Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja E. K. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. (15/5-11)31U-7 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo (duomenys neskelbtini) pilietei E. K.“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2007 m. stiprino savo ryšį su Lietuvos Respublika ir siekė gauti leidimą joje nuolat gyventi. 2015 m. rugsėjo 29 d. pareiškėja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Ginčijamu sprendimu jai buvo atsisakyta išduoti leidimą, kadangi ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 53 straipsnio 10 dalies reikalavimų. Tačiau pirmas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai buvo išduotas dar 2008 m. gegužės 29 d. Tuo metu galiojusi Įstatymo redakcija net neturėjo 53 straipsnio 10 dalies, kuri nustatė atitinkamas specialias taisykles dėl nepertraukiamo 5 metų gyvenimo. Pareiškėja gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrįstai tikėjosi, kad gavusi tokius leidimus 5 metus iš eilės galės gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi, 53 straipsnio 10 dalimi, Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 38.2 papunkčiu, atsižvelgiant į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus bei į tai, kad pareiškėja neatitinka nė vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto analizė leidžia teigti, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (Įstatymo 53 str. 10 d.). Aplinkybę, kad pareiškėja per pastaruosius 5 metus buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų ilgesniam laikotarpiui nei 10 mėnesių, patvirtina Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje (toliau – ir VSATIS) užfiksuoti jos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos iš Lenkijos Respublikos kontaktinio punkto gauta informacija apie pareiškėjos vykimą per Lenkijos Respublikos valstybės sieną, VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Zoknių užkardos Meitenės-Kalvių iš Latvijos Respublikos kontaktinio punkto gauta informacija apie pareiškėjos vykimą per Latvijos Respublikos valstybės sieną. Pagal VSATIS nuostatų, patvirtintų VSAT vado 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-507, 4.2 papunktį ir 6 punktą, viena iš pagrindinių VSATIS funkcijų – duomenų apie asmenis, kertančius Lietuvos valstybės sieną, kaupimas, o asmens duomenų šioje informacinėje sistemoje tvarkymo tikslas – fizinių asmenų, kertančių Lietuvos valstybės sieną, tapatybės nustatymas ir apskaita. VSATIS 2016 m. sausio 21 d. duomenys patvirtina, kad pareiškėja nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. (t. y. per pastaruosius 5 metus prieš pateikdama prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 1 477 dienas – tai sudaro daugiau kaip 49 mėnesius, t. y. laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėja neatitinka kitos leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygos – tarp jai išduotų leidimų LT7324778 ir LT7347288 yra 16 dienų pertrauka, kurios metu ji neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip teisėtas ir nepertraukiamas. Atsakovo nuomone, šioje byloje turėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. birželio 19 d. nutartį analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015, kurioje paliktas galioti Migracijos departamento sprendimas atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi užsienietei, kuri per pastaruosius 5 metus buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų ilgesniam laikotarpiui nei 10 mėnesių. Minimoje byloje pareiškėja taip pat teigė, kad jos atžvilgiu įstatymas buvo taikytas atgaline tvarka. Teismas užsienietės skundą atmetė ir įvertino, kad jos atžvilgiu taikytina Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis, nustatanti, kad pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjos E. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais duomenimis, nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 29 d. pareiškėja pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Kartu su prašymu, kuriame nurodė, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; pateikė iki 2022 m. kovo 9 d. galiojantį kelionės dokumentą – (duomenys neskelbtini) piliečio pasą, išduotą 2012 m. kovo 7 d. (duomenys neskelbtini), leidimą laikinai gyventi LT7368921, kuris galioja iki 2016 m. birželio 21 d., pažymėjimą apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus LVK Nr. 010890, LVP Nr. 006231, įrodymus apie sumokėtą valstybės rinkliavą už prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą. Vertinant prašymą buvo nustatyta, kad E. K. nuo 2010 m. gegužės 31 d. turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi: LT7257334, galiojusį nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. gegužės 31 d.; LT7267355, galiojusį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d.; LT7306681, galiojusį nuo 2012 m. birželio 2 d. iki 2013 m. birželio 2 d.; LT7324778, galiojusį nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 3 d., LT7347288, galiojusį nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 20 d. Galiojantis leidimas laikinai gyventi LT7368921 buvo išduotas 2015 m. birželio 21 d. ir galioja iki 2016 m. birželio 21 d.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti pareiškėjos kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, VSATIS 2016 m. sausio 21 d. duomenys apie pareiškėjos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, informacija iš VSAT Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos, kurią ji gavo iš Lenkijos Respublikos kontaktinio punkto apie pareiškėjos vykimą per Lenkijos Respublikos valstybės sieną, informacija iš VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės Zoknių užkardos Meitenės–Kalvių kontaktinio punkto, kurią ji gavo iš Latvijos Respublikos kontaktinio punkto apie pareiškėjos vykimą per Latvijos Respublikos valstybės sieną. Apibendrinus gautus duomenis nustatyta, kad pareiškėja per 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d., t. y. daugiau nei 4 metus, o tai daugiau kaip 10 mėnesių, todėl vadovaujantis Aprašo 38.2 papunkčiu jos pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis buvo skaičiuojamas nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją dienos. Taigi pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų. Ginčijamame sprendime taip pat pažymėta, kad Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, tarp E. K. išduotų leidimų laikinai gyventi LT7324778 ir LT7347288 yra 16 dienų pertrauka, tuo metu ji neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl ji neatitiko vienos iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų turėti leidimą laikinai gyventi 5 metus be pertraukos.

