Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-01 · Administracinė byla Nr. I-1703-790/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-01
Bylos Nr.
I-1703-790/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04695-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1703-790/2017Proceso Nr. 3-61-3-04695-2016-6Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2, 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 1 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. B. skundu (t. 1, b. l. 1–28) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad nuo 2015-11-24 iki 2016-10-07 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo per mažai ploto, tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos. Nurodė, kad nemoka lietuvių kalbos, Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su Laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, suimtųjų teisėmis, draudimais bei atsakomybe ir dėl ieškinio senaties taikymo. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas, jis įrengtas netinkamai – nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Kameras buvo galima vėdinti tik per langus, būdavo drėgna, buvo pelėsių. Žiemą kamerose būdavo šalta. Kamerose būdavo tamsu. Kamerų sienos buvo pažeistos, nuo jų byrėdavo tinkas. Gultai buvo pasenę, skylėti, girgždantys. Galėjo tik vieną kartą į savaitę 15 minučių prausti visą kūną po dušu. Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto, kuris žalojo sveikatą. Lukiškių TI-K galėjo tik 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo netinkama, jų plotas buvo per mažas. Užimtumas už kameros ribų sudarė 1,6 valandos per mėnesį. Buvo priverstas kameroje kvėpuoti tabako dūmais. Nebūdavo išduodamos valymo priemonės, kameros buvo purvinos. Buvo dažnai perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą, tai sukėlė stresą ir esamos stuburo išvaržos skausmus. Pareigūnai grasindavo nuobaudomis, versdavo neštis daiktus neatsižvelgiant į sveikatos būklę. Netinkamai sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Lukiškių TI-K nebuvo įrengti evakuaciniai išėjimai, gyvenamieji pastatai nepritaikyti žmonių apgyvendinimui. Nebuvo suteikiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas. Tiekiamas maistas buvo netinkamas.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (t. 2, b. l. 62–78). Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis laikotarpiu nuo 2015-11-24 iki 2016-10-07. Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Asmenys paskirstomi į kameras ir perkeliami laikantis teisės aktų, atsižvelgiant į kriminalinės žvalgybos duomenis, siekiant aprūpinti visus asmenis miegamąja vieta, mažinant autoagresijos atvejus. Kiekvienas atvykęs į Lukiškių TI-K asmuo supažindinamas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, teisėmis ir pareigomis. Pareigūnai elgiasi su nuteistaisiais ir suimtaisiais laikantis etikos taisyklių ir teisės aktų reikalavimų. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Jei asmenys reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus resursus. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m. aukščio sienele. Laikomiems asmenims suteikiama teisė ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, tam įrengti įvairaus dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie atitinka nustatytus reikalavimus. Asbestas Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose nenaudojamas. Maitinimas atitinka nustatytas normas. Suteikiama galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu vandeniu. Suimtieji (nuteistieji) tinkamai aprūpinami patalyne, rankšluosčiais, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Ilgalaikių pasimatymų patalpų Lukiškių TI-K nėra įrengta, jų suteikimo teisės aktai nenumato. Trumpalaikiai pasimatymai suteikiami teisės aktų nustatyta tvarka. Evakuaciniai išėjimai įrengti ir nustatyta tvarka pažymėti. Medicininės paslaugos pareiškėjui buvo teikiamos, jos tokios pat kokybės ir lygio, kaip ir asmenų, esančių laisvėje. Rūkantys asmenys laikomi atskirai nuo nerūkančių. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015-11-24 iki 2016-10-07.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-11-24 iki 2016-10-07 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, 109, 110, 111, 112, 114, 115, 118, 119, 123, 124, 125, 195, 210, 241, 252, 266, 273, 281, 293, 303, 357. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas laikotarpiais: 2015-12-02 dalį paros, 2015-12-18 – 2015-12-20, 2015-12-24, 2016-01-09 – 2016-01-10, 2016-02-06 – 2016-02-07, 2016-02-16 – 2016-02-17, 2016-02-26, 2016-03-15 (t. 1, b. l. 62–64). Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 12 parų ir 1 kartą dalį paros buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus, jam teko nuo 1,62 iki 3,24 kv. m. kameros ploto. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,64 iki 8,47 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose stalai kamerose buvo per maži, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą, įrengti metaliniai gultai buvo seni, nelygūs, girgždantys, dėl to pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6–14.9 punktuose nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti, atsižvelgiant į tai, kiek kameroje yra miegamųjų vietų. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje (t. 1, b. l. 80–81) nurodyta, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, įrengti stalai komplekte su dvejomis prisukamomis kėdutėmis. Lovos matmenys apie 1,9 m x 0,7 m, kamerose, kuriose iki 4 gultų, stalo matmenys apie 0,6 m x 0,5 m, kitose kamerose – atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus, kėdės matmenys apie 0,3 m x 0,3 m, suolai atitinkantys stalo dydį. Kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu kamerose tam tikrais laikotarpiais buvo laikomi 3-4 asmenys, o kameroje Nr. 252 – nuo 5 iki 10 asmenų, todėl pripažintina, kad pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu ne visuomet užteko vietos prie stalo. Iš Lukiškių TI-K 2016-03-15 rašto (t. 1, b. l. 90) matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi dėl per trumpo gulto, jo skundas buvo išnagrinėtas, minėtu raštu buvo atsakyta, kad gultų gyvenamosiose kamerose matmenys yra 1,9 m x 0,7 m., kadangi pareiškėjas nurodė, kad jo ūgis yra 1,78 m, problemų dėl gulto ilgio neturėtų kilti. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo laikotarpiu gultų būklė buvo netinkama, jie buvo sulūžę ar dėl jų galimų trūkumų pareiškėjas būtų patyręs sužalojimų ar kitokio pobūdžio žalą. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos būklės gultų vertintini kaip abstraktūs ir nesudarantys pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas skunde teigė, kad nemoka lietuvių kalbos, Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, suimtųjų teisėmis, draudimais bei atsakomybe ir ieškinio senaties taikymo tvarka. Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnis numato, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Šią informaciją tardymo izoliatoriaus administracija pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta. Tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Tardymo izoliatorių darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kiekvienas asmuo, atvykęs į Lukiškių TI-K pasirašytinai supažindinamas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, suimtojo (nuteistojo) teisėmis ir pareigomis; supažindinimo forma saugoma suimtojo (nuteistojo) asmens byloje, pareiškėjo asmens byla jam išvykus į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, perduota šiai įstaigai. Iš byloje esančių Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnų tarnybinių pranešimų, 2016-03-15 pažymos Nr. 24-2781 (t. 1, b. l. 83–84, 99–100) matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose yra iškabinama teisinė informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas. Su pareiškėju asmeniškai buvo vedami individualūs pokalbiai, kurių metu pareiškėjas Lukiškių TI-K jokių pretenzijų nereiškė, pareiškėjui buvo paaiškinta prašymų dėl priskyrimo į nerūkančiųjų kamerą tvarka bei pakartotinai supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis bei dienotvarkės reikalavimais, suteikta svarbi informacija apie sąskaitos likutį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas skundus, prašymus Lukiškių TI-K teikė rusų kalba, jie buvo išnagrinėjami, į juos atsakoma, byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų Lukiškių TI-K veiksmų būtų skundęsis Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka nėra. Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigoms supažindinti jose laikomų asmenų su visais teisės aktais. Atsižvelgiant į aptartus įrodymus, atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus paaiškinimus, konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė fakto, kad jam informacija apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, teises bei pareigas buvo pateikta netinkamai.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo užtikrinamas privatumas, jie įrengti netinkamai – nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Dėl atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo pasakytina, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo tardymo izoliatorių kamerų sanitariniuose mazguose. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo reikalavimų laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose kamerose.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kameras buvo galima vėdinti tik per langus, būdavo drėgna, buvo pelėsių. HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., o 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šios higienos normos 39 punktas numato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visos kameros vėdinamos natūraliai – per atidaromus langus. Atsakovo atstovas į bylą pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Vilniaus VSC) 2015-12-03 patikrinimo aktą (t. 1, b. l. 129), iš kurio matyti, kad kamera Nr. 109 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-11-24, 2016-10-04) vėdinama per atidaromus langus, santykinė oro drėgmė buvo 36 proc., pelėsių požymių vizualiai nenustatyta, ir tai atitiko higienos normos reikalavimus. Vilniaus VSC 2016-03-21 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 155–156) nustatyta, kad kamerose Nr. 110, 125, 210 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2015-12-02 – 2015-12-03, 2015-12-18 – 2015-12-20, 2015-12-23, 2016-02-26, 2016-03-15) vėdinimas vyko per atidaromus langus, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Tačiau iš Vilniaus VSC 2016-01-25 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 145) matyti, kad kameroje Nr. 115 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-01-07) dalyje sienos prie lubų buvo matomų pelėsių. Todėl teismas pripažįsta, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 115, kurioje buvo pelėsių, tačiau santykinės oro drėgmės rodikliai ir vėdinimo būdas Lukiškių TI-K kamerose iš esmės atitiko nustatytus reikalavimus.

