- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-23
- Bylos Nr.
- eI2-3265-1161/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09075-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- V. G.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. U.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 23S181679 (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 23S183227 (toliau – ir Sprendimas 2); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir dokumentus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Skunde nurodo, kad pareiškėjui V. G., Baltarusijos piliečiui, Migracijos departamento 2022 m. liepos 8 d. sprendimu išduotas leidimas Nr. 760158740 laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2025m. liepos 15 d.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad Migracijos departamentas, sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi grindė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. liepos 5 d. rašte Nr. 18-7413 (toliau – ir VSD raštas) pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, bei VSD 2023 m. spalio 6 d. pateikta papildoma išvada, jog įvertinus papildomus Migracijos departamento pateiktus duomenis, anksčiau VSD pateikta išvada nesikeičia. Grėsmė valstybės saugumui konstatuota atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2007-2013 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje, o tai suponuoja jo galimą pažeidžiamumą ir iš to kylančią grėsmę visuomenės saugumui.
Teigia, kad nurodytu grėsmės valstybės saugumui pagrindu pareiškėjui Sprendimu 2 uždrausta 5 metų laikotarpyje atvykti į Lietuvos Respubliką. Šis atsakovo Sprendimas 2 iš esmės visiškai nemotyvuotas, nurodant tik įstatymo pagrindą.
Pareiškėjas pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero viešojo administravimo principo imperatyvų. Iš šio principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, pagal šį principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai.
Teigia, kad ginčijami atsakovo sprendimai negali būti vertinami kaip atitinkantys esminius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nustatytus administracinio sprendimo turinio reikalavimus, o tuo pačiu ir gero administravimo, proporcingumo, išsamumo principus. Sprendimai nėra tinkamai motyvuoti ir pagrįsti, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės, kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti.
Nurodo, jog išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, visuomenės interesams, grindžiama iš esmės vienu faktu, kad pareiškėjas 2007-2013 metais, t. y. prieš daugiau nei 10-13 m., tarnavo Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje.
Mano, kad Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 priimti formaliai, neįvertinus individualios pareiškėjo situacijos, taip pat individualiai nepagrindus jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ir visuomenės saugumui, visuomenės daugumos interesams. Migracijos departamentas ginčijamus sprendimus grindžia vien spėlionėmis ir įtarimais, o ne nustatytais faktais, kurie pagrįstų pareiškėjo gyvenimo keliamą realią ir akivaizdžią grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.
Teigia, kad atsakovo bei VSD prielaidos, jog pareiškėjas 2007–2013 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje, todėl privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią, vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl toks asmuo gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, yra visiškai nepagrįstos pareiškėjo atžvilgiu.
Nurodo, kad neneigia fakto, jog 2007-2013 m. būdamas Baltarusijos Respublikos pilietis, tarnavo sienos apsaugos tarnyboje, tai nurodė 2022 m. gegužės 14 d. klausimyne ,,Informacija apie perkeliamą darbuotoją ar jo šeimos narį”. Nurodo, kad pabaigęs A. D. Zacharovo vardo Tarptautinį ekologijos universitetą, specialybė-radioekologas, 2006 m. buvo pašauktas į privalomą karinę tarnybą, po kurios atlikimo pradėjo tarnauti sienos apsaugos tarnyboje sutartiniais pagrindais. Tarnyboje buvo atsakingas už radioaktyvią pasienio zonos kontrolę. Dėl žemo atlyginimo, didelio darbo krūvio ir perspektyvos nebuvimo, nutarė palikti tarnybą. Kadangi tuo metu šalių susitarimu nebuvo galima nutraukti darbo santykių, pareiškėjas pažeidinėjo darbo darbo drausmę, ko pasekoje buvo atleistas iš tarnybos 2013 m. gruodžio 30 d. už tarnybinius pažeidimus, nes nesilaikė sutartyje dėl karinės tarnybos numatytų reikalavimų. 2014 m. sausio 14 d. įsidarbino įmonėje (duomenys neskelbtini), pardavimų vadybininko pareigose. Po atleidimo iš darbo, jokių ryšių su buvusia sienos apsaugos tarnyba ir jos darbuotojais neturi.
