- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-21
- Bylos Nr.
- A-2348-624/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02249-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- E. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–2).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose buvo tamsu, prasta ventiliacija, apšvietimas, trūko oro, kameros langas buvo nešvarus. Kamerose buvo pilna parazitų ir tarakonų, jos sienos – su pelėsiu ir grybeliu. Kamerų langai maži, per juos neišsivėdindavo kamera, patekdavo mažai šviesos. Nusiprausti po šiltu vandeniu galėjo tik kartą per savaitę 15 minučių, todėl negalėjo tinkamai pasirūpinti kūno higiena. Kamerų sanitarinis mazgas atitvertas nuo patalpos, tačiau neatitvertas nuo langelio, per kurį pareigūnai gali pamatyti kaip kalinys atlikinėja gamtinius reikalus. Pareiškėjo judėjimo laisvė buvo labai ribota, vieną valandą per dieną išvedamas į pasivaikščiojimų kiemelius. Kalėdamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Laikymo sąlygas Lukiškių TI-K pareiškėjas prilygino nežmoniškoms, kankinančioms ir reikalavo atlyginti neturtinę žalą, kurią vertino 2 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 12–17) su pareiškėjo skundu nesutiko.
Pripažino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto sąlygomis, tačiau tai sąlygojo objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausančios priežastys. Pažymėjo, kad įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba, kamerose įrengta kabelinė televizija. Tvirtino, jog pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad kameros remontuojamos, nuteistiesiems išduodamas reikiamas inventorius ir priemonės kamerų valymui, pagal sudarytas sutartis nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai, kamerų sanitariniai mazgai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, maitinimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Pareiškėjas neįrodė visų sąlygų, būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu (b. l. 40–45) pareiškėjo E. G. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 65 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.
Teismas atsižvelgė į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsniais. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Į bylą atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas Lukiškių TIK buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d., viso 22 paras, kamerose Nr. 112A, 380, 272. Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 13 parų. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Daryta išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K, 13 parų nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo galimybės judėti, taip pat nebuvo galimybės pavalgyti prie stalo, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintos kaip šio pažeidimo dalis. Pažymėta, kad nei aukščiau nurodytose Taisyklėse, nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nėra nurodyti reikalavimai kamerose įrengto stalo dydžiui, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo stalo atmesti kaip nepagrįsti.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6, 2 punktais, 26, 22, 28, 24 punktuose įtvirtintomis normomis. Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, tai patvirtino ir į bylą pateikti patikrinimo aktai, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės ir oro trūkumo patalpose. Taip pat atkreiptas dėmesys, jog siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TIK ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), o vėliau – su UAB „Dezinfa“, buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys ir nuolat atliekami buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbai, patalpų priežiūra. Šie duomenys paneigė pareiškėjo tvirtinimus, kad Lukiškių TI-K nėra naikinami tarakonai ar kiti buitiniai parazitai. Dėl pareiškėjo nurodytų, aplinkybių, jog kameros langas būdavęs nešvarus, ant sienų augo grybelis, pelėsis, teismas atkreipė dėmesį, kad HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tad teismo vertinimu, jeigu pareiškėjas kameroje pritaikytų jam išduotą tvarkymuisi skirtą inventorių, tokių nepatogumų, kaip nešvarus langas nebūtų. Be to iš atsakovo pateiktų higienos normų patikrinimo aktų matyti, jog pelėsio ir grybelio patikrinimo metu nebuvo rasta nei kamerose, nei bendro naudojimo patalpose. Papildomai pabrėžta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsakovas pateikė duomenis, jog Lukiškių TI-K yra nuolat tikrinamas Vilniaus visuomenės sveikatos centro, tai patvirtina į bylą pateikti patikrinimo aktai. Vertinant aktuose užfiksuotas tardymo izoliatoriuje esančias gyvenimo sąlygas, ir jų atitikimą higienos normoms, matyti, jog Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, Higienos normų yra laikomasi, įstaiga yra nuolat tikrinama, tačiau iš pateiktų aktų matyti, jog HN 76:2010 reikalavimai nebuvo pažeisti. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas pateikė duomenis, iš kurių matyti Lukiškių TI-K patalpų būklė ir atitikimas higienos normoms yra tinkamas. Teismas atkreipė dėmesį į ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatą. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys, dėl Lukiškių TI-K patalpose buvusių higienos normų užtikrinimo, leido manyti, jog atsakovas veikė tinkamai, užtikrino HN 76:2010 laisvės atėmimo vietos bendrųjų sveikatos saugos reikalavimų laikymąsi, todėl pareiškėjo argumentai, dėl Lukiškių TIK pažeidžiamų higienos normų reikalavimus, atmesti kaip nepagrįsti.
