Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Danutės Švitinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, ši bausmė visiškai sudedant buvo subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. baudžiamuoju įsakymu skirta ir neatlikta bauda ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 mėnesiams ir 34 MGL (1700 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 5 dalimis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam atidėtas 2 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. V. buvo nuteistas už tai, kad 2022 m. kovo 23 d. apie 18 val., (duomenys neskelbtini), būdamas bendrame namo kieme, žodinio konflikto su D. Š. metu tyčia ranka sudavė nukentėjusiajai D. Š. į veidą ir, pataikęs į nosies nugarėlę, sukėlė jai fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas tenkinamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis G. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl jo kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kaip ir iš esmės viso proceso metu, jis apeliaciniame skunde pakartoja, kad nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusiąją D. Š.. Taip pat jis skunde teigia, kad byloje nebuvo surinkta jokių nukentėjusiosios parodymus patvirtinančių įrodymų, ir priešingai, jo parodymus patvirtina liudytojų B. A., A. B., A. B. parodymai.

7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, kad nuteistasis G. V. ranka sudavė nukentėjusiajai D. Š. į veidą, pataikė jai į nosies nugarėlę ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus bei ištirtus įrodymus, iš esmės sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

8. Iš bylos duomenų matyti, kad 2022 m. kovo 23 d. apie 18 val., (duomenys neskelbtini), bendrame namo kieme, D. Š. pareikalavo nuteistojo G. V. jai grąžinti 30 Eur skolą, dėl ko tarp jų kilo konfliktas. Toje pačioje vietoje dar buvo M. V. (nukentėjusiosios sugyventinis) ir B. A., kurie konfliktavo, stumdėsi tarpusavyje, bei A. B. ir A. B.. Po konflikto G. V., B. A., A. B. ir A. B. parėjo į G. V. namus, o D. Š. – į savo namus, kur po kurio laiko grįžo ir M. V.. Maždaug po valandos D. Š. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešė apie jos namų langus trankantį ir į vidų norintį įeiti sugyventinį M. V. bei nurodė, kad G. V. prieš kurį laiką jai trenkė į nosį, ją dabar skauda. Tokias faktines aplinkybes patvirtina nuteistojo G. V., nukentėjusiosios D. Š., liudytojų B. A., A. B., A. B., N. Š., M. R., I. P., V. Č. parodymai, specialisto išvada, vaizdo bei garso įrašai, kiti byloje surinkti įrodymai. Jų proceso dalyviai neginčija.

9. G. V., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, pripažino, kad nukentėjusioji D. Š. buvo atėjusi iš namų į konflikto vietą bendrame kieme (kur konfliktavo M. V. ir B. A.), pareikalavo grąžinti jai pasiskolintus 30 Eur, bet visą laiką neigė, kad sudavė smūgį jai į veidą, galimai į nosį. Dėl to jo parodymai buvo visiškai nuoseklūs. Nuteistasis parodė, kad D. Š. pareiškus jam pretenziją dėl 30 Eur skolos, ji abejomis rankomis jį pastūmė į krūtinę, jis susvyravo, po to grįžo į savo namus. Tuo tarpu kiek kitokias įvykio aplinkybes nurodė nukentėjusioji D. Š.. Ji parodė, kad konflikto metu jai pareikalavus grąžinti skolą, G. V. jai ranka sudavė per nosį, po ko jai tą vietą skaudėjo apie du mėnesius. Iš to matyti, kad nuteistasis G. V. ir nukentėjusioji D. Š. skirtingai apibūdino tarp jų kilusio konflikto eigą, kiekvieno iš jų atliktus veiksmus, vienas kitą kaltino neteisėtų veiksmų atlikimu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tokiu atveju teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai adekvačiai, netikroviškai vertinti susidariusią situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Tokiais atvejais, vertinant parodymų teisingumą, itin svarbu yra tai, ar patvirtina ir kieno parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Pažymėtina, kad tokiais įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys kokią nors reikšmingą bylos aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.