Pareiškėjas skunde teigė, kad žiemą kamerose būdavo šalta. HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Vilniaus VSC 2016-03-21 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 155–156) nustatyta, kad kamerose Nr. 110, 125, 210 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2015-12-02 – 2015-12-03, 2015-12-18 – 2015-12-20, 2015-12-23, 2016-02-26, 2016-03-15) oro temperatūra buvo, atitinkamai, 18,8 °C, 18,6 °C ir 19,1 °C ir atitiko nustatytus reikalavimus. Tačiau iš 2016-01-27 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 167-168) matyti, kad kameroje Nr. 111 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-03-25- 2016-03-28) oro temperatūra buvo 17 °C, todėl pripažintina, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis reikalavimus, nustatytus oro temperatūrai.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose būdavo tamsu. HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Vilniaus VSC 2016-03-21 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 155–156) nustatyta, kad kamerose Nr. 110, 125, 210 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2015-12-02 – 2015-12-03, 2015-12-18 – 2015-12-20, 2015-12-23, 2016-02-26, 2016-03-15) dirbtinė apšvieta buvo, atitinkamai, 283 lx, 202 lx ir 217 lx ir atitiko nustatytus reikalavimus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016-07-18 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 357 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2016-07-20 – 2016-07-26) dirbtinis apšvietimas buvo 367 lx ir atitiko nustatytus reikalavimus. Todėl pripažintina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, iš esmės atitinkančiomis higienos normų reikalavimus, nustatytus kamerų apšvietimui.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerų sienos buvo pažeistos, nuo jų byrėdavo tinkas. HN 134:2015 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Minėta higienos norma nereglamentuoja remonto atlikimo laisvės atėmimo vietose dažnio. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius resursus, o Lukiškių TI-K asmenys dažnai patys gadina kameras, jose tenka remontą daryti pakartotinai. Vilniaus VSC 2016-03-21 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 155–156) kamerose Nr. 110, 125, 210 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2015-12-02 – 2015-12-03, 2015-12-18 – 2015-12-20, 2015-12-23, 2016-02-26, 2016-03-15) HN 134:2015 12 punkto pažeidimų nenustatė. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl netinkamos sienų būklės kamerose laiko neįrodytais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad galėjo tik vieną kartą į savaitę 15 minučių prausti visą kūną po dušu ir tai pažeidė jo teises. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaroma galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše, įrengtos specialios patalpos. Pareiškėjas skunde pripažįsta, kad turėjo galimybę nusiprausti vieną kartą per savaitę. Kadangi teisės aktai nenumato pareigos Lukiškių TI-K užtikrinti galimybę suimtiesiems ir nuteistiesiems prausti kūną po šiltu vandeniu dažniau, nei kartą per savaitę, teismas neturi pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose buvo asbesto, kuris žalojo sveikatą. Atsakovo atstovas Ūkio skyriaus pažymoje (t. 1, b. l. 80–81) nurodo, kad Lukiškių TI-K statinių, kuriuose apgyvendinti suimtieji ir nuteistieji, konstrukcijose asbesto nėra. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-08-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, nuo 2001-01-01 draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, todėl šis reikalavimas jam nebuvo taikomas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl asbesto Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai yra deklaratyvūs, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, todėl atmestini.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K galėjo tik 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo netinkama, jų plotas buvo per mažas. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija fakto, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam buvo sudaryta galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl nėra pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu konkrečiu jo buvimo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko nustatytų reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K iš viso yra 48 įvairaus ploto pasivaikščiojimo kiemeliai (b. l. 69–70). Vilniaus VSC 2015-04-27 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 138–139) buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo tvarkingi, atitiko higienos normų reikalavimus. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių kiemelių ir galimų pažeidimų padarymo laiko, teismo vertinimu, atsakovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti nekonkrečius ir neindividualizuotus pareiškėjo teiginius, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmetami kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad užimtumas už kameros ribų sudarė 1,6 valandos per mėnesį ir tai pažeidė jo teises. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K suimtieji asmenys dalyvauja laisvalaikio užimtumo programoje: organizuojami stalo žaidimų turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos, įrengtoje koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, aukojamos šv. Mišios, asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija; organizuojami profesionalų ir mėgėjų kolektyvų koncertai; veikia biblioteka; suimtieji vedami į sporto salę, kino salę, dalyvauja ŽIV ir narkomanijos prevencijos programoje, vedami pasivaikščioti. Atsakovo atstovas nurodė, kad norėdami dalyvauti visuomeninėje ar kitoje veikloje asmenys turi parodyti iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Šias aplinkybes patvirtina ir Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnų tarnybiniai pranešimai dėl pareiškėjo skundo (t. 1, b. l. 83–85). Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K dėl nesuteiktos galimybės jam pasinaudoti užimtumo priemonėmis nėra. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo pakankamai galimybių pasinaudoti užimtumo programomis, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad buvo priverstas kameroje kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu galiojusio Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numatė, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 134:2015 7 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracijai kilo pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirai, atsižvelgiant į jų pageidavimus, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus VSC atliktų patikrinimų metu tokio pobūdžio pažeidimų Lukiškių TI-K nenustatė. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad jis 2015-11-23 nurodė, kad yra rūkantis (t. 2, b. l. 10). Iš Lukiškių TI-K 2016-03-10 rašto (t. 1, b. l. 88), matyti, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į jo prašymą, buvo perkeltas į kamerą kartu su rūkančiais asmenimis, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai šiuo aspektu būtų atlikę neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebūdavo išduodamos valymo priemonės, kameros buvo purvinos. HN 134:2015 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka, o 37 punktas numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys suimtieji ir nuteistieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Pareiškėjui kamerų valymo tvarka buvo paaiškinta Lukiškių TI-K 2016-03-15 raštu išnagrinėjus pareiškėjo skundą (t. 1, b. l. 90). Iš pateikto į bylą Vilniaus VSC 2015-10-19 patikrinimo akto (t. 1, b. l. 127) matyti, kad kameroje Nr. 109 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2015-11-24, 2016-10-04) palangė ir lango stiklai buvo vizualiai nešvarūs, patalpoje buvo šiukšlių ir tai neatitiko higienos normų reikalavimų, valymo inventorius į kamerą neišduodamas, šią kamerą valo Lukiškių TI-K administracijos paskirti valytojai. Minėti higienos normų pažeidimai pašalinti vėliau (Vilniaus VSC 2015-12-02 patikrinimo aktas (t. 1, b. l. 128). Tad, teismas pareiškėjo teiginius dėl nešvaros kameroje Nr. 109 jo laikymo metu 2015-11-24 laiko įrodytais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad buvo dažnai perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą, tai jam sukėlė stresą, pareigūnai grasindavo nuobaudomis, versdavo neštis daiktus, neatsižvelgdami į sveikatos būklę, tai sukėlė esamos stuburo išvaržos skausmus. Iš Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatų matyti, kad tardymo izoliatoriaus administracija, spręsdama, kokiose konkrečiose tardymo izoliatoriaus patalpose apgyvendinti suimtąjį, privalo užtikrinti šiame straipsnyje įtvirtintus izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti. Taigi tardymo izoliatoriaus administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Atsakovo atstovas paaiškino, kad suimtieji apgyvendinami atsižvelgiant į vidaus tvarkos reikalavimus, siekiant užkardyti konfliktines situacijas, ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį, atvykusį į Lukiškių TI-K, miegamąja vieta. Be to, suimtieji, atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Teismo vertinimu, šie atsakovo atstovo nurodyti kriterijai objektyviai pateisinami, siekiant tinkamai atlikti įstatymu pavestą suėmimo vykdymo funkciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kad jo atžvilgiu buvo pažeisti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti izoliavimo reikalavimai, o pareiškėjo teiginys dėl per dažno perkėlinėjimo į kitas kameras paremtas tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Kaip minėta, ne pareiškėjui, o Lukiškių TI-K administracijai suteikta diskrecija spręsti dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose. Be to, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas per jo suėmimo laikotarpį, trukusį nuo 2015-11-24 iki 2016-10-07, buvo apgyvendintas 22 kamerose, 16 kartų buvo išvykęs į kitas įstaigas, todėl jo apgyvendinimas kitose kamerose buvo neišvengiamas (t. 1, b. l. 62–64). Taigi negalima pripažinti, kad atsakovo atstovas, pareiškėją apgyvendindamas konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose, jį perkeldamas, pažeidė teisės aktų reikalavimus ar viršijo teisės aktais suteiktus įgaliojimus. