Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-11-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-464-387-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-11-25
Bylos Nr.
1A-464-387-2014
Teisminio proceso Nr.
1-01-2-00034-2012-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algimantas Valantinas (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Leonarda Gurevičienė
Kaltinamasis
M. K., I. Š.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-464-387/2014Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00034-2012-6Procesinio sprendimo kategorija:2.1.7.4.;1.2.19.1;1.2.29.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. lapkričio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teisėjų Leonardos Gurevičienės ir Vitalijos Norkūnaitės,sekretoriaujant Editai Bekerytei,dalyvaujant prokurorui T. M.,išteisintosioms M. K., I. Š., jų gynėjams advokatams L. K., A. M.,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Audriaus Meilučio apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2014-02-25 nuosprendžio, kuriuo M. K. ir I. Š. išteisintos pagal BK 24 str. 3 d., 228 str. 2 d. ir pagal BK 300 str. 1 d., nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų požymių.

Išnagrinėjusi bylą, kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpyje nuo 2011-01-04 iki 2011-01-13, savo naudai siekdama neteisėtai įgyti suklastotą dokumentą apie jos pačios tariamą nėštumą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis sukurstė valstybės tarnautojui prilygintą viešąsias gydymo paslaugas teikiančią - uždarojoje akcinėje bendrovėje „Eigulių šeimos sveikatos centras", gydytojos specialistės pareigose dirbančią I. Š., piktnaudžiauti tarnyba pažadėdama jai už tai materialinį atlygį. Būdama sukurstyta M. K., I. Š. 2011-01-13, UAB „Eigulių Šeimos sveikatos centras" patalpose, esančiose adresu Šiaurės pr. 77-2, Kaunas, piktnaudžiaudama tarnyba, tyčia suklastojo tikrą dokumentą - Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytos 046/a formos medicininį pažymėjimą Nr. 12/11, apie M. K. nėštumą, įrašydama į jį žinomai melagingus duomenis apie tai, kad pastaroji yra nėščia. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, M. K., 2011-01-14, apie 8.00 val., iš UAB „Eigulių šeimos sveikatos centras“ atsiėmė aukščiau šiame pranešime apie įtarimą nurodytą pažymėjimą, jį laikė ir gabeno - 2011-01-21 pateikė Vilniaus mieto 17-ojo notarų biuro notarei L. M. patvirtinti, o UAB „Ermara“ išversti į norvegų kalbą ir panaudojo paštu išsiųsdama į Norvegijos Karalystę, tikslu gauti asmeninės naudos dėl pasimatymų su šioje šalyje suimtu jos draugu A. K.. Tokiu būdu M. K. sukurstė piktnaudžiauti valstybės tarnautojui prilygintą viešąsias gydymo paslaugas teikiantį asmenį, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, suklastojo tikrą dokumentą, jį laikė, gabeno ir panaudojo, t.y. buvo kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 5 d., 228 str. 2 d. (straipsnio redakcija iki 2011-07-05) ir 24 str. 3 d., 300 str. 1 d.

I. Š. buvo kaltinama tuo, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu ir teikdama viešąsias gydymo paslaugas, dirbdama uždarojoje akcinėje bendrovėje „Eigulių šeimos sveikatos centras", gydytojos specialistės pareigose, grubiai pažeisdama Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo (Nr. DC-2148, 2004-04-20, Žin., 2004, Nr. 68-2365 (2004-04-29)) 10 str. 4) ir 5) p., kuriuose įtvirtintos gydytojo profesinės pareigos gerbti pacientų teises, jų nepažeisti, laikytis gydytojo profesinės etikos principų, konkretizuojat juos Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodekso priimto 2004 m. lapkričio 12 d. Lietuvos gydytojų sąjungos II dalies 1 p. įtvirtinta nuostata, kad atlikdamas profesines pareigas, gydytojas laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, juos lydinčių teisės aktų, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų, sveikatos priežiūros įstaigų vidaus (lokalių) tvarkomųjų dokumentų, Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintų profesinių standartų, pažeisdama Hipokrato priesaiką ir joje įtvirtintą įsipareigojimą vengti korupcijos, laikotarpyje nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2011 m. sausio 13 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, M. K. sukurstant, siekdama gauti turtinės naudos susitarė dėl tikro dokumento- medicininio pažymėjimo, patvirtinančio M. K. tariamą nėštumą suklastojimo. Tęsdama savo nusikalstamą veiką ir būdama dėl to sukurstyta M. K., I. Š. 2011-01-13, UAB „Eigulių šeimos sveikatos centras" patalpose, esančiose adresu Šiaurės pr. 77-2, Kaunas, tyčia suklastojo tikrą dokumentą- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytos 046/a formos medicininį pažymėjimą Nr. 12/11, apie M. K. nėštumą, įrašydama į jį žinomai melagingus duomenis apie tai, kad pastaroji yra nėščia. 2011-01-14, apie 8.00 val., M. K. iš UAB „Eigulių šeimos sveikatos centras" gavo nurodytą pažymėjimą. Tokiu būdu I. Š. piktnaudžiavo siekdama gauti turtinės naudos, suklastojo tikrą dokumentą, taip diskreditavo gydytojo specialisto vardą, sumenkino asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų bei visos sveikatos apsaugos sistemos autoritetą, funkcinę paskirtį, iškreipė gydytojo specialisto profesinę kvalifikaciją, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, t.y. buvo kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 3 d., 228 str. 2 d. (straipsnio redakcija iki 2011-07-05) ir 300 str. 1 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros prokuroras A. Meilutis (toliau - prokuroras) prašo panaikinti 2014-02-25 Kauno apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-109-311/2014, ir priimti naują nuosprendį, kuriuo:

M. K. pripažinti kalta:

padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 5 d., 228 str. 2 d. (redakcija iki 2011-07-05), ir paskirti 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę; padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d., ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą 2 (dviejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d. 2 d. 8 p., M. K. paskirtos subendrintos 2 (dviejų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

I. Š. pripažinti kalta:

padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 str. 3 d., 228 str. 2 d. (redakcija iki 2011-07-05), ir paskirti jai 60 MGL, t.y. 7 800 litų dydžio baudą; padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 1 d., ir paskirti 30 MGL, t.y. 3 900 litų dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 4 d., bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą 75 MGL, t.y. 9 750 litų dydžio baudą

Daiktus - kompaktines plokšteles su M. K. telefoninių pokalbių įrašais nuosprendžiui įsiteisėjus gražinti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, medicininę dokumentaciją UAB „Eigulių šeimos sveikatos centrui“.

Taip pat prokuroras prašo atlikti papildomą įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, atliekant šiuos veiksmus:

1. iš UAB „Eigulių šeimos sveikatos centro“ išsireikalauti atitinkamus M. K. sveikatos būklės tyrimų rezultatus (kraujo, šlapimo ir kt.), t.y. dokumentų originalus, juos gavus BPK nustatyta tvarka paskirti ekspertizę, tikslu nustatyti, ar M. K. sveikatos būklės tyrimų rezultatai (analizai) atitinka standartines nėščiųjų tyrimų rezultatų normas, išsiaiškinti kokios jos yra, esant reikalui dėl to kviesti ir teismo posėdyje apklausti atitinkamos srities specialistą (ekspertą).

2. Apklausti liudytoju A. K.;

3. Apklausti liudytoju R. M.;

4. Atlikti kitus su tuo susijusius baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo proceso veiksmus.

Prokuroras nurodo, kad 2014-02-25 Kauno apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-109-311/2014 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas dėl to, kad : 1) iš esmės neišspręstas M. K. kaltės klausimas; 2) teismo nuosprendis dėl dalies kaltinimų yra be jokių motyvų, suvaržyta kaltinamųjų teisė į efektyvią gynybą; 3) padaryti grubūs įrodymų vertinimo pažeidimai; 4) nepagrįstai nurodoma, jog išteisintųjų veiksmuose nėra BK 228 str. 2 d., 300 str. 1 d. numatytų nusikaltimų sudėčių.

Iš esmės neišspręstas M. K. kaltės klausimas (esminis BPK pažeidimas)

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu, 2013-06-06 pateiktas prašymas dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo, pagal kurį M. K. kaltinta nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 str. 5 d., 228 str. 2 d. (straipsnio redakcija iki 2011-07-05) ir 24 str. 3 d., 300 str. 1 d., padarymu, t.y. dėl sukurstymo piktnaudžiauti bei dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo.

Prokuroras pažymi, kad su šia kaltinimo formuluote teismas sutiko, 2014-02-25 nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodė ją būtent tokią, tačiau to paties nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nusprendžia M. K. išteisinti pagal BK 24 str. 3 d., 228 str. 2 d. (straipsnio redakcija iki 2011-07-05) ir pagal BK 300 str. 1 d.

Pasak prokuroro, teismų praktikoje išaiškinta, kad teisingumo vykdymas suponuoja tai, kad teismo nuosprendis yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais, tuo tarpu dėstomojoje nuosprendžio dalyje teismas dėl galimo M. K. bendrininkavimo iš viso nieko nepasisakė ir nemotyvavo, todėl akivaizdu, kad priimant sprendimą išteisinti asmenį pagal piktnaudžiavimą dėl jos kaip vykdytojos (BK 24 str. 3 d.) veiksmų, kurių padarymu ji net nebuvo kaltinama, teismas padarė akivaizdžią teisės taikymo klaidą ir iš esmės neišsprendė asmens kaltės ar nekaltumo klausimo. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį, kad M. K. pagal BK 228 str. 2 d. (straipsnio redakcija iki 2011-07-05) išteisinta kaip vykdytoja, nors netgi neatitinka baudžiamajame įstatyme nustatytų subjekto specialiųjų požymių, kadangi šių nusikalstamų veikų vykdytojais pripažįstami tik specialaus subjekto požymius turintys asmenys – valstybės tarnautojai arba jiems prilyginti asmenys, o M. K. tokia nėra ir niekada nebuvo, kaltinime buvo pagrįstai ir motyvuotai nurodytas jos, kaip kurstytojos vaidmuo pagal BK 24 str. 5 d., todėl priėmus išteisinamąjį nuosprendį dalyje pagal skirtingą kvalifikaciją nei M. K. buvo kaltinama, jos kaip kurstytojos piktnaudžiauti kaltės klausimas liko neišspręstas ir tai yra esminis BPK pažeidimas.

