Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – 3 metams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikro dokumento pagaminimo – kompiuteriu atspausdinto 2007 m. gruodžio 10 d. statybos įrangos grąžinimo akto ir jo panaudojimo) – 3 mėnesiams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl netikrų dokumentų pagaminimo – kompiuteriu atspausdintos taikos sutarties, kurią pasirašė pamėgdžiodamas kito asmens parašą, bei kompiuteriu atspausdinto prašymo Vilniaus apygardos teismui dėl sprendimo už akių dėl skolos priteisimo panaikinimo, kurį pasirašė pamėgdžiodamas kito asmens parašą, ir panaudojimo) – 4 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš J. G. priteista UAB ,,xxx“ 78 000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

nuo 2007 m. vasario 1 d. dirbdamas UAB ,,xxx“ (įmonės kodas xxxx), reg. (duomenys neskelbtini), darbų vadovu, turėdamas UAB ,,xxx“ direktoriaus A. L. pasirašytą 2007 m. rugpjūčio 14 d. įgaliojimą paimti pastolius iš UAB ,,xxx“ (įmonės kodas xxxx), reg. (duomenys neskelbtini), pagal 2007 m. rugpjūčio 14 d. nuomos sutartį Nr. RM2007/08/14-1, sudarytą tarp UAB ,,xxx“, atstovaujamos vyr. vadybininko R. M. (R. M.), ir UAB ,,xxx“, atstovaujamos direktoriaus A. L., pagal 2007 m. rugpjūčio 14 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. 1 prie sutarties Nr. RM2007/08/14-1 iš UAB ,,xxx“ paėmė statybos įrangos, kurios kaina 48 908,50 Lt, pagal 2007 m. rugsėjo 14 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2 prie sutarties Nr. RM2007/08/14-1 paėmė statybos įrangos, kurios kaina 9 683 Lt, pagal 2007 m. rugsėjo 27 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. 3 prie sutarties Nr. RM2007/08/14-1 paėmė statybos įrangos, kurios kaina 11 124 Lt, iš viso paėmė statybos įrangos už 69 715,50 Lt, tačiau jis (J. G.), pagal 2007 m. lapkričio 16 d. UAB ,,xxx“ įsakymą Nr. 07-57 nuo 2007 m. lapkričio 19 d. iki 2008 m. kovo 15 d. laikinai eidamas bendrovės direktoriaus pareigas ir būdamas tiesiogiai atsakingas už sutartinių įsipareigojimų bendrovei ,,xxx“ vykdymą, be to, būdamas tiesiogiai atsakingas už nuomojamos statybos įrangos priėmimą, saugojimą ir grąžinimą, nuomos mokesčių nemokėjo, valdydamas jam patikėtą statybos įrangą jos sutartu laiku negrąžino, tuo pažeisdamas nuomos sutarties Nr. RM2007/08/14-1 4.4.3 punktą, pagal kurį nuomininkas įsipareigoja nesubnuomoti, neįkeisti, kitaip neapsunkinti, taip pat nepertvarkyti nuomojamos statybos įrangos, 2007 m. gruodžio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, perleido minėtą statybos įrangą nenustatytiems asmenims, tokiu būdu iššvaistė jam patikėtą UAB ,,xxx“ turtą, tuo UAB ,,xxx“ padarė 69 715,50 Lt žalos.

J. G. pripažintas kaltu bei nuteistas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, tačiau dėl to apeliacinių skundų nepaduota.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, J. G. kaltė iššvaisčius svetimą turtą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas gana išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę, tačiau be pagrindo priteisė UAB ,,xxx“ civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti, todėl nuosprendis keičiamas.

Dėl įrodymų vertinimo, teisės į gynybą ir teismo šališkumo

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas ir apeliantą nepagrįstai pripažino kaltu dėl svetimo turto iššvaistymo.

Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, jog apelianto kaltė padarius ginčijamą nusikaltimą pagrįsta įrodymų visetu. Konkretūs įrodymai bus aptarti vėliau, analizuojant apelianto kaltę.

Ne visada nusikaltimo aplinkybės bei veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai be tarpinių grandžių susiję su įrodinėjimo dalyku ir patvirtinantys arba paneigiantys reikšmingą aplinkybę (tiesioginiai įrodymai), bet ir duomenys, iš pradžių padedantys nustatyti, pagrindžiantys tarpinius faktus, o per juos – patikrinti kitus įrodymus, įrodinėtinas aplinkybes, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas (netiesioginiai įrodymai).

Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir gana išsamiai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus.

Jau minėta, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas ir tai yra jo teisė bei pareiga. Nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo vien dėl to, jog apeliantas ir teismas skirtingai įvertino įrodymus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų vertinimo aspektu byloje nepažeistas vienas iš svarbiausių baudžiamosios teisės principų – nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose – Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje.

Įrodymų vertinimas atitinka susiformavusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-469/2008, 2K-498/2009, 2K-439/2010, 2K-290/2011 ir kt.) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto išaiškinimą.

Senato nutarimai nepriskiriami prie teisės šaltinių, tačiau jie pagrįsti išanalizuota teismų praktika, todėl jų išaiškinimai nėra nereikšmingi.

Apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo ir gynėjo prašymus apklausti liudytojus, galėjusius patvirtinti turto dingimo aplinkybes, t. y. UAB „xxx“ apsaugos darbuotojus, atsakingus už saugomą Aukštųjų Rusokų teritoriją, taip pat UAB ,,xxx“ darbuotojus R. K., R. K., R. A. P., žinojusius ar turėjusius žinoti apie pastolius bei jų išvežimo iš saugomos teritorijos aplinkybes. Apelianto nuomone, proceso metu nebuvo sudarytos visos sąlygos ir galimybės naudotis baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis teisėmis, iš jų teise teikti prašymus. Tokiu būdu teismas akivaizdžiai pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, užkirto apeliantui kelią tinkamai įgyvendinti BPK 10 straipsnyje numatytą teisės į gynybą principą. Dėl to teismas nebuvo nešališkas, pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 1 punkto ir BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Su tokiais apeliacinio skundo argumentais galima sutikti tik iš dalies.

Teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų, ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Dėl išdėstytų priežasčių su UAB „xxx“ susijusių prašymų teismas pagrįstai netenkino.

Reikia pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas neapklausė skunde minimų UAB ,,xxx“ darbuotojų, tačiau šį trūkumą ištaisė apeliacinės instancijos teismas, apklausęs prašomus liudytojus.

Kita vertus, tokio įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme trūkumo negalima vertinti kaip teismo šališkumo.

Teismo šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2007, 2K-340/2008, 2K-243/2009, 2K-393/2010, 2K-246/2011 ir kt.).

Byloje nėra duomenų, kad ją nagrinėdamas teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl J. G. kaltės. Tai, jog teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantas, nereiškia, kad teismas buvo šališkas.

Šališku visada turi būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Nušalinimo pagrindai gali paaiškėti ne tik iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, bet ir vėlesnėse proceso stadijose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183/2008), tačiau pagal BPK 58 straipsnio prasmę nušalinimo pagrindas turi egzistuoti iki pradedant nagrinėti bylą.

Byloje nėra duomenų, jog ją nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja dėl aptartų priežasčių negalėjo dalyvauti procese.

Nešališkumo principo turinyje svarbiausia, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui ar visai teisėjų kolegijai nušalinimą.

Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog nagrinėjant šią bylą nebuvo pareikšta nušalinimo teisėjai, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas nepažeidė apeliaciniame skunde minimų Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 1 punkto ir BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų, o skundo teiginys dėl netinkamo nuosprendžio surašymo yra deklaratyvus.

Dėl J. G. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Apeliantas neigia iššvaistęs UAB ,,xxx“ didelės vertės turtą, tačiau jo kaltę įrodo skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje išdėstyti įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nenuoseklius J. G. parodymus ir rėmėsi teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu: liudytojų A. L., G. L., V. V. parodymais, rašytiniais įrodymais. Liudytojų parodymai išdėstyti nuosprendyje, todėl nekartojami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų apie apelianto atliktus nusikalstamus veiksmus iššvaistant svetimą turtą, tačiau minėtų liudytojų ir apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų R. K., R. K., K. G. parodymai vertinami kaip netiesioginiai įrodymai, o tokių įrodymų įrodomoji reikšmė jau aptarta.