Teismas nurodė, kad HN 76:2010 25 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamosios aplinkos orą teršiančių cheminių medžiagų (teršalų) ribinės vertės neturi viršyti teisės aktu nustatytų didžiausių leidžiamų koncentracijų. Kadangi atsakovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matyti, jog tikrintos patalpos atitinka HN 76:2010 reikalavimus, patalpose pažeidimų nenustatyta, taip pat nenustatyta, jog kamerose langai būtų neuždaromi. Teismo vertinimu pareiškėjo argumentai, dėl nepatogumo, nes netoliese yra lentpjūvė yra deklaratyvaus pobūdžio, atsakovas pateikė į bylą įrodymus paneigiančius jog kamerose būtų higienos normų pažeidimų, todėl pareiškėjo argumentai, dėl lentpjūvės įtakos kameroje esančiam orui, bei neuždaromo lango atmesti kaip nepagrįsti.
Teismas vadovavosi HN 76:2010 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktu. Pareiškėjas neprieštarauja, jog sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo kameros patalpos 1,5 metro aukščio sienele, tačiau nurodė, jog pareigūnai galėjo matyti, kaip jis tuštinasi, kadangi nėra pertvaros, kuri uždengtų sanitarinį mazgą nuo kameros stebėjimo langelio. Tačiau, tardymo izoliatoriaus – kalėjimo prižiūrėtojas eidamas kamerų tipo patalpų ir baudos izoliatoriaus koridoriumi turi stebėti nuteistuosius pro kamerų stebėjimo langelius, kad kamerose būtų palaikoma tvarka, kad nuteistieji laikytųsi nustatytų režimo reikalavimų bei vidaus tvarkos taisyklių, todėl atitvėrus sanitarinį mazgą sienele nuo kameros langelio, prižiūrėtojai negalėtų pilnai įgyvendinti savo pareigų, įvertinti kameroje esančią tvarką, nuteistųjų būklę. Be to HN 76:2010 sanitarinio mazgo atitvėrimas, kad jo nesimatytų pro stebėjimo langelį, nėra numatytas. Dėl šių priežasčių nebuvo galimybių nustatyti, jog atsakovas veikė pažeisdamas pareiškėjo teises, todėl nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai, jog jo teisės buvo pažeistos, dėl sanitarinio mazgo neatitvėrimo nuo stebėjimo langelio atmesti kaip nepagrįsti.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtina suimtųjų teisė ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, dėl pasivaikščiojimo laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Neturtinės žalos atsiradimo pagrindu pareiškėjas nurodė teisės nusiprausti po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę pažeidimą. Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktu. Aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatos suteikia galimybę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per retos galimybės nusiprausti po dušu suteikimo, laikytos nepagrįstomis. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl minėtos teisės aktų normos nebuvo pažeistos.
Į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, kreipimąsi į psichikos sveikatos specialistus, jų konstatuotus pareiškėjo psichikos sveikatos sutrikimus, pareiškėjas tokiais duomenimis nesirėmė ir skunde, todėl byloje nėra nustatyta reikšmingų aplinkybių, sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Be to pareiškėjas Lukiškių TIK buvo 22 paras, iš kurių 13 buvo pažeista jo teisė į minimalią, kameroje tenkančią, ploto normą. Vertinant pažeidimo trukmę ir intensyvumą, teismo nuomone, pareiškėjui negalėjo būti padaryta negrįžtama žala, ar būti sukelti tokio lygio išgyvenimai, kuriuos pareiškėjas įvardino skunde.
Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią ploto normą kalėjo 13 parų, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsniu. Taip pat pabrėžė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.). Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 65 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (b. l. 50).
Nurodo, kad netinkamai buvo įvertinti Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas). Pabrėžė, jog Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip privalėjo veikti, nesivadovavo teisės aktais. Pareiškėjui nebuvo suteikta jo sveikatai saugi aplinka – 3,6 kv. m laisvas plotas, kurį pripažino Kauno apygardos administracinis teismas, bet neįvertino kitų skunde minimų faktų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri pareiškėjui, kaip teigiama, padaryta laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d. jį laikant Lukiškių TI-K neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjui vertinamu laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K, 13 parų nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje; kiti pareiškėjo skundo argumentai (dėl pažeidžiamų higienos normų reikalavimų, dėl lentpjūvės įtakos kameroje esančiam orui, bei neuždaromo lango, dėl sanitarinio mazgo neatitvėrimo nuo stebėjimo langelio, dėl kiemelių ploto ir pasivaikščiojimo laiko, dėl galimybės praustis duše) buvo atmesti kaip nepagrįsti. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 65 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su jam priteista suma ir teigdamas, kad teismas neįvertino visų jo skunde minimų faktų, padavė apeliacinį skundą.
Išnagrinėjęs bylą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą) ir kitus jo nurodytu faktus: pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai pagrindė išvadą, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K 13 parų nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas; su šiuo pažeidimu taip pat neatsiejamai susijusios aplinkybės dėl to, kad nebuvo galimybės judėti, pavalgyti prie stalo, todėl jos laikytinos nustatyto pažeidimo neužtikrinant minimalaus gyvenamo ploto dalimi. Teismas taip pat nurodė, kuo remiantis jis kitus pareiškėjo teiginius (dėl higienos normų reikalavimų neatitikimo, dėl lentpjūvės keliamų nepatogumų, dėl pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir pasivaikščiojimo trukmės, dėl galimybės praustis duše) laiko nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Pažymėtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
Dėl pareiškėjo skunde nurodyto teiginio, susijusio su sanitarinio mazgo įrengimu, papildomai pažymėtina, kad nors pareiškėjas skunde ir buvo nurodęs, kad tualetas nebuvo atitvertas nuo stebėjimo langelio duryse, jis neteigė ir byloje nėra nustatyta, kad pareigūnai stebėjo pareiškėją, jam naudojantis (tenkinant fiziologinius poreikius) sanitariniu mazgu, taip pažeisdami jo teisę į privatumą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Administracinėje byloje nėra nurodyta ir pateikta įrodymų, kad pareiškėjas dėl tinkamo privatumo užtikrinimo, t. y. tinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo kameros stebėjimo langelio duryse, būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai.
Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs, kad 150 cm sienele nuo kameros buvo atskirtas tualetas, tačiau kriauklė yra kameroje ir nėra atskirta sienele. Pažymėtina, kad Taisyklių 14.5 punkte nurodyta, jog sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Pagal HN 76:2010 21 punktą sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), t. y. sienelė nuo gyvenamosios patalpos turi atitverti ne tik tualetą, bet visą sanitarinį mazgą. Nors Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė tik tai, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, taigi, pareiškėjo teiginio dėl neatitvertos kriauklės nepaneigė, jis (pareiškėjas) iš esmės nepagrindė, kodėl ir kaip toks kriauklės įrengimas įtakojo neturtinės žalos atsiradimą.
Taip pat nors teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad kameroje nėra karšto vandens, pažymėtina, kad HN 76:2010 21 punkte numatyta, jog sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, todėl šis pareiškėjo skundo teiginys dėl netinkamos Lukiškių TI-K veikos yra nepagrįstas.
Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.
Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 9 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 8 eurus (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias pažeidimų mastu, trukme ir intensyvumu, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais; 104 Eur suma laikytina pagrįsta ir proporcinga dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 104 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 104 Eur (vieną šimtą keturis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.