Prokuroras pažymi ir tai, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad vien vykdytojų bendrininkavimo atveju papildoma kvalifikacija pagal bendrosios BK dalies straipsnį (BK 24 str. 3 d.) nereikalinga, todėl bet kuriuo atveju nuosprendyje ji turėtų būti šalintina, paliekant tik pagrindinį kaltinime nurodytos specialiosios BK dalies atitinkamą straipsnį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nuosprendis dėl dalies kaltinimų be jokių motyvų, suvaržyta kaltinamųjų teisė į efektyvią gynybą (esminis BPK pažeidimas)

Prokuroro teigimu, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, teisėjas nutartyje nurodė ir M. K. bei I. Š. inkriminuotas nusikalstamas veikas numatančius baudžiamojo įstatymo straipsnius, kurie šiuo atveju, kaip jau minėta, buvo atitinkamai pagal BK 227 str. 2 d. (straipsnio redakcija iki 2011-07-05) ir 300 str. 1 d., bei pagal BK 225 str., 2 d. (straipsnio redakcija iki 2011-07-05) ir 300 str. 1 d., tačiau čia pažymėtina, kad toks kvalifikavimo nurodymas tik parodo prokuroro poziciją, išdėstytą kaltinamajame akte, ir bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Teismas, bylos nagrinėjimo teisme metu nustatęs, kad kaltinamojo padaryta veika atitinka kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo nei nurodyta kaltinamajame akte sudėtį, privalo veiką atitinkamai perkvalifikuoti savo iniciatyva arba jei taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Šiuo atveju baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo, pagal kurį M. K. veika kvalifikuota pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, t.y. iš BK 227 str. 2 d., į BK 24 str. 5 d., 228 str. 2 d., o I. Š. atveju kaltinamajame akte bei prašyme dėl veikų perkvalifikavimo nurodytos vienodo sunkumo veikos.

Prokuroras nurodo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta asmens teisė į teisingą procesą baudžiamojoje byloje; šio straipsnio 3 dalies „a“ punkte garantuojama kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą, o „b“ punkte – teisė turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. Nors nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu keičiant kaltinimą iš esmės skirtingomis aplinkybėmis buvo iš esmės pažeistos BPK 255 str., ar 256 str. nuostatos, tačiau, pasak prokuroro, pagrįstai manytina, kad kaltinamųjų teisės dėl tinkamos teisinės gynybos buvo suvaržytos, o teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, tačiau visiškai nemotyvavus ir nepasisakius dėl kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, įtvirtintų nusikaltimų sudėčių (BK 225 str. 2 d. bei 227 str. 2 d.), konstatuotina, kad buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, priėmus nuosprendį be motyvų šioje dalyje.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, jog tas faktas, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, jame visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl tų nusikalstamų veikų, pagal kurias baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o teisminio proceso metu nei priėmęs prokuroro prašymą dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo, nei bet kada vėliau iki įrodymų tyrimo pabaigos teisme, nei protokoline, nei rašytine nutartimi neįspėjo kaltinamųjų, kad jos gali būti nuteistos pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį (ar to paties sunkumo) nusikaltimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, yra reikšmingas, kadangi teismų praktikoje yra išaiškinta, jog reikia atkreipti ypatingą dėmesį į pranešimą kaltinamajam apie kaltinimą. Detali informacija apie nusikalstamą veiką baudžiamajame procese yra itin svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra oficialiai pranešta apie pateikiamo jam kaltinimo faktinį ir teisinį pagrindą. EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „a“ punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik apie kaltinimo pagrindą, t. y. apie veikas, kurias jis įtariamas padaręs ir kuriomis grindžiamas kaltinimas, bet ir apie teisinį šių veikų vertinimą. Ši informacija turi būti išsami. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad baudžiamosiose bylose visiškos, išsamios informacijos apie kaltinamajam pateikiamus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos tuo konkrečiu atveju teisiškai vertinti, pateikimas yra būtina sąlyga proceso teisingumui užtikrinti (2014 m. sausio 30 d. LAT nutartis; Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-1/2014). Tokiu būdu, prokuroro manymu, išteisinamajame teismo nuosprendyje turi būti tinkamai motyvuota net tik kaltinamųjų veiksmų atitiktis pagal pakeistą kaltinimą, tačiau ir pirminio kaltinimo ribose, kadangi BPK 256 str. įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės, taigi, prašyme dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo nurodyta veikų kvalifikacija teismo iš esmės neriboja, todėl ir išteisinamajame nuosprendyje turi būti išdėstyta išsami motyvacija dėl visų tiek anksčiau, tiek ir naujai nurodytų kaltinimo veikų, kadangi kiekvienas teismo nuosprendis turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais), o argumentavimas turi būti racionalus - teismo nuosprendyje turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui pagrįsti, tačiau to padaryta nebuvo, šioje dalyje nuosprendis yra be motyvų ir tai yra esminis BPK pažeidimas.

Padaryti grubūs įrodymų vertinimo pažeidimai, subjektyvus ir šališkas įrodymų vertinimas.

Prokuroro teigimu, nuosprendyje išdėstytas bylos įrodymų vertinimas yra neišsamus, iš esmės neatitinka BPK keliamų reikalavimų dėl to, kad įrodymai įvertinti atsietai, jų nesugretinus, o kai kurių įrodymų iš esmės net neįvertinus, padarytos prieštaringos išvados, kurios nepagrįstos baudžiamosios bylos medžiaga, kai kurias savo išvadas teismas grindė posėdyje neištirtais duomenimis (įrodymais).

Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas nei iš esmės, nei kompleksiškai vertindamas neanalizavo, nevertino ir neatsižvelgė į procesinės prievartos priemonės- telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautus duomenis- M. K. telefoninius pokalbius.

Prokuroras nurodo, kad nors iš teismo nuosprendžio (9 lapas, 3 pastraipa) akivaizdu, kad teismas pripažįsta šių įrodymų reikšmę, kadangi vien telefoninių pokalbių turiniu grindžia A. L. ir M. K. susitarimą dėl 900 litų, kuriuos reikia susimokėti, tačiau esminių aplinkybių, kurios iš M. K. telefoninių pokalbių turinio yra akivaizdžios, jog ji iš tikro nebuvo nėščia teismas visiškai nevertina ir net nieko apie tai nepasisako, tokiu būdu sudarydamas šališkumo įspūdį. Prokuroro teigimu, teismas neanalizuoja ir neaptaria techninėmis priemonėmis užfiksuotų M. K. skambučių ir nevienareikšmio pobūdžio tarpusavio pokalbių su A. L., kurių metu M. K. atvirai prašo paslaugos, tikslu gauti pažymą dėl jos tariamo nėštumo. Ir nors apklausiamas teisme A. L. patikino nežinojęs, ar M. K. tikrai yra nėščia ar ne, tačiau iš pokalbių turinio ir kaip paaiškėjo iš A. L. apklausos teisme, tuo metu palaikytų artimų liudytojo ir kaltinamosios tarpusavio santykių galima daryti pagrįstą prielaidą, kad A. L. tikrai suprato, jog M. K. nėra nėščia, negana to, ir sau prašė paslaugos, padedant jam susitvarkyti galimai fiktyvius neįgalumo dokumentus. Prokuroro nuomone, tai logiška, kadangi priešingu atveju, t.y. jei M. K. iš tikro būtų buvusi nėščia, ji galėjo kreiptis į savo pasirinktą bet kurį gydytoją ir tokią pažymą be jokio vargo gauti. M. K. pagalbos kreipėsi į asmenį, kuris tuo metu atliko laisvės atėmimo bausmę, t.y. patyrė realius suvaržymus, kas M. K. prašymą tik dar labiau daro abejotiną. Prokuroro manymu, didelių abejonių kelia ir tų pačių tarpusavio telefoninių pokalbių metu, tariamai tada, kai kaltinamoji turėjo būti nėščia, nuolatos M. K. aptarinėjami alkoholio vartojimo faktai, kas kaip žinia, besilaukiančiai moteriai kategoriškai nerekomenduojama.

Prokuroras pažymi, kad nors M. K. pati parodė, kad 2011-02-01 patyrusi persileidimą jautėsi itin blogai, tiek moraline, tiek fizine prasme, tačiau iš jos 2011-02-01 – 14 d. telefoninių pokalbių, kurių autentiškumą pati pripažino, to visiškai negalima pasakyti, pavyzdžiui 2011-02-01, t.y. tą pačią dieną, kai anot M. K. ji patyrė persileidimą, matyti, kad jau nuo ryto ji buvo paskaitose, autobusu grįžo namo, vakarop pas ją atvyko draugė, su kuria gėrė degtinę, vėliau pasikvietė ir vaikinus, su kuriais vakarojo iki vėlyvos nakties, jau kitą dieną po pietų ėjo į darbą, kitomis dienomis vėl dirbo, nepraleido paskaitų, rūpinosi mokslo reikalais, planavo ir vyko į draugo gimtadienį ir panašai, žodžiu gyveno jai įprastą gyvenimą be didesnių sukrėtimų, kas neabejotinai būtų atsispindėję jos nuotaikose, emocijose, veiklos pobūdyje, pagaliau pokalbiuose su mama, kuri teisme patvirtino žinojusi apie tarimą dukters nėštumą, jei ji tikrai būtų buvusi nėščia ir patyrusi persileidimą. Teisme perklausius 2011-02-01 M. K. telefoninių pokalbių įrašus ir jai uždavus klausimą dėl konkrečios tos dienos įvykių eigos atkūrimo, t.y. kuriuo konkrečiai metu tą dieną ji patyrė persileidimą, kaltinamoji į šį klausimą neatsakė.

Prokuroro manymu, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės rezultatai šioje byloje neabejotinai laikytini netiesioginiais įrodymais, kad M. K. iš tikro nebuvo nėščia. Teismų praktika rodo, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jeigu tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Būtent tokio, logiško, aiškesnio ir visapusiško įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teismas neatliko, o turint galvoje, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti įrodinėjimo proceso elementai, todėl BPK 20 str. 5 d. prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma, to padaryta nebuvo.

Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neanalizuoja M. K. tariamo nėštumo eigos įrašų, kurie, kaip nustatyta specialisto išvadoje, kelia rimtų abejonių jų tikrumu, o nurodo tik kaltinamosioms palankias arba neutralias aplinkybes, o būtent, nors medicininių dokumentų įrašai formaliai yra pakankami M. K. nėštumui konstatuoti, tačiau turint galvoje tokių įrašų atsiradimo aplinkybes, akivaizdu, kad jie buvo padaryti melagingai, sąmoningai siekiant bet kokiomis priemonėmis užfiksuoti tariamą M. K. nėštumą. Natūralu, kad kaltinamoji I. Š., turėdama didelę patirtį šioje srityje asmens ambulatorinėje kortelėje padarė tokius įrašus, kurie yra iš tikro būdingi ir pakankami konstatuoti nėštumo faktą. Visgi akivaizdžiai nesutampa medicininių dokumentų įrašuose nurodytos tariamo M. K. nėštumo savaitės, t.y. nėščiųjų sąsiuvinyje yra užfiksuota, kad 2011-01-12 M. K. yra nėščia 8-9 savaites, kai tuo tarpu įvykus tariamam persileidimui, t.y. 2011-02-01, nuo aukščiau minėtos datos praėjus daugiau kaip dviems savaitėms, fiksuota, kad persileidimas įvyko dešimtoje nėštumo savaitėje, nors pagal pirminius faktinius duomenis ta savaitė mažiausiai turėjo būti dvylikta. Negana to, medicininiuose dokumentuose persileidimas fiksuotas nė neatvykus pacientei, kaip tikinama, tik jai paskambinus telefonu, nors medicininių dokumentų tyrimą atlikęs specialistas atkreipė dėmesį, kad dokumentuose aprašoma pacientės lyties organų būklė yra tokia, tarsi ji būtų apžiūrėta, nors pati M. K. patvirtino, kad 2011-02-01 į gydymo įstaigą dėl persileidimo nebuvo nuvykusi, tą patvirtina ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys, todėl turint galvoje kaltinamosios I. Š. patirtį bei kvalifikaciją šioje srityje nėra pagrindo abejoti, kad iš jos iniciatyva padarytų fiktyvių įrašų iš tikro galima spręsti apie nutrūkusį nėštumą, tačiau tokie duomenys realiai neatitinka tikrovės.

Prokuroras pažymi ir tai, kad lyginant su telefoninių pokalbių chronologija nesutampa ir galimi realūs M. K. vizitai UAB „Eigulių šeimos sveikatos centre“ su Ligonių kasų pateiktais duomenimis. Nors asmens sveikatos istorijoje pažymėta, kad M. K. pas gydytoją I. Š. pasitikrinti dėl nėštumo atvyko 2011-01-10, tuo metu ir buvo apžiūrėta, tačiau ligonių kasos apie tokį pastarosios vizitą jokių duomenų neturi, o ir iš telefoninių pokalbių aišku, kad M. K. į UAB „Eigulių šeimos sveikatos centrą“ vyko ne 2011-01-10, o 2011-01-13. Abejonių kelia ir tas faktas, kad pateiktoje žiniaraščio kopijoje nurodyta, jog 2011 m. sausio 11, 12 ir 14 dienomis I. Š. nedirbo, tačiau iš asmens ambulatorinio gydymosi kortelės matyti, kad M. K. UAB „Eigulių šeimos sveikatos centre“ lankėsi 2011-01-12, kaip tik tuomet kai I. Š. nedirbo. Tokios aplinkybės kelia rimtų abejonių tiek dėl M. K. tariamo nėštumo, tiek ir dėl tariamo persileidimo. Šiame kontekste dar daugiau abejonių kelia liudytojos V. S. parodymai apie tai, kad M. K. neprisimena, pagal jos pačios sukurtą ir naudojamą nėščiųjų sąsiuvinį jokios procedūros šiai moteriai atliktos nebuvo, kodėl nesutampa jos sąsiuvinyje ir asmens sveikatos istorijoje padaryti įrašai apie M. K. tariamo nėštumo trukmę negalėjo paaiškinti, kaip ir iš viso negalėjo paaiškinti iš kur ir kieno kito, jei ne jos ranka tame pačiame nėščiųjų sąsiuvinyje atsirado prieštaringi įrašai apie M. K. nėštumo savaites.

Pasak prokuroro, nuosprendyje teismas nurodo neteisingą ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą tariamo M. K. nėštumo nutrūkimo datą, t.y. 2011-02-14 (9 lapas, 1 pastraipa), kai tuo tarpu pati M. K. patvirtino, kad persileidimą esą patyrė 2011-02-01. Be to teismas konstatuoja, kad iš medicininių dokumentų matyti, jog 2011-03-24 M. K. lankėsi pas gydytoją I. Š. pasikonsultuoti dėl kontracepcijos galimybių ir tai esą įrodo, kad jos vizitai pas šią daktarę nebuvo vienkartiniai. Prokuroro manymu, tai yra niekuo nepagrįstas teiginys išteisinimui konstatuoti, kadangi nieko neįrodo, visų pirma neaiškios ir nebuvo tirtos šio įrašo atsiradimo aplinkybės, kurios turint galvoje baudžiamojoje byloje aptariamų įvykių kontekstą gali būti nevienareikšmės, neatmestina galimybė, kad toks įrašas buvo padarytas tyčia, siekiSant paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, kadangi būtent tuo metu į viešumą buvo iškeltos šios bylos aplinkybės ir tai neabejotinai galėto tapti pagrindu slėpti ir klastoti susijusius duomenis, kita vertus, baudžiamojoje byloje neginčijamas pažinties tarp I. Š. ir M. K. faktas, tad joms esant pažįstamoms dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, tas faktas, kad M. K. vėl kreipėsi į I. Š., kaip ir tai, kad ji gali į ją kreiptis bet kada esant reikalui, jokios įrodomosios reikšmės neturi, ir netgi yra abejotinas, kadangi I. Š. parodė, jog M. K. neprisimena. Prokuroro teigimu, nutylėtas ir tas faktas, kad po galimo M. K. apsilankymo pas I. Š.- 2011-03-24, gydytoja pažymėjo, jog būtina kontrolė po 6 mėn., tačiau nei po 6 mėnesių, nei vėliau jokių M. K. vizitų pas I. Š. nebeužfiksuota. Tuo pagrindu pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje negali būti ir nutylėtų argumentų, kaip kad yra šiuo atveju, negali būti nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui, todėl įrodymai vertinti netinkamai.

Žemesnės instancijos teismas

Prokuroras nurodo, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka (2011 m. spalio 21 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis; Baudžiamoji byla Nr. 1A-450/2011). Taigi, nuosprendyje negalima remtis įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje, tačiau pirmosios instancijos teismas išteisinimą motyvuoja kaip tik tokiais duomenimis (įrodymais), o būtent, nuosprendyje nurodoma, kad nėščioji privalo atlikti tam tikrus konkrečius sveikatos būklės tyrimus (nurodyta nuosprendyje), kurių rezultatų pagrindu teismas daro vienareikšmišką išvadą, kad kaltinamoji M. K. buvo nėščia (8 lapas, 7 pastraipa, 9 lapas, 1 pastraipa).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, todėl, pasak prokuroro, visiškai neaišku, dėl kokių priežasčių teismas daro ir nuosprendyje ne kartą pabrėžia kategorišką (o ne tikėtiną) išvadą, kad M. K. buvo nėščia, tokiu būdu prisiimdamas teismui nebūdingas funkcijas, ir dar negana to nusprendžia, kad M. K. sveikatos būklės tyrimų (kompleksiniai kraujo, šlapimo ir kt.) rezultatai yra būdingi nėščiajai, nors nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme konkretūs M. K. sveikatos būklės tyrimų (kraujo, šlapimo ir kt.) rezultatai (lyginamoji cheminė sudėtis ir kt.) nebuvo ištirti ir įvertinti specialisto BPK tvarka, o išvada dėl nėštumo eigos įrašų pakankamumo tokiai būklei konstatuoti padaryta tik pagal atitinkamus gydytojo (I. Š.) įrašus medicininiuose dokumentuose. Tokiu būdu pagrįstai manytina, kad teismas nuosprendyje remiasi duomenimis (įrodymais), kurie net nebuvo ištirti teismo posėdyje ir neaišku ar jie iš viso tam pakankami. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti (2012 m. gegužės 21 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis; Baudžiamoji byla Nr. 1A-84/2012). Prokuroro teigimu, tam, kad patvirtinti arba paneigti nuosprendyje nurodytas prielaidas dėl teismo konstatuojamo M. K. nėštumo iškyla būtinybė apeliacinėje instancijoje atnaujinti įrodymų tyrimą, kurio metu iš UAB „Eigulių šeimos sveikatos centro“ išsireikalauti atitinkamus M. K. sveikatos būklės tyrimų rezultatus (kraujo, šlapimo ir kt.), t.y. dokumentų originalus, juos gavus BPK nustatyta tvarka paskirti ekspertizę, tikslu nustatyti, ar M. K. sveikatos būklės tyrimų rezultatai (analizai) atitiko standartines nėščiųjų tyrimų rezultatų normas, išsiaiškinti kokios jos yra, esant reikalui dėl to kviesti ir teismo posėdyje apklausti atitinkamos srities specialistą (ekspertą), nes vien tai, kad tokie tyrimai buvo atlikti jokios įrodomosios reikšmės neturi, kadangi kaip jau ir minėta, neaiškūs jų rezultatai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas liudytojo A. S. parodymus vertino kritiškai, kaip neobjektyvius ir neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių. Tokia teismo išvada, pasak prokuroro, nepagrįsta. Teismas nenurodo jokių motyvų, dėl kurių liudytojas A. S. galėtų duoti melagingus parodymus, netgi priešingai, pirma nurodydamas, kad šio liudytojo parodymus vertina kritiškai, tuojau pat po to teismo nuosprendyje jais grindžia išvadą dėl M. K. ir A. S. pokalbio dėl 900 litų užmokesčio.

Pasak prokuroro, visiškai neaišku kokiais motyvais teismas nuosprendyje (9 lapas, 2 pastraipa) nurodo kad pagal 1999-07-30 Lietuvos Respublikos apsaugos ministro įsakymu Nr. 357 „Dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“, patvirtintą dokumentą matyti, kad papildomai individuali ligonio slauga ir priežiūra gimdymo skyriuje visą gimdymo laikotarpį, kai pacientė pati renkasi gydytoją ir akušerę kainuoja 691,32 Lt, neįvertinus kainos indeksacijos ir neįvertinus papildomų tyrimų (3 t., b.l. 113-120). Pažymėtina, kad vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas, taigi, nors logiškai mąstant akivaizdu, kad taip norėta pagrįsti prielaidą, esą pinigai- 900 litų, buvo skirti oficialiam užmokesčiui už gydymo įstaigos paslaugas, tačiau tuomet visiškai neaišku, kodėl jau kitoje nuosprendžio pastraipoje teismas 900 litų sumą sieja visai ne su M. K. nėštumu, o su A. L. ketinimu gauti pažymą dėl jo invalidumo nustatymo. Tokie teismo vertinimai visiškai nelogiški ir neturi jokio realaus pagrindimo, kadangi visų prima pažymėtina, jog oficialaus atlygio už M. K. UAB „Eigulių šeimos sveikatos centre“ suteiktas ginekologines paslaugas versija yra griežtai atmestina- liudytojos G. M. ir V. S. aiškiai parodė, be to tai patvirtina ir ta pati 1999-07-30 Lietuvos Respublikos apsaugos ministro įsakymu Nr. 357 patvirtinta „Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarka“, kad pirminio lygio medicininės paslaugos, kokios ir buvo tariamai suteiktos M. K., yra apmokamos iš ligonių kasų, o antrinio lygio medicininių paslaugų UAB „Eigulių šeimos sveikatos centras“ neteikia, ir nėščiosios šioje įstaigoje priimamos bei konsultuojamos nemokamai, todėl jokių manipuliacijų dėl pokalbių metu minimų 900 litų, kaip oficialaus atlygio už pirminio lygio medicinos paslaugas negali būti, tad kodėl jas teismas dirbtinai sieja su kaina už paslaugas, kokių tokio tipo įstaiga net negali atlikti, neaišku, o jokie M. K. apsilankymai Kauno klinikinėje ligoninėje, teikiančio antrinio lygio paslaugas, kur taip pat dirbo I. Š., neužfiksuoti, jokie mokėjimai nedaryti.