Apeliantas skunde teigia, jog teismas jo kaltę grindė liudytojų A. L. ir G. L. prieštaringais parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių liudytojų parodymų prieštaringumą lėmė apelianto jiems pateiktos skirtingos versijos, kur yra statybos įranga, o tai teismas pagrįstai įvertino kaip paties J. G. parodymų nenuoseklumą bei gynybinę versiją.

Remdamasis apklaustų liudytojų parodymais teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog iš UAB ,,xxx“ išnuomotus pastolius iš statybos objekto (duomenys neskelbtini) kaime išvežė būtent J. G.

Tokią pačią išvadą, kaip liudytojus apklausęs UAB ,,xxx“ buvusius darbuotojus, daro apeliacinės instancijos teismas.

Liudytojas R. K., 2007 m. dirbęs UAB ,,xxx“ darbų vadovu aptariamame statybos objekte, parodė, kad pastoliai, kuriuos dirbdami naudojo UAB ,,xxx“ darbininkai ir kuriuos nutraukę darbą paliko, J. G. pasiūlymu buvo nuimti bei sudėti lauke prie pastato, nes trukdė dirbti kitiems. J. G. pažadėjo išvežti pastolius. Išeidamas iš darbo liudytojas informavo UAB ,,xxx“ atsakingus asmenis, jog pastolius atsiims UAB ,,xxx“.

Liudytojas K. G., 2007 m. dirbęs UAB ,,xxx“ projekto vadovu, pirmosios instancijos teisme parodė, kad sutartis su UAB ,,xxx“ buvo nutraukta dėl nekokybiškai atliktų darbų. Abiejų instancijų teismuose liudytojas parodė, jog bendrovei nutraukus darbus jis ne kartą reikalavo, kad J. G. išmontuotų pastolius. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas patvirtino, jog po ilgų prašymų J. G. pagaliau paskambinęs pasakė, kad viskas sutvarkyta, pastoliai išmontuoti ir išvežti iš objekto.

Aptarti liudytojų parodymai paneigia ikiteisminio tyrimo metu duotus bei teisiamajame posėdyje ištirtus nuteistojo J. G. parodymus (2 t., 51–55 b. l.), jog UAB ,,xxx“ prašė neišsivežti darbo priemonių, taip pat ir pastolių, kad vėliau išsprendus finansavimo klausimus UAB ,,xxx“ galėtų baigti darbus.

Kita vertus, abu šie liudytojai, būdami atsakingi UAB ,,xxx“ darbuotojai, parodė nedavę nurodymo savo bendrovės darbininkams išvežti svetimų pastolių.

Liudytojas K. G. pirmosios instancijos teisme kategoriškai teigė, jog UAB ,,xxx“ negalėjo pasilikti UAB ,,xxx“ naudotų pastolių jos padarytiems nuostoliams atlyginti ar jų išvežti.

Tuo paneigiama nuteistojo J. G. išdėstyta liudytojui G. L. versija, kad UAB ,,xxx“ negali grąžinti iš bendrovės ,,xxx“ išnuomotų pastolių, kadangi juos išmontavo ir išsivežė UAB ,,xxx“ (3 t., 43 b. l.).

Liudytojai V. V., R. K., K. G., R. K. teisme parodė, jog statybos objektas (duomenys neskelbtini) kaime buvo saugomas iš dviejų pusių, pašaliniai asmenys negalėjo išvežti svetimo turto.

Ikiteisminio tyrimo metu tą pripažino ir nuteistasis J. G. (2 t., 51–55 b. l.). Jo parodymai teisme ištirti.

Apeliantas savo skunde teigia teismą netinkamai įvertinus liudytojo V. V. parodymus.

Toks apeliacinio skundo teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.

Liudytojo V. V. parodymų esmė – ne tai, kad jis nematė, kas išvežė pastolius, bet tai, jog statomų namų kvartalas buvo aptvertas, iš dviejų pusių saugomas, apsaugos darbuotojai tikrindavo automobilius. Liudytojo parodymai reiškia, kad pašalinis asmuo iš statybos objekto negalėjo išvežti įrangos, juo labiau tokio didelio kiekio.

