Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Atsiliepime į skundą nurodyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 107, 117, 172, 179,263, 265, 321, 328, 337, 343. Įvertinus atsakovo atstovo duomenis yra matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. plotas 2013-08-23; 2013-08-26 – 2013-09-23; 2013-09-25 – 2013-09-29; 2013-10-04 – 2013-10-06; 2013-10-08 – 2013-10-31; 2013-11-05 – 2013-12-17; 2013-12-19 – 2014-01-27; 2014-01-29 – 2014-02-03; 2014-02-05 – 2014-02-19; 2014-02-22 – 2014-03-11 laikotarpiais, t. y. didžiąją buvimo Lukiškių TI-K dalį (183 dienas). Įvertinus pareiškėjo nepertraukiamo laikymo tokiomis sąlygomis laikotarpį, aplinkybę, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį sąlygomis. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Ch. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo aplinkybes, kad dušai, kameros buvo avarinės būklės, nuo sienų buvo atsilupę dažai, sienos sutrūkinėjusios, nuo jų byrėdavo tinkas, kamerose buvo nuolatinė drėgmė, trūko šviesos ir oro, langai išdaužyti, dėl to šaltuoju metų laiku buvo priverstas miegoti su drabužiais, čiužiniai buvo išduodami suplyšę, purvini, kamerose buvo parazitų.

Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose reglamentuoja higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN).

Vadovaujantis HN 76:2010 28, 56 punktais, gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (HN 76:2010 62 punktas).

Pareiškėjas nenurodo, kurios konkrečios kameros buvo avarinės būklės. Pareiškėjas buvo laikomas dešimyje kamerų pakankamai ilgą laikotarpį, todėl neproporcinga iš atsakovo atstovo reikalauti pateikti įrodymus apie kiekvienos kameros būklę visą pareiškėjo buvimo jose laikotarpį. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, dėl avarinės kamerų būklės nesiskundė, nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas dėl galimo HN pažeidimo nustatymo. Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 34-63) patvirtina, kad pareiškėjo buvimo laikotarpiu kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo tikrinamos dėl HN reikalavimų laikymosi. 2013-12-11 Vilniaus visuomenės sveikatos centras tikrino kamerų Nr. 172 ir 321 būklę ir nenustatė, kad šiose kamerose nuo sienų, lubų būtų atsilupusių dažų (b. l. 37). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-25 patikrinimo aktas patvirtina, kad kameroje Nr. 117 buvo atlikti remonto darbai ir HN pažeidimai pašalinti (b. l. 43). 2013-08-09 patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 179 nuo lubų ir sienų tinkas nebyra (b. l. 51), 2013-10-04 patikrinimo akte kameroje Nr. 328 HN 76:2010 28 punkto reikalavimų pažeidimo taip pat nebuvo nustatyta (b. l. 55).Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014-09-19 patikrinimo akte kameroje Nr. 321 lubų, sienų ir grindų paviršius buvo tinkamas lengvam valymui ir dezinfekcijai, pelėsio požymių vizualiai nebuvo nustatyta (b. l. 62). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-12-02 ir 2014-09-19 patikrinimo aktai paneigia pareiškėjo argumentus dėl avarinės dušų būklės (b. l. 61, 93-94). Pastebėtina, kad tik Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-05-08 patikrinimo akte nustatytas HN 28 ir 56 punktų pažeidimas, t. y. jog kameroje Nr. 265 ant sienų ir lubų buvo nubyrėjusių dažų ir tinko plotų, vietomis buvo vizualiai nustatyta pelėsio požymių (b. l. 59). Teismui nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu (2013 m. gruodžio – 2014 m. sausio mėn.) minėti pažeidimai buvo pašalinti. Priešingai, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų yra matyti, kad kameroje Nr. 265 2013 metais nebuvo atliekamas remontas (b. l. 26). Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamos, HN reikalavimų neatitinkančios dušų ir kamerų būklės pasitvirtino tik kameros Nr. 265 atžvilgiu, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2013 m. gruodžio – 2014 m. sausio mėn.