Prokuroro manymu, nėra jokių priežasčių netikėti ir teismui nesivadovauti ir kitais liudytojo A. S. parodymais, kadangi jis aiškiai parodė, kad dėl L. L. prašymo jautėsi nejaukiai, kaip pats įvardino tarsi „pakišęs“ savo kolegę, taigi aiškiai suprato, kad prašydamas I. Š. išduoti M. K. pažymą dėl tariamo nėštumo elgiasi neteisėtai. Tą akivaizdžiai patvirtina ir šio liudytojo I. Š. siųsti trumpieji tekstiniai pranešimai, nors teismas juos taip pat be jokio pagrindo vertina kritiškai, be kita ko nurodydamas, kad A. S. Kauno miesto apylinkės teismo 2000-05-26 nuosprendžiu anksčiau buvo teistas.

Žemesnės instancijos teismas

BK 97 str. 6 d. imperatyviai nurodyta, kad kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais, todėl neaišku, kodėl teismas išnykusį asmens teistumą nurodo kaip kažkokį pagrindą, nes net neaišku kas tuo yra vertinama, kadangi daugiau jokių duomenų apie išvadas dėl praeityje buvusio A. S. teismas nepateikia.

Prokuroro nuomone, faktinių baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių neatitinka ir teismo išvada, kad A. S. M. K. nurodė, jog privatus gimdymas kainuoja 900 litų, byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad M. K. pas A. S. teiravosi privataus gimdymo kainos, netgi priešingai, iš surinktų įrodymų akivaizdu, kad ta 900 litų suma buvo nurodyta kaip neteisėtas atlygis I. Š. už melagingų medicininių įrašų atlikimą ir suklastotos pažymos apie tariamą nėštumą išdavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje dėstydamas išteisinimo motyvus, prieš tai nurodęs, kad liudytojo A. S. parodymus vertina kritiškai, čia pat vėlgi pagrindu savo išvadoms pagrįsti kažkodėl ima tuos pačius A. S. parodymus, esą visą pagrindinę informaciją apie M. K. jis gavo iš ikiteisminio tyrimo pareigūno. Tai niekuo nepagrįstas teiginys, kuris negali būti įrodymu. Pirmosios instancijos teismas nesurinko visų reikiamų įrodymų tokiai išvadai pagrįsti, kadangi baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas pats R. M., kuris atliko ikiteisminį tyrimą Nr. 64-1-00838-09, ir kurio parodymai, išteisinamojo nuosprendžio kontekste, akivaizdu, kad yra būtini ir reikšmingi, todėl šioje dalyje apeliacinės instancijos teismo posėdyje būtina atnaujinti įrodymų tyrimą, kviesti šį asmenį liudytoju ir jį papildomai apklausti, apie tariamai darytą įtaką proceso dalyviams, t.y. ne tik A. S., tačiau ir kitiems asmenims.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 300 str. 1 d.

BK 300 straipsniu siekiamos apsaugoti tokios vertybės, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrinama normali, teisinga dokumentų apyvarta. Dokumento suklastojimu pripažįstamas tiek netikro dokumento pagaminimas, tiek ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Tokiu atveju paprastai teisinga informacija panaudojus intelektualias kaltininko pastangas pakeičiama - įrašomi į tikrą dokumentą melagingi įrašai, kiti tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2009, 2K-132/2008, 2K-607/2007). Dokumento suklastojimui pagrįsti nepakanka nustatyti neteisingų duomenų įrašymo į dokumentą fakto – būtina atskleisti kaltės turinį, nustatant tiek kaltininko psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais, nustatyti, kokie buvo kaltininko tikslai ir motyvai. Prokuroro teigimu, aptariamojoje situacijoje visiškai aiškus ir kaltinamosioms inkriminuotų tyčinių nusikaltimų subjektyviosios pusės elementas - motyvas ir tikslas, tiesioginė kaltinamųjų tyčia, pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio aiškus suvokimas, supratimas, kad klastoja tikrą dokumentą, juo disponuoja, panaudoja, ir kad šis dokumentas gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, ir noras taip veikti (tiesioginė tyčia). Suklastoti dokumentą ir jį vėliau panaudoti buvo siekiama konkrečiu tikslu, t.y., kad M. K. galėtų matytis su Norvegijoje kalinčiu A. K., kuris ten buvo sulaikytas ir kalinamas įtariant labai sunkaus nusikaltimo- žmogžudystės padarymu. Tai yra juridiškai reikšmingas faktas ir juridinę reikšmę turinčių tariamų aplinkybių įrodymas, turint galvoje, kad žinomai suklastotas dokumentas buvo panaudotas - išverstas ir išsiųstas Norvegijos teisėsaugos institucijoms. Be to, suklastotame dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai esmingai pažeidė visuomenės interesus, kadangi už M. K., kaip nėščiosios stebėjimą ir konsultacijas UAB „Eigulių šeimos sveikatos centras“ buvo sumokėta iš valstybės biudžeto teritorinės ligonių kasos lėšomis, iš to tiesioginės materialinės naudos atlyginimo pagrindu gavo ir pati I. Š., taigi tokia veika neabejotinai pavojinga ir reikšminga, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, taigi laikytina neabejotinai įrodyta nepriklausomai nuo BK 228 str. sudėties.

Prokuroras nurodo, kad teismo nuosprendyje (10 lapas, 5 pastraipa) nuoroda į tariamai subjektyviųjų ir objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių neatitinkančias kaltinamųjų veikas, kaip pagrindą nurodant LR BPK 5 str. 1 d. 1 p., yra ne tik, kad nemotyvuota, tačiau ir visiškai nepagrįsta bei neteisėta, kadangi nurodomas BPK 5 str. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso galiojimas užsienio piliečiams ir asmenims be pilietybės) su nusikalstamos veikos objektyviaisiais ar subjektyviaisiais požymiais niekaip nesusijęs, o toks šio straipsnio pirmos dalies punktas, kaip nurodoma nuosprendyje, iš viso neegzistuoja.

Įrodymų vertinimo kontekste situacija aiškėja įvykus susiejus į loginę grandinę ir su kitais duomenimis, o būtent, ši baudžiamoji byla atsirado ją atskyrus iš ikiteisminio tyrimo Nr. 64-1-00838-09, dėl nužudymo, kuris iki šiol nėra baigtas, būtent tame tyrime buvo surinkti telekomunikacijų tinklais perduodami duomenys ir būtent tame tyrime M. K. įvardinta kaip „ryšininkė“, perduodanti informaciją iš Lietuvos Norvegijoje kalinčiam A. K. ir jo bendrams, tad motyvas nusikaltimui yra daugiau nei akivaizdus. M. K., kaip „ryšininkės“ pravardę savo trumpuosiuose tekstiniuose pranešimuose mini ir liudytojas A. S., apie asmenis, per ją siekiančius kontakto su A. K. ne kartą užsimena ir pati M. K. savo telefoniniuose pokalbiuose. Beje, šioje baudžiamojoje byloje netgi nėra surinkta pakankamai duomenų pagrįsti tą faktą, kad M. K. ir A. K. palaiko, ar tariamo nėštumo atsiradimo metu palaikė, artimus santykius, netgi priešingai, iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos metu užfiksuotų jos ir A. L. pokalbių, galima daryti išvadą, kad realiai jie nėra artimi ir M. K. tiesiog bijo A. K., todėl jo interesais sutinka elgtis nusikalstamai, arba tokiam elgesiui turi savų interesų. Tokiu būdu nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas ir dar vienas svarbus liudytojas - A. K., nuo kurio kaip patikino M. K. ji laukėsi, tačiau patyrė persileidimą, o jo parodymai yra būtini ir reikšmingi, todėl šioje dalyje apeliacinės instancijos teismo posėdyje būtina atnaujinti įrodymų tyrimą, kviesti šį asmenį liudytoju ir jį papildomai apklausti.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 str. 2 d.

Prokuroro teigimu, nuosprendyje teismas šabloniškai nurodo, kad kaltinamųjų baudžiamajai atsakomybei kvalifikuoti pagal BK 228 str., nėra šio nusikaltimo požymių, kadangi: 1) nėra pagrindo teigti, jog dėl nagrinėjamų įvykių buvo padarytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas; 2) byloje nėra nukentėjusiųjų; 3) kaltinamųjų veiksmai - informacijos rinkimas apie asmens privatų gyvenimą tikėtina pažeidžiant nustatytą tvarką, nesukėlė jokio rezonanso visuomenėje; 4) padarytomis veikomis esmingai nebuvo pakenkta valstybės tarnybos autoritetui; 5) negali būti konstatuota, jog veiksmai truko ilgą laiką, buvo sistemingi, nes buvo nukreipti į keleto asmenų privatų gyvenimą, dėl veikų nekilo jokie žalingi padariniai.

