Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-10537-561/2023

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-10-26
Bylos Nr.: eI2-10537-561/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-07120-2023-0
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas, Ina Kirkutienė
Pareiškėjas: A. V.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Valstybės saugumo departamentui
Advokatai: Asta Astrauskienė

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-10537-561/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07120-2023-0Procesinio sprendimo kategorijos: 8.4; 55.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

dalyvaujant pareiškėjui A. V. (A. V.), jo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,atsakovo atstovei Agatai Ulevič,vertėjai Olgai Vostrenkovai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 23S77512 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 23S79623 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1). Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pabrėžia, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) rašte pateikta informacija. Iš Sprendimo turinio matyti, kad tiek atsakovas Departamentas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja su pareiškėjo atsakymu į klausimyne pateiktus klausimus. Anot atsakovo ir VSD, pareiškėjui nurodžius, kad 2009–2011 metais jis dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padalinyje, yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškina, kad 2004 m. įstojo į Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos akademijos Teisės fakultetą, kurį baigė 2009 m. kovo mėn., – įgijo jurisprudencijos specializaciją, teisininko kvalifikaciją. Pagal Baltarusijos Respublikos įstatymus, pareiškėjui baigus aukštąją mokyklą, jis privalėjo 1 metus atlikti karinę tarnybą, tačiau išėjus dirbti į Vidaus reikalų ministeriją 2 metams pagal savo specialybę, – tokia prievolė nebuvo taikytina, t. y., siekdamas išvengti karinės tarnybos, pareiškėjas įsidarbino Vidaus reikalų ministerijoje. Nuo 2009 m. pareiškėjas įsidarbino Minsko Frunzensky rajono vidaus reikalų departamento parengtinio tyrimo skyriaus tyrėju, jo pareigybės apėmė baudžiamųjų bylų tyrimą ir jų perdavimą prokurorui (pareiškėjo darbas iš esmės apsiribojo tokių nusikalstamų veikų, kaip smulkios vagystės, plėšimai, vengimas atlikti bausmę laisvės apribojimo forma, vykusios Minsko Frunzensky rajono teritorijoje, jis atliko tyrimo veiksmus, apklausas, akistatas, ekspertizių skyrimą, siuntė prašymus įvairioms institucijoms (dėl teistumo, įtariamųjų psichinės ir narkotinių medžiagų registravimo), kitą informaciją, reikalingą visapusiškam baudžiamųjų bylų išnagrinėjimui); jokios prieigos prie įslaptintos informacijos neturėjo, – slaptą informaciją galėjo matyti tik jo skyriaus vadovas). Darbą nurodytose pareigose pareiškėjas baigė 2011 m. gegužės mėn.

Nuo 2011 m. liepos mėn. pareiškėjas išvyko dirbti vairuotoju-apsaugininku į Irako Respublikos ambasadą Baltarusijoje, veždavo ambasadorių ir jo šeimos narius. Nuo 2012 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas įsidarbino ekspeditoriumi-vairuotoju DV-Trans LLC, pareigos apėmė tarptautinių krovinių pervežimą. 2015 m. balandžio mėn. pareiškėjas įsidarbino ekspeditoriumi-vairuotoju įmonėje NAU LLC (Girteka Logistics grupės įmonė), dirbo iki 2015 m. gruodžio mėn. Nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2018 m. gruodžio mėn. dirbo UAB „Trasis“ (Girteka Logisticsc grupės įmonė), Šiauliuose, ekspeditoriumi-vairuotoju, pareigos – tarptautinis krovinių pervežimas tarp ES šalių. Nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2020 m. kovo mėn. dirbo UAB „Transporto Marisa“, Alitus, ekspeditoriumi-vairuotoju, pareigos – tarptautinis krovinių pervežimas tarp ES šalių, taip pat ES-Jungtinė Karalystė kryptimis. Nuo 2020 m. gegužės 4 d. jis buvo įdarbintas tarptautinių pervežimų organizavimo specialistu (ekspeditoriumi) įmonėje AAR International Expedition LLC, pareigos apėmė vežėjų paiešką, bendravimą su klientais (prekių siuntėjais ir gavėjais), krovinių gabenimo tarp ES šalių ir Rusijos, Baltarusijos proceso organizavimą. Nuo 2020 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas dirbo UAB „Gabentra“, Druskininkuose, ekspeditoriumi-vairuotoju, pareigos – krovinių gabenimas tarp ES šalių, taip pat ES–Jungtinė Karalystė kryptimis. Nuo 2021 metų gegužės iki 2023 metų birželio dirbo UAB „Integre trans“, ekspeditoriumi-vairuotoju, pareigos – krovinių gabenimas ES–Jungtinė Karalystė kryptimi. Pažymi, kad dirbdamas ir reziduodamas Lietuvos Respublikoje nuo 2016 m. (buvo išduotos nacionalinės vizos, galiojusios nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. gruodžio 3 d., nuo 2020 m. rugsėjo 14 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2021 m. gegužės 5 d. iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. bei leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2016 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 3 d., nuo 2018 m. lapkričio 21 d. iki 2020 m. lapkričio 21 d., nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2021 m. balandžio 23 d., nuo 2021 m. gegužės 27 d. iki 2023 m. gegužės 27 d.), nepažeidė jokių įstatymų, neturi jokių administracinių nuobaudų.

