Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Teisėja A.Survilienė Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01906-2012-8

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato Bogdan Chranovskij apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-10 nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti ar registruotis darbo biržoje.

Šiuo nuosprendžiu taip pat yra nuteistas ir O. Č., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Taip pat šiuo nuosprendžiu solidariai iš O. Č. ir R. K. priteista A. Č. ir Ž. V. naudai po 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-10 nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nežymiai sutrikdė kitų žmonių sveikatą, o būtent:

jis kartu su O. Č., 2012-09-29 apie 2.30 val., viešoje vietoje – prie UAB „Fotomenas“ priklausančio baro „Vingrių 17“, esančio Vilniuje, Vingrių g. 17 priėjo prie nukentėjusiųjų A. Č. ir Ž. V., ir O. Č. be jokios dingsties ne mažiau kaip vieną kartą rankos kumščiu sudavė A. Č. į kairę veido pusę, Ž. V. pradėjus ginti A. Č. ir O. Č. nustūmus, šis sudavė rankos kumščiu Ž. V. į galvą nenustatytą kiekį smūgių, spyrė į koją, o R. K. pora kartų rankomis mėgino suduoti smūgius A. Č., tačiau nepataikė, nes A. Č. apsigynė nuo smūgių, po to A. Č. bandant išskirti O. Č. ir Ž. V., prie A. Č. pribėgęs R. K. vieną kartą spyrė A. Č. bei sudavė 2-3 smūgius kumščiais A. Č. į veidą, taip bendrais veiksmais padarė A. Č. ir Ž. V. nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Taigi, ginamasis neneigia, kad objektyviai egzistavo fizinis kontaktas su nukentėjusiuoju, tačiau jokių nei spyrių nei smūgių suduota nebuvo, jis tokio tikslo ir neturėjo, o turėjo tikslą išsiskirti O. Č. ir A. Č., kad nevyktų muštynės. Apelianto teigimu, šioje vietoje pirmosios instancijos teismas nevertino jo ginamojo veiksmų subjektyviosios pusės, o būtent, kad jokios tyčios įvykdyti inkriminuojamą jam nusikaltimą jis neturėjo, o patikimų įrodymų, kad jis turėjo tyčią pažeisti viešąją tvarką, byloje nėra. Teigia, kad jo ginamojo parodymus iš esmės patvirtina ir kaltinamasis O. Č. ir liudytoja I. L., besąlygiškai nurodžiusi, jog R. K. muštynėse nedalyvavo. Be to, mano, kad jo ginamojo parodymai nėra paneigti kitais įrodymais, kaip tuo reikalauja LR BPK 305 str. 1 d. 2 p.

Apklaustas antrą kartą 2012-10-04 nukentėjusysis aprašė pirmų dviejų vaikinų požymius ir vėl teigė, jog gali atpažinti. Nurodė, kad tamsus vaikinas bandė smūgiuoti, tačiau nukentėjusysis smūgius blokavo, jam pats spyrė į koją ir pastarasis sukniubo. Po to, pribėgo dar keli vaikinai ir pradėjo jį mušti, o jam pargriuvus, spardyti, tarp jų buvo ir tamsus vaikinas. Ta pačią dieną jam buvo parodytas atpažinti R. K., tačiau jis jo neatpažino, apklausoje nurodydamas, kad jis įvykyje nedalyvavo. Tokius pats parodymus jis davė ir 2013-04-22 akistatos su R. K. metu, tai yra nukentėjusysis neatpažino R. K..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. R. K. gynėjo advokato Bogdan Chranovskij apeliacinis skundas tenkintinas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-10 apkaltinamasis nuosprendis R. K. atžvilgiu naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).

Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).

Pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas įgalintas nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalis atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai.

Nesant nors vieno iš nusikalstamos veikos sudėties požymių, baudžiamoji atsakomybė negalima.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos (toliau tekste – Kolegija) nuomone, įrodymų neginčijamai patvirtinančių R. K. kaltę nėra, skundžiamas nuosprendis priimtas neištyrus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, nepašalinus byloje esančių akivaizdžių prieštaravimų, atsiradusių dėl neišsamiai ir nevisapusiškai atlikto ikiteisminio tyrimo, vadovaujantis tik nukentėjusiųjų A. Č. ir Ž. V. prieštaringais parodymais.

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė byla Nr. 2K-673/2007). Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008).