Prokuroras pažymi, kad aukščiau teismo nurodyti pagrindai yra alternatyviniai ir piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka bent vieno iš jų buvimo, o šiuo atveju egzistuoja net keletas. Dėl pirmųjų dviejų teismo nuosprendyje nurodytų pagrindų, t.y. dėl esą nepadarytų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimų bei nukentėjusiųjų nebuvimo šiame apeliaciniame skunde jau buvo pasisakyta aukščiau nurodytais argumentais, kad savo kaltais veiksmais tyčia sutrikdant dokumentų teisinę apyvartą, sukeliant juridiškai reikšmingas pasekmes, tokiu būdu netgi padarant realią materialinę žalą valstybės (teritorinių ligonių kasų) biudžetui, iš to gaunant materialinės naudos (atlyginimo pagrindu, taip pat neteisėto atlygio už neteisėtą paslaugą pagrindu) vienam iš kaltininkų (I. Š.), tiek vienai, tiek kitai kalinamajai iš to gaunant nematerialios naudos (galimybė pasimatyti su A. K., draugiškų santykių su A. S. palaikymas bei apsikeitimas rekomendacijomis ir kt.), buvo realiai pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės, todėl šių argumentų prokuroras nekartoja, tačiau kategoriškai nesutinka ir su kitais teismo nuosprendyje nurodytais pagrindais, o būtent, pažymi, kad piktnaudžiavimas gali būti padaromas ne vien ilgą laiką besitęsiančių, tačiau ir vienkartinių asmens neteisėtų veiksmų pasėkoje. Akivaizdu, kad, tarp I. Š., kaip vykdytojos ir M. K. kaip piktnaudžiavimo kurstytojos veikų, tyčia pažeistų teisės norminių aktų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, sąlygojęs didelės neturtinės žalos valstybei ir sveikatos apsaugos sistemai atsiradimą, aukščiau nurodytomis aplinkybėmis jau nekalbant ir apie realią turtinę žalą valstybės biudžetui. Pasak prokuroro, šiuo atveju piktnaudžiavimas buvo neabejotinai tęstinė ir sisteminga I. Š. neteisėta veika, nuo tyčios susiformavimo, sąmoningai padarant melagingus įrašus medicininiuose dokumentuose, be pagrindo skiriant atitinkamus valstybės apmokamus, sveikatos tyrimus, iki pat suklastoto dokumento (pažymos) išdavimo ir tariamo persileidimo melagingų įrašų atlikimo medicininiuose dokumentuose. Neabejotina, kad taip elgdamasi I. Š. pažeidė pagrindinius kaltinime nurodytus valstybės tarnybos principus, diskreditavo gydytojo specialisto vardą, sumenkino asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų bei visos sveikatos apsaugos sistemos autoritetą, funkcinę paskirtį, iškreipė gydytojo specialisto profesinę kvalifikaciją, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė

Nuosprendyje nurodyti argumentai, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatytas nė vienas asmuo, kuris būtų kaip nors nukentėjęs nuo kaltinamojo veiksmų, ar patyręs kokios nors turtinės ar neturtinės žalos, kad kaltinamųjų veiksmais nepažeisti jokių fizinių ar juridinių asmenų teisės ir teisėti interesai, nepažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ar laisvės, prokuroro manymu, neatitinka faktinių baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių. Visų pirma prokuroras pažymi, kad piktnaudžiavimas gali būti padaromas ne vien ilgą laiką besitęsiančių, tačiau ir vienkartinių asmens neteisėtų veiksmų pasėkoje, šiuo atveju jau minėta, kad I. Š. nusikalstami veiksmai turi ir tęstinio pobūdžio elementų, be to, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai nurodo, kad nenustatytas nė vienas asmuo, kuris kaip nors būtų nukentėjęs nuo kaltinamųjų veiksmų, ar patyręs kokios nors turtinės ar neturtinės žalos, visiškai neužsimenama apie sveikatos apsaugos sistemos ir konkrečių jos institucijų - gydymo įstaigų autoriteto sumenkinimą ir prestižą, jau nekalbant apie tai, kad dėl I. Š. ir M. K. bendrų neteisėtų veiksmų nukentėjome kiekvienas iš mūsų, įmokų į socialinės apsaugos biudžetą sąskaita, jau nekalbant apie tai, kad buvo realiai sutrikdyta dokumentų teisinė apyvarta ir jos funkcionalumas, jau vien tai yra akivaizdūs didelės neturtinės žalos kriterijai, o formalus konstatavimas esą nėra nė vieno nukentėjusio asmens neatitinka realios situacijos, kadangi teismų praktikoje yra išaiškinta, kad neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didelė, jei ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, darbo sutrikdymo (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009).

Dėl kvalifikuotos BK sudėties prokuroras atkreipia dėmesį, kad baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis neteisėto piniginio atlygio arba kyšio kurį M. K. teko sumokėti už suklastotos pažymos išdavimą faktas yra akivaizdus. Šiuo atveju net jei piniginio atlygio, t.y. turtinės naudos siekimą eliminuotume, liktų pilnai įrodyta aplinkybė, kad I. Š. išduodama suklastotą pažymą siekė kitokios asmeninės naudos. Liudytojas A. S. parodė, kad su I. Š. palaikė gerus santykius, ją dažnai rekomenduoja pacientams, taigi išduodama suklastotą pažymą I. Š. siekė ir asmeninės neturtinės naudos - palaikyti gerus ir draugiškus santykius su A. S., apsikeisti rekomendacijomis, kas yra kvalifikuotos BPK 228 str. 2 d., sudėties elementas.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad valstybės tarnautojas ar kaip šiuo atveju, jam prilygintas asmuo, neatlikdamas arba tyčia netinkamai atlikdamas savo pareigas, visada diskredituoja savo vardą, o didelės žalos valstybei požymis turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė. Prokuroras pažymi, kad didelės žalos požymis kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra vertinamasis, ir jau minėta, kad teismų praktikoje neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. Pasak prokuroro, teismas savo nuosprendyje šį kriterijų vertina neadekvačiai, itin lakoniškai, kadangi be jau aukščiau minėtos šabloniškos kasacinio teismo praktikos frazės iš šešių punktų, daugiau jokių motyvų kodėl kaltinamųjų veiksmais galimai nepadaryta didelė žala nenurodyta, todėl laikytina, kad ir šioje dalyje teismo išteisinamasis nuosprendis yra nemotyvuotas, paremtas deklaratyviais bendro pobūdžio teiginiais.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad prieštaraujanti tarnybos interesams veika yra tokia, kuri prieštarauja Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintiems principams, įstaigos ar įmonės tikslams, valstybės tarnautojo, ar jam prilyginto asmens pareiginėms instrukcijoms, neatitinka valstybės, kitų institucijų, žmonių interesų ir nukreipta ne į valstybės ir asmenų teisėtų interesų gynimą, o į jų pažeidimą. Prokuroro manymu, I. Š. veika būtent tokia ir buvo, o M. K., ją sukurstydama šiai veikai, pažadėdama piniginį atlygį, suprato, kad pageidaujamo rezultato galima pasiekti tik nusikalstamomis priemonėmis ir to norėjo.

Šioje byloje piktnaudžiavimu kaltinamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, gydytojas, sveikatos apsaugos sistemos darbuotojas, kuriam keliami itin aukšti profesiniai ir etiniai reikalavimai. Bet kokie tokio asmens neteisėti veiksmai sukelia labai neigiamą visuomenės reakciją ir diskredituoja sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų, gydytojų vardą.

Prokuroras pažymi, kad veikos, kaip piktnaudžiavimo kvalifikacijai nėra būtina, kad kurstytojo tyčia tiek dėl žalos, tiek ir dėl konkrečių tiesiogiai piktnaudžiaujančiojo asmens atliekamų veiksmų, jų atlikimo būdo, būtų konkrečiai apibrėžta, tam pakanka suvokimo, dėl aukščiau nurodyto asmens neteisėto elgesio, be to, kurstytojui nereikalingas būtinasis specialaus subjekto - valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, požymis, todėl neabejotina, kad M. K. kaltė taip pat laikytina įrodyta.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teisme, atlikus dalinį įrodymų tyrimą, buvo apklausti specialistas R. R., liudytojai A. S., R. M. (A. K. pasinaudojo savo teise neduoti parodymų prieš jam artimą asmenį), išteisintoji I. Š..

Specialistas R. R. teisme parodė, kad palaiko savo išvadą. Paaiškino, kad tyrimą atliko pagal pateiktus medicininius dokumentus. Pateiktiems klausimams spręsti, jam pateiktų dokumentų pakako. Pasak specialisto, šiuo atveju, nėštumo požymiai buvo tokie, kad buvo išnykusios mėnesinės, buvo atliktas nėštumo testas, kuris buvo teigiamas. Buvo atlikta apčiuopa, gimda padidėjus, kas ir atspindėjo nėštumą. Ginekologai teigia, kad testai būna klaidingi. Tam yra reguliarus moters sekimas. Šiuo atveju buvo viena apžiūra. Gydytoja pagal gimdos dydį, konsistenciją įvertino, kad yra nėštumas. Echoskopija nebuvo daroma, tačiau per pirmą apsilankymą echoskopinis tyrimas nebūtinas. Specialistas nurodė, kad Kauno teritorinių ligonių kasų rašte yra išvardinta, kokie tyrimai buvo atlikti. Buvo atliekami tyrimai, kurie atliekami visoms nėščiosioms. Jie nėra susiję su nėštumo diagnostika, o skirti nėščiosios būklės įvertinimui. Specialistas pažymėjo nematantis galimybių perpatikrinti tyrimų rezultatus. Tyrimų rezultatai atspindi bendrą žmogaus organizmo būklę, juose nėra užšifruoto nėštumo. Pasak specialisto, nustatant nėštumą apčiuopiant gimdą galima vienos ar dviejų savaičių paklaida.

Liudytojas A. S. teisme paaiškino, kad pokalbis su kolege I. Š. vyko dėl to, kad į jį kreipėsi L. L., kuris paskambino telefonu ir paprašė priimti M. K. konsultacijai. Pokalbio su pastarąja metu, ji pasakė, kad jai reikia pažymos dėl nėštumo. Kadangi liudytojas nėra ginekologas, jis suvedė M. K. su specialiste, kuri nustato nėštumą, t. y. su I. Š., kuriai pasakė tai, ką išgirdo iš Miglės. Anot liudytojo, kalbėdamas apie atsiskaitymą, nurodė M. K. 800-900 Lt sumą, tam, kad ji atstotų, atsikabintų nuo jo. Tokią sumą nurodė, kadangi pas akušerius ginekologus už gimdymą yra tokie įkainiai, pacientai moka apie 800-900 Lt į kasą. Pasak liudytojo, gimdymo M. K. neprašė. Ji prašė tik pažymos dėl nėštumo. Liudytojas parodė nežinantis, ar tuo metu M. K. buvo nėščia. Jis į tą klausimą nesigilino, kadangi tokių pažymų reikia daug kam. Būna, kad reikia dėl vestuvių ir pan. Dėl susirašinėjimo žinutėms su gydytoja I. Š., liudytojas paaiškino, jog jam buvo stresas, jis padaugino alkoholio, todėl parašė tokias žinutes. Žinučių turinį prisimenu aptakiai. Žinučių esmė, kad departamento tardytoją domina labiau M. K. ir jos draugas, o ne jis su I. Š.. Anot liudytojo, jis parašė SMS siekdamas perspėti I. Š., nes iš pradžių pasikvietė jį, o po to ją. Liudytojas pažymėjo, kad nelinkėdamas blogo, įvėlė I. Š., kuri yra gydžiusi jo dukrą, žmoną. A. S. ją vertina kaip specialistę, todėl pamatęs ją ir prisiminęs, ko prašė M. K., ir nurodė pastarajai I. Š.. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, liudytojas patvirtino, kad sumą sužinojo ne iš I. Š.. Įvardino ją iš „lubų“. Kai M. K. kreipėsi į jį dėl pažymos, suvokė, jog įprasta tvarka ji jos nebūtų gavusi. Liudytojas negalėjo paaiškinti kodėl į tuos pačius klausimus, jis duoda skirtingus atsakymus. Paaiškino, kad jokios baimės, spaudimo iš tyrėjo R. M. pusės nejautė. Telefoninių pokalbių graso įrašo nesiklausė. Liudytojo nuomone, tyrėjas savo darbą atliko gerai.