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų pasireiškęs kitokio pobūdžio pareigūnų piktnaudžiavimas. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad jis daugiausia skundėsi virškinimo sutrikimais, jam buvo paskirtas dietinis maitinimas, tačiau įrašų apie pareiškėjo nusiskundimus dėl stuburo išvaržos nėra (t. 2, b. l. 4–25). Todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmestini kaip abstraktūs ir neįrodyti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad netinkamai sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. HN 134:2015 40 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeninai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems grąžinami tą pačią dieną ir jau sausi. Turintys pinigų asmeninėse sąskaitose skalbimo paslauga gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, neturintiems pinigų viršutiniai drabužiai skalbiami ir nemokamai. Šias aplinkybes patvirtina ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažyma (t. 1, b. l. 80–81). Pareiškėjas nekonkretizavo, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius. Iš byloje esančių Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymų (t. 1, b. l. 99–100) matyti, kad pareigūnai su pareiškėju bendraudavo, registravo jo siunčiamus laiškus, spręsdavo iškilusius klausimus, tačiau pareiškėjo nusiskundimų dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo nebuvo. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas 2016-08-08 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 170-171) HN 134:2015 40 punkto pažeidimų, susijusių su drabužių skalbimu ir džiovinimu Lukiškių TI-K, nenustatė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai sudarytų sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius laikytini abstrakčiais ir neįrodytais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K nebuvo įrengti evakuaciniai išėjimai, gyvenamieji pastatai nepritaikyti žmonių apgyvendinimui. HN 134:2015 13 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką. Evakuacijos keliai ir išėjimai neužkrauti, parengti žmonėms evakuoti. Koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai, asmenys apgyvendinami tik gyvenamosios paskirties patalpose. Vilniaus VSC 2016-03-21 patikrinimo aktu (t. 1, b. l. 155–156) nustatė, kad kameros Nr. 110, 125, 210 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2015-12-02 – 2015-12-03, 2015-12-18 – 2015-12-20, 2015-12-23, 2016-02-26, 2016-03-15) yra gyvenamosios patalpos. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl evakuacijos išėjimų nebuvimo, pastatų nepritaikymo žmonių apgyvendinimui yra deklaratyvaus pobūdžio. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo susidūręs su grėsme, kurios būtų galima išvengti pasinaudojus evakuaciniais išėjimais ar pareiškėjas būtų dėl to patyręs kitokių nepatogumų.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai. Suimtųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ar kitais asmenimis numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) XI skyriuje. Minėti teisės aktai numato, kad suimtiesiems asmenims gali būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams, o Lukiškių TI-K administracijos teisė suteikti trumpalaikius pasimatymus suimtiesiems nėra savarankiška, ji priklauso nuo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra suimtojo byla, valios, t.y. leidimas pasimatymui išduodamas tik esant rašytiniam šių asmenų sutikimui. Ilgalaikių pasimatymų suimtiesiems suteikimo klausimu aktualus Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime – po 2 valandų trukmės pasimatymą, nuteistajam – po valandos, be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimaty­mų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas) bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. EŽTT šiuo aspektu, be kita ko, paminėjo, kad tokiais atvejais svarbu analizuoti individualias situacijos aplinkybes, konkretų poreikį ir pa­grįstumą nagrinėjamu atveju drausti suimtajam pasimatyti su šeima atitinkamą laiko tarpą. Pastebėtina, kad EŽTT šioje byloje Lukiškių tardymo izoliato­riaus paaiškinimą, jog įstaiga neturėjo tinkamų sąlygų užtikrinti ilgalaikius pasimaty­mus su šeima, laikė Konvencijos prasme nepriimtinu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, taip pat remiasi minėtu EŽTT sprendimu suformuota praktika (pvz., LVAT 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016). Tačiau pažymėtina, kad tiek EŽTT išnagrinėtoje byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), tiek LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 pareiškėjai kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, bet Lukiškių TI-K administracijos sprendimais tai nebuvo leista. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad nebuvo suteikiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, tačiau konkrečiai nenurodė, kada jis kreipėsi dėl pasimatymų suteikimo, su kokiais asmenimis norėjo pasimatyti, kada pasimatymai jam nebuvo suteikti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų suteikimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K, rašęs dėl to skundus ar pan. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl nesuteiktų trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų vertintini kaip abstraktūs ir neįrodyti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas. HN 134:2015 8 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos turi atitikti teisės aktų reikalavimus. Iš pateiktos į bylą pareiškėjo sveikatos istorijos (t. 2, b. l. 4–25) matyti, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu nuolat buvo apžiūrimas gydytojų, jam buvo skiriami vaistai, buvo paskirtas dietinis maitinimas. Todėl teismas vertina, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tinkamai vykdė jiems priskirtas pareigas, užtikrindami galimybę pareiškėjui pasinaudoti būtinomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis.

Pažymėtina, kad administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl sveikatos priežiūros paslaugų kokybės (Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 ir 18 straipsniai). Teisinius santykius dėl iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kilusios žalos atlyginimo reguliuoja civilinės teisės normos. Remiantis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti suformuota praktika, ginčas dėl neturtinės žalos, susijusios su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu asmeniui, yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (2015 m. gegužės 22 d. nutartis teismingumo byloje Nr. T-60/2015).

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K tiekiamas maistas buvo netinkamas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2 298 kcal. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje (t. 1, b. l. 80–81) nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis minėtu nutarimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka patvirtintas fiziologines normas. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos (t. 2, b. l. 4–25) matyti, kad pareiškėjui buvo paskirtas dietinis maitinimas, pareiškėjas argumentų dėl netinkamos maisto kokybės įrodymais nepagrindė, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto Lukiškių TI-K atmestini kaip neįrodyti.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 12 parų ir vieną kartą dalį paros per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, jam ne visuomet užtekdavo vietos prie stalo, pareiškėjo laikymo metu kameroje Nr. 115 buvo pelėsio, kameroje Nr. 109 buvo nešvaru, pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis nustatytus reikalavimus kamerų temperatūrai. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, jų kiekį, į tai, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas gana ilgą laikotarpį. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., at­siradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 2 500 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.

Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016-01-18 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, 2016-09-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2348-624/2016 pareiškėjui priteisė 104 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 13 parų, 2016-11-15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1834-556/2016 pareiškėjui priteisė 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 184 paras), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 130 Eur sumos priteisimas.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (t. 1, b. l. 77–78) pateikė prašymą atlyginti jo turėtas dokumentų kopijavimo išlaidas, kurios sudaro 7,20 Eur, nes patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis LVAT praktika, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos (2009-08-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012-01-20 nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2012-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–113/2012, 2009-05-11 nutartis administracinėje byloje Nr. AS575–233/2009, 2009-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS442–292/2009).

Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas su atsiliepimu į skundą, kuriuo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė 120 lapų su bylos nagrinėjimu susijusios medžiagos. Dokumentai į bylą pateikti elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl konstatuotina, kad realių dokumentų kopijų darymo išlaidų atsakovo atstovas nepatyrė. Kita vertus, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš esmės yra pagrįstas, todėl negalima teigti, kad sprendimas priimtas atsakovo naudai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis aukščiau nurodytomis įstatymo nuostatomis, atsakovo atstovo prašymas priteisti iš pareiškėjo patirtas 7,20 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 130 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Netenkinti atsakovo atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras