Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgitos Kolyčienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jai paskirta laisvės atėmimo bausmė 8 (aštuoneriems) metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė 5 (penkeriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams iš dalies jas sudedant ir R. S. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 6 (šešeriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams.

Nuspręsta į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2022 m. rugsėjo 14 d. iki 2023 m. sausio 11 d., taip pat bausmės laikotarpį, atliktą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendį. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo 2023 m. liepos 24 d.

Nuosprendžiu nuspręsta konfiskuoti 635 Eur, paimtus R. S. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu. Iki nuosprendžio įvykdymo šioje dalyje nuspręsta palikti galioti lakiną nuosavybės teisės apribojimą.

Tuo pačiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. nuosprendžiu V. R. pripažinta kalta padariusi BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas (nuteistajai nepadavus apeliacinio skundo, taip pat dėl šios nuteistosios nesant paduoto apeliacinio skundo).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.2. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nuteistoji R. S. jai inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpiu skyrėsi su vyru, jos psichinė būklė buvo sunki, todėl savo vartojimui nusprendė įsigyti narkotinės medžiagos ir tik atsitiktinai dalį jos pardavė V. R.. Tai, kad R. S. nežinojo nei narkotinės medžiagos rūšies, nei kiekio, turi būti vertinama nuteistosios naudai, nes nedidelio savo apimtimi kiekio narkotinių medžiagų turėjimas, iš esmės skirtas savo vartojimui, neturi užtraukti tokio dydžio laisvės atėmimo bausmės.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Iš nuteistosios R. S. gynėjo advokato O. Šibkovo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo iš esmės nėra ginčijamos nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės ar R. S. kaltė dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, tačiau akcentuojant, jog R. S. nežinojo nei narkotinės medžiagos rūšies, nei jos kiekio, kvestionuojamas nuteistajai paskirtos bausmės dydis, prašant pakeisti nuosprendį, t. y. skirti nuteistajai mažesnę nei sankcijoje numatyta bausmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir pagrįstai pripažino, jog R. S. padarė BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju kitų nesutikimo su skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu argumentų neišsakoma, taip pat nėra paduoto apeliacinio skundo nuteistosios V. R. atžvilgiu, o esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl vadovaudamasis anksčiau nurodytomis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, t. y. teisėjų kolegija sprendžia nuteistajai R. S. paskirtos bausmės teisingumo ir pagrįstumo klausimą.

6. Pažymėtina, kad spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai). Taip pat atsižvelgtina į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms skirtina vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Taigi, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs ir bausmę skiriantis teismas privalo nustatyti bei įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistam asmeniui skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

7. BK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis); o bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-57-648/2021, 2K-5-719/2022).

8. Skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu R. S. pripažinta kalta padariusi BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, už kurią sankcijoje numatyta vienintelė galima bausmė – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dešimties metų. Vadovaudamasis bausmių skyrimo taisyklėmis baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas turi nuspręsti, kokios rūšies bausmė ir koks sankcijoje numatytos bausmės dydis yra pakankamas, kad būtų pasiekti bausmės tikslai ir taip užtikrintas jos paskirties įgyvendinimas. Vadinasi, teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau minėtomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis ir pateikta teismų praktika bausmių skyrimo kontekste, turi įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi bausmių skyrimo taisyklėmis, spręsdamas R. S. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio klausimus, ir ar nuteistajai paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.

9. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamo nuosprendžio motyvus bausmės skyrimo kontekste, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, teisingai nustatė ir pakankamai išsamiai išanalizavo bausmės nuteistajai skyrimui reikšmingas aplinkybes. R. S. pripažinta kalta padariusi tyčinę pagal BK 11 straipsnio 5 dalį sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju R. S. prisipažino dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, dėl to skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, jog prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis lengvina R. S. atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skundžiamu nuosprendžiu teisingai nustatyta, kad nusikalstamą veiką R. S. padarė būdama recidyvistė. Tai pagrįstai pripažinta jos atsakomybę sunkinančią aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šią išvadą patvirtina byloje esantys Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (toliau ir – ĮKNR) duomenys (2 t., b. l. 6–21). Pirmosios instancijos teismas ne tik tinkamai nustatė egzistuojant nuteistosios atsakomybę lengvinančią aplinkybę, bet ir atsižvelgė į ją skirdamas bausmę, dėl to nėra pagrindo nuteistosios prisipažinimą ir gailėjimąsi vertinti pakartotinai ir dar labiau švelninti nuteistosios teisinę padėtį, juo labiau, kad net ir nustačius R. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę jai paskirta minimalaus BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyto dydžio bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

10. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka jo nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-209-222/2018, 2K-126-693/2018, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019, 2K-1-719/2020, 2K-115-303/2022).

11. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad skiriant bausmę nuteistajai buvo įvertinti ir jos asmenybę apibūdinantys duomenys: baudžiamosios bylos duomenimis, R. S. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo ištekėjusi (2 t., b. l. 5), nedirbanti, tačiau buvo registruota Užimtumo tarnyboje (2 t., b. l. 28–29), nebausta administracine tvarka (2 t., b. l. 26–27), tačiau iki nusikalstamos veikos padarymo teista net šešiolika kartų ir dar kartą teista po nusikalstamos veikos padarymo (2 t., b. l. 6–21). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, nustatė ir įvertino teisingai.

12. Nuteistosios gynėjo apeliaciniu skundu prašoma, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistajai skirti švelnesnę bausmę nei numatyta BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, svarbu pažymėti ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019). BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu nuosprendžiu neteisingai paskiriama bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.).

13. Kadangi terminuoto laisvės atėmimo bausmė yra vienintelė, kurią numato R. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcija, kitos rūšies ar mažesnio dydžio bausmė nuteistajai galėtų būti skiriama tik taikant švelnesnės nei įstatyme numatytos bausmės skyrimo nuostatas. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju vertina šių nuostatų taikymo galimybę.

14. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų, ir tik jų nenustačius, gali būti sprendžiamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimas. BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Tuo tarpu pagal BK 62 straipsnio 2 dalį teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-222/2019). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo R. S. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes ne pati nuteistoji pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką. Be kita ko, nagrinėjamu atveju nenustatyta ir BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumos. Vadinasi, nuteistajai paskirta bausmė, atsižvelgiant į nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, nagrinėjamoje byloje galėtų būti švelninama tik BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu.

15. Kaip jau minėta, vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę, – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma pasireiškia tuo, kad teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-746/2016, 2K-99-511/2018, 2K-70-942/2022). Pažymėtina, kad teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per švelni, tiek ir per griežta bausmė. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo pavojingumą, tačiau pagal tą patį BK straipsnį kvalifikuotas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, gali skirtis savo pavojingumu pagal konkrečioje byloje nustatytas jo padarymo aplinkybes bei kaltininką apibūdinančius duomenis ir neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo.

16. BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-150-511/2022). Pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021). Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos matyti, kad BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos bylose tada, kai vadovaujantis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parenkama švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-976/2021). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tokiai išvadai.

17. Nors sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistoji R. S. turi šeimą, vienas iš trijų vaikų šiuo metu yra nepilnametis, taip pat nuteistoji turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nepaneigia ne tik padarytos nusikalstamos veikos, bet ir pačios nuteistosios pavojingumo, todėl nesuponuoja išvados, kad aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės, kuri yra minimali pagal BK 260 straipsnio 2 dalies sankciją, laikytina nepagrįsta. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nuteistoji narkotines medžiagas laikė šalia namo, kuriame gyveno. Be to, nors nusikalstamos veikos padarymo metu net du R. S. vaikai buvo nepilnamečiai, tačiau tai nesulaikė nuteistosios nuo nusikalstamo elgesio. Dėl to spręsti, kad nagrinėjamu atveju būtent dėl šių aplinkybių turėtų būti švelninama nuteistajai paskirta bausmė, būtų nepagrįsta ir prieštarautų visuomenės interesui bei bausmės paskirčiai, kadangi nuteistojo asmeniniai interesai negali būti iškelti aukščiau visuomeninių, juo labiau, kad pati nuteistoji turėjo būti suinteresuota rūpintis apeliaciniame skunde akcentuojamais savo prigimtiniais bei socialiniai interesais.