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų įstatymo numatytų galimybių nustatyti objektyvią tiesą byloje, pašalinti esančias abejones, o surašydamas nuosprendį, nevertino byloje surinktų įrodymų objektyviai, visapusiškai, teisingai, taip pat nuosprendyje teismas nepasisakė dėl visų gynybos išsakytų argumentų, motyvų ir vertinimų, o priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. K. atžvilgiu, savo išvadas grindė prielaidomis ir spėlionėmis, įrodymus vertindamas selektyviai, teikdamas pirmenybę nenuosekliems ir prieštaringiems nukentėjusiųjų parodymams, patvirtinantiems tik jų pateiktą versiją, nenurodymas, kodėl nesivadovauja liudytojos I. L. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, patvirtinančiais kaltinamųjų versiją, kad R. K. tik bandė išskirti besimušančiuosius ir nukentėjusiajam A. Č. nesudavė nei vieno smūgio.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad R. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, neneigė, kad įvykio metu jis buvo su O. Č., kuris sukėlė muštynes, tačiau neigė dalyvavęs muštynėse ir sudavęs smūgius nukentėjusiesiems A. Č. ir ŽValačiauskytei. Jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme yra nuoseklūs ir neprieštaringi.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. K. parodė, jog 2012-09-28-29 naktį, jis buvo su O. Č., vartojo alkoholinius gėrimus, kuriems pasibaigus, sugalvojo dar nusipirkti ir tuo tikslu ėjo į naktinę alkoholio parduotuvę, esančią netoli Vilniaus m. 3-ojo policijos komisariato. Jiems einant pro barą „Vingrių17“, esantį Vilniuje, Vingrių g. 17, O. Č. kažką pasakė ten stovėjusiems trims nepažįstamiems asmenims – vaikinui ir merginai, kas buvo trečias, neatsimena. Pastariesiems nieko neatsakius, O. Č. puolė vaikiną, smūgiuodamas kumščiais, t.y. viena ranka lyg sugriebė, o kitos rankos kumščiu smūgiavo. Mano, kad O. Č. be jokios dingsties „prisikabino“ prie pašalinių nepažįstamų asmenų. Matė, kaip O. Č. sudavė apie 2-3 smūgius nepažįstamam vaikinui į veidą, po ko jis puolė jų skirti – apkabino nepažįstamą vaikiną, kuris taip pat buvo agresyvus ir aktyviais veiksmais gynėsi nuo O. Č., ir nutraukė jį į šoną kokius tris metrus. Tuo metu, kai atitraukinėjo vaikiną, pastarasis jam sudavė ranka į galvą. Vaikiną gynė ir kartu su juo buvusi mergina, puldama O. Č. delnais ir nagais. Tuo momentu į įvykio vietą atbėgo daugiau žmonių – iš baro gal kokie 4-5, ir iš lauko pusės kokie 5-7, kurie pradėjo link jų bėgti. Nei vieno jų nepažįsta. Prie jo pribėgo kokie 4-5 asmenys iš baro, bandė jį pargriauti ant žemės, kažkas iš jų jam sudavė pora kartų per galvą. Jam pavykus ištrūkti, jis net neatsisukdamas nubėgo. Kas tuo metu vyko su jo pažįstamu O. Č., nematė. Įvykio metu jis tik stumdėsi su jį užpuolusiais asmenimis, tačiau nei merginos, nei kartu su ja buvusio vaikino jis nemušė, priešingai, bandė išskirti besimušančius. (t.1, b.l. 99-101, 104-105).

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje R. K. parodė, jog įvykio metu su O. Č. ėjo pro barą. Tuo metu kažkaip prasidėjo konfliktas, kažkas, kažkam, kažką pasakė ir O. Č. sudavė smūgį A. Č., o Ž. V. sudavė O. Č.. Tuomet jis įsikišo, t.y. bandė nuraminti, kad neįvyktų muštynės. Po to, iš baro išbėgo žmonės ir prasidėjo masinės muštynės, jis taip pat buvo nestipriai sumuštas, bet spėjo pabėgti. Pats niekam smūgių nesudavė, tik patraukė A. Č.. Nematė, kad A. Č. būtų nugriuvęs. Taip pat nematė, kad O. Č. ant galvos būtų užmautas megztinis. Nepažįstami žmonės pradėjo muštis, sudavė jam, viskas įvyko taip greit, kad jis nieko nesuprato. Ten dažnai vyksta muštynės Jis turi jaunesnį brolį, kurio ranka įvykio metu buvo sugipsuota. Kai jie priėjo prie nukentėjusiųjų, prie baro, be jų, stovėjo dar vienas žmogus (t.3, b.l. 7).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu O. Č. nurodė, jog 2012 m. rugsėjo mėn., po vidurnakčio, jis su R. K., būdami išgėrę pora butelių alaus, eidami pro barą „Vingrių17“, sutiko grupę vaikinų ir merginų, kurių buvo daugiau negu 10 ir kurie stovėjo pasidalinę gal į dvi grupes. Eidamas pro šalį, pradėjo su minėtais nepažįstamais asmenimis apie kažką kalbėtis, kilo žodinis konfliktas, jis buvo įžeistas, negražiai pavadintas, todėl pirmas dešinės rankos kumščiu sudavė smūgį į žandą vienam iš ten buvusių vaikinų. Po to, ten buvusi mergina netikėtai smogė jam ranka į nosį ir nuo jos smūgio iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Dėl bėgančio kraujo, nelabai prisimena, kas vyko toliau. Mergina, sugriebusi už megztinio, pradėjo jį tampyti. Bandydamas ištrūkti, pajuto pora smūgių į galvą, tačiau kas sudavė, nematė, nes buvo pasilenkęs. Neprisimena, kad būtų sudavęs merginai, nors nieko nematydamas ir bandydamas ištrūkti, galėjo, mojuodamas rankomis, netyčia suduoti merginai ar kitam asmeniui, tačiau tyčia nei merginos, nei kito asmens, išskyrus patį pirmąjį smūgį, jis nemušė ir niekam nesudavė. Kad būtų kam nors spyręs, neprisimena. Jokių bendrų veiksmų nei su R. K., nei su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nebuvo. Jam kažkokiu būdu pavyko ištrūkti ir pabėgti. Nematė, kad R. K. būtų kam nors sudavęs, ar kas nors būtų sudavęs jam. Konflikto metu R. K. bandė žodžiu visus nuraminti (t.1, b.l. 149-152, 155-156).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje, atsakydamas į teisėjos, prokurorės ir nukentėjusiosios atstovės klausimus, O. Č. parodė, kad, jiems einant su R. K. pro barą Vingrių gatvėje, kilo ginčas su nukentėjusiaisiais, kurie jį įžeidė, todėl jis trenkė nukentėjusiajam, o su nukentėjusiuoju buvusi mergina trenkė jam. Nuo merginos smūgio jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Po to, jam ant galvos kažkas užtraukė megztinį, o pavykus ištrūkti, jis nubėgo link Maximos, į jokį automobilį nesėdo. Kas spardė nukentėjusįjį nežino, buvo tamsu, daug medžių, krūmų, be jų, buvo nuo 5 iki 15 jam nepažįstamų žmonių. R. K. juos bandė išskirti, sakė einam (t.3 b.l. 6).

