- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-08
- Bylos Nr.
- 2A-403/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- (nepasirinktas)
- Teisėjai
- Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- R. P.
- Ieškovas
- "Gertauta"
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gertauta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas civilinėje byloje Nr. 2-683-510/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gertauta“ ieškinį atsakovei R. P. dėl sutarties kainos sumažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 9 d. nutartimi UAB „Gertauta“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2008-09-10. Teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (B2-69-343/2012).
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Gertauta“ 2009-12-08 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas sumažinti žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties kainą nuo 3 000 000 Lt iki 1 442 000 Lt, priteisti iš atsakovės R. P. 1 558 000 Lt ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
Nurodė, kad tarp UAB „Gertauta“ (pirkėjas) ir atsakovės R. P. (pardavėja), kuriai atstovavo jos anūkė R. Ž., 2006-09-04 buvo sudaryta preliminarioji žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartis (toliau Preliminarioji sutartis) (1 t., 8-9 b. l.), pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovas už 3 000 000 Lt nupirkti 500/562 dalis 5,62 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 3.5 punkte šalys nurodė, kad sudarant notarinę sutartį bus susitarta dėl joms priklausančių žemės sklypo dalių naudojimosi tvarkos po detalaus plano patvirtinimo ir atskirų turtinių vienetų – namų valdos sklypų, sukūrimo, kur pardavėjai R. P. teks sklypai nuo Nr. 1 iki Nr. 6 ir ideali dalis, proporcinga jai tenkantiems namų valdos paskirties sklypams, infrastruktūros teritorijos sklypo, o pirkėjui UAB „Gertauta“ teks sklypai nuo Nr. 7 iki Nr. 47 ir ideali dalis, proporcinga jam tenkantiems namų valdos paskirties sklypams, taip pat infrastruktūros teritorijos sklypo. Sutarties 3.4 punkte buvo nurodyta, kad sudarant notarinę sutartį bus susitarta ir dėl R. P., kaip detaliojo teritorijų planavimo organizatorės, teisių ir pareigų, kurias ji įgijo pagal ankstesnę, tai yra 2006-06-19 sutartį (reg. Nr. S-585), sudarytą su Kauno rajono savivaldybės administracija, perdavimo. Kauno rajono savivaldybės administracija jai buvo suteikusi teisę organizuoti minimo žemės sklypo tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo iš žemės ūkio į kitų (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) ir šio sklypo padalijimo detaliojo plano rengimą. Tvirtino, kad Preliminariojoje sutartyje atsakovė R. P. užtikrino, kad nėra jokių kliūčių perleidžiamame žemės sklype suformuoti ir įregistruoti 47 atskirus turtinius vienetus – namų valdos sklypus – bei infrastruktūrinės paskirties žemės sklypą, atliekant detalųjį sklypo planavimą, ir būtent už tokios paskirties žemės sklypą buvo nustatyta paminėta pirkinio kaina (Preliminariosios sutarties 3.4, 3.5 p.). Nurodyto turto pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ir jo priėmimo-perdavimo aktas pasirašytas 2006-10-16 (registro Nr. 2-3460, Nr. 2-3461) (toliau Pagrindinė sutartis, Aktas) (1 t., 12-13, 15-23 b. l.). Atsakovė Pagrindinės sutarties 11 punktu sutiko, kad ieškovas perimtų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas pagal 2006-06-19 sutartį Nr. S-585 dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo, sudarytą su Kauno rajono savivaldybe (toliau Planavimo sutartis) (1 t., 23 b. l.).
Teigė, kad jis įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, t. y. sumokėjo 3 000 000 Lt, tuo tarpu atsakovė po Sutarties sudarymo nesiėmė jokių planavimo organizatoriaus veiksmų, kad šalims bendrai priklausančio žemės sklypo detalusis planavimas būtų užbaigtas, sklypas padalytas, o jų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis pakeista iš žemės ūkio į kitą (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos). Teigė, kad atsakovei nenutraukus paminėtos Planavimo sutarties, ieškovas negalėjo pats tapti savarankišku planavimo organizatoriumi (Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 635 patvirtintas Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašas, Planavimo sutarties 3 p.). Planavimo sutarties galiojimas pasibaigė 2009-06-19, tačiau jis iki šiol negali naudotis įsigytu daiktu taip, kaip ketino jį nupirkdamas ir kaip teigė atsakovė jį parduodama, t. y. jis negavo iš Sutarties to, ko tikėjosi.