Pažymi, kad nėra teisinga ir pagrįsta susieti dabartinę agresyvią Baltarusijos užsienio politiką ir režimą su politine situacija, kuri buvo tarp Lietuvos ir Baltarusijos 2007-2013 m. Atkreipia dėmesį, kad minėtu laikotarpiu Lietuva ir Baltarusija nebuvo priešiškos valstybės, priešingai, buvo plačiai vykdoma Europos Sąjungos rytų partnerystės koncepcija, plėtojama išskirtinė šalių partnerystė, Lietuva stipriai rėmė Baltarusijos europinės ir euroatlantinės integracijos siekius, buvo rengiamos aktyvios bendradarbiavimo per sieną programos pasienio regionuose, siekiama didinti Lietuvos ir Baltarusijos pasienio regionų sanglaudą mažinant regioninius skirtumus ir užtikrinant ekonominę ir socialinę gerovę, pasirašomos įvairios bendradarbiavimo per sieną programos.
Patvirtina, jog nepalaiko jokių ryšių su buvusiais pasienio darbuotojais, niekada nėra buvęs Baltarusijos šalies agentas, žvalgybos verbavimo taikiniu, niekada nėra rinkęs žvalgybos ar kitos informacijos. Savo darbinėje ir asmeninėje veikloje nėra susijęs su privačiomis įmonėmis, susijusiomis su NATO nepriklausomų valstybių karine pramone ir strateginės reikšmės objektais, nėra dirbęs su įslaptinta informacija, nėra turėjęs jokių kontaktų su NATO nepriklausančių valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybomis, nėra pritaręs ir išreiškęs paramos Baltarusijos ar Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, niekada nėra pritaręs Rusijos Federacijos vykdomai karinei agresijai Ukrainoje, nepateisina vykdomų Rusijos karo nusikaltimų tiek Ukrainoje, tiek kitose šalyse.
Atkreipia dėmesį, kad klausimyne aiškiai nurodė, kad niekada nėra reiškęs pritarimo Rusijos Federacijos vykdomai karinei agresijai Ukrainoje ir laiko, jog Krymas yra Ukrainos dalis. Ginčijamuose sprendimuose nėra pateikiama jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas atliko, atlieka ar atliks kokius nors veiksmus vykdydamas Baltarusijos ar Rusijos žvalgybos užduotis ar atliks kitus veiksmus, priešingus Lietuvos Respubliko valstybės interesams, gyventojų gerovei. Nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad pareiškėjas ar jo šeimos nariai rinko žvalgybos informaciją apie Lietuvos ar kitų užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, civilinės ir karinės infrastruktūros objektus, vykdė kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Atsakovas nepagrindė, kaip konkrečiai pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Teigia, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, iš esmės rėmėsi VSD raštu bei VSD 2023 m. spalio 6 d. pateikta papildoma išvada, kurių turinys bei jį pagrindžiantys dokumentai pareiškėjui nėra žinomi. Pažymi, kad Sprendimas 2 apskritai nėra motyvuotas. Atsakovas negali apsiriboti vien tik teisės normos nurodymu, turi būti detaliai atskleidžiamas individualus vertinimas, kodėl būtent ši atsakovo pasirinkta priemonė laikytina proporcinga.