Ginčas byloje kilo dėl 2016 m. sausio 26 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/5-11)31U-7 teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas ir Aprašas. Teismas pažymi, kad tarp šalių ginčo dėl faktų nekilo, pareiškėja neneigia buvusi 1 477 dienas per 5 metų laikotarpį išvykusi iš Lietuvos Respublikos, o kelia ginčą išimtinai dėl teisės taikymo, t. y. ar teisėtai ir pagrįstai Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis buvo taikoma retrospektyviai.

Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas (leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu jis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1, 2, 6, 9, 10, 11, 12-1, 17, 19, 21, 22, 24, 26, 33, 37, 38, 40, 43, 49-1, 50, 53, 54, 55, 57, 58, 89, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 128, 131, 133, 139, 140-1, 141-1 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 44-1, 49-3, 98-1, 99-1, 103-1, 105, 105-1, 105-2, 105-3, 105-4, 106-1 straipsniais ir 122, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą. Šiuo įstatymu 53 straipsnis buvo papildytas nauja 10 dalimi (įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.), kurioje įtvirtinta, kad leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8-1 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 62 straipsnio 2 dalį, prašymai, pateikti iki šio įstatymo pakeitimo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal iki Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2013 m. sausio 1 d., galiojusią tvarką.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje pateikė 2015 m. rugsėjo 29 d., prašymui nagrinėti taikytina nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojanti tvarka.

Teisinius santykius, susijusius su pragyvento laikotarpio apskaičiavimu, taip pat reglamentuoja Aprašas. Aprašo 36 punkte nustatyta, kad jei užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir nustatyti, ar užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje, o jeigu Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nustatytu pagrindu – ar užsienietis, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 ir 91 dalis, pragyveno atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Pagal Aprašo 38 punktą, jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas taip: jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės – nuo pirmos atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.1. p.); jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją dienos (38.2. p.). Pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi iki 2013 m. sausio 1 d. Taigi po 2013 m. sausio 1 d. pateikti užsieniečių prašymai išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu nagrinėjami vadovaujantis ir 53 straipsnio 10 dalimi. Visiškai sutiktina su atsakovu, kad šis teisės aktų aiškinimas yra patvirtintas ir LVAT 2015 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovas teisėtai ir pagrįstai nusprendė atsisakyti išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėja E. K., atstovaujama advokato D. V., apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą ir jos skundą tenkinti.