Iš nukentėjusiojo A. Č. 2012-09-30 protokolo-pareiškimo matyti, jog jis nurodė, kad jį sumušė 5 nepažįstami asmenys (t.14, b.l. 9).

2012-09-30 ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju A. Č. parodė, kad 2012-09-29 apie 2.45 val. prie baro, esančio Vingrių g. 17, Vilniuje, kitoje gatvės pusėje jam besišnekant su drauge Ž. V. ir barmene, prie jų priėjo du vaikinai apie 20-25 metų amžiaus, vienas iš kurių – šviesiaplaukis, vidutinio kūno sudėjimo su apgamu ant viršutinės lūpos maždaug 170 cm ūgio – paklausė, ar jis buvo kviečiamas. Kai jis atsakė, kad ne, pajuto smūgį į kairę akį. Tuomet Žaneta nustūmė minėtą vaikiną, kuris pradėjo ją mušti, o jį užpuolė maždaug 184 cm ūgio trumpai kirptas tamsiaplaukis, lieso kūno sudėjimo vaikinas, nuo kurio pirmo smūgio truputį prarado sąmonę, orientaciją, todėl neprisimena, kiek jam buvo suduota smūgių. Tuo metu prie jo pribėgo dar trys vaikinai, kurie pradėjo jį mušti rankomis ir kojomis. Kiek smūgių buvo suduota, neprisimena, nes tuomet, kai jį spardė, gulėjo ant žemės. Žanetai pradėjus kviesti pagalbos, iš baro išbėgo keli vaikinai, kurie susimušė su užpuolikais. Kažkuris iš jį užpuolusių 5 vaikinų nubėgdamas spyrė į koją, kuri lūžo, kas konkrečiai spyrė, nepastebėjo. Galėtų atpažinti pirmus du priėjusius vaikinus (t.1, b.l .16-17).

Papildomos apklausos, vykusios 2012-10-04, metu A. Č. parodė, kad 2012-09-29 bare „Vingrių 17“, esančiame Vingrių g. 17, Vilniuje, kartu su savo drauge Ž. V. vartojo alkoholinius gėrimus. Tą vakarą buvo išgėręs 200 g degtinės ir tris bokalus alaus, tačiau įvykio metu girtas nebuvo. Bare susipažino su barmene Izolda, kurios pavardės nežino. Apie 2.30 val. išėję su drauge iš baro, perėjo į kitą gatvės pusę ir ketino eiti namo. Tuo metu pamatė iš baro išėjusią Izoldą ir rankos gestu pakvietė prisijungti prie jų parūkyti. Netrukus prie jų priėjo du nepažįstami vaikinai apie 20-22 metų amžiaus, vienas – apie 170 cm ūgio, šviesiaplaukis, vidutinio kūno sudėjimo, ant viršutinės lūpos, kairėje pusėje – apgamas, kitas – apie 184 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo labai trumpai kirptais tamsiais plaukais su priekyje suformuotu trikampiu, vilkėjo tamsiu megztiniu. Abu galėtų atpažinti. Jie atėjo pėsčiomis, nematė, kad būtų išlipę iš kokio automobilio. Šviesus vaikinas paklausė, ar jis ko norėjo. Kai atsakė, kad ne, nes jo nepažįsta, šviesus vaikinas dar kažką pasakė, bet jis nekreipė į tai dėmesio, tuomet mano, kad pastarasis smogė jam kumščiu į kairį žandą ar akį, nes kitas vaikinas stovėjo už Izoldos ir negalėjo jam smogti. Tamsus vaikinas jam bandė smūgiuoti pora kartų, bet jis apsigynė, blokuodamas smūgius rankomis. Tuomet pamatė, kad Žaneta įsikibo abiem rankomis šviesiam vaikinui į megztinį, o pastarasis ją tampo bandydamas ištrūkti ir vieną kartą sudavė kairės rankos kumščiu jai į pakaušį. Tuomet jis tamsiam vaikinui spyrė į kojas, kuris sukniubo, o jis nubėgo prie Žanetos ir abiem rankomis pabandė atplėšti nuo jos šviesų vaikiną. Tuomet iš kažkur atsirado dar trys apie 20 m amžiaus vidutinio sudėjimo vaikinai, kurių negalėtų atpažinti, ir kurie kartu su tamsiu vaikinu pradėjo jį mušti. Jam buvo bendrai suduota apie 14 smūgių, kas, kur ir kiek smūgių sudavė, pasakyti negali, nuo smūgių parkrito ant žemės ir buvo spardomas į įvairias kūno vietas. Žanetai pradėjus šaukti, iš baro išbėgę daugiau žmonių apgynė jį ir Žanetą ir smūgiai liovėsi. Jis atsistojo ir pradėjo tempti Žanetą link baro, tačiau prie pat baro durų vėl buvo užpultas, ne mažiau dviejų asmenų, vienas iš jų smogė jam ranka į kairį žandikaulį, pajuto bent 10 smūgių į įvairias kūno vietas – galvą, kūną, kojas. Kas jį mušė, kiek smūgių ir į kurias kūno vietas konkrečiai sudavė, nematė. 2012-10-01 Žaneta parodė jam vieno sulaikyto vaikino nuotrauką, užfiksuotą mobilaus ryšio telefone, kuris pasirodė jam panašus į jo apibūdintą tamsų vaikiną, tačiau įvykio metu nei vienas iš užpuolikų nebuvo su sugipsuota ranka, todėl nėra įsitikinęs, kad tai yra būtent jis. Taip pat per 2012-10-04 vykusį asmens parodymą atpažinti neatpažino nei vieno vaikino, kuris sumušė jį ir Žanetą, – nei vienas iš jų įvykyje nedalyvavo. Galėtų atpažinti tik du pirmus jo apibūdintus tamsų ir šviesų vaikinus, kitų užpuolikų atpažinti negalėtų.

