Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,

dalyvaujant prokurorei Rimutei Dzimanavičienei (nuotoliniu garso ir vaizdo perdavimo būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo 1 metams 3 mėnesiams bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir L. V. paskirta laisvės atėmimo 10 mėnesių bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir skirta laisvės atėmimo 1 metams 1 mėnesiui bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 1 mėnesiui ir 50 MGL (2500 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. kovo 20 d., 1.00 val., iki 2019 m. kovo 20 d., 19.45 val., t. y. 1 diena.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu:

- įsidarbinti, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje;

- būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymo įstaigose;

- neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 243 straipsnį nuteistas ir L. V., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nėra paduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrino baudžiamąją bylą vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis. Prokurorė neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių bei veikos teisinio kvalifikavimo, apeliaciniame skunde prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, L. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 metams.

6. Pagal formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016, 2K-27-976/2020 ir kt.) teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).

7. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino šioje byloje nustatytas aplinkybes, kurių visuma leido pirmosios instancijos teismui priimti sprendimą taikyti L. V. bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Nuteistasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kuris nebuvo baigtas dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Papildomai atsižvelgtina į tai, kad nusikalstama veika nutrūko baigiamojoje jos stadijoje, kaltininkams šalinantis iš nusikaltimo vietos. Buvo pasikėsinta pagrobti turto bendrai 500 Eur vertės. L. V. vaidmuo kėsinantis pagrobti svetimą turtą nebuvo pagrindinis, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes jis, būdamas šalia L. V., stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų L. V. nuimti jų ketintas pagrobti automobilio detales.

8. Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė vieną L. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte (veiką padarė bendrininkų grupė), bei dvi L. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Teismas konstatavo, kad L. V. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tad yra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė. Visgi, pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pagal baudžiamojo įstatymo aiškinimą ir teismų praktiką asmens prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis lengvina kaltininko atsakomybę tik abi drauge (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2007, 2K-638/2010, 2K-106/2011, 2K-312-697/2016 ir kt.). Nagrinėjamu atveju L. V., kaip ir nurodė apylinkės teismas, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. kovo 20 d. (t. 1, b. l. 115) bei teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę pilnai pripažino, tačiau apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. rugsėjo 16 d. ir 2019 m. gruodžio 2 d. jis prieš tai duotus parodymus paneigė, savo kaltės nepripažino, tvirtino tik sėdėjęs mašinoje, kad nei jis, nei L. V. jokių detalių nuo automobilio nenuiminėjo, jų nei į automobilį, nei niekur kitur nenešė (t. 1, b. l. 120, 125). Toks parodymų keitimas dėl esminių kaltinimo aplinkybių pirmosios instancijos teismo liko neįvertintas. Neatsižvelgta ir į tai, kad L. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu neišsakė jokio savo poelgio kritiško, neigiamo vertinimo ar apgailestavimo, taip pat nebuvo nustatyti jokie jo veiksmai, kuriais jis būtų siekęs sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Tokiu būdu nebuvo nustatytos aplinkybės, kurias įvertinus galima buvo spręsti apie nuoširdų L. V. gailėjimąsi.

9. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi, L. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino ir tai, kad kaltininkai savanoriškai pradėjo atlyginti žalą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis nurodė apie jam padarytą 500 Eur dydžio turtinę žalą, kurios pusę, tai yra 250 Eur, savanoriškai atlygino ne L. V., o kitas kaltinamasis L. V.. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakomybę lengvinančią aplinkybę, akcentavo tai, kad nusikalstamos veikos iniciatorius buvo ne L. V., jam automobilio detalės nebuvo reikalingos, kad civilinė atsakomybė yra solidari ir kai solidarią prievolę įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šios aplinkybės nustatant minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra reikšmingos, nes žala nukentėjusiajam buvo padaryta bendrais L. V. ir L. V. veiksmais. Ji šiuo metu nėra pilnai atlyginta, nes L. V. sumokėjo tik pusę sumos bei įsipareigojo likusią sumą sumokėti artimiausiu metu. Pats L. V. nesiėmė jokios iniciatyvos bei neatliko absoliučiai jokių veiksmų, kad ši žala būtų atlyginta skubiau, tad nėra jokio pagrindo spręsti apie jo nuoširdžias pastangas greičiau įvykdyti minėtą jam kartu su L. V. tenkančią prievolę. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino.

