Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-5925-171/2016Proceso Nr. 3-61-3-00568-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.1; 3.21

2016 m. balandžio 21 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Dainiui Vaičiūnui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Vidai Juciūtei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti 2016 m. sausio 26 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. (15/5-11)31U-7.

Pareiškėja paaiškina, kad nuo 2007 m. stiprino savo ryšį su Lietuvos Respublika ir siekė gauti leidimą joje nuolat gyventi. 2015 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi). Ginčijamu sprendimu pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti leidimą, kadangi ji neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 53 straipsnio 10 dalies reikalavimų.

Pareiškėja nurodo, kad pirmas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jai buvo išduotas 2008 m. gegužės 29 d. Tuo metu galiojusi Įstatymo redakcija net neturėjo 53 straipsnio 10 dalies, kuri nustatė atitinkamas specialias taisykles dėl nepertraukiamo 5 metų gyvenimo. Pareiškėja gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrįstai tikėjosi, kad gavusi tokius leidimus 5 metus iš eilės galės gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi, 53 straipsnio 10 dalimi, Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas), 38.2 papunkčiu, atsižvelgdamas į Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindus bei į tai, kad pareiškėja neatitinka nė vieno iš leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, 2016 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-11) 31U-7 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo Rusijos Federacijos pilietei E. K.“.

Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto analizė leidžia teigti, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms – jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis).

Atsakovas taip pat nurodo, jog aplinkybę, kad pareiškėja per pastaruosius 5 metus buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų ilgesniam laikotarpiui nei 10 mėnesių, patvirtina Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje (toliau – ir VSATIS) užfiksuoti jos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos iš Lenkijos Respublikos kontaktinio punkto gauta informacija apie pareiškėjos vykimą per Lenkijos Respublikos valstybės sieną, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės Zoknių užkardos Meitenės-Kalvių iš Latvijos Respublikos kontaktinio punkto gauta informacija apie pareiškėjos vykimą per Latvijos Respublikos valstybės sieną.

Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-507, 4.2 papunktį ir 6 punktą, viena iš pagrindinių VSATIS funkcijų – duomenų apie asmenis, kertančius Lietuvos valstybės sieną, kaupimas, o asmens duomenų šioje informacinėje sistemoje tvarkymo tikslas – fizinių asmenų, kertančių Lietuvos valstybės sieną, tapatybės nustatymas ir apskaita. VSATIS 2016 m. sausio 21 d. duomenys patvirtina, kad pareiškėja nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. (t. y. per pastaruosius 5 metus prieš pateikdama prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi) buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 1 477 dienas – tai sudaro daugiau kaip 49 mėnesius (žr. pridedamą VSATIS išrašą), t. y. laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje (10 mėnesių per 5 metų laikotarpį).

Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad ginčijamame sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėja neatitinka kitos leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygos – tarp jai išduotų leidimų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra 16 dienų pertrauka, kurios metu ji neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip teisėtas ir nepertraukiamas.

Atsakovo nuomone, šioje byloje turėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015, kurioje paliktas galioti Migracijos departamento sprendimas atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi užsienietei, kuri per pastaruosius 5 metus buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų ilgesniam laikotarpiui nei 10 mėnesių. Minimoje byloje pareiškėja taip pat teigė, kad jos atžvilgiu įstatymas buvo taikytas atgaline tvarka. Teismas užsienietės skundą atmetė ir įvertino, kad jos atžvilgiu taikytina Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis, nustatanti, kad pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepimo į skundą motyvus ir jais vadovaudamasi prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 29 d. pareiškėja pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Kartu su prašymu, kuriame nurodė, kad pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė iki 2022 m. kovo 9 d. galiojantį kelionės dokumentą – Rusijos Federacijos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2012 m. kovo 7 d. Rusijos Federacijoje, leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), kuris galioja iki 2016 m. birželio 21 d., pažymėjimą apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus LVK Nr. (duomenys neskelbtini), LVP Nr. (duomenys neskelbtini), įrodymus apie sumokėtą valstybės rinkliavą už prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą.