Papildomos apklausos, vykusios 2013-05-28, metu A. Č. jau parodė, kad tuo metu, kai jis bandė atplėšti šviesesnį vaikiną nuo Žanetos, prie jo priartėjęs tamsesnis vaikinas vieną kartą jam spyrė, bet neprisimena į kurią vietą, tik ne į galvą, ir sudavė 2-3 smūgius kumščiais į veidą. Po to, iš kažkur atsiradę dar 2-3 nepažįstami vaikinai kartu pradėjo jį mušti. Kas jį spardė, nematė, ar jį spardė tamsesnis vaikinas, pasakyti negali. Kai smūgiai liovėsi, pabandė Žanetą tempti prie baro durų, tačiau vėl buvo užpultas. Pirmiausiai pajuto du smūgius į nugarą ties viduriu ir į sprandą. Iš smūgių stiprumo suprato, kad buvo spirta koja. Smūgiai praktiškai buvo suduoti vienu metu, todėl mano, kad spyrė dviese. Atsisukęs pamatė ne mažiau tris vaikinus, tarp kurių buvo ir tamsesnis vaikinas. Kadangi tamsesnis vaikinas stovėjo iškart už jo, todėl mano, kad į nugarą spyrė būtent jis, o šalia stovintis spyrė jam į sprandą. Po to jis buvo mušamas rankomis ir kojomis, buvo suduota apie 14 smūgių, nuo kurių jis parkrito ant žemės ir prarado sąmonę. Atgavęs sąmonę, pastebėjo, kad sulaužyta koja. Jis įsitikinęs, kad jį mušė kartu su šviesesniu vaikinu atėjęs tamsesnis vaikinas, nors jo neatpažino per asmens parodymą atpažinti ir akistatos metu, įvykio metu išsiskyrė ne tik savo ūgiu ir sportiniu kūno sudėjimu, bet ir veidu, kurį matė įvykio metu, atrodė vyresnis už kitus, bet ar tai tas pats vaikinas, su kuriuo dalyvavo akistatoje, pasakyti negali. (t.1, b.l. 21-22).

Apklaustas pirmos instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A. Č. parodė, kad jam kaltinamieji matyti pas tyrėją. Vykusių akistatų metu jų neatpažino. Įvykio metu vartojo alkoholį, buvo neblaivus, jų neįsidėmėjo. Buvo tamsu, aplink medžiai, krūmai, ar buvo laiptai, neprisimena. Atsimena, kad vienas vaikinas buvo šviesesnis, kitas tamsesnis. 2012-09-29 vakarą stovėjo prie „Vingrių 17“ baro. Priėjo du nepažįstami vaikinai, kažko paklausė, jis atsakė, kad jų nepažįsta, tuomet jam smogė į veidą, jis prarado sąmonę, tamsių plaukų vaikinas jį puolė, jis atsitraukė, matė, kaip šviesesnis talžo Žanetą, tuomet jis pribėgo prie jos, norėdamas išskirti, bet tamsus vaikinas pradėjo jį talžyti, o atbėgę dar trys žmonės pradėjo jį spardyti, sulaužė koją. Jį mušančių asmenų būryje tiek pirmą, tiek antrą kartą dalyvavo tas pats tamsus vaikinas. Atpažinimo metu 100 % negalėjo jo atpažinti, negali jų atpažinti ir dabar, tačiau negali tvirtinti, kad kaltinamieji negalėjo dalyvauti įvykyje. Ji buvo užpultas tris kartus, jo parodymai skirtingi, kadangi kaskart prisiminė vis daugiau detalių. Nebuvo girtas tiek, kad nesilaikytų ant kojų. Skausmą kojoje pajuto trečio užpuolimo metu, kai prie jo pribėgo tamsus vaikinas (t.2, b.l.142-143).

Iš nukentėjusiosios Ž. V. protokolo-pareiškimo matyti, jog ji nurodė, kad ją ir jos draugą A. Č. be jokio priežasties sumušė 20-25 metų amžiaus penki nepažįstami vaikinai, kurie pro šalį važiavo tamsios spalvos automobiliu (t.1, b.l. 11).

