Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje kamerų tipo patalpose, aukščiau paminėtais atskirais laikotarpiais (buvusiais per laikotarpį nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2019 m. sausio 4 d.), pažeidžiant higienos normas: netinkamo apšvietimo, vėdinimo, langų neuždengimo užuolaidomis, palatų neaprūpinimo kietuoju inventoriumi (nebuvo stalo, kėdžių, taburečių, pakabų), neaprūpinimo virduliu, dėl išduotų pižamų ir striukės netinkamos būklės, dušų ir sanitarinių mazgų nepritaikymo neįgaliesiems, neaprūpinimo higienos priemonėmis, guminių kilimėlių ir grotelių neįrengimo, netinkamų daiktų laikymo sąlygų bei laiko praleisto laikino sulaikymo kameroje, dėl pateikto netinkamo maisto.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog gyvenamojoje patalpoje, kurioje jis buvo laikomas nebuvo stalo, kėdžių, taburečių, pakabų, nebuvo virdulio, todėl negalėjo pasidaryti arbatos, kavos, užsigerti paduotus vaistus.

Atkreiptinas dėmesys, jog Higienos normos HN 47:2011 21 punktas nenumato stalų įrengimo ligoninės gyvenamojoje patalpoje, bei aprūpinimo virduliu, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pareiškėjo teiginiai, jog jis negalėjo pasidaryti arbatos, kavos, net užsigerti vaistų vandeniu vertinami kaip deklaratyvūs. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas skundėsi ligoninės administracijai, skunde taip pat nenurodė aplinkybių, jog būtų prašęs personalo karšto vandens, ar vandens vaistams užsigerti, ir tokių veiksmų atsakovės atstovas nebūtų atlikęs. Taip pat skunde neindividualizuota, kokią žalą jis patyrė būtent dėl to, kad palatoje neįrengtas stalas, ar nebuvo virdulio. Pažymėtina, jog pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas 2017 m. birželio 7 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Normos), aprūpinimas elektriniais virduliais numatytas tik kalėjimų ir areštinių kamerose, pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Iš atsakovės atstovo pateiktų rašytinių įrodymų – fotonuotraukų (b.l. 126, 129, 131, 133-134) nustatyta, jog palatose Nr. 301, 208, 204, 104 (jose ginčo laikotarpiu buvo gydomas pareiškėjas) yra įrengta pakaba drabužiams pasikabinti, lova, spintelė, pastatytos taburetės, todėl šiais įrodymais paneigiami pareiškėjo nurodyti pažeidimai dėl netinkamo kietojo inventoriaus kameroje įrengimo. Taip pat iš pateiktų fotonuotraukų nenustatyta, jog prie lovų įrengtos spintelės yra tokio dydžio, kad nebūtų galima valgyti, skaityti ir rašyti, todėl šie pareiškėjo teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs. Pareiškėjo pateiktame Visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių skyriaus 2019 m. kovo 4 d. rašte Nr. (2-22 4.80)2-10454 (b.l. 148-150) nurodyta, jog patikrinimo metu nustatyta, jog palatoje Nr. 208 spinta buvo techniškai netvarkinga, be kabyklų drabužiams. Tačiau pats pareiškėjas skunde šios aplinkybės nenurodo ir iš tokių veiksmų žalos nekildina. Kita vertus, reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas ligoninėje, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas šioje dalyje veikė netinkamai.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad palatoje buvo netinkamas apšvietimas, vėdinimas.

Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - ir HN 134:2015) 14 punkte nustatyta, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, natūralaus apšvietimo koeficiento ši higienos norma nereglamentuoja. Higienos normos 17 punkte numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, kad dirbtinis apšvietimas buvo įrengtas laikantis teisės aktų reikalavimų, oro temperatūra atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Iš byloje pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. spalio 31 d. patikrinimo akto Nr. (2-22 4.80)PA-7680 (b.l. 51-57) nustatyta, jog patikrinimo metu buvo vertinama dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 208 (joje buvo gydomas ir pareiškėjas), ir nenustatyti pažeidimai dėl apšvietos bei oro judėjimo greičio (apšvieta buvo 210 lx, oro judėjimo greitis 0,16 m/s). Nors šis patikrinimas atliktas 2018 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais, o pareiškėjas palatoje Nr. 208 buvo laikomas gruodžio – sausio mėnesiais, tačiau teismo vertinimu aplinkybės dėl apšvietos ir oro judėjimo greičio negalėjo esminiai skirtis. Byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas negalėjo atsidaryti lango, tokiu būdu išvėdindamas palatos patalpas. Be to, pats pareiškėjas teismui pateikė minėtą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių skyriaus raštą, iš kurio nustatyta, jog palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta pažeidimų dėl gyvenamųjų patalpų išvėdinimo. Teismo nuomone pareiškėjo argumentai, jog dirbtinė apšvieta ir vėdinimas neatitiko teisės aktų reikalavimų vertinami kaip subjektyvi jo nuomonė, kadangi byloje nepateikta jokių paaiškinimų, kaip jis apskaičiavo dirbtinę apšvietą, kaip apskaičiavo oro judėjimo greitį. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos apšvietos, vėdinimo vertintini kaip nepagrįsti, todėl atmestini.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl neįrengtų užuolaidų ant langų, teigdamas, kad dienos metu nebuvo apsaugotas nuo tiesioginių saulės spindulių, o nakties metu – nuo naktinio apšvietimo. Savo argumentams pagrįsti pateikia minėtą Visuomenės sveikatos centro raštą, kuriame konstatuota HN 47:2011 42 punkto pažeidimas (b.l. 149).