10. Apeliaciniame skunde prokurorė dėl minėtų pirmosios instancijos teismo nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių jokių prašymų ir argumentų nenurodė, tad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nepabloginti nuteistojo teisinės padėties daugiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 4 dalis), minėtų aplinkybių nešalins. Visgi, įvertinusi pagrindinį apeliacinio skundo reikalavimą peržiūrėti BK 75 straipsnio taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija minėtas aplinkybes įvertino spręsdama dėl nustatytų lengvinančių atsakomybę aplinkybių reikšmės individualizuojant bausmę.

11. Apeliacinės instancijos teismas taip pat dar kartą įvertino ir byloje surinktus duomenis apie nuteistojo asmenybę. L. V. yra jauno amžiaus, šiuo metu jam yra 24 metai, jis dirba UAB (duomenys neskelbtini), nurodė, kad jo draugė laukiasi vaiko, jie ketina sudaryti santuoką. Visgi, be šių L. V. palankių aplinkybių yra ir kiti bausmės individualizavimui reikšmingi duomenys apie jo ankstesnį teistumą, akcentuoti apeliantės. L. V. nagrinėjamą nusikaltimą padarė būdamas 5 kartus teistas. Po šio nusikaltimo jis padarė dar vieną nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas. Jis yra teistas už nusikalstamas veikas žmogaus seksualinei apsisprendimo laisvei ir neliečiamybei, nuosavybei, viešajai tvarkai, tarp jų už tris sunkius ir keturis apysunkius nusikaltimus. Teistumai už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas nėra išnykę. L. V. 2015 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu buvo taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis nepasiteisino, nes L. V. ir vėl nusikalto. 2019 m. sausio 9 d. nutartimi jam buvo taikytas ir lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos neatlikus 4 mėnesių ir 9 dienų laisvės atėmimo bausmės, iš įkalinimo įstaigos jis buvo paleistas 2019 m. sausio 17 d., tačiau jau po dviejų mėnesių padarė naują nusikaltimą, kuris nagrinėjamas šioje byloje. Išleistas iš įkalinimo įstaigos jis taip pat padarė ir keturis naujus administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 446 straipsnio 4 dalyje (važiavimas be bilieto keleivinėmis kelių transporto priemonėmis), tris iš jų po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo (t. 1, b. l. 153-154). Pastarosios aplinkybės leidžia spręsti, kad L. V. praeityje jau taikyti bausmės vykdymo atidėjimo bei lygtinio paleidimo institutai nepasiteisino, o skirtos bausmės savo prevencinių tikslų nepasiekė. L. V. buvo suteikta galimybė įrodyti, kad jis suprato savo elgesio pavojingumą ir pasekmes ir daugiau nenusikals, tačiau jis šia galimybe nepasinaudojo ir jam parodyto pasitikėjimo nepateisino. Jo pastangos pakeisti savo gyvenimo būdą ir laikytis teisės aktų reikalavimų nėra pakankamos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių reikiamai neįvertino, nepagrįstai suteikdamas prioritetą kitoms L. V. palankioms aplinkybėmis.

12. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai sprendė, kad L. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, nes remiantis nustatytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visuma tokios išvados daryti negalima. Ginčijamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

13. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba Vilniaus apygardos teismui pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai iš L. V. priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suma yra 99 Eur. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme.

14. Šiuo atveju byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą. Gynėjo dalyvavimas teismo posėdyje buvo inicijuotas valstybės, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, nes pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas buvo būtinas. L. V. šiuo metu dirba, tačiau šiuo nuosprendžiu panaikinus BK 75 straipsnio nuostatų taikymą jis privalės atlikti laisvės atėmimo bausmę, o tai sąlygos ir darbo santykių nutrūkimą. Duomenų, kad L. V. gauna kitokių teisėtų pajamų, byloje nėra. Įvertinusi šių aplinkybių visumą teisėjų kolegija valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš L. V. nepriteisia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam L. V. taikytas BK 75 straipsnis ir skirtos 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams su įpareigojimais.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo L. V. nepriteisti.