Vertinant prašymą buvo nustatyta, kad E. K. nuo 2010 m. gegužės 31 d. turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi: (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. gegužės 31 d.; (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d.; (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2012 m. birželio 2 d. iki 2013 m. birželio 2 d.; (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 3 d., (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2015 m. birželio 20 d. Galiojantis leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 2015 m. birželio 21 d. ir galioja iki 2016 m. birželio 21 d.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti pareiškėjos kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos 2016 m. sausio 21 d duomenys apie pareiškėjos vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, informacija iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos, kurią ji gavo iš Lenkijos Respublikos kontaktinio punkto apie pareiškėjos vykimą per Lenkijos Respublikos valstybės sieną, informacija iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės Zoknių užkardos Meitenės–Kalvių kontaktinio punkto, kurią ji gavo iš Latvijos Respublikos kontaktinio punkto apie pareiškėjos vykimą per Latvijos Respublikos valstybės sieną.

Apibendrinus gautus duomenis nustatyta, kad pareiškėja per 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d., t. y. daugiau nei 4 metus, o tai daugiau kaip 10 mėnesių, todėl vadovaujantis Aprašo 38.2 papunkčiu jos pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis buvo skaičiuojamas nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją dienos. Taigi pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų.

Ginčijamame sprendime taip pat pažymėta, kad Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką.

Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, tarp E. K. išduotų leidimų laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra 16 dienų pertrauka, tuo metu ji neturėjo galiojančio leidimo laikinai gyventi, todėl ji neatitiko vienos iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygų turėti leidimą laikinai gyventi 5 metus be pertraukos.

Ginčas byloje kilo dėl 2016 m. sausio 26 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo Nr. (15/5-11)31U-7 teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas ir Aprašas. Teismas pažymi, kad tarp šalių ginčo dėl faktų nekilo, pareiškėja neneigia buvusi 1 477 dienas per 5 metų laikotarpį išvykusi iš Lietuvos Respublikos, o kelia ginčą išimtinai dėl teisės taikymo, t. y. ar teisėtai ir pagrįstai Įstatymo 53 straipsnio 10 dalis buvo taikoma retrospektyviai.

Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.

Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas (leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu jis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 1, 2, 6, 9, 10, 11, 12-1, 17, 19, 21, 22, 24, 26, 33, 37, 38, 40, 43, 49-1, 50, 53, 54, 55, 57, 58, 89, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 104, 106, 113, 128, 131, 133, 139, 140-1, 141-1 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 44-1, 49-3, 98-1, 99-1, 103-1, 105, 105-1, 105-2, 105-3, 105-4, 106-1 straipsniais ir 122, 13, 14, 15, 16, 18, 20, 145 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą. Šiuo įstatymu 53 straipsnis buvo papildytas nauja 10 dalimi (įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.), kurioje įtvirtinta, kad, leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8-1 punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

Pažymėtina, kad, pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo 62 straipsnio 2 dalį, prašymai, pateikti iki šio įstatymo pakeitimo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti pagal iki Įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2013 m. sausio 1 d., galiojusią tvarką. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje pateikė 2015 m. rugsėjo 29 d., prašymui nagrinėti taikytina nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojanti tvarka.

Teisinius santykius, susijusius su pragyvento laikotarpio apskaičiavimu, taip pat reglamentuoja Aprašas.

Aprašo 36 punkte nustatyta, kad jei užsienietis siekia gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi įvertinti ir nustatyti, ar užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje, o jeigu Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nustatytu pagrindu – ar užsienietis, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 ir 91 dalis, pragyveno atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 ar 81 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Pagal Aprašo 38 punktą, jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas atitinkamai Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje laikotarpis skaičiuojamas taip: jeigu užsienietis buvo išvykęs ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės – nuo pirmos atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją po šio laikotarpio dienos (38.1. p.); jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo atitinkamai į Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją dienos (38.2. p.).

Pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi iki 2013 m. sausio 1 d. Taigi po 2013 m. sausio 1 d. pateikti užsieniečių prašymai išduoti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu nagrinėjami vadovaujantis ir 53 straipsnio 10 dalimi. Visiškai sutiktina su atsakovu, kad šis teisės aktų aiškinimas yra patvirtintas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovas teisėtai ir pagrįstai nusprendė atsisakyti išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos E. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.