Pagal HN 47:2011 42 punktą, įstaigos patalpos, kuriose teikiamos diagnostikos, gydymo, reabilitacijos ir (ar) slaugos paslaugos, turi būti apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių.

Nei Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprūpinimo norma), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nenumato, kad kamerų tipo patalpose turi būti įrengtos ant langų užuolaidos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovės atstovo veiksmų, išduodant netinkamos būklės pižamą, striukę, taip pat dėl per retai keičiamų pižamų.

Higienos normos HN 134:2015 41–43 p. nustatyta, jog čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47-1:2012), 108 ir 109 punktuose nurodyta, kad lovų, čiužinių, pagalvių, antklodžių užvalkalai bei pacientams išduoti ligoninės drabužiai yra skalbiami ne rečiau kaip vieną kartą per 7 dienas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, jog infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus ligoninės administracijos leidimą (17 p.).

Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2018 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-88 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (b.l. 35-36) 13 punktą pacientui atvykus į ligoninę, Priėmimo – skubios pagalbos skyriuje iškart pasirašytinai išduodama pižama, striukė (pagal sezoniškumą) ir šlepetės.

Taigi aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas įpareigoja Laisvės atėmimo vietų ligoninę pacientui išduoti įstaigos drabužius ir avalynę. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog ligoninės drabužiai – pižamos yra kokybiškos, pasiūtos iš marginto flanelės audinio, medžiagos tankis ne mažiau kaip 160 g/kv.m., audinys gerai praleidžia orą, drėgmę, yra patvarus, nudažytas atspariais dažais, atsparus virimui itin aukštoje temperatūroje. Šie duomenys patvirtinti ir Socialinės įmonės UAB (duomenys neskelbtini) 2018 m. rugpjūčio 2 d. pažyma, kuri pateikta į bylą (b.l. 121). Iš į bylą pateiktų striukių pirkimo – pardavimo sutarčių ir techninių specifikacijų (b.l. 11-120) nustatyta, jog žieminės striukės yra pasiūtos iš kvėpuojančio, drėgmę sulaikančio audinio, užsegama užtrauktuku su gobtuvu, dydis reguliuojamas virvelėmis, todėl pareiškėjo teiginiai, jog lauke turi vaikščioti su pižama ir užsidėjęs striukę atviru kaklu vertinamas kaip subjektyvi jo nuomonė. Be to, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, pareiškėjas privalo nurodyti kokią žalą sukėlė jo įvardijami neteisėti veiksmai, o nurodydamas teiginius dėl striukės ir pižamos pareiškėjas nenurodė kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė pižamos ir striukės dėvėjimas.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog nusiprausus tekdavo dėtis tą pačią pižamą ir jos nebuvo pakeistos, teismas pažymi, jog teisinis reglamentavimas numato (HN 47-1:2012 109 punktas), jog pižamos keičiamos ne rečiau kaip kartą per savaitę, o pareiškėjo buvimo laikotarpiai atitinkamai buvo (2 ir 7 dienos, pastarosios kartojosi 3 kartus), pareiškėjas nepateikė duomenų, jog pižamos buvo suteptos krauju, kūno skysčiais (t.y. duomenų, jog jas reikėjo keisti nedelsiant), todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, jog atsakovės atstovas neveikė taip, kaip numatyta teisės aktuose.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovės atstovo veiksmų nesuteikus jam indų plovimo skysčio, neišdavus higienos priemonių.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimą asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, kurio 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms.

Minėto aprašo 4 ir 5 punktai numato, jog higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.

