- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-15
- Bylos Nr.
- A-1834-556/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03623-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti jam 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Teigė, kad kameros buvo avarinės būklės, nuo sienų atsilupę dažai, sienos sutrūkinėjusios, nuo jų byrėdavo tinkas. Kamerose buvo nuolatinė drėgmė. Langai maži, trūko šviesos ir oro, langai išdaužyti, dėl to šaltuoju metų laiku buvo priverstas miegoti su drabužiais. Čiužiniai buvo išduodami suplyšę, purvini. Kameros buvo perpildytos. Dušai avarinės būklės, juose karšto vandens dažniausiai nebūdavo. Negalėjo privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Kamerose buvo pilna parazitų. Laikino sulaikymo kameroje nebuvo unitazo. Kreipėsi su skundais į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau jo skundai nebūdavo užregistruojami. Dėl tokių sąlygų patyrė neturtinę žalą, jautėsi pažemintas, sugniuždytas, puolė į neviltį, depresiją, pablogėjo regėjimas, gyveno nuolatinėje baimėje susirgti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 8–13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad nėra valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nustatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir priemonėmis. Atsakovas nurodė, kad dalį pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiko pareiškėjui tenkantis plotas atitiko įstatymų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodamas į kameras. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 100–106) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
Teismas konstatavo, kad byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K. Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalimi. Teismas nurodė, kad pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovas teismui pateikė duomenis, kad pareiškėjas šioje įstaigoje buvo laikomas nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. kovo 12 d. Atsakovo duomenis patvirtina Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelė, Įskaitos skyriaus pažyma. Pareiškėjas teismui įrodymų, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas iki 2014 m. gegužės 30 d., nepateikė, todėl teismas rėmėsi būtent atsakovo duomenimis. Pareiškėjas neginčija atsakovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Atsiliepime į skundą nurodyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 107, 117, 172, 179, 263, 265, 321, 328, 337, 343. Įvertinus atsakovo duomenis yra matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas 2013 m. rugpjūčio 23 d.; 2013 m. rugpjūčio 26 d. – 2013 m. rugsėjo 23 d.; 2013 m. rugsėjo 25 d. – 2013 m. rugsėjo 29 d.; 2013 m. spalio 4 d. – 2013 m. spalio 6 d.; 2013 m. spalio 8 d. – 2013 m. spalio 31 d.; 2013 m. lapkričio 5 d. – 2013 m. gruodžio 17 d.; 2013 m. gruodžio 19 d. – 2014 m. sausio 27 d.; 2014 m. sausio 29 d. – 2014 m. vasario 3 d.; 2014 m. vasario 5 d. – 2014 m. vasario 19 d.; 2014 m. vasario 22 d. – 2014 m. kovo 11 d. laikotarpiais, t. y. didžiąją buvimo Lukiškių TI-K dalį (183 dienas). Įvertinęs pareiškėjo nepertraukiamo laikymo tokiomis sąlygomis laikotarpį, aplinkybę, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, teismas pripažino, jog pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį sąlygomis. Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimą byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).
Teismas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog dušai, kameros buvo avarinės būklės, nuo sienų buvo atsilupę dažai, sienos sutrūkinėjusios, nuo jų byrėdavo tinkas, kamerose buvo nuolatinė drėgmė, trūko šviesos ir oro, langai išdaužyti, dėl to šaltuoju metų laiku buvo priverstas miegoti su drabužiais, čiužiniai buvo išduodami suplyšę, purvini, kamerose buvo parazitų, vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010). Teismo teigimu, vadovaujantis HN 76:2010 28, 56 punktais, gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (HN 76:2010 62 punktas). Pareiškėjas nenurodo, kurios konkrečios kameros buvo avarinės būklės. Pareiškėjas buvo laikomas dešimtyje kamerų pakankamai ilgą laikotarpį, todėl neproporcinga iš atsakovo atstovo reikalauti pateikti įrodymus apie kiekvienos kameros būklę visą pareiškėjo buvimo jose laikotarpį. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, dėl avarinės kamerų būklės nesiskundė, nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas dėl galimo HN 76:2010 pažeidimo nustatymo. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, kad pareiškėjo buvimo laikotarpiu kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo tikrinamos dėl HN 76:2010 reikalavimų laikymosi. 2013 m. gruodžio 11 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras tikrino kamerų Nr. 172 ir 321 būklę ir nenustatė, kad šiose kamerose nuo sienų, lubų būtų atsilupusių dažų. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 25 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad kameroje Nr. 117 buvo atlikti remonto darbai ir higienos normos pažeidimai pašalinti. 2013 m. rugpjūčio 9 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 179 nuo lubų ir sienų tinkas nebyra, 2013 m. spalio 4 d. patikrinimo akte kameroje Nr. 328 HN 76:2010 28 punkto reikalavimų pažeidimo taip pat nebuvo nustatyta. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo akte kameroje Nr. 321 lubų, sienų ir grindų paviršius buvo tinkamas lengvam valymui ir dezinfekcijai, pelėsio požymių vizualiai nebuvo nustatyta. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 2 d. ir 2014 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo aktai paneigia pareiškėjo argumentus dėl avarinės dušų būklės. Teismas pastebėjo, kad tik Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 8 d. patikrinimo akte nustatytas HN 76:2010 28 ir 56 punktų pažeidimas, t. y. jog kameroje Nr. 265 ant sienų ir lubų buvo nubyrėjusių dažų ir tinko plotų, vietomis buvo vizualiai nustatyta pelėsio požymių. Teismui nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu (2013 m. gruodžio – 2014 m. sausio mėn.) minėti pažeidimai buvo pašalinti. Priešingai, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų yra matyti, kad kameroje Nr. 265 2013 metais nebuvo atliekamas remontas. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuota, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos, HN 76:2010 reikalavimų neatitinkančios, dušų ir kamerų būklės pasitvirtino tik kameros Nr. 265 atžvilgiu, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2013 m. gruodžio – 2014 m. sausio mėn. Pagal HN 76:2010 26 punktą, temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18 – 28, šaltuoju 18 – 22 °C, santykinė oro drėgmė kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 35 – 65 proc., šaltuoju – 35 – 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju laikotarpiu 0,15 – 0,25 m/s, šaltuoju laikotarpiu 0,05 – 0,15 m/s. HN 76:2010 24 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš atsakovo į bylą pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akto matyti, kad kamerose Nr. 172, 321 langai buvo, kameros buvo vėdinamos natūraliai per langus, temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis atitiko reglamentuojamas vertes. 2013 m. gegužės 20 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 117 buvo vėdinimui pritaikyti langai. Analogiška aplinkybė konstatuota ir 2013 m. liepos 25 d. patikrinimo akte. 2013 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akte buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 117 yra langai, patalpos vėdinamos natūraliai per langus, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reglamentuojamas vertes. Tačiau šiame akte nustatyta, kad oro judėjimo greitis buvo per mažas ir neatitiko higienos normos nustatytų verčių. 2013 m. rugpjūčio 5 d. patikrinimo akte konstatuota, kad kameroje Nr. 179 užtikrintas nuolatinis vėdinimas. 2013 m. liepos 2 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 328 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko nustatytas normas, vėdinimas buvo užtikrinamas per langus. 2013 m. spalio 4 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 328 temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus. 2013 m. gegužės 8 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad kamera Nr. 265 buvo vėdinama per langą, santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus rodiklius. 2014 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad kamera Nr. 321 buvo vėdinama natūraliai per langą. Taigi iš aptartų patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo būdas atitiko HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, kamerose oro temperatūra, santykinė drėgmė, oro judėjimo greitis iš esmės atitiko HN 76:2010 nustatytas vertes, išskyrus 2013 m. lapkričio 5 d. nustatytą per mažą oro judėjimo greitį kameroje Nr. 117 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013 m. spalio 4 d. – 2013 m. spalio 6 d. laikotarpiu). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekonkretizuoja, kuriose kamerose ir kuriuo metu nebuvo tinkama temperatūra, drėgmė, vėdinimas. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, dėl netinkamos temperatūros, drėgmės ar vėdinimo administracijai nesiskundė, nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas dėl galimo HN 76:2010 pažeidimo nustatymo. Esant tokioms aplinkybėms, negali būti pripažinti įrodytais pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos temperatūros, drėgmės ar vėdinimo būdo (išskyrus minėtą oro judėjimo greičio normos pažeidimą). Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog langai išdaužyti, dėl to šaltuoju metų laiku buvo priverstas miegoti su drabužiais, nenurodo, kokiose kamerose ir kuriuo laikotarpiu langai buvo išdaužyti, nepateikia šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Aptarti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai šiuos pareiškėjo teiginius paneigia. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose nepakako šviesos. HN 76:2010 22 punktas nustato, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, dirbtinės apšvietos matavimo protokolų matyti, kad atlikus matavimus 2013 m. balandžio 23 d. kameroje Nr. 107, 2013 m. gruodžio 16 d. kameroje Nr. 172, 2013 m. gegužės 13 d. kameroje Nr. 117, 2013 m. liepos 22 d. kameroje Nr. 117, 2013 m. spalio 31 d. kameroje Nr. 117, 2013 m. birželio 25 d. kameroje Nr. 328, 2013 m. rugsėjo 27 d. kameroje Nr. 328, 2013 m. gegužės 7 d. kameroje Nr. 265 dirbtinis dieninis apšvietimas atitiko HN 76:2010 nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuriose kamerose ir kuriuo metu nebuvo tinkamo apšvietimo. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, dėl netinkamo apšvietimo administracijai nesiskundė, nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas dėl galimo HN 76:2010 pažeidimo nustatymo. Byloje esant matavimo duomenų, kad dalyje kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimas buvo tinkamas, pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl šviesos trūkumo negali būti pripažinti įrodytais. Pareiškėjas teigia, kad jam buvo išduodami suplyšę, purvini čiužiniai. HN 76:2010 66 punktas numato, kad lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, skundų dėl suplyšusių, purvinų čiužinių nei administracijai, nei kitoms valstybės institucijoms nepateikė. Iš atsakovo 2015 m. liepos 20 d. pažymos matyti, kad Lukiškių TI-K čiužiniai dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. 2013 m. liepos 25 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte užfiksuota, kad patalynė vizualiai švari, 2013 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akte nustatyta, jog kamerose esanti patalynė vizualiai švari, čiužiniai dezinfekuojami dezinfekcijos kameroje, dezinfekcijos duomenys nurodomi dezinfekcinės kameros darbo žurnale. Taigi byloje esant duomenų, kad Lukiškių TI-K užtikrinamas HN 76:2010 66 punkto laikymasis ir pareiškėjui nepateikus priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, skunde nurodyti teiginiai dėl suplyšusių, purvinų čiužinių išdavimo atmesti kaip neįrodyti. Pagal HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). Byloje esančios Lukiškių TI-K sudarytos paslaugų teikimo sutartys su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“), atliktų darbų aktai, darbų registravimo žurnalas patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto. Pareiškėjas skunde teigė, kad laikino sulaikymo kameroje nebuvo unitazo (buvo skylė grindyse). HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad kalėjimo, tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Teismas atsakovo atstovą 2015 m. liepos 30 d. nutartimi įpareigojo pateikti duomenis apie unitazo įrengimą laikino sulaikymo kamerose. Atsakovo atstovas pateikė 2015 m. rugpjūčio 13 d. pažymą, kad visose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Vis dėlto, atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų, kad unitazai buvo įrengti laikino sulaikymo kamerose. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl HN 76:2010 21 punkto reikalavimų pažeidimo laikino sulaikymo kamerose. Pareiškėjas skunde nurodė, kad, naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo užtikrintas privatumas. Kaip minėta, HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsakovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara, tai patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, tačiau, teismo vertinimu, tai neužtikrina asmens privatumo, todėl laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.
Žemesnės instancijos teismas
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad didžiąją buvimo Lukiškių TI-K laiko dalį (183 dienas) pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, jam teko mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose. Pareiškėjo suėmimo sąlygas papildomai blogino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, o kai kuriais laikotarpiais ir sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimas (2013 m. gruodžio – 2014 m. sausio mėn. pareiškėjo laikymas kameroje, kurioje ant sienų ir lubų buvo nubyrėjusių dažų ir tinko plotų, buvo pelėsio požymių, 2013 m. spalio 4 d. – 2013 m. spalio 6 d. laikotarpiu pareiškėjo laikymas kameroje, kurioje buvo per mažas oro judėjimo greitis, netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas laikino sulaikymo kamerose). Teismas konstatavo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas suimtas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokio intensyvumo, jog yra pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013). Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pakankamai ilgą pažeidimų trukmę ir pobūdį – pareiškėjas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas 183 dienas, kamerų perpildymas buvo žymus ir nuolatinio pobūdžio. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patyrė diskomfortą ir psichologinę kančią. Toks perpildymas trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Pareiškėjo Lukiškių TI-K laikymo sąlygas blogino asmens privatumo reikalavimų nesilaikymas naudojantis sanitariniais mazgais, kitų reikalavimų neužtikrinimas. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Byloje esantys grįžtamojo patikrinimo aktai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerose nustatyti pažeidimai pagal galimybes yra šalinami. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 50 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams. LVAT administracinėje byloje Nr. A575-583/2014 pareiškėjui priteistas 11 700 Lt neturtinės žalos atlyginimas, kai pareiškėjas buvo laikomas 1 159 paras neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis; byloje Nr. A442-806-/2014 pareiškėjui priteista 10 700 Lt neturtinės žalos už 485 dienas ir pusdienį laikymą perpildytose kamerose; byloje Nr. A442-464/2014 priteista 5 500 Lt suma už pareiškėjo laikymą perpildytose kamerose 227,5 paras; byloje Nr. A575-458/2014 priteista 7 000 Lt suma už laikymo sąlygų pažeidimus 292,5 paras; byloje Nr. A442-534/2014 priteista 7 000 Lt suma už laikymą netinkamomis sąlygomis apie 290 parų; byloje Nr. A575-622/2014 priteista 8 900 Lt už laikymą netinkamomis sąlygomis 438 paras; byloje Nr. A575-458/2014 – 7 000 Lt už laikymą netinkamomis sąlygomis 292 paras; byloje Nr. A442-524/2014 priteista 6 000 Lt suma už laikymą netinkamomis sąlygomis 248,5 paras ir kt. Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgė į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose. Antai, LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2015 pareiškėjui priteisė 1 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 204,5 paras, o 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1326-575/2015 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 185 paras. Teismas, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, paminėtą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1 100 Eur sumos priteisimas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 110) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti atitinkamą kompensaciją už patirtą neturtinę žalą, vadovaujantis EŽTT praktika. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Konvencija apibrėžia dvi absoliučias teises: teisę į gyvybę (2 str.) ir teisę nepatirti nežmoniško elgesio (3 str.). Absoliuti teisė skiriasi nuo fundamentaliosios teisės tuo, kad jai negali būti taikomi jokie apribojimai. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino. Pareiškėjas neprašė teismo vadovautis ir remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai. Teismas neteisėtai apribojo jo teisę į neturtinės žalos tinkamą atlyginimą.
2. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. EŽTT byloje Canali prieš Prancūziją skyrė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesius įkalinimo sąlygomis daug geresnėmis nei pareiškėjo byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo A. V. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. iki 2014 m. kovo 12 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, t. y. neužtikrinant teisės į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, o kai kuriais laikotarpiais ir neužtikrinant sveikatos saugos reikalavimų (2013 m. gruodžio – 2014 m. sausio mėn. pareiškėjo laikymas kameroje, kurioje ant sienų ir lubų buvo nubyrėjusių dažų ir tinko plotų, pelėsio požymių, 2013 m. spalio 4 d. – 2013 m. spalio 6 d. laikotarpiu pareiškėjo laikymas kameroje, kurioje buvo per mažas oro judėjimo greitis, netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas laikino sulaikymo kamerose); kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino. Teisėjų kolegija pažymi, jog šie pareiškėjo argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamu atveju, kadangi pirmosios instancijos teismas šioje byloje reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo apskritai netaikė ieškinio senaties termino.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.
Visų pirma, teisėjų kolegija pabrėžia, jog turtinės bei neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė ir neturtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjo laikymo laiką, jo laikymo kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių, konstatuoja, kad 184 dienas pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsižvelgdamas į atsakovo nurodytus duomenis, pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą.
Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo Lukiškių TI-K laikymo sąlygas blogino asmens privatumo reikalavimų nesilaikymas naudojantis sanitariniais mazgais, sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimas. Teismas taip pat nurodė, kuo remiantis jis kitus pareiškėjo skundo teiginius laiko nepagrįstais.
Dėl kitų skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų, atsižvelgdama į tai, jog jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl jų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje esančią medžiagą, padarytomis išvadomis ir sprendimo motyvais dėl jų, jų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.
Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus galima teigti, kad didžiąją buvimo Lukiškių TI-K laiko dalį (184 dienas) pareiškėjui neužtikrinus teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, o kai kuriais laikotarpiais ir neužtikrinus sveikatos saugos reikalavimų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str. 1 d.).
Atsižvelgdama į šių pažeidimų trukmę, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai pirmosios instancijos teismo konstatuotas pareiškėjo atžvilgiu padarytas Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atitinkamą dydį vertino tam tikrų konkrečių aplinkybių visumą.
Nors pareiškėjas remiasi EŽTT byla Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu bei teigia, kad jam priteista suma nepagrįstai maža, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Be to, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.
Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėjo argumentai, kad jis neprašė remtis Lietuvos teise, nepagrįsti. Iš pareiškėjo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, matyti, kad pareiškėjas neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais (pvz., CK 6.246 str., 6.247 str., 6.271 str., 6.250 str.).
Įvertinusi nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgusi į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (50 000 Eur). Teisėjų kolegijos manymu, 1 500 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. V. (A. V.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.