Liudytojas R. M. teisme parodė, kad šioje byloje jis apklausinėjo liudytoją A. S.. Ikiteisminio tyrimo neatliko, kaltinamųjų nematė, bylos fabulos nežino. Apklausinėjo liudytoją, kadangi A. S. pažinojo iš anksčiau, turėjo ikiteisminius turimus, kuriuose jis dalyvavo. Buvo kolegų nurodymas jį apklausti. Tyrimą atliko organizuoto nusikalstamumo trečia valdyba. Prieš apklausą kalbėjo su prokuroru T. M. ir tuometiniu operatyviniu darbuotoju J. Z.. Apklausą atlikinėjo jų iniciatyva, kadangi su A. S. jau turėjo psichologinį kontaktą, pakankamai atvirai bendravo. Kiek atsimena, buvo suklastota medicininė pažyma, apie tai buvo vykdoma apklausa. Operatyvinis darbuotojas J. Z. sakė, kad S. gali būti žinomos aplinkybės. Liudytojas nurodė tiksliai neprisimenantis pokalbio turinio su A. S.. Atsimena, kad jie pabendravo, parodymus jis davė. Ar apklausa padėjo tyrimui, nežino. Kažkokia medžiaga, palengvinanti apklausą, jam buvo pateikta, kokioje apimtyje ir formoje, neprisimena. A. S. su juo bendravo pakankamai atvirai, nuoširdžiai pasakojo. Nemano, kad būtų melagis ar apgavikas. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, liudytojas paaiškino, kad tikrai nebuvo suteikęs galimybės A. S. klausytis garso įrašų. Nebuvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tad tikrai jokių detalių, pinigų sumos nežinojo.

Išteisintoji I. Š. parodė, kad dėl 900 Lt sumos, su A. S. nebuvo kalbos. Prieš susitikimą su ja, jis jau buvo tai aptarinėjęs su savo draugais. Jie susitiko priėmime, su juo buvo atėjusi ta mergina. A. S. pasakė, kad merginai reikalingas ginekologas, dėl nėštumo pažymos, nėštumo sekimo, galbūt norės gimdyti, kadangi Kaune nėra prisirašiusi, neturi ginekologo. Anot išteisintosios, kadangi ligoninėje ji neturi laiko, o šalia ligoninės ji dar dirba ambulatorinėje pirmoje ir antroje grandyje, pasiūlė prisirašyti ir lankytis. Pasakė, kad jei pageidaus pas ją stebėti nėštumą ir gimdyti, turės susimokėti pagal ligoninės įkainius. Individuali gimdymo priežiūra kainuoja 578,10 Lt, akušerės pasirinkimas – 296 Lt. Išteisintosios teigimu, jei A. S. turėjo galvoje tą sumą, tai ir išeina 900 Lt. Apie kažkokią padirbtą pažymą, apie piniginius kontaktus, kalbos nebuvo. Kadangi I. Š. pasakė kur kitur dirba, M. K. prisirašė ir atėjo apžiūrai. Išteisintoji paaiškino, kad nėštumo testas yra atliekamas moteriai atėjus, moteris nueina į tualetą, pasišlapina. Ji tualete kartu nebūna, tad negali pasakyti, ar šlapimas jos, ar ne jos. Ambulatorinėje kortelėje, pirmos apžiūros metu, buvo numatyta atlikti 11-14 savaičių ultragarsinį tyrimą, nėštuminių hormonų tyrimą. Nėščioms moterims yra išduodamos pažymos, tai nėra griežtos apskaitos pažymos, kurios sudarytų materialinę ar moralinę žalą. Anot I. Š., pažyma gali būti išduodama kiekvieną moters atėjimą. Objektyvūs tyrimo duomenys šioje situacijoje - gimdos padidėjimas, nėštumo testas. I. Š. paaiškino, kad apžiūros metu moteris yra apžiūrima ant ginekologinės kėdės, vienas iš nėštumo simptomų yra pakitus gimdos kaklelio spalva, paburkę audiniai, visa tai yra aprašyta. Tai yra vienas iš objektyvių tyrimo rezultatų, kas nurodo į nėštumą. Kitą dieną moteris atliko visus tyrimus, kurie priklauso. Pažyma buvo išduota po 4-5 d., visi tyrimai buvo atlikti, buvo užvesta nėščiosios kortelė, buvo diagnozuotas nėštumas. Vėliau priduotas šlapimo tyrimas buvo daromas ne dėl nėštumo. Nėštumo testas buvo teigiamas, M. K. jį pateikė I. Š., tad pastaroji neturėjo įtarimų, kad čia gali būti ne jos testas. Pasak I. Š., 900 Lt moteriai reikia mokėti, jei ji renkasi gydytoją gimdymo metu ir jei renkasi akušerę. Pirmasis apsilankymas buvo kaip konsultacija. Už tas paslaugas mokėti nereikėjo. Išteisintoji paaiškino, kad pastaruoju metu (3-4 metai) po persileidimų nedaromi jokie valymai, kad nebūtų pažeista gimdos gleivinė. Nebent moters gyvybei gresia pavojus dėl labai didelio kraujavimo, tuomet ji važiuoja į ligoninę. Tačiau jei būna nesivystantis nėštumas, jokios procedūros neatliekamos. Anot I. Š., tiksliai apskaičiuoti pastojimo dieną yra labai sunku. M. K. galėjo pastoti nuo mėnesinių paskutinės dienos, praėjus savaitei. Ji galėjo pastoti 7 ciklo dieną, skaičiuojant nuo pirmos mėnesinių dienos. Ne visada būna taip, nes paskutinės mėnesinės gali būti ne visiškai reguliarios ir gali būti taip, kad prieš pat mėnesines moteris buvo pastojusi. Po pastojimo galėjo būti mėnesinės. Jos nebūna normalios, būna mažesnės. Išteisintoji pažymėjo, kad išduodama pažymą rėmėsi tą dieną turėtais duomenimis. Pasak I. Š., jei po ultragarso tyrimo dar būtų reikalinga pažyma, galbūt nėštumo dydis būtų pasikeitęs.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti.

I. Š., M. K. ir jų advokatai gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK nuostatų pažeidimo

Apeliaciniame skunde prokuroras pažymi, kad dėstomojoje nuosprendžio dalyje teismas dėl galimo M. K. bendrininkavimo iš viso nieko nepasisakė ir nemotyvavo, todėl akivaizdu, kad priimant sprendimą išteisinti asmenį pagal piktnaudžiavimą dėl jos kaip vykdytojos (BK 24 str. 3 d.) veiksmų, kurių padarymu ji net nebuvo kaltinama, teismas padarė akivaizdžią teisės taikymo klaidą ir iš esmės neišsprendė asmens kaltės ar nekaltumo klausimo. Be to, prokuroras atkreipia dėmesį, kad M. K. pagal BK 228 str. 2 d. (straipsnio redakcija iki 2011-07-05) išteisinta kaip vykdytoja, nors netgi neatitinka baudžiamajame įstatyme nustatytų subjekto specialiųjų požymių, kadangi šių nusikalstamų veikų vykdytojais pripažįstami tik specialaus subjekto požymius turintys asmenys – valstybės tarnautojai arba jiems prilyginti asmenys, o M. K. tokia nėra ir niekada nebuvo, kaltinime buvo pagrįstai ir motyvuotai nurodytas jos, kaip kurstytojos vaidmuo pagal BK 24 str. 5 d., todėl, anot prokuroro, priėmus išteisinamąjį nuosprendį dalyje pagal skirtingą kvalifikaciją nei M. K. buvo kaltinama, jos kaip kurstytojos piktnaudžiauti kaltės klausimas liko neišspręstas ir tai yra esminis BPK pažeidimas. Su šiais prokuroro teiginiais negalima sutikti.

Pažymėtina, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmos instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai, įvertinęs visus šiam klausimui spręsti reikšmingus byloje surinktus įrodymus, pasisakė tiek dėl I. Š., tiek dėl M. K. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje (straipsnio redakcija iki 2011-07-05). Nors apylinkės teismo abiejų kaltinamųjų kaltės klausimą dėl pastarosios veikos padarymo sprendė kartu, t. y. neišskirdamas konkrečiai I. Š. bei M. K. teisinančių ir kaltinančių įrodymų, o tuo pačiu pasisakydamas dėl abiejų kaltinamųjų kaltės, tai nesudaro pagrindo teigti, jog iš esmės nebuvo išspręstas M. K. kaltės ir nekaltumo klausimas. Tas pats pasakytina ir dėl M. K. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (straipsnio redakcija iki 2011-07-05), nurodant vietoj 24 straipsnio 5 dalies to paties straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek įžanginėje, tiek aprašomojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje, kalbant apie M. K. kaltę galimai padarius BK 228 straipsnio 2 dalyje (straipsnio redakcija iki 2011-07-05) numatytą veiką, yra nurodoma 24 straipsnio 5 dalis. Ir tik rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, išteisindamas M. K., pirmos instancijos teismas padarė rašymo apsirikimo klaidą, vietoj 24 straipsnio 5 dalies nurodydamas to paties straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši klaida niekaip neįtakojo M. K. kaltės klausimo išsprendimo ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negali būti laikoma esminiu BPK pažeidimu.