2012-09-30 ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja Ž. V. parodė, kad 2012-09-29 apie 2.45 val. drauge su A. Č. stovėjo prie baro, esančio Vingrių g. 17, Vilniuje, kitoje gatvės pusėje. Tuo metu, kai kvietė barmenę, pro juos pravažiavo tamsios spalvos BMW ar AUDI markės automobilis, valstybinių numerių nepastebėjo, iš kurio išlipę du vaikinai 20-25 metų amžiaus, lietuviškai paklausė A. Č.: „ką man sakei?“ ir pradėjo be priežasties jį mušti. Vaikinas, kuris buvo apie 170 cm ūgio, šviesiaplaukis, trumpai kirpta šukuosena, normalaus kūno sudėjimo, apsirengęs mėlynos spalvos treningu, pirmas sudavė A. Č. kumščiu į galvą. Kai ji, gindama A. Č. nustūmė minėtą vaikiną, šis puolė mušti ją, mažiausiai tris kartus kumščiu suduodamas jai į galvą. Tuo metu, kai A. Č. mušėsi su kitu vaikinu, iš automobilio išlipę dar trys 20-25 metų vaikinai, pribėgę prie A. Č. pradėjo jį mušti. Kas konkrečiai ir kiek kartų smūgiavo, nematė, nes tuo metu grūmėsi su ją užpuolusiu vaikinu. Vėliau, iš baro išbėgę klientai, juos gindami susimušė su užpuolikais. Kai A. Č. pradėjo šaukti, kad jam skauda koją, minėti vaikinai nubėgo link stovinčio automobilio, sulipo į jį ir nuvažiavo į gretimą gatvę, o po kelių sekundžių Vingrių gatve nuvažiavo link Basanavičiaus gatvės. Baro darbuotojai sakė, kad tai buvo vietiniai gyventojai, dažnai prie baro keliantys muštynes. Ją mušusį vaikiną galėtų atpažinti, jam ant viršutinės lūpos kairėje pusėje pastebėjo žymų juodos spalvos apgamą (t.1, b.l. 32).

Papildomos apklausos, vykusios 2012-10-04, metu Ž. V. paprašyta papasakoti viską, kas jai gali būti žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, pakeitė savo parodymus ir parodė, kad prie jų priėję du nepažįstami asmenys, kurie atėjo pėsčiomis. Ji nepastebėjo, kad jie būtų išlipę iš kokio nors automobilio. Vienas jų buvo apie 20 metų amžiaus, iki 172 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, šviesiais trumpais plaukais, vilkėjo mėlynos spalvos treninginiu bliuzonu, virš lūpos kairėje pusėje apgamas, galėtų atpažinti. Antras vaikinas – apie 180 cm ūgio tamsių plaukų, vilkėjo tamsiais drabužiais, daugiau požymių nurodyti negali, atpažinti jo negalėtų. Vienu momentu, kai mušėsi, Audrius pakvietė ją bėgti į barą, tačiau ji vis dar mušėsi su šviesiu vaikinu, paskui, kažkas atbėgo jos gelbėti ir nustūmė nuo jos šviesų vaikiną. Kaip suprato, tai buvo baro klientai, tačiau jų duomenų nežino. Tada už kokių 5-6 metrų pamatė ant žemės gulintį Audrių, kurį spardė ne mažiau kaip keturi jai nepažįstami vaikinai, tačiau iš kur jie atsirado, ji nepastebėjo. Audriui bendrai buvo suduota ne mažiau 10 smūgių, tačiau konkrečiai, kas sudavė ir į kurią vietą, nurodyti negali. Po to, kai Audrius pradėjo šaukti, kad jam lūžo koja, užpuolikai pabėgo, o ji pribėgo prie gulinčio Audriaus. Netrukus prie jų taip pat pribėgo vienas iš užpuolikų, kuris pradėjo iš po Audriaus traukti savo tašę. Tuo metu ji turėjo galimybę jį įsidėmėti. Jis buvo apsirengęs juodu treningu apie 170-175 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, juodais trumpai kirptais plaukais, tamsių didelių akių, galėtų jį atpažinti. Kitų vaikinų apibūdinti ir atpažinti ji negalėtų. Pasiėmęs savo tašę, užpuolikas sėdo į šalia baro stovėjusį automobilį ir nuvažiavo. Automobilio markės ir valstybinio numerio ji nepastebėjo, pastebėjo tik tai, kad tai buvo sedanas. Iš visų juos mušusių vaikinų galėtų atpažinti tik šviesų vaikiną ir vaikiną, spardžiusį Audrių, o vėliau sugrįžusį pasiimti savo tašės. 2012-10-01 važiuodama kartu su Izolda netoli bario „Vingių 17“ pastebėjo 6-7 vaikinus, iš kurių Izolda atpažino vieną iš juos sumušusių vaikinų. Joms iškart nuvykus į 3 policijos komisariatą ir sugrįžus kartu su pareigūnais bei Izoldai nurodžius minėtą vaikiną, pastarasis buvo sulaikytas. Ji asmeniškai minėto vaikino neatpažintų ir negalėtų nurodyti, kad jis įvykyje dalyvavo (t.1, b.l. 33-35).

Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo Ž. V. parodė, kad tą vakarą ji buvo blaivi – išgėrė tik pusę litro alaus. Ji konfliktavo tik su O. Č., matė, kaip gulintį Audrių spardo 4 vaikinai, kurie išlipo iš automobilio. Ji nesako, kad matė, kaip vaikinai išlipo iš automobilio, ji tik matė, kaip jie sulipo į automobilį. Kokius ji parodymus davė anksčiau neatsimena. Vienas iš jų dar traukė savo tašę, kuri susipainiojo su jos rankine, kurią ji buvo persimetusi per petį. Tarp kaltinamųjų šio vaikino nėra. Kai prie jų priėjo du žmonės iš kurių vienas O. Č., stovėjo dar du žmonės tamsi mergina ir vaikinas, bet ar tai buvo vaikinas, ar mergina, tiksliai pasakyti negali. Tas asmuo muštynėse nedalyvavo. Viskas vyko labai greitai, gal kokią minutę. Apšvietimas sklido nuo Naugarduko g., gal nuo baro. Toje vietoje, kur buvo spardomas A. Č., apšvietimas buvo geras. Ji stovėjo už kokiu 5-8 metrų ir matė, kad A. Č. buvo spardomas kokias 5 sekundes. Kadangi nemato viena akimi, todėl visada nešioja akinius. Nors tą vakarą buvo be akinių, tačiau viena akimi gerai įsidėmėjo A. Č. spardžiusių vaikinų siluetus. R. K. visada buvo prie A. Č.. Kad su O. Č. buvo R. K., sužinojo iš ikiteisminio tyrimo medžiagos. Posėdžio metu nurodė į R. K. todėl, kad jo atpažinimą lėmė susipažinimas su bylą, iš nuotraukų tikrai jo neatpažintų.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. L. parodė, kad dirba UAB „Fotomenas“ bare „Vingrių 17“, esančiame Vingrių g. 17, Vilniuje, barmene. 2019-09-29 apie 1.00 – 2.00 val. atėjo jai nepažįstami vaikinas ir mergina, kuriuos ji aptarnavo, ir bendravimo su jais metu sužinojo, kad merginos vardas – Žaneta, o vaikino – Audrius. Maždaug po valandos jie atsiskaitė ir išėjo. Po trijų minučių išėjusi į lauką parūkyti, pamatė juos, stovinčius kitoje gatvės pusėje. Jie pakvietė ją prieiti, ji rūkydama prie jų priėjo ir jie tarpusavyje bendravo. Maždaug po 1-2 minučių prie jų privažiavo tamsios spalvos automobilis, markės ir modelio nežino, gal AUDI ar BMW, valstybinio numerio taip pat neįsidėmėjo, iš kurio išlipę du jai iš matymo pažįstami vaikinai, kuriuos dažnai teko matyti prie baro, su jais nėra bendravusi, jų duomenų nežino ir be jokios priežasties užpuolė Žanetą ir Audrių. Jie mušė Žanetą ir Audrių rankomis ir kojomis, kiekvienam sudavė ne mažiau 20 smūgių į įvairias kūno vietas. Žaneta ir Audrius bandė gintis aktyviais veiksmais. Kuris vaikinas mušė Žanetą, o kuris Audrių pasakyti negali, viskas vyko labai greitai. Po pusės minutės iš automobilio išlipo dar 3-4 iš matymo pažįstami vaikinai, apie 18-19 metų amžiaus, nuo 165 iki 180 cm ūgio, trumpai kirptais juodais plaukais, apsirengę tamsiais drabužiais, vienas iš jų stambesnis, kuriuos taip pat teko dažnai matyti prie baro, ir visi puolė prie Audriaus, Žanetos jau nebemušė. Kurie du vaikinai iš minėtos kompanijos išlipo pradžioje, o kurie vėliau, pasakyti negali. Audrius buvo pargriautas ant žemės, jam bendrai buvo suduota apie 30 smūgių į įvairias kūno vietas, kas konkrečiai sudavė ir į kurią vietą, pasakyti negali, buvo tamsu, viskas vyko labai greitai. Audrių ir Žanetą bandė ginti keletas baro lankytojų, kurių duomenų ji taip pat nežino. Kai užpuolikai pasišalino, ji iškvietė greitąją. Kitą dieną, važiuodama su Žaneta pro minėtą barą, pamatė sėdinčius gal 6-7 vaikinus iš kurių atpažino vieną, mušusį Audrių ir Žanetą. Iškart nuvyko į 3 policijos komisariatą ir sugrįžusi kartu su pareigūnais, nurodė atpažintą vaikiną, kuris buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą. Tačiau jo veiksmų konkretizuoti negali, taip pat negali pasakyti, ką jis mušė Audrių ar Žanetą, gali tik pasakyti, kad jis dalyvavo muštynėse (t.1, b.l. 50).

2012-10-04 papildomos apklausos metu liudytoja I. L. patikslino savo parodymus, nurodydama, kad jos atpažintam vaikinui sulaikymo metu buvo sugipsuota dešinė ranka, ji įsitikinusi, kad jis dalyvavo muštynėse, taip pat įsitikinusi, kad jo ranka muštynių metu sugipsuota nebuvo (t.1, b.l. 51-52).

Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja I. L. pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir parodė, kad su nukentėjusiaisiais susipažino įvykio dieną, kaltinamuosius pažįsta iš matymo, jie ateidavo į barą. Nukentėjusieji įvykio metu buvo šiek tiek išgėrę, bet girti nebuvo. Jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu teisingi, tik ji nurodė ne tuos žmones. Konfliktas prasidėjo be priežasties, nukentėjusysis norėjo pasitraukti, mergina jį gynė, nematė, kad Žaneta kam suduotų. Prie nukentėjusiojo pribėgo 5-6 žmonės, tamsiai apsirengę, pradėjo jį spardyti daugiausiai spardė 16-17 metų amžiaus vaikinas, po to prisijungė kiti. R. K. pažįsta iš matymo, nes jis ateidavo į barą, bet jo tarp mušančių A. Č. tikrai nebuvo. Negalėjo paaiškinti, kodėl nurodė į R. K.. Ji atpažino tik tamsų žmogų. Maždaug už 15 metrų stovėjo 2-3 pašaliniai asmenys, bet jie muštynėse nedalyvavo. Kad kas dar būtų išbėgę iš baro, nepastebėjo. Su kaltinamaisiais po įvykio nebendravo (t.3, b.l. 5-6).