Pareiškėjos teigimu, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą bei 53 straipsnio 10 dalį, pažeidžiant pareiškėjos teisėtus lūkesčius. Pareiškėja dar kartą pažymi, kad leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ji gauna nuo 2008 m. gegužės 29 d., todėl jau 2013 m. gegužės 29 d. buvo įgijusi teisę į ilgalaikio gyventojo statusą. Tuo metu galiojusi Įstatymo redakcija net neturėjo 53 straipsnio 10 punkto. Laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gegužės 29 d. pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, kadangi Lietuvoje pragyveno 5 metus. Tai, kad pareiškimą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėja pateikė vėliau (ne 2013 m. gegužės 29 d.) yra tik formalumas, kuris negali panaikinti jau įgytos teisės. Kadangi Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostata atsirado ir įsigaliojo tik nuo 2013 m. sausio 1 d., 6 mėnesių iš eilės ar 10 mėnesių iš viso laikotarpiai iš pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje galėjo būti išskaičiuojami tik nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 29 d., kadangi, kaip minėta, 2013 m. birželio 29 d. pareiškėja jau įgijo teisę nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas Įstatymą taikė formaliai, visiškai nesigilino į faktines bylos aplinkybes, pareiškėjos situaciją. Be to, teismas neatsakė į klausimą, ar nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujas teisinis reguliavimas dėl išbuvimo nepertraukiamai 5 metus Lietuvoje, t. y. atitinkamai 6 mėnesius iš eilės ir 10 mėnesių iš viso, gali būti taikomas laikotarpiams iki 2013 m. sausio 1 d. Pažymėtina, kad teismas remiasi Aprašo 38.1 ir 38.2 punktais, kurie įsigaliojo taip pat tik 2013 m. gegužės 31 d., todėl nauji Įstatymo 53 straipsnio 10 punkte įtvirtinti reikalavimai nuo 2013 m. sausio 1 d. negalėjo būti taikomi nesant tinkamo poįstatyminio teisės akto. Šiuo atveju taip pat pažeidžiamas lex retro non agit principas. Be to, 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos Nr. 2003/109/EB nuostatos į Lietuvos teisę turėjo būti perkeltos iki 2006 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublika to nepadarė laiku, nes Įstatymo 53 straipsnio 10 dalies nuostata Įstatyme atsirado tik 2013 m. sausio 1 d.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepimą grindžia teismo sprendime išdėstytais argumentais, taip pat ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytais teiginiais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. (15/5-11)31U-7, kuriuo atsakovas nusprendė neišduoti (duomenys neskelbtini) pilietei E. K. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamą sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 53 straipsnio 10 dalyje ir Aprašo 38.2 papunktyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų, kadangi nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. (per paskutinius 5 metus prieš pateikdama prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų 1 477 dienas (daugiau kaip 49 mėnesius), t. y. laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje; be to, tarp pareiškėjai E. K. išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7324778 ir LT7347288 yra 16 dienų pertrauka, kurios metu ji neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje ir šiuo pagrindu negali būti vertinamas kaip teisėtas ir nepertraukiamas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendime, įvertinęs byloje surinktus duomenis ir konstatavęs, kad pareiškėja per nurodytą 5 metų laikotarpį 1 477 dienas (49 mėnesius) buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos, o tarp pareiškėjai išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7324778 ir LT7347288 yra 16 dienų pertrauka, pareiškėjos E. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šiuo teismo sprendimu sutinka. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtų aplinkybių, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja neginčijo. Jas patvirtina ir į bylą pateikti įrodymai, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad, kaip teigia apeliantė, Vilniaus apygardos administracinis teismas visiškai neįsigilino į faktines bylos aplinkybes ir jos situaciją vertino netinkamai (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia iš esmės tik tuo, kad teismas, jos manymu, netinkamai aiškino ir taikė Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą bei 53 straipsnio 10 dalį, taip pat pažeidė jos teisėtus lūkesčius, kadangi jau 2013 m. gegužės 29 d. pareiškėja buvo įgijusi teisę į ilgalaikio gyventojo statusą (nuo 2008 m. pareiškėja gaudavo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), o tai, kad pareiškimą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėja kompetentingai institucijai pateikė tik 2015 m. rugsėjo 29 d., yra formalumas, kuris negali panaikinti jau įgytos teisės. Apeliantės teigimu, Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 10 dalies nuostata atsirado ir įsigaliojo tik 2013 m. sausio 1 d., todėl 6 mėnesių iš eilės ar 10 mėnesių per 5 metus laikotarpiai iš jos gyvenimo Lietuvoje galėjo būti išskaičiuojami tik nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 29 d.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su pareiškėjos apeliaciniame skunde pateiktu šioje administracinėje byloje aktualių teisės normų aiškinimu nesutinka ir pažymi, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto bei 53 straipsnio 10 dalies nuostatos yra išaiškintos nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., LVAT 2016 m. gegužės 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A-3407-662/2016; 2015 m. liepos 29 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-2512-858/2015; 2015 m. birželio 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1946-662/2015; 2014 m. gegužės 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A-662-1439/2014).