Esminiu BPK pažeidimu taip pat nelaikytina tai, kad pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl tų nusikalstamų veikų, pagal kurias baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad 2013-06-06 vykusio teisiamojo posėdžio metu, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio nuostatomis, prokuroras pateikė prašymą dėl kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo teisme (b. t. 3, b. l. 110-112). Laikydamasis įstatymo reikalavimų, pirmos instancijos teismas apie tai nedelsdamas pranešė nagrinėjimo teisme dalyviams, įteikė kaltinamosioms ir jų gynėjams minėto prašymo nuorašus (b. t. 3, b. l. 129). Prokuroras prašė I. Š. įkaltinamas veikas kvalifikuoti pagal BK 24 str. 3 d., 228 str. 2 d. (straipsnio redakcija iki 2011-07-05) ir 300 str. 1 d., o M. K. įkaltinamas veikas – pagal BK 24 str. 5 d., 228 str. 2 d. (straipsnio redakcija iki 2011-07-05), ir 24 str. 3 d., 300 str. 1 d. Būtent dėl šių veikų motyvuotai ir pasisakė apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymo nuostata, jog išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu (BPK 256 straipsnio 2 dalis), priešingai nei teigia prokuroras, neįpareigoja teismo, sprendžiant asmens kaltės klausimą, pasisakyti dėl visų (kaltinamajame akte bei vėlesniuose prašymuose dėl veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo pakeitimo) jam pareikštų kaltinimų. Minėta norma reiškia, jog priimdamas nuosprendį, teismas nėra saistomas tik paskutiniu asmeniui pareikštu kaltinimu. Tokiu būdu teismui yra suteikiama galimybė, nustačius, jog asmens veiksmuose yra ne vėlesniame, bet pirminiame kaltinime nurodytų veikų požymiai, nepažeidžiant kaltinamojo teisių į gynybą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir teisingai kvalifikuoti jo veiksmus. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, apylinkės teismas sprendė klausimą dėl vėlesniame kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių požymių buvimo kaltinamųjų veiksmuose. Toks teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu įstatymo keliamus reikalavimus.

Dėl įrodymų vertinimo

Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi surinktus įrodymus, o taip pat atlikusi dalinį įrodymų tyrimą apeliacinio proceso metu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra surinkta duomenų, neginčytinai patvirtinančių I. Š. ir M. K. kaltę padarius joms įkaltinamas veikas.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas vadovaujantis kito ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis apie tai, kad A. K. draugė M. K., papirkusi viešą asmenį – gydytoją – organizavo tikro dokumento – medicininės pažymos – suklastojimą, įrašant į ją melagingus duomenis apie tai, kad ji yra nėščia. Pastarieji duomenys buvo gauti atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą. Jie laikytini leistinais įrodymais nagrinėjamoje byloje, kadangi 2013-07-02 nutarimu vyriausiasis prokuroras, vadovaudamasis BPK 162 straipsnio reikalavimais, leido panaudoti šios procesinės prievartos priemonės metu gautą informaciją apie asmens privatų gyvenimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-909-311/2013 (b. t. 4, b. l. 5-6). Išnagrinėjusi 2011-08-31 protokolą dėl tyrimų veiksmų atlikimo ir rezultatų fiksavimo bei išanalizavusi jame užfiksuotų telefoninių pokalbių turinį, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundu argumentu, kad pastarieji duomenys leidžia daryti prielaidą, jog M. K. ketino gauti fiktyvią pažymą, patvirtinančią jos nėštumą. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertinęs 2011-01-03 tarp M. K. (M. K.) ir T. M. (T. M.) vykusio pokalbio turinį (MK – Nes gavau laišką nuo Arūno pačio ir ten toks dalykas, ta prasme, nu nežinau, kaip čia telefonu paaiškinti, iš tikrųjų. Gal turi pažįstamą ginekologą? TM – Ginekologą? MK – taip. <...> reikia jam nusiųsti popierių. Ta prasme, kad aš laukiuosi. TM - <...> čia toks dalykas įdomus, ne bet kas rašo dabar, <...> bet jam ten reikia, ane ? MK – taip.) (b. t. 1, b. l. 30-31), 2011-01-04, 19.19 val. tarp M. K. (M. K.) ir A. L. (A. L.) vykusio telefoninio pokalbio turinį (A.L. – Aš tau atsiųsiu numerį. Vieno daktaro. <...> tu su juo susiskambinsi ir susitarsi susitikti. Pasakysi nuo Lauro. Pasakysi visus savo tuos reikalus, ko tau reikia, ane? Bet sakyk teisybę, kam reikia, dėl ko ten, kaip. Aš nežinau kiek ten kainuos <...>. MK – O tai nors maždaug negali pasakyti? ) (b. t. 1, b. l. 32-33), 2011-01-04, 20.59 val. tarp M. K. ir A. L. vykusio telefoninio pokalbio turinį (A. L. Nu rašai ?A. S.. Numerį rašyk dabar. Jisai dirba penktadienį, visą parą. Man atrodo, antroje ligoninėje, jis tau pasakys kur. Nuvarysi pas jį ir pašnekėsi dėl savo reikalų, ane ?M.K. – Ugu. A.L. – Nu, aš manau, gal kažką padarys nu. Nu turėtų, ten normalus žmogus.) (b. t. 1, b. l. 36-37), 2011-11-07, 11.46 val., tarp M. K. ir A. L. vykusio telefoninio pokalbio turinį (A.L. – Nu, kas gero? M.K. – Nu ką, man ten sakė, kad įmanoma suderinti viską.) (b. t. 1, b. l. 71), 2011-11-07, 22.24 val., tarp M. K. ir A. L. vykusio telefoninio pokalbio turinį (A. L. – Klausyk, tu rytoj varysi pas tą daktarą? M. K. – Nevarysiu, o tik pasisuksim mes su juo. A. L. Nu, nu, ką jis tau pasakys? M. K. – Pasakys, ar gerai, ar negerai, ta prasme ten man ar jis, nu ką nors, ta prasme. A. L. Ar padarys, ar ne ? M. K. – Jo.) (b. t. 1, b. l. 73), 2011-11-09 tarp M. K. ir A. L. vykusio telefoninio pokalbio turinį (M. K. – Poryt varau, nes ten reikės susitikti dar su tuo žinai. A. L.- Nu, nu. Bet jau padarys viską ? M. K. – Nu kaip, tipo ten viena atsisakė žinai, bet tipo per kitur čia biški, nu jo, tipo padarys.) (b. t. 1, b .l. 88), 2011-01-13 tarp nenustatytos moters (N.M.) ir M. K. (M. K.) vykusio telefoninio pokalbio turinį (N.M. – Ką darai? M. K. – Nieko, ruošiuosi. N. M. – Kur? M. K. – Nu dėl visų tų reikalų, žinai. N. M. – Dar vis ruošiesi ? M. K. Nu kaip, tai aš jau ten viską suderinau, dabar man reikia važiuoti pasitikrinti. N. M. – Tipo? M. K.- Nu. N. M. - Ar kaip? M. K. – Nu taip, taip, nu. Viskas ten taip turi būti, ta prasme, nu kaip ... Visi tyrimai, viskas.) (b. t. 1, b. l. 97), 2011-01-13 tarp M. K. ir A. L. vykusio telefoninio pokalbio turinį (A. L. – Klausyk, nu ką, viskas gerai, ne, tau padarys ten ? M. K. – Jo, jo, viskas tvarkoj.) (b. t. 1, b. l. 101).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo jau buvo minėta, jog aukščiau aptarti duomenys leidžia daryti tik prielaidą dėl galimai neteisėtų M. K. ketinimų, todėl telefoniniai pokalbiai vertintini kaip netiesioginiai įrodymai. Tuo tarpu netiesioginiais įrodymais asmens kaltė gali būti grindžiama tik tuo atveju, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, tačiau šioje byloje, įvertinus surinktų įrodymų visumą, tokios išvados padaryti negalima. Priešingai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog be aukščiau aptartų prielaidinio pobūdžio duomenų, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių I. Š. ir M. K. paaiškinimus bei patvirtinančių, jog M. K. išduota pažyma apie jos nėštumą neatitiko tuometinės faktinės padėties.

Taip teisminio bylos nagrinėjimo metu I. Š. nuosekliai teigė, kad 2011-01-10 susitiko su A. S. priėmime, su juo buvo atėjusi mergina. Apie kažkokią padirbtą pažymą, apie piniginius kontaktus, kalbos nebuvo. Kadangi I. Š. pasakė kur kitur dirba, M. K. prisirašė ir atėjo apžiūrai. Pirmas vizitas buvo 2011-01-10, o antras – 2011-01-13. Pirmo vizito metu I. Š. neužpildė lapo, kurį pateikė Ligonių kasoms. Anot jos, Ligonių kasos apmoka tik 7 apsilankymus, todėl pirmo apsilankymo ir neužfiksavo. Antro apsilankymo metu užpildė nėščiosios kortelę ir aptarė su M. K. jos tyrimų rezultatus. Ambulatorinėje kortelėje, pirmos apžiūros metu, buvo numatyta atlikti 11-14 savaičių ultragarsinį tyrimą, nėštuminių hormonų tyrimą. Nėščioms moterims yra išduodamos pažymos, tai nėra griežtos apskaitos pažymos. Anot I. Š., pažyma gali būti išduodama kiekvieną moters atėjimą. I. Š. paaiškino, kad M. K. apžiūrėjo ant ginekologinės kėdės, nustatė nėštumą liudijančius simptomus - pakitusią gimdos kaklelio spalvą, paburkusius audinius ir visa tai aprašė. Tai yra vienas iš objektyvių tyrimo rezultatų, kas nurodo į nėštumą. Kitą dieną moteris atliko visus tyrimus, kurie priklauso. Pažyma buvo išduota po 4-5 d., visi tyrimai buvo atlikti, buvo užvesta nėščiosios kortelė, buvo diagnozuotas nėštumas. Vėliau priduotas šlapimo tyrimas buvo daromas ne dėl nėštumo. Nėštumo testas buvo teigiamas (b. t. 3, b. l. 124-126).