Iš 2012-10-04 asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad I. L. atpažino R. K., kaip asmenį, kurį dažnai mato prie „Vingrių 17“ baro, bet ar jis dalyvavo 2012-09-28 – 2012-09-29 vykusiose muštynėse, pasakyti negali (t.1, b.l. 109-111).

Iš 2012-10-04 asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad Ž. V. neatpažino R. K., kaip asmenį, užpuolusį A. Č. 2012-09-28 – 2012-09-29 vykusių muštynių metu (t.1, b.l. 112-114).

Iš 2012-10-04 asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad A. Č. neatpažino R. K., kaip asmenį, jį užpuolusį 2012-09-28 – 2012-09-29 vykusių muštynių metu (t.1, b.l. 115-117).

Iš 2013-04-22 akistatos protokolo matyti, jog nukentėjusysis A. Č. parodė, kad priešais sėdinčio asmens (R. K.) jis nepažįsta, ar jį yra matęs anksčiau, pasakyti negali, tarp jų jokių santykių nėra (t.1, b.l. 106).

Toks nukentėjusiųjų bei liudytojos I. L. parodymų nenuoseklumas ir jų prieštaringumas pagrįstai verčia abejoti jų patikimumu. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių R. K. kaltę byloje nėra. Nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad nukentėjusiųjų parodymai keitėsi prikausomai nuo ikiteisminio tyrimo metu jų gautos informacijos. Be to, jų parodymai dėl muštynių metu nurodytų aplinkybių neatitinka jų pačių anksčiau duotiems parodymams, taip pat A. Č. nurodytos aplinkybės prieštarauja Ž. V. nurodytoms aplinkybėms, o liudytojos I. L. nurodytos aplinkybės prieštarauja ir A. Č. ir Ž. V. nurodytoms aplinkybėms.

Iš nukentėjusiųjų parodymų, akistatos protokolų, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų, matyti, kad nei A. Č., nei Ž. V. neatpažino R. K. kaip asmenį, mušusį A. Č..

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pirmą kartą A. Č. parodė, kad jam sudavęs asmuo buvo tamsus lieso kūno sudėjimo, antroje apklausoje parodė, kad užpuolikas buvo vidutinio kūno sudėjimo, Žaneta jam 2012-10-01 parodė vieno sulaikyto vaikino nuotrauką, esančią mobilaus ryšio telefone, kuris pasirodė jam panašus į jo apibūdintą tamsų vaikiną, tačiau įvykio metu nei vienas iš užpuolikų nebuvo su sugipsuota ranka, todėl nėra įsitikinęs, kad tai yra būtent jis. Taip pat per 2012-10-04 vykusį asmens parodymą atpažinti ji neatpažino nei vieno vaikino, kuris sumušė jį ir Žanetą, – nei vienas iš jų įvykyje nedalyvavo. Galėtų atpažinti tik du pirmus jo apibūdintus tamsų ir šviesų vaikinus, kitų užpuolikų atpažinti negalėtų. Trečioje apklausoje jau nurodė, kad jį mušė sportinio kūno sudėjimo vaikinas, kuris atrodė vyresnis už kitus. Apklaustas pirmos instancijos teismo posėdyje parodė, kad jį mušančių asmenų būryje tiek pirmą, tiek antrą kartą dalyvavo tas pats tamsus vaikinas. Skausmą kojoje pajuto trečio užpuolimo metu, kai prie jo pribėgo vėlgi tas pats tamsus vaikinas. Pažymėtina, kad A. Č. parodymų nenuoseklumas, taip pat tai, kad jo nurodytos įvykio aplinkybės nesutampa su nukentėjusiosios Ž. V. ir liudytojos I. L. nurodytomis aplinkybėmis, verčia pagrįstai abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu. Taip pat pažymėtina, jog, apklausta ikiteisminio tyrimo metu Ž. V. parodė, kad po muštynių prie jų pribėgo vienas iš užpuolikų, kuris pradėjo iš po Audriaus traukti savo tašę. Tuo metu ji turėjo galimybę jį įsidėmėti. Jis buvo apsirengęs juodu treningu apie 170-175 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, juodais trumpai kirptais plaukais, tamsių didelių akių, galėtų jį atpažinti. Kitų vaikinų apibūdinti ir atpažinti ji negalėtų. Pasiėmęs savo tašę, užpuolikas sėdo į šalia baro stovėjusį automobilį ir nuvažiavo. Automobilio markės ir valstybinio numerio ji nepastebėjo, pastebėjo tik tai, kad tai buvo sedanas. Iš visų juos mušusių vaikinų galėtų atpažinti tik šviesų vaikiną ir vaikiną, spardžiusį Audrių, o vėliau sugrįžusį pasiimti savo tašės. Gi, apklausta teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad nemato viena akimi, todėl visada nešioja akinius. Nors tą vakarą buvo be akinių, tačiau viena akimi gerai įsidėmėjo A. Č. spardžiusių vaikinų siluetus. R. K. visada buvo prie A. Č.. Kad su O. Č. buvo R. K., sužinojo iš ikiteisminio tyrimo medžiagos. Teisiamojo posėdžio metu nurodė į R. K. todėl, kad jo atpažinimą lėmė susipažinimas su bylą, iš nuotraukų tikrai jo būtų neatpažinusi.