Pažymi ir tai, kad atsakovas priimdamas ginčijamus sprendimus taip pat neįvertino pareiškėjo individualios situacijos (šeimyninių, socialinių, ekonominių ryšių su Lietuva). Darbdaviui dėl politinės situacijos Baltarusijoje nusprendus 2020-2022 m. perkelti veiklą į Lietuvą, pareiškėjas dalyvavo įmonių grupės (duomenys neskelbtini) darbuotojų perkėlimo projekte. Nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. jis dirba Lietuvos įmonėje UAB „P. E.“, pardavimų ir rinkodaros skyriuje, pardavimų vadybininku, darbas sekasi puikiai. Nuo 2022 m. balandžio 25 d. iki 2022 m. spalio 21 d. pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje turėdamas nacionalinę vizą, šiuo metu – leidimo laikinai gyventi pagrindu. Jo šeimos nariai – sutuoktinė E. G., nepilnamečiai vaikai gyvena kartu Lietuvoje, turi galiojančius leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu. 2022 m. liepos 28 d. pareiškėjas sudarė būsto nuomos sutartį. Sūnus (duomenys neskelbtini) gimė Lietuvoje, dukra lanko pradinę mokyklą Vilniuje. Pareiškėjas ir jo žmona, dukra mokosi lietuvių kalbos, siekdami integruotis į visuomenę. Šeima planuoja savo tolesnį gyvenimą Lietuvoje. Atsakovo priimti ginčijami sprendimai sukelia šeimai didelius ekonominius ir socialinius praradimus. Pareiškėjas, o vėliau ir jo visa šeima privalės išvykti iš Lietuvos, kas sąlygoja, kad jis praras darbą, pragyvenimo šaltinį, vaikai ir šeima bus ,,išplėšti” iš nusistovėjusios aplinkos, dukrai teks keisti mokyklą, kas sukels esminių nepatogumų visai šeimai, ypatingai mažamečiams vaikams.
Ginčijamuose sprendimuose visiškai nėra pasisakyta dėl pareiškėjo aukščiau nurodytų jo socialinių (privataus) gyvenimo aspektų: fakto, kad jis persikėlė dirbti su įmone į Lietuvą, fakto, kad Lietuvoje gimė jo sūnus, nepilnametė dukra lanko mokyklą, neaptartas sunkumų, kurių patirs pareiškėjo šeima proporcingumas siekiamam tikslui, nevertintas socialinių, kultūrinių ir šeiminių ryšių stiprumas su Lietuva (pareiškėjas ir jo žmona mokosi lietuvių kalbą, pareiškėjas moka lietuvių kalba B1 lygiu). Šių aplinkybių neištyrimas patvirtina formalaus, nevisapusiško bei neobjektyvaus sprendimo priėmimą.
Atkreipia dėmesį, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, net tais atvejais, kai asmuo teismo nuosprendžiu yra pripažintas padaręs nusikaltimą, jo išsiuntimas negali būti automatinis, o turi būti tinkamai įvertinta individuali asmens situacija ir siekiama interesų balanso. Pareiškėjas nėra padaręs jokio nusižengimo Lietuvoje, todėl laikino leidimo panaikinimas ir uždraudimas jam 5 metus atvykti į Lietuvą dėl hipotetinės grėsmės galimybės yra visiškai nepagrįstas.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę per MIGRIS komunikacijos priemonę paprašė pareiškėjo užpildyti Migracijos departamento klausimyną. 2023 m. gegužės 30 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė užpildytą klausimyną. Pildydamas klausimyną pareiškėjas nurodė, kad 2007–2013 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje. VSD vertinimu pareiškėjas tarnaudamas Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Įvertinęs VSD raštą ir kitus duomenis, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Teigia, kad Sprendimas 1 buvo priimtas remiantis VSD rašte pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos išvada. Priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, jo išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Pabrėžia, kad išvada yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo tarnyba). Mano, kad reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios LVAT praktikos.
Remiasi LVAT praktika ir nurodo, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis nėra padaręs jokio nusižengimo Lietuvoje todėl ginčijami sprendimai yra nepagrįsti, pabrėžia, kad jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.
Nesutinka ir su pareiškėjo skundo argumentu, kad ginčijamame sprendime nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Pabrėžia, kad visų pirma, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Antra, toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Trečia, pareiškėjas po privalomosios karinės tarnybos savo noru liko tarnauti Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje pagal kontraktą bei turėjo vyresniojo leitenanto karinį laipsnį, tad iki šiol gali palaikyti ryšius su Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje likusiais kolegomis ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėjas, pasirinkdamas darbą pagal kontraktą Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje, žinojo, kad kariškiams keliami itin griežti reikalavimai, o kariuomenės politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Baltarusijos valdžia, t. y. jis privalo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką.