Pagal minėto Aprašo 13 punktą, laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai nuteistasis šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

Pagal atsakovės atstovo duomenis buvo patikrinti LABBIS apskaitos programos duomenys ir nustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas asmeninėje sąskaitoje pinigų neturėjo. Pareiškėjo laikino materialinio buitinio aprūpinimo kortelėse nėra duomenų, jog pareiškėjas prašė higienos reikmenų laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 7 d. iki kovo 9 d., nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki lapkričio 23 d., nuo 2018 m. gruodžio 28 d. iki 2019 m. sausio 4 d. (tai patvirtina paties pareiškėjo parašai, b.l. 94-96). Nustatyta, jog 2018 spalio 9 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į įstaigą su prašymu išduoti higienos priemones (b.l. 73). Tą pačią dieną Buhalterinės apskaitos skyrius patikrinęs duomenis dėl pareiškėjo mokumo nurodė, jog likutis 0,00 Eur. Nustatyta, jog Ligoninė neišdavė pareiškėjui prašomų higienos priemonių, nes atlikus aukščiau minėtas privalomas procedūras pareiškėjas iš ligoninės jau buvo išvykęs (2018 m. spalio 10 d.). Tačiau atsakovės atstovas pripažįsta, jog pagal 2018 m. kovo 24 d. įstaigos vadovo įsakymu Nr. V-88 patvirtintą aprašą, pacientui prašant, neatsižvelgiant į tai ar jis mokus, ar nemokus, ligoninės gydomojo skyriaus slaugytoja ne vėliau kaip tą pačią dieną išduoda būtiniausius asmens higienoje naudojamus higienos reikmenis (tualetinį popierių – 1 ritinėlis ir muilo – 100 gr.), todėl esant pareiškėjo rašytiniam prašymui, tą pačią dieną 2018 m. spalio 9 d. turėjo būti išduodamas tualetinis popierius ir muilas, dėl kitų higienos priemonių, turėjo būti atliekamos patikrinimo procedūros. Nustačius faktinę aplinkybę, jog pareiškėjui tą pačią neišduotos būtinosios higienos priemonės, pripažįstama kad, atsakovės atstovas neveikė taip, kaip numatyta teisės aktuose.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog jis nebuvo aprūpintas indų plovikliu, teismas pažymi, kad pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132, laisvės atėmimo vietose laikomus asmenis aprūpinti indų plovikliais nenumatyta. Todėl akivaizdu, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus, neišduodant pareiškėjui indų ploviklio, pažymint tai, kad pats pareiškėjas dėl tokių priemonių į atsakovės atstovą nesikreipė, skundų dėl šių aplinkybių neteikė (b.l. 50).

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl netinkamo dušo patalpos įrengimo.

Higienos normos 134:2015 44 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas šia teise negalėjo pasinaudoti.

Reikalavimai sanitarinio mazgo ir dušo patalpoms įtvirtinti Higienos normos HN 47:2011 32 ir 34 punktuose. Juose nurodyta, jog įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose). Įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, dušas ar vonia pacientams, turi būti įrengiami prie palatų, 1 dušas ar vonia turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiama bendra prausimosi patalpa, numatant ne mažiau kaip 1 dušą ar vonią 12 lovų. Kiekvienas dušas ar vonia turi būti įrengti atskiroje patalpoje ar uždaroje kabinoje. Jeigu vonia ar dušas ir tualetas įrengiami šalia vienvietės palatos, tuomet jie gali būti įrengti kartu (vienoje patalpoje). Pagal 38 punktą, santechniniai įrenginiai (praustuvės, vonios, unitazai ir kt.) turi būti techniškai tvarkingi, švarūs, be matomų defektų (įtrūkimų, skilimų). Sienos, prie kurių numatoma tvirtinti santechninius įrenginius, turi būti padengtos drėgmei atspariomis medžiagomis. Patalpų, kuriose įrengti dušai, vonios, grindys, sienų paviršiai turi būti atsparūs drėgmei (39 punktas).

Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (b.l. 122-125, 127, 128, 130, 132, 135) nustatyta, jog dušo kabinose yra vieta pakabinti atsineštiems rūbams, rankšluosčiams (įrengti kabliukai), vieta pasidėti atsineštoms higienos priemonėms, veidrodis, kilimėlis, padėta taburetė atsisėsti. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių skyriaus 2019 m. kovo 4 d. rašto pareiškėjui taip pat nustatyta, jog patikrinimo metu nustatyta, jog dušuose buvo lentynėlės prausimosi priemonėms susidėti, kilimėliai, veidrodis ir kabyklos asmeniniams drabužiams pasikabinti. Todėl minėtų rašytinių įrodymų pagrindu paneigiami pareiškėjo teiginiai, jog dušo kabinos įrengtos netinkamai. Dėl pareiškėjo argumentų, jog dušo patalpos ir sanitariniai mazgai nepritaikyti neįgaliesiems, teismas vertina tai, kad atsakovės atstovas pripažįsta šią aplinkybę, tačiau pažymėjo, jog įrengti iškvietimo mygtukai. Nenustatyta, jog pareiškėjui būtų kilę kokių sunkumų naudojantis sanitariniu mazgu, dušu vien dėl to, kad neįrengta atrama neįgaliesiems, skunde tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kad jis negali vaikščioti, sunkiai stojasi, dėl ko jam būtina atrama. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas yra neįgalus (ką patvirtina pateiktas neįgaliojo pažymėjimas, darbingumo lygio pažyma, išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, b.l. 14-16) neįrodo, jog pareiškėju dėl naudojimosi sanitariniu mazgu ar dušu galėjo kilti neturtinė žala.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš atsakovės atstovo veiksmų, paimant daiktus, juos laikant netinkamomis sąlygomis, taip pat dėl praleisto laiko laikinojo sulaikymo kameroje.

Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) reglamentuoja nuteistųjų siuntimo į pataisos įstaigas, taip pat priėmimo jose tvarką bei nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (66 str. 5 d., 112 str. 6 d.). BVK 116 straipsnis numato, kad pataisos įstaigose nustatoma reglamentuota vidaus tvarka.

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 57 punktą priimtiems į pataisos įstaigą nuteistiesiems daroma asmens krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami.

Kratos atlikimo tvarką detalizuoja Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362. Vadovaujantis Instrukcijos 153 ir 153.1 punktais nuteistiesiems (suimtiesiems) visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punkte numatyta, kad nuteistajam (suimtajam) prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kurie neįtraukti į nuteistiesiems (nuteistiesiems) leidžiamų turėti daiktų sąrašą.

Ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Ligoninės direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 17 punktas numato, kad infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais, pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, pižamą (skirtą miegui), kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti Ligoninės daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant Perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą. Pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus Ligoninės administracijos leidimą.

Pagal Ligoninės vidaus tvarkos taisyklių 13 punktą, Ligoninės apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budintysis padėjėjas organizuoja priėmimo – skubiosios pagalbos skyriuje atvykusių pacientų asmens kratas ir daiktų patikrinimą, supažindinimą su Ligoninės vidaus tvarkos taisyklėmis, Ligoninės direktoriaus įsakymu nustatyta dienotvarke ir kitais dokumentais, esant būtinybei Ligoninės pacientų konvojavimą į kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas.

Atsakovės atstovo nuomone, suimtųjų (nuteistųjų) laikymo trukmė laikino sulaikymo kameroje priklauso nuo objektyvių aplinkybių – atvykstančių ar išvykstančių suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus, atliekamų kratų ir gydytojo apžiūrų laiko.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl ligoninėje pateikto maisto. Pareiškėjas skundžiasi dėl to, kad buvo pateiktas šaltas maistas, neskanus, nepatrauklios išvaizdos.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Šio kodekso 173 straipsnio 5 dalis numato, kad nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos. Nėščioms moterims ir krūtimi maitinančioms motinoms pagal gydytojų komisijos išvadą leidžiama gauti pašto ar perduodamų maisto produktų siuntinių. Jų svorį ir periodiškumą nustato Kalėjimų departamento direktorius. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojusiu iki 2018 m. sausio 1 d.) bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“.

Atsakovės atstovė atsiliepime pažymėjo, jog Ligoninėje nuteistųjų ir suimtųjų maitinimas organizuojamas pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuteistųjų ir suimtųjų maitinimo organizavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Maitinimo organizavimo aprašas, b.l. 49), pagal kurio 1 punktą Ligoninė maisto gaminimo paslaugą perka iš tiekėjo. Į bylą pateikta Nuteistųjų maitinimo paslaugos pirkimo – pardavimo sutartis su priedais (b.l. 97-102, 103-110), pagal kurią matyti, jog maistą tiekia konkursą laimėjusi viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini). Pagal Maitinimo organizavimo aprašo 5 punktą, Ligoninės valgyklos vedėjas pamatuoja gauto maisto temperatūrą ir duomenis registruoja Maisto žaliavų ir produktų apskaitos žurnale, Ligoninės sveikatos priežiūros specialistai jusliniu būdu patikrina teikiamo maisto kokybę ir pasirašo Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale (6 punktas). Iš į bylą pateiktų išrašų iš Maisto žaliavų ir produktų priėmimo apskaitos žurnalo (b.l. 68-83) bei išrašų iš Maisto žaliavų ir produktų priėmimo apskaitos žurnalų (b.l. 84-92) matyti, jog pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai nenustatyti.