Priešingai nei nurodoma ginčijamuose sprendimuose, vien tai, kad pareiškėjas daugiau nei prieš 10 metų dvejus metus dirbo tyrėju, kurio įgaliojimų apimtis buvo susijusi tik su tokių nusikalstamų veikų, kaip smulkios vagystės, plėšimai, vengimas atlikti bausmę laisvės apribojimo forma, vykusių Minsko Frunzensky rajono teritorijoje, tyrimu, o jis atliko tokius tyrimo veiksmus, kaip apklausos, akistatos, ekspertizių skyrimas, siuntė prašymus įvairioms institucijoms, pažymint, kad jokios prieigos prie įslaptintos informacijos neturėjo, niekaip nepagrindžia jo lojalumo šalies valdžiai ar jos vykdomai politikai.

Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi išimtinai VSD Rašte pateikta informacija, o tiek atsakovas Departamentas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja išimtinai tik pareiškėjo nurodyta darbine patirtimi, kuri niekaip nepagrindžia nei pareiškėjo turimų politinių pažiūrų ar palaikymo Baltarusijos vykdomai agresyviai politikai, nei jos keliamo realios ir akivaizdžios grėsmės nacionaliniam saugumui. Taip pat Sprendime nepateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas kokiais nors veiksmais būtų skleidęs informaciją, kuri skatintų nesantaiką, pateisintų vykdomus karo nusikaltimus ar pan. Remiantis sprendimų turiniu, yra akivaizdu, kad pats atsakovas neatliko jokio individualaus pareiškėjo veiksmų vertinimo, pagrindžiančio jo realią ir akivaizdžią grėsmę, nors tokią pareigą numato Aprašas. Akivaizdu, kad nei atsakovas, nei VSD nenurodė jokių pareiškėjo praeityje atliktų veiksmų ar ryšių, indikuojančių realią ir akivaizdžią grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Pažymi, kad priėmė pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Departamentas, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), 10.31 p. ir 80.2 p. paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno klausimus. Atsakydamas į klausimus, pareiškėjas nurodė, kad 2009–2011 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padalinyje.

VSD 2023 m. gegužės 23 d. rašte Nr. 18-5637 nurodė, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padalinyje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgus į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, Departamentas priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia, taip pat sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas nustatyta tvarka.

Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymas nenumato pareigos Departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvoje paaiškėjus, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo. Mano, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Teigia, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad Sprendimas priimtas neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, kad jo turinyje atsispindi VSD išvada. Pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius, nustatė, kad Lietuvoje gyveno ir dirbo nuo 2016 m. turėdamas vizas arba leidimus laikinai gyventi), todėl negalima teigti, jog Departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka), 37 punktas nustato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 p., užsieniečiui, kurio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Atsakovas akcentuoja, kad autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes yra konstatuotas ne viename teisės akte.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, kad atsakovas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus. Paaiškino, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, jog 2009–2011 m. dirbo Baltarusijos Respublikos VRM. VSD teigimu, pareiškėjas dirbdamas minėtose struktūrose privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos Respublikos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pažymi, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas ir pareiškėjo atstovė palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsakovo atstovė teisminio nagrinėjimo metu palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo ir Sprendimo Nr. 1, kuriais atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

2023 m. sausio 23 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Departamentas, remdamasis Aprašo 10.31 punktu ir 80.2 punktu, paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno klausimus. Atsakydamas į klausimus, pareiškėjas nurodė, kad 2009–2011 m. dirbo Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos padalinyje.

VSD nurodė, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padalinyje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Atsakovas, įvertinęs pateiktą VSD išvadą, priėmė Sprendimą ir Sprendimą Nr. 1.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu ir Sprendimu Nr. 1, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti minėtus sprendimus.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisingumo Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pvz., teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). LVAT savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi VSD Išvadoje pateikta informacija apie pareiškėjo darbą Baltarusijos Respublikos VRM institucijoje, jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Departamentas, gavęs VSD išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, Departamentui priėmus jam nepalankius sprendimus, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai klausimai, tiek ginčijamų sprendimų turinys. Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

Departamentas vadovavosi VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, kaip buvęs lojalus pareigūnas, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galimai gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą Baltarusijos Respublikos valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – pareiškėjo praeityje buvę ryšiai su asmenimis, dirbančiais Baltarusijos valdžios tarnybose, kurios yra laikomos grėsme valstybės saugumui.

Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamus sprendimus, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi, kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonė, bet ir pažeisdama tarptautinę teisė, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamų sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad tarnyboje dirbo siekiu išvengti karinės tarnybos, tačiau šios aplinkybės nekeičia atlikto vertinimo. Teismo įsitikinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvę kolegos) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti.

Be kita ko, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo ir rezidavo Lietuvoje nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti/pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas/pakeitimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Teismas pažymi ir tai, kad vien faktas, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikos VRM dirbo 2009–2011 metais (prieš daugiau nei 10 metų) savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti. Tuo tarpui LVAT bylose, kuriose buvo vertinama asmenų galima grėsmė nurodo, jog asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad asmuo, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai, Departamento sprendimuose yra pagrįstai konstatuota, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023, 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023). Be to, LVAT suformuotoje praktikoje taip pat pažymėta, kad asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo tarnavimo kariuomenėje vertinimui itin svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas, be kita ko, susijęs su besitęsiančia Rusijos Federacijos ir Baltarusijos karine agresija prieš Ukrainą, o asmens nurodoma aplinkybė, jog jo tarnybos metais Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, nėra reikšminga.

Teismo vertinimu, nors iš Departamento Sprendimo matyti, jog esminis šio Sprendimo pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo eitų pareigų Baltarusijos Respublikos VRM, tačiau iš šio Sprendimo turinio taip pat matyti, kad Departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. vertino jo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pažymėjo, kad apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad atsakovas savo Sprendime rėmėsi tik VSD pateikta Išvada, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis dirbo vairuotoju įvairiose privačiose įmonėse nepaneigia pareiškėjo galimų ryšių su Baltarusijos tarnybomis ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Tokios praktikos nuosekliai laikosi LVAT (žr. 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje eA-2111-415/2023).

Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktas nustato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: 37.1. kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktį, užsieniečiui, kurio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Teismas konstatuoja, kad atsakovas, įvertinęs tai, kad VSD prašė nustatyti 5 metų uždraudimo atvykti laikotarpį bei pareiškėjo socialinius ryšius, pagrįstai sprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

Dėl pareiškėjo argumento, kad sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, teismas pažymi, jog vertinant sprendimų atitiktį VAĮ reikalavimams, VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (dabar VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz. LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Teismo vertinimu, skundžiami Departamento sprendimai yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

Pareiškėjo skundas atmetamas, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo A. V. (A. V.) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasIna Kirkutienė