Apklausta pirmos instancijos teismo posėdyje liudytoja I. L. parodė, kad R. K. pažįsta iš matymo, nes ji ateidavo į barą, bet jo tarp asmenų, mušančių A. Č., tikrai nebuvo. Negalėjo paaiškinti, kodėl nurodė į R. K.. Ji atpažino tik tamsų žmogų.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad I. L. atpažinto kito asmens, kaip dalyvavusio muštynėse (A. K.), atžvilgiu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013-05-31 nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t.1, b.l. 76-77).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad, ištyrus įrodymus teisme, negauta jokių objektyvių duomenų, jog kaltinamieji su ne mažiau kaip trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis veikė kartu. Paneigti kaltinamųjų versijos apie tai, kad A. Č. vėliau užpuolusiųjų asmenų jie nepažinojo, su šiais nesitarė vykdyti nusikalstamą veiką, ir kad A. Č. atžvilgiu nevartojo smurto kartu su nenustatytais asmenimis, nepavyko. Nukentėjusiųjų parodymai apie šias aplinkybes nėra nuoseklūs, įvykio metu buvo tamsu, A. Č. veidą buvo užsidengęs rankomis ir negalėjo matyti, kas jį spardo, be to, spyris į nugarą įvyko jam nematant, o kitų objektyvių ir neabejotinų įrodymų apie šias aplinkybes byloje nėra, kaltinimas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių yra grindžiamas tik prielaidomis, todėl kolegijos nuomone, teismas pagrįstai pašalino iš kaltinimo aplinkybę, jog kaltinamieji inkriminuojamą veiką įvykdė veikdami su ne mažiau kaip trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, su kuriais sudavė apie dešimt – dvylika kartų rankomis ir kojomis A. Č. į įvairias kūno vietas, nuo smūgių A. Č. nukritus ant žemės R. K. kartu su maždaug dviem – trimis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis apie keturiolika kartų kojomis sudavė A. Č. į įvairias kūno vietas. Smūgiams nurimus ir A. Č. vedant Ž. V. link baro, R. K. vieną kartą spyrė A. Č. į nugaros vidurį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo – į sprandą, po ko R. K. kartu su ne mažiau kaip dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis apie keturiolika kartų sudavė A. Č. į kairės pusės žandikaulį, galvą, kūną, rankas, kojas, nuo ko, A. Č. praradus sąmonę ir nukritus ant žemės, ne mažiau kaip keturi ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys dar spyrė jam į įvairias kūno vietas kiekvienas spirdamas ne mažiau kaip po keturis kartus.

Taigi byloje nėra neginčijamų įrodymų patvirtinančių, kad A. Č. nukentėjo nuo R. K. veiksmų. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas nepakankamai išsamiai ir visapusiškai. Nebuvo imtasi jokių realių veiksmų, siekiant nustatyti, kas iš tikrųjų sumušė A. Č., nors faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, kad muštynėse dalyvavo bent 5 asmenys. Liudytojų ir nukentėjusiojo A. Č. teigimu, jis buvo mušamas rankomis, spardomas kojomis, jam suduota apie 30 smūgių, tame tarpe ir į galvą, tačiau, kas konkrečiai nukentėjusįjį A. Č. daužė rankomis ir kojomis, byloje nenustatyta. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti iš baro išbėgę asmenys, kurie, nukentėjusiųjų teigimu, išgirdę Ž. V. pagalbos šauksmą, puolė juos ginti nuo užpuolikų. Taip pat nebuvo nustatyti ir atokiau nuo besimušančiųjų stovintys asmenys, kurie galėtų paneigti ar patvirtinti bent vieną reikšmingą bylai aplinkybę. Nesant neginčijamų R. K. kaltės įrodymų dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, pirmosios instancijos teismas, nepašalinęs byloje esančių akivaizdžių prieštaravimų, apkaltinamąjį nuosprendį R. K. atžvilgiu grindė prielaidomis bei spėlionėmis, vadovaudamasis tik prieštaringais nukentėjusiųjų A. Č. ir Ž. V. parodymais.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Dėl šioje byloje nevisapusiškai atlikto ikiteisminio tyrimo, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybių pašalinti byloje esančias abejones ir akivaizdžius prieštaravimus, kurie nebuvo pašalinti ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-10 apkaltinamasis nuosprendis toje dalyje, kur R. K. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti ar registruotis darbo biržoje, naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad R. K. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Kadangi R. K. dėl jam pareikštų kaltinimų išteisintinas, pareikštas jam šioje byloje civilinis ieškinys yra atmestinas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.), todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-10 nuosprendis šioje dalyje taip pat yra keistinas.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2014-09-10 nuosprendį toje dalyje, kur R. K. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti ar registruotis darbo biržoje, ir R. K. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Pareikštą R. K. atžvilgiu civilinį ieškinį atmesti.

Priteisti iš O. Č. A. Č. ir Ž. V. naudai po 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-10 nuosprendį palikti nepakeistą.