Tvirtino, kad minėtos žemės sklypo dalies vertė pagal pirkimo metu buvusį jo teisinį režimą buvo 1 442 000 Lt, todėl pagrindinės sutarties kaina mažintina iki 1 442 000 Lt ir iš atsakovės jam priteistina permokėta 1 558 000 Lt suma (CK 6.334, 6.399 str.) (1 t., 19, 20, 21 b. l.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2006-06-19 Planavimo sutartimi atsakovei R. P., kaip planavimo organizatorei, buvo suteikta teisė organizuoti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tikslinės paskirties keitimą į kitą (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) ir sklypo padalijimo detaliojo plano rengimą. Preliminariosios sutarties 3.4 punktu ieškovas ir atsakovė susitarė, kad notarinės sutarties sudarymo momentu bus susitarta dėl atsakovės teisių ir pareigų pagal Planavimo sutartį perdavimo ieškovui. Taip pat nustatė, kad Pagrindinės sutarties 11 punktu ginčo šalys susitarė, jog pardavėja sutinka, kad pirkėjas perimtų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas pagal Planavimo sutartį ir toliau vykdytų įstatymų numatytus reikalavimus šio žemės sklypo paskirties keitimui bei padalijimui. Atsižvelgdamas į šias nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovas turėjo interesą perimti atsakovės teises ir pareigas pagal minėtą Planavimo sutartį, todėl tuo atveju, jei, kaip teigia ieškovas, atsakovė būtų ją nutraukusi, teisių perėmimas iš viso nebūtų įmanomas.
Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovo veikla buvo susijusi su nekilnojamojo turto projektų įgyvendinimu, padarė išvadą, jog Pagrindinės sutarties 11 punkte buvo išreikšta ieškovo valia perimti planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei užbaigti žemės naudojimo paskirties keitimo procedūras. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovės veiksmai ar neveikimas sukliudė pakeisti žemės paskirtį, kad atsakovė pažeidė Pagrindinės sutarties sąlygas, kad žemės sklypas buvo su trūkumais, todėl pripažino, kad ieškovas nupirko žemės sklypo dalį už šalių laisva valia sutartą kainą (CK 6.139 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Gertauta“ prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sistemiškai neįvertino 2006-09-04 Preliminariosios sutarties 3.4, 3.5 punktų, 2006-10-16 Pagrindinės sutarties 11 straipsnio, 2006-06-19 Planavimo sutarties sąlygų, iš kurių yra akivaizdu, kad vėliausiai iki 2009-06-19 ginčo žemės sklypas turėjo būti išskirstytas į 47 namų valdos sklypus, iš kurių 41 turėjo tekti ieškovui, o 6 atsakovei, ir infrastruktūrinės teritorijos sklypą. Būtent už namų valdos paskirties sklypus atsakovei buvo sumokėta 3 000 000 Lt, o ne 1 442 000 Lt, kurie turėjo būti mokami už tokį žemės ūkio paskirties sklypą.Teismas neatsižvelgė į tai, kad po Pagrindinės sutarties sudarymo ieškovas ir atsakovė tapo viso žemės sklypo bendraturčiai, todėl turėjo įstatyminę pareigą bendradarbiauti, jog iki 2009-06-19 būtų atliktas detalusis žemės sklypo planavimas ir suformuoti 47 namų valdos paskirties sklypai (CK 6.200 str. 2 d.).Teismas be pagrindo atmetė jokiais įrodymais nepaneigtus buvusios ieškovo direktorės liudytojos J. A. parodymus, kad po Sutarties sudarymo buvo susitarta, jog atsakovė, kaip bendraturtė, toliau vykdys ir įvykdys Planavimo sutartimi prisiimtas prievoles bendraturčių (ieškovo ir atsakovės) naudai. Dėl to jis įrodė, kad teisės ir pareigos pagal Planavimo sutartį neperėjo jam po žemės sklypo pirkimo-pardavimo Pagrindinės sutarties sudarymo ir todėl atsakovė yra atsakinga už tai, kad jis neturi tokio turto, kurį tikėjosi įsigyti sudarydamas Pagrindinę sutartį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovė R. P. prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad:
1. Apeliantas neteisingai teigia, kad ji neperdavė jam, kaip žemės sklypo dalies pirkėjui, detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų, kaip tai buvo sutarta Preliminariosios sutarties 3.4 punkte, Pagrindinės sutarties 11 straipsnyje. Tiek Preliminariojoje, tiek Pagrindinėje sutartyse buvo aiškiai susitarta dėl tiek žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo-pardavimo už 3 000 000 Lt, tiek dėl detaliojo plano organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ieškovui ir šios aplinkybės nėra paneigtos (CPK 197 str. 2 d.).