Įvertinus aptartų liudytojų parodymus, jog saugos tarnyba tikrindavo į statybvietę įvažiuojančias bei išvažiuojančias transporto priemones, taip pat tai, kad pašalinių asmenų darbas kraunant į transporto priemonę pastolius dėl tokio darbo triukšmingumo ir trukmės aplinkinių būtų pastebėtas, liudytojo K. G. parodymus apie J. G. patvirtinimą telefonu, jog iš statybos objekto pastoliai išvežti, galima vienintelė išvada, kad tai padaryta nuteistojo nurodymu. Nėra jokio pagrindo galvoti, jog įrangą galėjo pavogti arba iššvaistyti kiti asmenys.

Pirmosios instancijos teismas padarė logišką išvadą, kad, pastoliams dingus be J. G. žinios, jis nebūtų klastojęs dokumentų ir jų panaudojęs, taip prisiimdamas kitų asmenų atsakomybę.

To iš tiesų negalima paaiškinti vien J. G. noru apsaugoti UAB ,,xxx“ direktorių A. L. nuo streso. Jei apeliantas nebūtų žinojęs, kur išvežti pastoliai, logiškas jo žingsnis būtų pirmiausia kreiptis į UAB ,,xxx“ atsakingus darbuotojus, kadangi šios bendrovės objekte dirbo, po to į policiją, tačiau jis to nedarė.

Neįtikinamas apeliacinio skundo argumentas, jog nepranešimą apie įrangos dingimą lėmė baimė ir tikėjimasis viską išsiaiškinti pačiam, nes J. G. teisme pripažino nesiėmęs jokių paieškos veiksmų.

Apeliantas teigia buvęs įgaliotas tik paimti iš UAB ,,xxx“ išnuomotą statybos įrangą ir ją nugabenti į statybos objektą (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau nebuvo atsakingas už jos saugumą.

Su tokiu apeliacinio skundo argumentu negalima sutikti.

Bylos duomenys įrodo, kad 2007 m. rugpjūčio 14 d. statybos įrangos nuomos sutartį Nr. RM2007/08/14-1 tarp UAB ,,xxx“ ir UAB ,,xxx“ pasirašė UAB ,,xxx“ direktorius A. L. (1 t., 69–72 b. l.), o pagal tą pačią dieną išduotą įgaliojimą (1 t., 10 b. l.) ją 2007 m. rugpjūčio 14 d., 2007 m. rugsėjo 14 d. ir 2007 m. rugsėjo 27 d. priėmė darbų vadovas J. G. (1 t., 17, 74, 77 b. l.).

Iš J. G. išduoto įgaliojimo glaustai suformuluoto teksto akivaizdu, jog jo teisės įgaliojime nebuvo visapusiškai apibrėžtos (J. G. funkcijos negalėjo apsiriboti vien pastolių paėmimu, nes juos reikėjo nugabenti į statybos objektą, vėliau grąžinti nuomotojui).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 2.137 straipsnio nuostatomis. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai.

Dėl to J. G. kaip darbų vadovas buvo atsakingas už paimtą išnuomotą įrangą ir baigus darbus statybos objekte ją turėjo grąžinti nuomotojui. Tai teisme patvirtino UAB ,,xxx“ direktorius A. L. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jau pirmoje apklausoje tai pripažino ir nuteistasis (2 t., 46 b. l.), nors pirmosios instancijos teisme perskaičius tokius parodymus jis ėmė teigti, jog taip sakydamas galbūt šiek tiek suklydo.

Kita vertus, negalima neįvertinti aplinkybės, kad UAB ,,xxx“ direktoriaus A. L. ligos metu nuo 2007 m. lapkričio 19 d. iki 2008 m. kovo 15 d. (nustatyta, jog iš statybos objekto įranga išgabenta 2007 m. gruodžio mėnesį) J. G. laikinai buvo paskirtas bendrovės direktoriumi (2 t., 7, 8 b. l.).

Pagal UAB ,,xxx“ įstatų (1 t., 32–41 b. l.) 78 punktą bendrovės vadovo kompetencija nesiskiria nuo nustatytos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme. Šio įstatymo 37 straipsnio 10 dalies nuostatos numato, kad, be kita ko, bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą.

Taigi aptariamu laikotarpiu J. G. turėjo įgalinimus disponuoti svetimu turtu ir buvo atsakingas už iš UAB ,,xxx“ išnuomotą statybos įrangą ne tik kaip pagal įgaliojimą ją paėmęs bei turėjęs grąžinti nuomotojui asmuo, bet ir kaip laikinas UAB ,,xxx“ direktorius, atsakingas už visos bendrovės veiklą.