Pasisakydama dėl nagrinėjamu atveju kilusio ginčo, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant šią nuostatą, pažymima, kad jos juridinės struktūros analizė leidžia teigti, jog užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviems sąlygoms: pirma, užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir, antra, turėjo leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A-3407-662/2016; 2015 m. liepos 29 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-2512-858/2015 ir kt.). Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1, 2, 6, 9, 10, 11, 12¹, 17, 19, 21, 22, 24, 26, 33, 37, 38, 40, 43, 49¹, 50, 53, 54, 55, 57, 58, 89, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 128, 131, 133, 139, 140¹, 141¹ straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 44¹, 49³, 98¹, 99¹, 103¹, 105, 105¹, 105², 105³, 105⁴, 106¹ straipsniais ir 12², 13, 14, 15, 16, 18, 20, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą (Žin., 2012, Nr. 85-4450), kuriuo minėtas Įstatymo 53 straipsnis (nuo 2013 m. sausio 1 d.) buvo papildytas nauja 10 dalimi. Šioje teisės normoje įtvirtinta, jog leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8¹ punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Jeigu užsienietis, kuris leidimą nuolat gyventi siekia gauti šio straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad buvo išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 18 mėnesių. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 1V-456 nauja redakcija išdėstytas Aprašas, pagal kurio 36 punktą, jei užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 8¹ punkte nustatytu pagrindu, tai įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir nustatyti, ar užsienietis, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 ir 9¹ dalis, pragyveno atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 8¹ punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Pagal minėto Aprašo 38 punktą, jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas: jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės – nuo pirmos atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.1 punktas); jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją dienos (38.2 punktas).

Taigi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygos aiškiai ir imperatyviai yra įtvirtintos aukštesnės galios akte – Įstatyme; nurodyto leidimo išdavimo tvarka detalizuojama Apraše, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant aktualias minėtų teisės aktų nuostatas yra vieninga ir nedviprasmiška. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliaciniame skunde pateikti argumentai, susiję su Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 53 straipsnio 10 dalies aiškinimu, atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, kaip nepagrįstus teisėjų kolegija atmeta ir apeliantės argumentus dėl lex retro non agit principo pažeidimo bei to, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Įstatymo redakcija pareiškėjai neturėjo būti taikoma. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2012, Nr. 85-4450) 62 straipsnis nustato, jog šis įstatymas įsigalioja 2013 m. sausio 1 d. (1 punktas), o prašymai, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusią tvarką (2 punktas). Taigi iš minėto įstatymo 62 straipsnio 2 dalies matyti, kad prašymo pateikimo kompetentingai įstaigai momentas yra aplinkybė, nulemianti, ar atitinkamoje situacijoje bus taikoma iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ redakcija, ar jau po 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusi tvarka. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Migracijos departamentui pateikė 2015 m. rugsėjo 29 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad jos prašymui nagrinėti taikytina nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojanti tvarka, t. y., nagrinėjant pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 29 d. prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, buvo pagrįstai ir teisėtai buvo taikoma Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nustatyta tvarka.

Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl Direktyvos Nr. 2003/109/EB neperkėlimo nagrinėjamos situacijos vertinimui neturi esminės įtakos, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako.

Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes ir išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nustatytas bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualius teisės aktus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atitinkamai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.