Šalies argumentai
2. Teismas tinkamai įvertino buvusios ieškovo direktorės, o nuo 2007 m. teisininkės, liudytojos J. A. parodymus ir padarė teisingą išvadą, jog ieškovui buvo perleistos visos teisės ir pareigos pagal Planavimo sutartį, tačiau pats ieškovas nesiėmė jokių veiksmų šioms teisėms realizuoti, t. y. nesikreipė į Kauno rajono savivaldybę. Be to, apeliantas, teigdamas, jog dėl to, kad ji nenutraukė Planavimo sutarties su Kauno rajono savivaldybe, negalėjo pats savarankiškai įgyvendinti minėtų teisių, nepateikė jokių įrodymų, kad jis kreipėsi į ją su tokiu prašymu ar gynė savo teises teisme. Kita vertus, ieškovas savarankiškai galėjo įgyvendinti savo teises kaip žemės sklypo dalies savininkas, nes su nuosavybės teise jam perėjo ir visos su turtu susijusios teisės bei pareigos.
3. Ieškovo bankroto administratoriui apie Pagrindinę sutartį tapo žinoma bendrovei iškėlus bankroto bylą, kai iki Planavimo sutarties galiojimo pabaigos dar buvo 11 mėnesių, tačiau nebuvo imtasi jokių atitinkamų veiksmų (CK 6.38 str., 3 d., 6.200 str. 2 d.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovas BUAB „Gertauta“, kaip minėta, yra likviduojama dėl bankroto bendrovė ir dėl šios priežasties nagrinėjamas ginčas yra susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, todėl, kaip ne kartą savo sprendimuose yra pažymėjęs kasacinis teismas, tokiose bylose yra viešasis interesas ir teismas privalo būti aktyvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-22/2010). Tačiau ši aplinkybė negali būti absoliutinama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2009). Taigi bankrutuojanti (bankrutavusi) bendrovė kaip savarankiška proceso šalis naudodamasis savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 13 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2010; kt.) (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178 str.). Pažymėtina, kad kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuris reiškia, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).
Remdamasi byloje surinktais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo BUAB „Gertauta“ (pirkėjas) bei atsakovės R. P. (pardavėja) ginčą dėl žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo kainos sumažinimo nuo 3 000 000 Lt iki 1 442 000 Lt ir šios kainos skirtumo – 1 558 000 Lt, bei procesinių palūkanų priteisimo, nustatė visas faktines aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, teisingai išaiškino, pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas ir, atmesdamas šį ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 320 str. 2 d.).