Pažymi, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjas turėjo nacionalinę vizą galiojusią nuo 2022 m. balandžio 25 d. iki 2022 m. spalio 21 d., nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. dirba Lietuvos įmonėje. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad nuo 2022 m. spalio 5 d. su pareiškėju Lietuvoje gyvena jo šeimos nariai, sutuoktinė ir nepilnametis vaikas. Jie turi galiojančius leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu, galiojančius iki 2025 m. liepos 15 d. Nurodo, kad pareiškėjo šeimos nariams leidimai išduoti jo leidimo laikinai gyventi pagrindu, todėl bus sprendžiamas klausimas dėl jų leidimų laikinai gyventi panaikinimo. Pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje vykdo individualią veiklą.
Mano, kad pareiškėjas selektyviai pateikia informaciją apie Baltarusiją. Be to, LVAT suformuotoje praktikoje taip pat pažymėta, kad asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo kariuomenėje vertinimui itin svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą, o asmens nurodoma aplinkybė, jog jo tarnybos metais Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, nėra reikšminga (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023). Aplinkybė, kad pareiškėjo Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje tarnybos metu Lietuvos Respublika nelaikė Baltarusijos Respublikos priešiška valstybe nepaneigia VSD surinktos informacijos, kad asmenys, tarnavę Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, negalėjo būti nelojalūs Baltarusijos Respublikos politiniam režimui ir, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Nurodo, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, paneigiančių VSD rašte nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Pažymi, jog aplinkybės, kad nuo tarnybos pabaigos praėjęs laikotarpis (10 metų), pareiškėjo išsakyta nuomonė karo Ukrainoje klausimu, kad jis persikėlė dirbti į Lietuvą bei mokosi lietuvių kalbos nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Nesutinka, kad VSD raštas nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Nesutinka ir su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog pareiškėjas atliko/atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jo pusės.
Mano, kad ginčijamuose Sprendime 1 ir Sprendime 2 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Pabrėžia, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Vien užsieniečio noras gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje yra nepakankamas, užsienietis privalo atitikti įstatymo reikalavimus.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Mano, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Minėtais sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Teigia, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Vertina, kad pareiškėjas nuo 2007 iki 2013 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių, kariuomenėje tarnaujančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų, netarnautų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
Teigia, kad pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.
Nurodo, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
Teigia, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Pažymi, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, VSD 2022 bei 2023 metų grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“.
Remiasi LVAT praktika, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, EŽTT praktikoje pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką.
Pažymi, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Vertina, kad priimant Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat skundžiamasi sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 11 d. Sprendimo Nr. 23S181679 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760158740 , nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Sprendimas 1) bei Migracijos departamento 2023 m. spalio 13 d. Sprendimo Nr. 23S183227, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Sprendimas 2), teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis, gim. 1983 m. gruodžio 18 d., turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2025 m. liepos 15 d.
Byloje yra pateiktas klausimynas, kurį 2023 m. gegužės 30 d. užpildė ir pasirašė pareiškėjas. Pildydamas klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad 2007-2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje. Klausimyne pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, taip pat nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai.
VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. liepos 5 d. rašte Nr. 18-7413 nurodė, kad pareiškėjas 2007–2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje. Atsižvelgdamas į turimą informaciją ir šiandieninę̨ geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad Baltarusijos Respublikos piliečio V. G. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD 2023 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. 18-9654 nurodė, jog 2023 m. liepos 5 d. VSD rašte pateikta išvada lieka galioti.
VSD rašto pagrindu Migracijos departamentas priėmė ginčijamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 29 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. UTPĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
UTPĮ 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
UTPĮ 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė UTPĮ 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) (ginčui aktuali Tvarkos aprašo redakcija, galiojusi nuo 2023 m. rugpjūčio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) 79 punktas nustato, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o policija ar Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą.
Pagal Tvarkos aprašo 131 punktą, UTPĮ 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, policijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytą terminą priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).
LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiama (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD pateiktą išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė ginčijamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, todėl aptarta teismų praktika aktuali ir vertinant jų teisėtumą bei pagrįstumą.
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
LVAT taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr. 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023.