10. Galima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiosios D. Š. parodymai šioje byloje yra iš esmės vieninteliai tiesioginiai nuteistojo G. V. kaltę sukėlus jai fizinį skausmą patvirtinantys įrodymai. Tačiau šiuo atveju sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą byloje, svarbu ne įrodymų gausa, o jų patikimumas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios D. Š. parodymai sutapo viso proceso metu ir dėl esminių įvykio aplinkybių nekito. Ji visų apklausų metu vienodai parodė, kad bendrame namo kieme, jai paliepus G. V. grąžinti jai 30 Eur skolą, šis jai trenkė į nosį ir taip sukėlė jai skausmą, kurį ji jautė apie du mėnesius. Pirmosios instancijos teismas, vertinamas šių nukentėjusiosios parodymų patikimumą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad aplinkoje, kurioje nukentėjusioji gyvena, ji neturėjo palaikymo ir negalėjo tikėtis supratimo iš jokio šalia buvusio žmogaus. Tai patvirtina M. ir G. V. teistumų istorija (abu teisti už smurtą artimoje aplinkoje), vaizdo bei garso įrašai, iš kurių matyti, kad prie atvykusių į įvykio vietą policijos pareigūnų nuteistojo motina keikėsi, įžeidinėjo nukentėjusiąją, reiškė jai priekaištus dėl į namus neįleidžiamo sugyventinio (M. V.), teigdama, kad tą G. V. jai suduotą smūgį ji pernelyg sureikšminusi (nes, anot nuteistojo motinos, ji dar ne tiek anksčiau yra gavusi). Todėl teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, yra visiškai suprantama bei paaiškinama tai, kad iškart po įvykio D. Š. pirmiausiai paskambino savo artimam žmogui – seseriai I. P., kuriai viską papasakojo apie šį įvykį. Liudytoja apklausta I. P. patvirtino, kad paskambinusi jai, D. Š. verkė, pasakojo, jog po to, kai ji paprašė G. V. jai grąžinti 30 Eur skolą, šis jai trenkė į nosį; ji D. Š. liepė kviesti policiją. Tai nukentėjusioji ir padarė. Tiek paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą operatoriui, tiek į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams ji taip pat papasakojo, kad G. V. jai trenkė į nosį po to, kai ji jo paprašė grąžinti 30 Eur skolą. Tai patvirtina byloje esantys vaizdo bei garso įrašai, liudytojo M. R. parodymai. Apie G. V. fizinį smurtą nukentėjusioji D. Š. bei jos sesuo I. P. dar tą pačią dieną bei po to papasakojo socialinėms darbuotojoms V. Č. ir N. Š., kurios tai patvirtino jų, kaip liudytojų, apklausų metu. Taigi, nors liudytojai M. R., I. P., V. Č. ir N. Š. nematė tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vykusio konflikto, jų parodymai, byloje esantys vaizdo bei garso įrašai yra netiesioginiai įrodymai byloje ir patvirtina nuoseklius nukentėjusiosios D. Š. parodymus apie G. V. neteisėtus veiksmus prieš ją. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nėra pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiosios D. Š. parodymais, kurie vertinant juos visete su kitais netiesioginiais bylos duomenimis rodo, jog G. V. naudojo fizinį smurtą prieš D. Š. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.

11. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo tiek nuteistojo G. V., tiek liudytojų B. A., A. B., A. B. parodymus. Tai, kad teismas kaip nepatikimus ir prieštaraujančius kitiems byloje surinktiems įrodymams atmetė nuteistojo ir šių liudytojų parodymus, kad G. V. nesudavė jokio smūgio D. Š., nereiškia, jog į minėtų liudytojų parodymus nebuvo atsižvelgta, ar kad jie nebuvo įvertinti. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įžvelgė nuteistojo ir minimų liudytojų parodymų neatitikimus, kurie sudaro pagrindą jų parodymais suabejoti. O būtent, pagal B. A., A. B. ir A. B. parodymus teisiamajame posėdyje, po nuteistojo ir nukentėjusiosios konflikto jie visi kartu už parankių nuvedė G. V. namo. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jie parodė, kad po konflikto su D. Š. G. V. pats nuėjo tolyn nuo jos link savo namų. Liudytojas A. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusioji parsivedė M. V. namo, tačiau jau anksčiau minėta, kad nukentėjusioji į namus grįžo pirma, o vėliau parėjusio M. V. į namus ji nebeįsileido, dėl ko jis pradėjo trankyti namo langus, ir kas buvo viena priežasčių kviesti policijos pareigūnus. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tokie pirmosios instancijos teismo nustatyti liudytojų parodymų prieštaravimai nesudaro pagrindo jų parodymais netikėti, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Liudytojų B. A., A. B. ir A. B. parodymai apie tai, kas vyko iškart po nuteistojo ir nukentėjusiosios konflikto dėl 30 Eur skolos, yra svarbūs vertinant jų patikimumą. Todėl, įvertinus aptartus šių liudytojų parodymuose esančius neatitikimus kartu su tuo, kad šie liudytojai su nuteistuoju G. V. yra sugėrovai bei draugai (tai patvirtina liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, be to, jie vis tądien girtavo nuteistojo namuose), teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl liudytojų parodymų nenuoseklumo ir prieštaravimo tarpusavyje, kitiems byloje surinktiems įrodymams bei jų suinteresuotumo padėti G. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės, šiais jų parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šių liudytojų parodymai nepaneigia anksčiau išdėstytų įrodymų bei nepatvirtina nuteistojo G. V. versijos, kad jis prieš D. Š. nesmurtavo pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.

12. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis G. V. tarpusavio konflikto dėl 30 Eur skolos su nukentėjusiąja D. Š. metu sudavė jai ranka į nosį. Nukentėjusioji patvirtino, kad dėl to ji juto fizinį skausmą, pasak jos, apie du mėnesius. Apie smurtą prieš ją iškart po įvykio ji pranešė savo seseriai I. P., taip pat Bendrojo pagalbos centro operatoriui bei į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, o netrukus po įvykio – ir liudytojoms V. Č. ir N. Š.. Vien tai, kad praėjus beveik savaitei laiko nuo įvykio, specialistas D. Š. nenustatė jokių sužalojimų, jos parodymų nepaneigia, nes jokie sužalojimai jai nebuvo padaryti. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią G. V. veiką kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tad išteisinti G. V. dėl šios nusikalstamos veikos, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

13. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas atleisti nuteistąjį G. V. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime. Todėl, teismas, vertindamas kaltininko atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, kiekvienu atveju privalo įvertinti realų padarytos veikos pavojingumą.

14. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad asmuo padaręs nusikaltimą gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, jo padaryta veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tuo atveju, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008).

15. Kaip minėta, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios D. Š. parodymais, kad dėl skundžiamame nuosprendyje nurodytų nuteistojo G. V. veiksmų jai galėjo būti sukeltas fizinis skausmas. Tačiau, teisėjų kolegija abejoja nukentėjusiosios parodymais, kad nosies skausmą ji jautė apie 2 mėnesius. Kitaip nei nukentėjusiosios parodymų apie reikšmingas ir esmines faktines bylos aplinkybes, jos parodymų apie ilgai besitęsusį nosies skausmą, nepatvirtina jokie duomenys. Tai tiesiog deklaratyvus, abejotinas ir neįtikinamas nukentėjusiosios teiginys. Byloje nustatyta, kad nuteistojo G. V. fizinis smurtas prieš nukentėjusiąją D. Š. nebuvo intensyvus – jis vieną kartą jai ranka sudavė į nosį. Svarbu tai, kad po šio jai suduoto smūgio, nukentėjusiosios nosis nebuvo sužalota išoriškai, nosis net nebuvo paraudusi, jai iš nosies nebėgo kraujas, kas įprastai būna trauminiu poveikiu paveikus nosį, ypač jei trauminis poveikis toks, kad fizinis skausmas juntamas ilgesnį laiką. Dėl fizinio skausmo ji nesikreipė į gydymo įstaigą, ji skausmui slopinti nenaudojo jokių vaistų, bent jau byloje duomenų apie tai nėra. Liudytojas policijos pareigūnas M. R. parodė, kad atvykęs į įvykio vietą, jis akivaizdžių sužalojimų ant nukentėjusiosios nepastebėjo. To nematyti ir iš byloje esančių vaizdo įrašų. Po įvykio praėjus kelioms dienoms, ant nukentėjusiosios jokių sužalojimų nematė liudytojos V. Č. ir N. Š. Be to, kaip matyti iš vaizdo bei garso įrašų, nukentėjusioji įvykio metu dėvėjo korekcinius akinius, kurie po G. V. smūgio jai į nosį taip pat net nebuvo sugadinti. Visi šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad G. V. smūgis nukentėjusiajai nebuvo toks stiprus, kaip kad teigė pati nukentėjusioji. Be to, iš bylos matyti, kad ir pati nukentėjusioji D. Š. prieš ją G. V. panaudoto fizinio smurto iš karto pernelyg nesureikšmino, nes policijos pareigūnus ji iškvietė tik paraginta sesers I. P. bei tik po to, kai girtas grįžęs jos sugyventinis M. V. jėga brovėsi į namus, triukšmavo, trankė namų langus.

16. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes ir nustačiusi, jog nukentėjusiajai D. Š. sukeltas fizinis skausmas buvo labiau momentinis, o ne besitęsęs 2 mėnesius, jokių liekamųjų reiškinių jis nukentėjusiosios sveikatai nesukėlė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. V. nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitus bendruosius teisės principus, būtų pagrįstas represinių ir kraštutinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas. Todėl, vadovaujantis BK 37 straipsniu, G. V. atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl jo padarytos veikos mažareikšmiškumo ir ši baudžiamoji byla prieš jį nutraukiama (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 punktas).

17. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant nuteistąjį G. V. sudaro 83,33 Eur, kurias prašoma išieškoti iš nuteistojo valstybei.

18. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, gynėją nuteistajam savo iniciatyva paskiria valstybė, siekdama užtikrinti jo procesines teises. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

19. Ši byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėta tik pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą, kuris yra iš esmės tenkinamas – jis yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam baudžiamoji byla nutraukiama. Be to, antrinė teisinė pagalba nuteistajam buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo nebūtų teisingas, todėl šios išlaidos iš jo neišieškomos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 10 d. nuosprendį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, G. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir šią baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Panaikinti G. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Neišieškoti iš G. V. valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių jį ginant apeliacinės instancijos teisme.