Kaip minėta, apeliantas BUAB „Gertauta“, nesutikdamas su teismo išvadomis, teigia, kad teismas netinkamai įvertino tarp šalių sudarytų sutarčių sąlygas, sutarties šalių atstovų susitarimus ir neteisingai sprendė dėl atsakovės, kaip žemės sklypo bendraturtės, bendradarbiavimo pareigos bei sutartinių prievolių įvykdymo bei konstatavo, jog atsakovė nėra pažeidusi savo prievolės.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sutinka su pirmosios instancijos išvadomis dėl šioje nutartyje pirmiau paminėtų 2006 m. birželio 19 d. sutarties Nr. S-585 3 punkto, 2006 m. rugsėjo 4 d. sutarties 3.4., 3.5. punktų, 2006 m. spalio 16 d. sutarties 11 punkto sąlygų aiškinimu (1 t., 8-9, 12-22, 23 b. l.) ir, papildydama teismo argumentus šiais klausimais, pažymi, jog akivaizdu, kad ieškovas UAB „Gertauta“, kuris, kaip nustatyta byloje, verčiasi nekilnojamojo turto projektų įgyvendinimu, šio žemės sklypo dalį už 3 000 000 Lt pirko turėdamas tikslą kuo greičiau įgyvendinti didelių investicijų reikalaujantį projektą. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismams jis nepateikė duomenų, patvirtinančių tai, kad laikydamas atsakovę R. P. sutartį pažeidžiančiu asmeniu ir siekdamas kuo sparčiau iki galo įgyvendinti savo verslo planą, susigrąžinti investuotas lėšas ir gauti pelną (žemės sklypo paskirties pakeitimas, mažaaukščių namų statybos projekto įgyvendinimas), nuo sutarties sudarymo iki pat bankroto bylos iškėlimo momento (2006-10-16–2008-07-09) būtų naudojęsis savo teisėmis: siekęs nutraukti sutartį, reiškęs atsakovei pretenzijas, kad ji nevykdo, ieškovo įsitikinimu, jai tenkančios sutartinės prievolės ir neatlieka žemės sklypo detaliojo planavimo organizatoriaus funkcijų, ar kad Kauno rajono savivaldybės administracija nesuteikia galimybės jam pačiam vykdyti šias funkcijas remiantis sutartinėmis nuostatomis (Sutarties 11 p.) ir kt. Tuo labiau, kad, kaip atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi atsakovė, 2006-2007 metais žemės sklypų kainos tik kilo, todėl neuždelsiant pakeitus ginčo žemės paskirtį buvo galima tikėtis didžiausios naudos. Pagal byloje esančią Kauno rajono savivaldybės administracijos 2010-11-30 pažymą Nr. SD-3016 galima spręsti priešingai, tai yra, kad pati UAB „Gertauta“ šiuo laikotarpiu nė karto nebuvo kreipusis šių teisių ir pareigų perėmimo klausimais (2 t., 28 b. l.). Atsakovė taip pat pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad netgi ieškovui iškėlus bankroto bylą (teismo nutartis įsiteisėjo 2008-09-10) iki 2009-06-19, tai yra, kol galiojo Kauno rajono savivaldybės administracijos minimas leidimas, nebuvo imamasi jokių veiksmų, bendrovės įsitikinimu, jos pažeistai teisei apginti.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad vertinant pirmiau paminėtas aplinkybes, o taip pat byloje esančio išplėstinio išrašo iš Juridinių asmenų registro duomenis apie tai, jog UAB ,,Gertauta“ įstatinis kapitalas 2007 m. buvo padidintas iki 2 472 000 Lt, jai vadovavo vienasmenis valdymo organas – direktorė J. A. (buvusi vienintelė įmonės akcininkė), o visos akcijos priklauso vieninteliai akcininkei M. V. (1 t., 138-148 b. l.), darytina išvada, jog ieškovo UAB ,,Gertauta“ valdymo organai turėjo pakankamos patirties suprasti įmonės vardu bei jos naudai sudaromų sutarčių teisines pasekmes, Akcinių bendrovių įstatymo, Įstatų nuostatose suformuluotų pareigų bei teisių paskirtį bei jų įgyvendinimo būdus, siekiant tinkamai atstovauti bendrovės interesams. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, jog teismas be pagrindo nesirėmė tuo laikotarpiu UAB „Gertauta“ vadovavusios liudytojos J. A. paaiškinimais teismui, jog su atsakovės R. P. dukra R. Ž., jai atstovavusiai po pagrindinės sutarties sudarymo, žodžiu buvo susitarta, kad atsakovė R. P., kaip bendraturtė, abiejų šalių interesais vykdys detaliojo planavimo organizatorės funkcijas, tačiau ši susitarimo neįvykdė. Tokiu verslu besiverčiančiam juridiniam asmeniui, tai yra ieškovui UAB ,,Gertauta“, vadovaujantiems asmenims turėjo būti žinomos susitarimų sudarymo, jų įforminimo būdai, tvarka bei teisinės pasekmės, galinčios atsirasti dėl jos nesilaikymo (CPK 177, 178 str.).
Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad ieškovas BUAB ,,Gertauta“ neįrodė savo teiginių, jog atsakovė R. P. neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų jam, ir, atmesdamas ieškininį reikalavimą sumažinti žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties kainą nuo 3 000 000 Lt iki 1 442 000 Lt bei priteisti jam iš atsakovės R. P. 1 558 000 Lt, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.) Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo naikinti šį teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.