Pagal HN 76:2010 26 punktą, temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28, šaltuoju 18-22 °C, santykinė oro drėgmė kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju laikotarpiu 0,15-0,25 m/s, šaltuoju laikotarpiu 0,05-0,15 m/s. HN 24 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-12-18 patikrinimo akto matyti, kad kamerose Nr. 172, 321 langai buvo, kameros buvo vėdinamos natūraliai per langus, temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis atitiko reglamentuojamas vertes (b. l. 37-38). 2013-05-20 patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 117 buvo vėdinimui pritaikyti langai (b. l. 41). Analogiška aplinkybė konstatuota ir 2013-07-25 patikrinimo akte (b. l. 45). 2013-11-05 patikrinimo akte buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 117 yra langai, patalpos vėdinamos natūraliai per langus, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reglamentuojamas vertes. Tačiau šiame akte nustatyta, kad oro judėjimo greitis buvo per mažas ir neatitiko HN nustatytų verčių (b. l. 47). 2013-08-05 patikrinimo akte konstatuota, kad kameroje Nr. 179 užtikrintas nuolatinis vėdinimas (b. l. 51). 2013-07-02 patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 328 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko nustatytas normas, vėdinimas buvo užtikrinamas per langus (b. l. 53). 2013-10-04 patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 328 temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus (b. l. 55). 2013-05-08 patikrinimo aktas patvirtina, kad kamera Nr. 265 buvo vėdinama per langą, santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus rodiklius (b. l. 58-59). 2014-09-19 patikrinimo aktas patvirtina, kad kamera Nr. 321 buvo vėdinama natūraliai per langą (b. l. 62). Taigi iš aptartų patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo būdas atitiko HN 24 punkto reikalavimus, kamerose oro temperatūra, santykinė drėgmė, oro judėjimo greitis iš esmės atitiko HN nustatytas vertes, išskyrus 2013-11-05 nustatytą per mažą oro judėjimo greitį kameroje Nr. 117 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013-10-04 – 2013-10-06 laikotarpiu). Pažymėtina, kad pareiškėjas nekonkretizuoja, kuriose kamerose ir kuriuo metu nebuvo tinkama temperatūra, drėgmė, vėdinimas. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, dėl netinkamos temperatūros, drėgmės ar vėdinimo administracijai nesiskundė, nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas dėl galimo HN pažeidimo nustatymo. Esant tokioms aplinkybėms, negali būti pripažinti įrodytais pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos temperatūros, drėgmės ar vėdinimo būdo (išskyrus minėtą oro judėjimo greičio normos pažeidimą). Pastebėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, kad langai išdaužyti, dėl to šaltuoju metų laiku buvo priverstas miegoti su drabužiais, nenurodo, kokiose kamerose ir kuriuo laikotarpiu langai buvo išdaužyti, nepateikia šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Aptarti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai šiuos pareiškėjo teiginius paneigia.

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose nepakako šviesos. HN 22 punktas nustato, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, dirbtinės apšvietos matavimo protokolų matyti, kad atlikus matavimus 2013-04-23 kameroje Nr. 107, 2013-12-16 kameroje Nr. 172, 2013-05-13 kameroje Nr. 117, 2013-07-22 kameroje Nr. 117, 2013-10-31 kameroje Nr. 117, 2013-06-25 kameroje Nr. 328, 2013-09-27 kameroje Nr. 328, 2013-05-07 kameroje Nr. 265 dirbtinis dieninis apšvietimas atitiko HN nustatytus reikalavimus (b. l. 35, 37, 39, 41, 45, 46, 49, 53, 55, 56, 59). Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuriose kamerose ir kuriuo metu nebuvo tinkamo apšvietimo. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, dėl netinkamo apšvietimo administracijai nesiskundė, nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas dėl galimo HN pažeidimo nustatymo. Byloje esant matavimo duomenų, kad dalyje kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimas buvo tinkamas, pareiškėjo abstraktūs teiginiai dėl šviesos trūkumo negali būti pripažinti įrodytais.

Pareiškėjas teigia, kad jam buvo išduodami suplyšę, purvini čiužiniai. HN 66 punktas numato, kad lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, skundų dėl suplyšusių, purvinų čiužinių nei administracijai, nei kitoms valstybės institucijoms nepateikė. Iš atsakovo atstovo 2015-07-20 pažymos matyti, kad Lukiškių TI-K čiužiniai dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje (b. l. 23). 2013-07-25 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte užfiksuota, kad patalynė vizualiai švari (b. l. 45), 2013-11-05 patikrinimo akte nustatyta, jog kamerose esanti patalynė vizualiai švari, čiužiniai dezinfekuojami dezinfekcijos kameroje, dezinfekcijos duomenys nurodomi dezinfekcinės kameros darbo žurnale (b. l. 47). Taigi byloje esant duomenų, kad Lukiškių TI-K užtikrinamas HN 66 punkto laikymasis ir pareiškėjui nepateikus priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, skunde nurodyti teiginiai dėl suplyšusių, purvinų čiužinių išdavimo atmestini kaip neįrodyti.

