Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Donata Kravčenkienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Neo Finance“ ieškinį atsakovui S. M. dėl skolos priteisimo, priimdama sprendimą už akių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 905,91 Eur negrąžinto kredito, 40,51 Eur mokėjimo palūkanas, paskaičiuotas iki kreipimosi į teismą dienos, 12 proc. dydžio metines procesines palūkanas už negrąžintą 905,91 Eur kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 262,30 Eur tarpininkavimo mokestį, 3,56 Eur sutartines palūkanas nuo 2018 m. rugsėjo 9 d. iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Procesiniai dokumentai (ieškinio su priedais kopijos bei teismo pranešimas) atsakovui buvo įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka – asmeniškai. Kadangi atsakovas nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą, o ieškovė pareiškė prašymą priimti sprendimą už akių, yra visi CPK 142 straipsnio 4 dalyje, 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad šalys 2018 m. birželio 4 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį K239910699 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovė, veikdama kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, atsakovui suteikė 1 000 Eur dydžio kreditą 24 mėnesių laikotarpiui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti 129,67 Eur palūkanas, 77,94 Eur tarpininkavimo mokesčio. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnis). Atsakovas įsipareigojo kredito sumą bei palūkanas grąžinti iki 2020 m. birželio 4 d. Ieškovė ieškinyje nurodo, jog atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl 2019 m. sausio 9 d. pranešimu sutartį nutraukė nuo 2019 m. sausio 15 d. Duomenų, kad atsakovas iki kreipimosi į teismą būtų atsiskaitęs su ieškove, byloje nėra (CPK 12, 178 straipsniai).

CK 6.38 straipsnyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalis numato kiekvieno asmens pareigą tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Konstatuotina, kad atsakovas, nevykdydamas savo įsipareigojimų, pažeidė sutartinę prievolę. Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškove visiškai atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovas savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), vadovaujantis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1-2 dalimis, ieškovės naudai iš atsakovo priteistina 905,91 Eur skolos ir 40,51 Eur palūkanas iki kreipimosi į teismą dienos.

Sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialioje dalyje nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško kredito sumokėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistina: 3,56 Eur nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. sausio 20 d., 12 procentų mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 905,91 Eur nuo 2019 m. sausio 21 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos (CK 6.872 straipsnio 2 dalis, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta).

Tarp šalių susiklosčiusius santykius reglamentuojantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) numato, jog tam tikri asmenys gali teikti Vartojimo kredito tarpininko paslaugas ir už tai gauti atitinkamą atlyginimą, tačiau ieškovė nurodo, jog veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, kreditus teikia savo vardu, todėl neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 23 punkto apibrėžimo. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalį tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų (ne grąžintinų) įmokų. Įvertinus Bendrųjų sąlygų 5.3. punkte numatytą tarpininkavimo mokesčio paskaičiavimo metodą matyti, jog pastarasis neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 25³ straipsnio 6 dalyje numatyto atlyginimo skaičiavimo būdo, todėl tuo labiau nėra aišku, kokia yra atsakovei paskaičiuoto tarpininkavimo mokesčio paskirtis.

Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.228¹ straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.228¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.

CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Nesąžiningų sąlygų kontrolė, pirma, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).

Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos taikymo aspektu suformuotą praktiką vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2017 m. gegužės 16 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-916/2018)

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.

CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, ir, vartotojas (atsakovas), būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turėjo ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas (ieškovė) sutarties sąlygų pagrindu, akivaizdu, kad įgijo nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją (atsakovą). Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 262,30 Eur tarpininkavimo mokestį. Vartojimo kredito sutarties Specialiosiose sąlygose numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – 77,94 Eur. Vartojimo kredito Bendrųjų sąlygų 1.27 punkte numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei (ieškovei) ir yra skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu, kuris apskaičiuojamas Sutarties 5.3.2 punkte numatyta tvarka. Minėtame 5.3.2 punkte numatyta, jog tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: tai yra 1,2 (viena ir dvi dešimtosios) procento per mėnesį nuo Vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1. punkte nustatyta tvarka

priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota Tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 (trisdešimt) eurų. Iš minėto Vartojimo kredito Bendrųjų sąlygų 1.27 punkte esančio mokesčio apibrėžimo (sąvokos) nėra aiški tokio mokesčio paskirtis.

Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, todėl remiantis išdėstytu, taip pat įvertinus ir tai, jog atsakovui prašomų priteisti tarpininkavimo ir administravimo mokesčių paskirtis ir apskaičiavimo tvarka nėra aiški, todėl visiškai neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, teismas Vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl tarpininkavimo mokesčio atsakovui taikymo pripažįsta nesąžiningomis, todėl negaliojančiomis, o reikalavimą dėl tokių mokesčių priteisimo atmeta kaip nepagrįstą.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 949,98 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. sausio 22 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Ieškovė byloje patyrė 273,01 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai (patenkinta 78,36 proc. ieškinio reikalavimų), ieškovei iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 213,94 Eur žyminio mokesčio (273,01 Eur x 78,36 proc.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 279, 285 – 288, 307 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

patenkinti ieškinį iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Neo finance“, į. k. 303225546, iš atsakovo S. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 905,91 Eur negrąžinto kredito, 40,51 Eur palūkanų, 12 procentų dydžio palūkanas už priteistą 905,91 Eur negrąžintą kredito sumą nuo 2019 m. sausio 21 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, 3,56 Eur palūkanų nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2019 m. sausio 20 d., 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 949,98 Eur sumą nuo 2019 m. sausio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 213,94 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Atmesti kitą ieškinio dalį.

Išaiškinti atsakovui, kad per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos jis turi teisę teismui paduoti pareiškimą dėl sprendimo peržiūrėjimo, kuriame turi būti nurodoma: teismo, priėmusio sprendimą už akių, pavadinimas; šalies, paduodančios pareiškimą, pavadinimas; aplinkybės, liudijančios neatvykimo į teismo posėdį ir teismo neinformavimo iki teismo posėdžio priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes; aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes; pareiškimą paduodančios šalies prašymas; prie pareiškimo pridedamos šalies medžiagos sąrašas; pareiškimą paduodančios šalies parašas ir pareiškimo surašymo data.

Šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti apeliacine ar kasacine tvarka.

Ieškovas turi teisę per 20 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.