Pirmiausia teismas pažymi, kad UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis nustato tokią užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo tvarką, pagal kurią grėsmės vertinimą atlieka VSD ir nustatęs, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, informuoja Migracijos departamentą, kuris, remdamasis VSD vertinimu, priima atitinkamus sprendimus, atlikdamas individualų asmens situacijos vertinimą.
Įvertinus šalių pateiktą informaciją, pasisakymus teismo posėdžio metu, procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus, laikytina, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Kaip jau minėta, VSD atlikęs pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimą, VSD rašte nurodė, kad pareiškėjas 2007–2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje ir, atsižvelgęs į surinktą informaciją ir šiandieninę̨ geopolitinę situaciją, vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Nors pareiškėjas ir teigia, kad Migracijos departamentas neįvertino individualios pareiškėjo situacijos, taip pat individualiai nepagrindė jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ir visuomenės saugumui bei visuomenės daugumos interesams, teismas su šiais argumentais nesutinka.
Pirmiausia pažymėtina, kad Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir UTPĮ nustatytą pareigą vadovautis VSD vertinimu dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl tai, kad VSD raštas buvo minimas ginčijamuose sprendimuose, nedaro šių sprendimų neteisėtais.
Iš byloje pateiktų skundžiamų sprendimų matyti, kad atsakovas Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas V. G. turėjo nacionalinę vizą galiojusią nuo 2022 m. balandžio 25 d. iki 2022 m. spalio 21 d., vėliau Lietuvoje gyveno su leidimu laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2025 m. liepos 15 d. V. G. nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki ginčijamų sprendimų priėmimo dirbo Lietuvoje įregistruotoje įmonėje. Vertinant V. G. šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad nuo 2022 m. spalio 5 d. su V. G. Lietuvoje gyvena jo šeimos nariai, sutuoktinė ir nepilnametis vaikas. Jie turi galiojančius leidimus laikinai gyventi, išduotus šeimos susijungimo pagrindu, galiojančius iki 2025 m. liepos 15 d., t. y. iki galios V. G. leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje vykdo individualią veiklą. Taigi, atsakovas rėmėsi ne tik VSD rašte pateikta išvada, tačiau nustatė ir kitas su pareiškėjo gyvenimu Lietuvoje ir pačiu pareiškėju susijusias aplinkybes, t. y. socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius, ir VSD rašto bei atlikto individualaus vertinimo pagrindu, priėmė skundžiamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas Baltarusijos Respublikoje sienos apsaugos tarnyboje dirbo nuo 2007 m. iki 2013 m., t. y. net 6 metus. Pareiškėjas byloje nurodė, kad tarnauti sienos apsaugos tarnyboje sutartiniais pagrindais pradėjo po privalomosios karinės tarnybos. Nutarus palikti tarnybą, šalių susitarimu to padaryti nebuvo galima, todėl pareiškėjas pažeidinėjo darbo drausmę, ko pasekoje buvo atleistas iš tarnybos. Atkreiptinas dėmesys, jog tarnauti sienos apsaugos tarnyboje pareiškėjas, kaip pats nurodo, pradėjo atlikęs privalomąją karinę tarnybą, sutartiniais pagrindais, byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, jog pareiškėjas tokį ilgą laiko tarpą minėtoje tarnyboje dirbo ne savo noru. Be to, iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas turėjo vyresniojo leitenanto karinį laipsnį, užėmė vadovaujančias pareigas. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad negalėjo nutraukti darbo sutarties, pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Nors iš į bylą pateikto karinio bilieto matyti, kad tarnybos santykiai nutrūko dėl „sistemingų sutarties sąlygų nevykdymo“, kokie tai buvo pažeidimai ir kodėl jie buvo padaryti teismas neturi galimybės įvertinti.
Dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, jog minėtu laikotarpiu Lietuva ir Baltarusija nebuvo priešiškos valstybės, priešingai, buvo plačiai vykdoma Europos Sąjungos rytų partnerystės koncepcija, plėtojama išskirtinė šalių partnerystė, Lietuva stipriai rėmė Baltarusijos europinės ir euroatlantinės integracijos siekius, buvo rengiamos aktyvios bendradarbiavimo per sieną programos pasienio regionuose, siekiama didinti Lietuvos ir Baltarusijos pasienio regionų sanglaudą mažinant regioninius skirtumus ir užtikrinant ekonominę ir socialinę gerovę, pasirašomos įvairios bendradarbiavimo per sieną programos, teismas pažymi, kad nuo to laiko iš esmės pasikeitė geopolitinė situacija. Nepaisant to, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikoje sienos apsaugos tarnyboje dirbo nuo 2007 m. iki 2013 m, t. y. prieš daugiau nei 10 metų, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui vertinama, atsižvelgus į šiandieninę geopolitinę situaciją, šiandieninius valstybės saugumo poreikius bei visas faktines aplinkybes.
Pareiškėjas nurodo, kad dirbant Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje jis buvo atsakingas už radioaktyvią pasienio zonos kontrolę ir nurodė, kad nėra dirbęs su įslaptinta informacija, nėra turėjęs jokių kontaktų su NATO nepriklausančių valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybomis, t. y. darbo pobūdis nesusijęs su grėsme valstybės saugumui. Visgi teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie savo darbo, vykdomų funkcijų Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje pobūdį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nėra pagrindo kvestionuoti VSD vertinimo šiuo aspektu.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors pareiškėjas ir nurodo, jog nėra pritaręs ir išreiškęs paramos Baltarusijos ar Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, niekada nėra pritaręs Rusijos Federacijos vykdomai karinei agresijai Ukrainoje, nepateisina vykdomų Rusijos karo nusikaltimų tiek Ukrainoje, tiek kitose šalyse, tačiau pareiškėjas byloje nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių duomenų bei įrodymų, kad būtų išreiškęs nepritarimą Baltarusijos ar Rusijos vykdomai politikai ar kitaip priešinęsi Baltarusijos režimui nei būnant Baltarusijoje, nei Lietuvoje.
Byloje pateikto skundo, atsiliepimų į skundą bei pateiktų duomenų analizė, leidžia daryti išvadą, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 įvertino individualią pareiškėjo situaciją ir į skundžiamus sprendimus ne tik perkėlė, kaip pareiškėjas teigia, VSD raštą, tačiau įvertino ir kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes, jo socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius Lietuvoje. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad atsakovas rėmėsi vien faktu, kad pareiškėjas 2007-2013 m. dirbo Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje, neištyrė byloje visų aplinkybių ir priėmė formalų, nevisapusišką bei neobjektyvų sprendimą, tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, nes ginčijamų sprendimų turinys rodo, kad buvo vertinama pareiškėjo individuali situacija, su pareiškėju asmeniškai susijusios aplinkybės.
Minėta, kad vadovaujantis UTPĮ 4 straipsnio 4 dalimi, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o pagal UTPĮ 4 straipsnio 7 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą. Taigi teismui nėra pagrindo nesutikti su atsakovo teiginiais, jog Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Teismas taip pat nenustatė pagrindų, kurie leistų abejoti VSD atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui vertinimu.
Kaip jau minėta, LVAT yra konstatavęs, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).
Nagrinėjamu atveju, tiek VSD, tiek Migracijos departamentas rašte ir ginčijamuose sprendimuose pažymėjo, kad pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos valstybės saugumui pasireiškia tuo, kad pareiškėjas nuo 2007 m. iki 2013 m., dirbo Baltarusijos Respublikos sienos apsaugos tarnyboje, taigi rėmėsi ne bendra informacija, o konkrečiu su pareiškėju susijusiu faktu.
Teismas taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas 2023 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 23S183227 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, neįtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, draudimas atvyti taikomas tik Lietuvos Respublikos atžvilgiu, draudimas nustatytas tik penkeriems metams, nors pagal galiojančius teisės aktus maksimalus terminas galėtų būti net dešimt metų, todėl teismo vertinimu, teigti, kad pareiškėjui taikomos priemonės neproporcingos nėra pagrindo.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek VSD nurodytus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiami Migracijos departamento Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 laikytini teisėtais ir pagrįstais ir nėra pagrindo jų naikinti nei remiantis pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Teismui konstatavus skundžiamų Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir dokumentus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas netenkinamas, jis neįgijo ir teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.