18. Nagrinėjamu atveju ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nuteistoji R. S. ne pirmą kartą nuteista dėl disponavimo narkotinėmis / psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, o dėl tokio pobūdžio nusikalstamos veikos nuteistoji ne kartą yra atlikusi ir realią terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, net ir esant išnykusiam teistumui, šis faktas, remiantis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktu, yra vertinamas kaip nuteistojo asmenybę apibūdinanti aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-560/2014, 2K-39-788/2021). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistosios padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio ir laikytina nusikalstamu elgesiu pagrįsto gyvenimo būdo išdava, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ne tik R. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tačiau ir jos asmenybę apibūdinančius duomenis, neturi pagrindo spręsti, kad jos padaryta nusikalstama veika neatitinka rūšinio BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia ir gynėjo akcentuojama, jo įsitikinimu, itin griežta baudžiamoji politika dėl nagrinėjamo pobūdžio nusikalstamų veikų, nes teismas turi diskreciją vertinti, ar sankcijoje numatyta bausmė nelaikytina per griežta konkrečiu atveju. Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, suponuojančių išvadą, kad nuteistajai paskirta net ir minimalaus dydžio bausmė laikytina per griežta, juo labiau, kad ši bausmė BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu.

19. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje atkreiptinas dėmesys į nurodomas baudžiamąsias bylas, kuriose nuteistųjų atžvilgiu buvo pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis, pažymint, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018 priešingai nei nagrinėjamu atveju, konstatuota, kad nebuvo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat draudžiama medžiaga išplatinta nebuvo, o anksčiau nuteistoji teista tik du kartus, iš kurių tik vieną – už disponavimą draudžiamomis medžiagomis be tikslo platinti (BK 259 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 18 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1A-217-518/2018, nustatyta, kad reali žala visuomenei nebuvo padaryta, nes nenustatyta, jog bent dalis laikytų narkotinių ir psichotropinių medžiagų buvo išplatinta. Taip pat konstatuota, kad nuteistasis anksčiau teistas tik vieną kartą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teistumas išnykęs, o anksčiau padaryta nusikalstama veika nesusijusi su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, priešingai nei nustatyta nagrinėjamoje byloje. Vadinasi, aptarti apeliaciniame skunde nurodyti sprendimai nelaikytini precedentu nagrinėjamoje byloje, nes juose nustatytos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytų R. S. atžvilgiu. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad BK 54 straipsnio 3 dalies netaikymas nagrinėjamu atveju reikštų nukrypimą nuo šiame kontekste formuojamos teismų praktikos.

20. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, nuteistajai paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme trejiems metams ir paskyrė nuteistajai teisingą ir proporcingą laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams septyniems mėnesiams. Atsižvelgiant į tai, kad pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistajai paskirta trečdaliu sumažinta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams keturiems mėnesiams, o su minėtu nuosprendžiu subendrinus bausmes, R. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė šešeriems metams septyniems mėnesiams, taigi, pagal šį nuosprendį buvo pridėta tik vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Apeliaciniame skunde nesant atskirų nesutikimo su bausmių bendrinimu argumentų, plačiau dėl to apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad visi bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, turi vienodą reikšmę užtikrinant bausmės paskirtį, tačiau tikslas nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį taip pat yra neatsiejama bausmės dalis, o teisingumo principo įgyvendinimui trukdo tiek aiškiai per griežta, tiek ir per švelni bausmė. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. gynėjo apeliacinį skundą, spręstina, kad skundžiamu nuosprendžiu jai paskirta tinkamai individualizuota ir proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei jos asmenybei bausmė, kuri tinkamai, vadovaujantis baudžiamuoju įstatymu, subendrinta su kitu nuosprendžiu paskirta bausme. Kadangi nagrinėjamoje byloje nenustatyta nei faktinio, nei teisinio pagrindo, suponuojančio išvadą, kad nuteistajai skirta bausmė turėtų būti švelninama, nuteistosios R. S. gynėjo advokato O. Šibkovo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistosios R. S. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.