Pagal HN laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 76:2010 60 punktas). Byloje esančios Lukiškių TI-K sudarytos paslaugų teikimo sutartys su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“) (b. l. 64–70), atliktų darbų aktai (b. l. 28-31), darbų registravimo žurnalas (b. l. 32-33) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nenustatytas graužikų ar buitinių parazitų buvimas (b. l. 47, 51, 62, 63), todėl nėra pagrindo konstatuoti HN 79:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

Pareiškėjas skunde teigė, kad laikino sulaikymo kameroje nebuvo unitazo (buvo skylė grindyse). HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad kalėjimo, tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Teismas atsakovo atstovą 2015-07-30 nutartimi įpareigojo pateikti duomenis apie unitazo įrengimą laikino sulaikymo kamerose. Atsakovo atstovas pateikė 2015-08-13 pažymą, kad visose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 84). Vis dėlto, atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų, kad unitazai buvo įrengti laikino sulaikymo kamerose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl HN 76:2010 21 punkto reikalavimų pažeidimo laikino sulaikymo kamerose.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo užtikrintas privatumas. Kaip minėta, HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Atsakovas atsiliepime į skundą teigė, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara, tai patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, tačiau, teismo vertinimu, tai neužtikrina asmens privatumo, todėl laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad didžiąją buvimo Lukiškių TI-K laiko dalį (183 dienas) pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, jam teko mažesnis plotas, nei nustatyta teisės aktuose. Pareiškėjo suėmimo sąlygas papildomai blogino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, o kai kuriais laikotarpiais ir sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimas (2013 m. gruodžio – 2014 m. sausio mėn. pareiškėjo laikymas kameroje, kurioje ant sienų ir lubų buvo nubyrėjusių dažų ir tinko plotų, buvo pelėsio požymių, 2013-10-04 – 2013-10-06 laikotarpiu pareiškėjo laikymas kameroje, kurioje buvo per mažas oro judėjimo greitis, netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas laikino sulaikymo kamerose). Teismas konstatuoja, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas suimtas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokio intensyvumo, jog yra pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pakankamai ilgą pažeidimų trukmę ir pobūdį – pareiškėjas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas 183 dienas, kamerų perpildymas buvo žymus ir nuolatinio pobūdžio. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patyrė diskomfortą ir psichologinę kančią. Toks perpildymas trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Pareiškėjo Lukiškių TI-K laikymo sąlygas blogino asmens privatumo reikalavimų nesilaikymas naudojantis sanitariniais mazgais, kitų reikalavimų neužtikrinimas. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., at­siradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis, Byloje esantys grįžtamojo patikrinimo aktai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerose nustatyti pažeidimai pagal galimybes yra šalinami. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 50 000 EUR suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A575-583/2014 pareiškėjui priteistas 11 700 Lt neturtinės žalos atlyginimas, kai pareiškėjas buvo laikomas 1159 paras neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis; byloje A442-806-/2014 pareiškėjui priteista 10 700 Lt neturtinės žalos už 485 dienas ir pusdienį laikymą perpildytose kamerose; byloje Nr. A442-464/2014 priteista 5 500 Lt suma už pareiškėjo laikymą perpildytose kamerose 227,5 paras; byloje Nr. A575-458/2014 priteista 7 000 Lt suma už laikymo sąlygų pažeidimus 292,5 paras; byloje Nr. A442-534/2014 priteista 7 000 Lt suma už laikymą netinkamomis sąlygomis apie 290 parų; byloje Nr. A575-622/2014 priteista 8 900 Lt už laikymą netinkamomis sąlygomis 438 paras; byloje Nr. A575-458/2014 7 000 Lt už laikymą netinkamomis sąlygomis 292 paras; byloje Nr. A442-524/2014 priteista 6 000 Lt suma už laikymą netinkamomis sąlygomis 248,5 paras ir kt.

Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgia į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose. Antai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1043-575/2015 pareiškėjui priteisė 1 250 EUR neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 204,5 paras, o 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1326-575/2015 pareiškėjui priteisė 1 100 EUR neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 185 paras.

Teismas, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, paminėtą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 1 100 EUR sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais,

nusprendžia:

pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą iš dalies tenkinti.

Priteisti pareiškėjui A. V. (A. V.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 100EUR (vieną tūkstantį vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą pareiškėjo A. V. (A. V.) skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.