Analogiškas aplinkybes teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė ir M. K. (b. t. 3, b. l. 126-127). Pažymėtina, kad šiuos išteisintųjų paaiškinimus iš esmės patvirtino apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas R. R., nurodęs, jog šiuo atveju gydytojai pakako duomenų nėštumui nustatyti. Specialisto teigimu, gydytoja pagal gimdos dydį, konsistenciją, įvertino, kad yra nėštumas. Anot specialisto, per pirmą apsilankymą echoskopinis tyrimas nėra būtinas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pasak specialisto, šiuo metu iš požymių gimdoje nustatyti, ar M. K. buvo nėščia 2011 m. sausio mėn., nėra galimybių (b. t. 4, b. l. 178-179). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, M. K. ir I. Š. paaiškinimus taip pat patvirtina specialisto išvada Nr. DG (149)/13(01), kuria nustatyta, jog tyrimui pateiktuose dokumentuose ir jų kopijose užfiksuota M. K. tyrimų tvarka ir eiga yra įprasta nėštumo nustatymui ir atitinka nėštumo nustatymui keliamus reikalavimus. Specialisto išvadoje pažymima, kad tyrimui pateiktuose dokumentuose ir jų kopijose pakanka medicininių duomenų išvadai apie M. K. nėštumą padaryti, nes reikalaujami tyrimai nėštumui nustatyti yra atlikti (b. t. 3, b. l. 38-41). Prokuroro teigimu, pastaroji specialisto išvada buvo pateikta vadovaujantis medicininiuose dokumentuose padarytais įrašais, kurie buvo padaryti melagingai, sąmoningai siekiant bet kokiomis priemonėmis užfiksuoti tariamą M. K. nėštumą. Šio apeliacinio skundo argumento nepatvirtina jokia bylos medžiaga, todėl jis vertintinas kaip niekuo nepagrįsta subjektyvi prokuroro nuomonė. Tas pats pasakytina ir dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su M. K. elgesiu 2011-02-01 – 2011-02-14 dienomis, t. y. tuo metu, kai ji patyrė persileidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog tuo metu M. K. lankė paskaitas, susitikinėjo su draugais, vartojo alkoholinius gėrimus ir pan., savaime nepatvirtina to fakto, jog 2011-02-01 ji nepatyrė jokio persileidimo. Šiuo atveju prokuroras, grįsdamas apeliacinį skundą, pateikia savo byloje surinktų įrodymų vertinimą, tačiau tai yra teismo prerogatyva.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pačioje nėštumo pradžioje tiksliai nurodyti nėštumo laikotarpį yra labai sudėtinga. Pastarąją aplinkybę patvirtino ne tik pati I. Š., bet ir teisme apklaustas specialistas R. R., nurodęs, jog nustatant nėštumą gimdos apčiuopos būdu galima savaitės ar dviejų savaičių paklaida (b. t. 4, b. l. 179). Taigi apeliacinio skundo argumentas dėl klaidingo M. K. nėštumo laikotarpio nurodymo medicininiuose dokumentuose atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentą dėl M. K. vizitų pas I. Š. nesutapimo su Ligonių kasų pateiktais duomenimis. Bylos nagrinėjimo metu I. Š. paaiškino kodėl ji tinkamai neužfiksavo pirmo M. K. vizito 2011-01-10. Šie jos parodymai nėra paneigti. Tuo tarpu antro vizito data yra užfiksuota tinkamai – 2011-01-13. Ta aplinkybė, kad 2011-01-12 M. K. atliekant tyrimus, I. Š. nedirbo, taip pat nesudaro pagrindo abejoti pastarosios parodymais ir nepagrindžia I. Š. ir M. K. kaltės dėl joms įkaltinamų veikų padarymo. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2011-01-12 M. K. tik pridavinėjo tyrimus, o pas gydytoją šių tyrimų rezultatų aptarimui apsilankė 2011-01-13. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis išteisintųjų paaiškinimas yra logiškas ir atitinkantis bylos medžiagą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoja V. S. nepatvirtino tos aplinkybės, jog jokios procedūros M. K. nebuvo atliekamos. Pasak liudytojos, tai, kad ji nematė M. K., nereiškia, kad ji apskritai nesilankė „Eigulių šeimos sveikatos centre“. Liudytoja pažymėjo, kad procedūras atlieka ne tik ji, bet ir kita slaugytoja. Viena slaugytoja dirba iš ryto, kita – po pietų. Anot liudytojos, ji nebūna kartu su gydytoja jos kabinete, darbo pabaigoje gydytojas atiduoda jai visas korteles, o ji tuomet atrenka ką reikia įrašyti į knygą, kam reikia atlikti tyrimus. Liudytoja negalėjo pasakyti, kiek kartų moteris turi apsilankyti pas gydytoją, kad būtų konstatuota, jog įvyko persileidimas. Pasak jos, yra buvę atvejų, kad ieškai pacientų ir sužinai, kad moteris jau persileido. Šiuo atveju taip nebuvo (b. t. 3, b. l. 105). Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, jog skundžiamame nuosprendyje yra neteisingai nurodoma M. K. nėštumo nutrūkimo data – 2011-02-14. Pažymėtina, kad ši data nurodoma kalbant apie M. K. nėštumo nutrūkimo nustatymą, kas iš tikrųjų buvo padaryta 2011-02-14 jos apžiūros metu. Išteisintosios nuosekliai aiškino, kad persileidimą M. K. patyrė 2011-02-01. Ieškojo I. Š., norėjo jai apie tai pranešti, tačiau gydytoja tuo metu atostogavo. Apžiūrai M. K. atvyko po gydytojos atostogų - 2011-02-14. Tuomet ir buvo tinkamai nustatyta, jog ji jau nesilaukia, kadangi įvyko persileidimas. Šie išteisintųjų parodymai nėra paneigti, juos patvirtina ir įrašai, padaryti M. K. medicininiuose dokumentuose, tad skundžiamame nuosprendyje ši data yra pagrįstai nurodoma kalbant apie neštumo nutrūkimo nustatymą (b. t. 4, b.l . 120). Akcentuotina, kad vėlesni M. K. apsilankymai pas gydytoją I. Š. nėra susiję su įrodinėjimo dalyku, neturi jokios įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismo atskirai nevertintini.

Teisėjų kolegija sutinka su kritišku pirmos instancijos teismo liudytojo A. S. parodymų vertinimu ir konstatuoja, kad šio liudytojo parodymais negalima vadovautis sprendžiant asmens kaltės klausimą. Pažymėtina, kad siekiant nustatyti tikrąsias faktines galimai nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atnaujinus įrodymų tyrimą, A. S. buvo apklaustas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jis ir čia nuolat keitė savo parodymus, į analogiškus proceso dalyvių klausimus duodavo skirtingus atsakymus (pvz. pasakęs, jog nesuprato, kad pažyma bus fiktyvi, vėliau jau nurodė, jog suprato, kad M. K. nebūtų jos gavusi įprastine tvarka; iš pradžių pasakęs, jog 900 Lt sumą nurodė M. K. tam, kad ji nuo jo „atsikabintų“, vėliau paaiškino, jog tai I. Š. pageidavo gauti materialinį atlygį (b. t. 4, b. l. 186)). Į klausimą, kodėl skiriasi jo atsakymai, A. S. atsakyti negalėjo. Nurodė, jog jo parodymai, duoti skirtingų apklausų metu, skiriasi tarpusavyje ir yra nenuoseklūs, prieštaringi dėl to, kad buvo ilgas laiko tarpas, pradžioj atrodė vienaip, po to kitaip (b. t. 4, b. l. 185). Liudytojas taip pat paaiškino, kad SMS pranešimus rašė I. Š. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, blogai prisimena jų turinį. Rašydamas, norėjo perspėti I. Š., kad tyrėją labiau domina M. K. ir jos draugas, o ne jie. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog iš šių SMS turinio galima daryti prielaidą, jog A. S. įtarė įvėlęs I. Š. į kažkokią neteisėtą veiklą, tačiau byloje nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių I. Š. pačių neteisėtų veiksmų atlikimo faktą, jie nelaikytini savarankišku įrodymų šaltiniu. Tas pats pasakytina ir dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su 900 Lt dydžio užmokesčio sumokėjimu I. Š. už pažymos apie nėštumą išrašymą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šios sumos sumokėjimo faktą. Tuo tarpu iš kitų byloje esančių duomenų, t. y. iš telefoninių pokalbių išklotinių, galima teigti tik tai, jog šią sumą M. K. nurodė A. S., tačiau nei tos aplinkybės, kad apie šią sumą kalbėjo pati I. Š., nei juo labiau, šios sumos sumokėjimo I. Š. fakto, nepatvirtina jokie objektyvūs byloje surinkti įrodymai. Pažymėtina, kad šios sumos nurodymo M. K. aplinkybės neneigė ir pats A. S., paaiškinęs, jog jis šią sumą nurodė „iš lempos“, tačiau teismo jau buvo minėta, kad šio liudytojo parodymai nelaikytini patikimais ir jais nesivadovaujama sprendžiant I. Š. ir M. K. kaltės klausimą.

Paminėtina ir ta aplinkybė, jog visi šalutiniai duomenys apie tai, kad M. K. negalėjo būti nėščia nuo A. K. (gretinti duomenys apie M. K. paskutines mėnesines, duomenys apie jos susitikimus su A. K.) negali būti laikomi patikimais įrodymais, pagrindžiančiais M. K. išduotos medicininės pažymos apie jos nėštumą, melagingumą. Šie duomenys nepaneigia I. Š. aiškinimo, jog jai nekilo abejonių, kad M. K. nėščia, tad jos pasirašyta pažyma atitiko faktinę M. K. būklę. Kaip jau buvo paminėta objektyvių duomenų, neginčytinai patvirtinančių, jog M. K. pažymos išdavimo metu nebuvo nėščia, surinkta nebuvo.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos nepakanka neabejotinai išvadai pagrįsti dėl I. Š. ir M. K. kaltės padarius joms įkaltinamus nusikaltimus. Iškilusias abejones apeliacinės instancijos teismas stengėsi pašalinti patenkindamas prokuroro prašymą, atnaujindamas įrodymų tyrimą bei apklausdamas specialistą R. R., liudytojus A. S., R. M., išteisintąją I. Š., tačiau naujų duomenų, neginčytinai patvirtinančių nusikalstamų veikų padarymo faktą, surinkti nepavyko.

Šiame kontekste paminėtina ir ta aplinkybė, jog, kaip jau buvo nurodyta, pirminė informacija apie galimai ruošiamą padaryti nusikalstamą veiką buvo gauta klausantis M. K. telefoninių pokalbių. Pokalbiai vyko 2011 m. pradžioje. Duotuoju laiku galimai buvo daromos ir nusikalstamos veikos, tačiau tarnybinis pranešimas apie galimai jau padarytas nusikalstamas veikas buvo surašytas tik 2011 m. rugpjūčio mėn. 2d. (t.1, b.l. 27-28) Pats tyrimas buvo pradėtas 2011 11 22 (t.1., b.l. 1) Tai neabejotinai apsunkino informacijos, gautos klausantis telefoninių pokalbių, patikrinimą ir praktiškai atėmė galimybę surinkti kitus objektyvius duomenis, kurių visuma būtų įgalinusi neabejotinai konstatuoti konkrečių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Šiuo atveju abejonės pašalintos nebuvo ir to nebeįmanoma padaryti.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijos, kaltinimasis įrodinėti savo nekaltumo neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima. Pažymėtina, kad sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad 2014-02-25 Kauno apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo I. Š. ir M. K. išteisintos, konstatavus, jog nepadarytos veikos, turinčios jiems įkaltinamų nusikaltimų požymių, yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teismui nustačius, jog byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, neginčytinai patvirtinančių nusikalstamų veikų padarymo faktą, teisėjų kolegija atskirai nevertina apeliacinio skundo argumentų dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir neanalizuoja šių nusikaltimų sudėčių požymių, jų buvimo išteisintųjų veiksmuose aspektu.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro Audriaus Meilučio apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014-02-25 nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas (parašas) Algimantas ValantinasTeisėjai (parašai) Leonarda GurevičienėVitalija Norkūnaitė