Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš A. B. priteista J. J. 5 812,60 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei išieškota 68 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 3 d., apie 01.30 val., (duomenys neskelbtini) aikštėje be jokios dingsties, tyčia sudavė kumščiais nukentėjusiajam V. O. į galvos sritį, o šiam pargriuvus ant žemės, jį spardė bei abejomis kojomis šokinėjo ant nukentėjusiojo galvos, tuo nuo ne mažiau kaip devynių smūgių į galvos sritį padarė galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda pakaušyje, odos nubrozdinimais viršugalvyje, tarpuakyje, viršutinėje lūpoje, poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, abiejų akių vokuose, tarpuakyje, apatinėje lūpoje, dešiniame ir kairiame smilkinyje, kraujosruva apatinės lūpos dešinėje, kaukolės veidinės dalies kaulų (nosikaulių, dešinio ir kairio skruostikaulių, viršutinio žandikaulio) lūžiais, kraujosruvomis pakaušio ir viršugalvio minkštuosiuose audiniuose, kaukolės pagrindo priekinės daubos lūžiu, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, bei spyrė kojomis ne mažiau kaip keturis smūgius į kitas kūno vietas padarydamas poodines kraujosruvas kairiame žaste ir dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimus kairėje plaštakoje ir kairio sąnario srityje, dėl ko nuo galvos sužalojimų visumos nukentėjusysis mirė, t.y., tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. O.

Apelianto manymu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne įrodymais, o prielaidomis ir spėjimais, grubiai pažeidė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio bei 305 straipsnio reikalavimus bei in dubio pro reo principą, kuris reiškia, kad visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai.

Skundžiamas nuosprendis yra be motyvų, teisme apklaustų liudytojų parodymai nuosprendyje surašyti ne pilnai ir neįvertinti kitų bylos duomenų kontekste. Teismo posėdžio protokole neužfiksuoti liudytojų V. K. ir M. V. labai svarbūs parodymai, kuriuose jie parodė ne tik neatpažinę jo, kaip asmens šokinėjusio ant nukentėjusiojo galvos, bet ir nurodė visiškai kitokias, reikšmingas bylai, aplinkybes. Teismas šių liudytojų parodymų nefiksavo ir jų nevertino, todėl, apelianto manymu, šie liudytojai turėtų būti apklausti apeliacinės instancijos teisme. Teismas rėmėsi nepilnamečio liudytojo M. O., kuris yra dingęs iš Lietuvos, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie iš esmės yra prieštaringi ir prieštarauja kitų liudytojų parodymams, bei nemotyvuotai atmetė jo parodymus. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas M. O. anksčiau buvo sulaikytas ir jam nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas įtarimas dėl nužudymo, tačiau vėliau, M. O. pradėjus duoti parodymus prieš apeliantą, ikiteisminis tyrimas jam buvo nutrauktas.

Teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo asmenybės. Nukentėjusiojo dukra parodė, jog jos tėvas atvažiavęs pas ją į svečius nuolat vartojo alkoholį. Todėl teismas nepagrįstai nukentėjusįjį įvertino kaip nekonfliktišką, ramų žmogų. Apeliantas mano, kad tuo metu, kai nukentėjusysis jį užpuolė, jam buvo prasidėjusi baltoji karštligė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apelianto nuteistojo A. B. gynėjas prašė nuteistojo A. B. apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, teigia, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo ir prašo jį išteisinti, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio bei 305 straipsnio reikalavimus bei in dubio pro reo principą.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje apelianto nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismo nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad ši BPK nuostata neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, pripažindamas A. B. kaltu tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudžius V. O., rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir patikrintais duomenimis. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes. Nors apeliantas neigia tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudęs V. O., tačiau toks apelianto skundo teiginys prieštarauja byloje surinktiems, teisme ištirtiems bei skundžiamame nuosprendyje aptartiems įrodymams. A. B. kaltė įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą grindžiama iš dalies paties nuteistojo, liudytojų M. O., M. V., V. K., A. Š. parodymais, teismo medicinos ir Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistų išvadomis bei kitais rašytiniais bylos duomenimis.

Iš paminėtų įrodymų apeliantas nesutinka su liudytojų V. K. ir M. V. parodymų vertinimu, teigdamas, kad teisiamojo posėdžio protokole neužfiksuoti minėtų liudytojų parodymai, kuriuose jie neva parodė ne tik neatpažinę nuteistojo, kaip asmens šokinėjusio ant nukentėjusiojo galvos, bet ir nurodė visiškai kitokias, reikšmingas bylai aplinkybes bei su nepilnamečio liudytojo M. O. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, vertinimu, teigdamas, kad pastarojo liudytojo parodymai yra prieštaringi ir prieštarauja kitų liudytojų parodymams, ir teigia, kad teismas nemotyvuotai atmetė jo (apelianto) parodymus.

Šie apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti ir paneigti bylos duomenims.

Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad liudytojai V. K. ir M. V. buvo išsamiai apklausti teisiamojo posėdžio metu ir jų parodymai detaliai užrašyti teisiamojo posėdžio protokole (t. 7, b. l. 89-90, 90-91). Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantas dėl teisiamojo posėdžio protokolo turinio pastabų nereiškė, todėl nėra pagrindo teigti, kad teisiamojo posėdžio protokole minėtų liudytojų parodymai užrašyti netiksliai ar neišsamiai. Iš liudytojų V. K. ir M. V. parodymų turinio matyti, kad kiekvienas iš jų nurodė nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kurias jie patys betarpiškai matė arba žino iš pasakojimų. Teismas šių liudytojų parodymus įvertino kitų bylos duomenų kontekste ir pagrįstai jais rėmėsi darydamas išvadas dėl nuteistojo dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą.

Liudytojas M. O. teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklaustas dėl objektyvių priežasčių, nes buvo išvykęs iš Lietuvos. Teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, perskaitė šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs liudytojo M. O. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, palyginęs juos su duomenimis, gautais iš skirtingų šaltinių, pagrįstai pripažino, kad liudytojo M. O. parodymai yra patikimi ir pagrįstai jais grindė teismo išvadas dėl nuteistojo A. B. kaltės padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Jokių esminių prieštaravimų minėto liudytojo parodymuose nenustatyta. Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad liudytojo parodymai negali būti teisingi, nes liudytojas nepilnametis ir jam buvo pareikštas įtarimas dėl nužudymo, nėra pagrindas jo parodymus laikyti nepatikimais. Pagal BPK 78 straipsnio nuostatas liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuris gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus (BPK 79 straipsnis). Tokių duomenų apie liudytoją M. O. šioje byloje nėra. Be to, liudytojų parodymai vertinami atsižvelgiant į tai, kiek jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo M. O. parodymus vertino kitų bylos duomenų kontekste ir pagrįstai jais rėmėsi įrodant apelianto kaltę dėl V. O. nužudymo.

Skundžiamame nuosprendyje motyvuotai įvertinti ir nuteistojo duoti parodymai. Teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai nurodė, kuria nuteistojo parodymų dalimi tiki, o kurią - atmeta kaip nepagrįstą ir prieštaraujančią kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams.

Taigi, visi įrodymai, tarp jų ir apelianto nurodytų liudytojų parodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti byloje surinktais, teisme ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje įvertintais įrodymais.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jo veikoje buvo chuliganiškos paskatos. Nurodo, jog nei vienas liudytojas neatpažino ir neįvardijo jo kaip asmens šokinėjusio nukentėjusiajam ant galvos.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 punktas). Taigi, chuliganiškų paskatų esmę apbūdina subjektyvus požymis - nuteistojo elgesys nusikaltimo darymo metu, jo veiksmų priežastys ir motyvai, o ne nuteistojo atliktų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį pobūdis ir apimtis (šokinėjimas ant galvos). Chuliganiškoms paskatoms yra būdingas veikos bepriežastingumas arba mažareikšmiškumas ir akivaizdus neadekvatumas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusįjį be jokios dingsties viešoje vietoje, pašalinių žmonių akivaizdoje, ignoruodamas elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, t. y. dėl chuliganiškų paskatų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. B. tiesiogine neapibrėžta tyčia nužudė V. O. dėl chuliganiškų paskatų ir tinkamai jo nuskalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Be to, apeliantas skunde nurodo, kad teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo asmenybės ir nepagrįstai nukentėjusįjį įvertino kaip nekonfliktišką, ramų žmogų.

Toks apelianto teiginys yra prieštaringas ir nepagrįstas.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio nukentėjusiojo asmenybė buvo įvertinta. Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusįjį kaip nekonfliktišką ir ramų žmogų apibūdino ne tik jo dukra nukentėjusioji J. J., bet ir liudytoja V. K. (t. 7, b. l. 89-90). Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios ir paminėtos liudytojos parodymais. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis įvykio metu elgėsi neteisėtai ar jo elgesys galėjo išprovokuoti nuteistojo smurtinius veiksmus. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis prieš nukentėjusįjį smurtavo be jokios dingsties, dėl chuliganiškų paskatų.

Apeliantas prašo atmesti jam pareikštą civilinį ieškinį. Tokį prašymą apeliantas sieja su tariamai nepagrįstu jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama apelianto prašymą išteisinti jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, mano, kad iš nuteistojo pagrįstai priteisti civiliniai ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimus, tinkamai taikė BPK 115 straipsnio ir Civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatas ir teisingai nustatė turtinės ir neturtinės žalos dydžius, mažinti šiuos dydžius pagrindo nėra.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo A. B. kaltės tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudžius V. O., teisingai taikė nuteistajam baudžiamąjį įstatymą (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą) ir už šio nusikaltimo padarymą paskyrė tinkamą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo A. B. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.