Byloje nėra jokių duomenų, jog pastoliai iš (duomenys neskelbtini) kaime esančio statybos objekto išvežti be J. G. žinios arba pavogti. Pirmosios instancijos teismas, pasirėmęs įrodymų visetu, padarė pagrįstą išvadą, kad J. G., paėmęs pagal įgaliojimą didelės vertės svetimą turtą, jį neteisėtai perleido tretiesiems asmenims, padarydamas UAB ,,xxx“ 69 715,50 Lt turtinę žalą.

Kaltininko veiką teismas pagrįstai kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kaip jam patikėto ir jo žinioje esančio didelės vertės svetimo turto iššvaistymą, kadangi turto vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnis).

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai motyvavo bausmės skyrimą. Teismas įvertino skundžiamos nusikalstamos veikos (taip pat ir kitų veikų, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota) pavojingumą, kaltininko asmenybę, atsižvelgė į nesmurtinį skundžiamos veikos pobūdį bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės dydžio, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, jog už skundžiamą veiką paskirta mažesnė nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai patenkino UAB ,,xxx“ ieškinį.

Toks skundo argumentas teisingas, paremtas bylos medžiaga, todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas.

Bylos duomenys įrodo, jog Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 17 d. sprendimu iš UAB ,,xxx“ priteisė ieškovui UAB ,,xxx“ 104 451,33 Lt skolos, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos bei 4 089 Lt kitų išlaidų (2 t., 191 b. l.).

Iš to paties teismo prieš tai priimto sprendimo už akių, kuris vėliau peržiūrėtas ir priimtas minėtas sprendimas bylą išnagrinėjus žodinio proceso tvarka, matyti, kad skolą sudaro negrąžintos įrangos vertė, įrangos nuomos mokestis, delspinigiai ir kt. (1 t., 22–23, 24–26, 44 b. l.).

Tai reiškia, jog pasinaudojęs civilinio proceso galimybėmis UAB ,,xxx“ įgyvendino savo teisę į žalos atlyginimą dėl prarastų pastolių. Šios bendrovės sąskaitos AB SEB banke išrašas (2 t., 192 b. l.) įrodo, kad pagal teismo sprendimą iš UAB ,,xxx“ jai išieškota 30 540,33 Lt.

Taigi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje UAB ,,xxx“ priteistas iš J. G. 78 000 Lt civilinis ieškinys, kurį sudaro skirtumas tarp civilinėje byloje iš UAB ,,xxx“ priteistos sumos ir realiai išieškotos sumos, laikomas pakartotiniu civilinio ieškovo reikalavimo patenkinimu. Beje, UAB ,,xxx“ atstovė pirmosios instancijos teisme pripažino, jog bendrovė prašo priteisti žalą antrą kartą.

Iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nutarties matyti, kad UAB ,,xxx“ iškelta bankroto byla (2 t., 195–196 b. l.), tačiau, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, tai nereiškia, jog išieškotojui išnyko reikalavimo teisė atlyginti žalą pagal teismo sprendimą civilinėje byloje, pasikeitė tik turtinių reikalavimų išieškojimo tvarka.

UAB ,,xxx“ bankroto administratorius 2010 m. rugsėjo 29 d. pranešė apie bankroto bylos iškėlimą bendrovei ir išieškotojo galimybę pateikti bankroto administratoriui kreditorinius reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo (2 t., 194 b. l.).

Antstolis A. B. 2010 m. spalio 7 d. surašė patvarkymą užbaigti vykdomąją bylą ir Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį dokumentą dėl skolos iš UAB ,,xxx“ išieškojimo persiųsti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (2 t., 193 b. l.).

UAB ,,xxx“ tą čią dieną pateikė kreditorinį reikalavimą UAB ,,xxx“ bankroto administratoriui, prašydama įtraukti bendrovę į kreditorių sąrašą bankroto byloje ir išieškoti 78 000 Lt (2 t., 190 b. l.).

Taigi civilinio ieškovo UAB ,,xxx“ reikalavimas dėl 78 000 Lt išieškojimo sprendžiamas bankroto byloje, todėl nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys dėl tos pačios sumos neturėjo būti patenkintas.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš J. G. priteista UAB ,,xxx“ 78 000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.