateikimo momentu pareiškėja ir jos sutuoktinis turi nuolatinį darbą pagal neterminuotas darbo sutartis Vokietijoje, yra neterminuotai išsinuomoję būstą, išsirūpinę vaikams pašalpas. Pažymėjo, kad jokių turtinių, darbinių ar verslo ryšių, nekilnojamojo turto Lietuvos Respublikoje neturi, todėl sprendė, jog pareiškėjos gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, dėl to pareiškėjos pareiškimas neteismingas Šiaulių apylinkės teismui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdama Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį, apeliantė (pareiškėja) L. V. prašo teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, į Vokietiją ji išvyko laikinai dėl iškilusių finansinių sunkumų, o pagerėjus finansinei situacijai ketina grįžti į Lietuvą.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka negauta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės (pareiškėjos) L. V. atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje keliamas teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Nutarties neteisėtumą apeliantė iš esmės grindžia dvejopo pobūdžio aplinkybėmis: teigia, kad jos gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje, ir pažymi, jog į Vokietiją ji išvyko laikinai dėl iškilusių finansinių sunkumų, o, pagerėjus finansinei situacijai, ketina grįžti į Lietuvą, t. y. savo interesų vietą ji nurodo Lietuvos Respubliką.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau FABĮ 4 straipsnio 1 dalyje) nurodyta, kad fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ( toliau -CPK ) nustatyta tvarka. Pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalį fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą; šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau-CK) 2.12 straipsnio 2 dalis). CK 2.16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena; asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose ir tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą.

Pasisakydamas dėl apeliantės nurodytų aplinkybių dėl gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvos Respublikoje, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant apie asmens gyvenamąją vietą negalima vadovautis vien gyvenamosios vietos duomenimis gyventojų registre tuo atveju, jeigu asmuo gyvena keliose vietose. Teismo išvadas patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2015-05-01, jos sutuoktinis – nuo 2014-10-20 dirba Vokietijoje pagal neterminuotas darbo sutartis, šeima pagal neterminuotą nuomos sutartį nuomojasi būstą. Taigi pareiškėja daugiau kaip vienerius metus iki pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo pateikimo teismui (2016-05-18) gyveno Vokietijoje. Pažymėtina, kad pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą gyvenamąją vietą privalo deklaruoti Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui. Asmenys, išvykstantys iš Lietuvos ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui, deklaruoja apie gyvenamosios vietos pakeitimą per 7 darbo dienas iki išvykimo (10 straipsnio 2 dalis). Taigi tai, kad pareiškėja nesilaikė prieš tai minėto imperatyvaus reikalavimo ir nedeklaravo išvykimo iš Lietuvos Respublikos, nesuponuoja išvados, jog Gyventojų registro pažymoje nurodytas pareiškėjos gyvenamosios vietos adresas pats savaime parodo jos realią gyvenamąją vietą.

Teismo vertinimu, apeliantės skundo teiginiai, kad, pagerėjus finansinei situacijai, ji ketina grįžti į Lietuvą, yra deklaratyvūs. Apeliantė skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad visa apeliantės šeima šiuo metu yra Vokietijoje, vaikams paskirtos pašalpos, sutuoktiniai dirba pagal neterminuotas darbo sutartis, darbdaviams pareiškėja ir jos sutuoktinis kaip savo gyvenamąją vietą nurodo adresą Vokietijoje, jokių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų pareiškėja ir jos sutuoktinis Lietuvos Respublikoje neturi. Taigi negalima teigti, kad šiuo metu pareiškėjos asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta yra Lietuvos Respublikoje.

Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai įvertino objektyviuosius (asmens turto, darbo vieta, šeimos gyvenamoji vieta ir pan.) ir subjektyviuosius (asmens nuomonė) kriterijus ir padarė pagrįstą išvadą dėl pareiškėjos gyvenamosios vietos. Kiti skundo teiginiai, įvertinant jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.