Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Ž. L. ir V. L. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-9570-841/2016, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjams bankroto bylą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai Ž. L. ir V. L. prašė iškelti jiems bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti MB „Ius LT“, patvirtinti 785,00 Eur sumą būtiniems poreikiams tenkinti.

Pareiškėja teismo posėdžio metu paaiškino, kad gyvendama santuokoje su V. L. 2007 metais iš (duomenys neskelbtini), paėmė paskolą būstui pirkti, kreditą apdraudė AB „Būsto paskolų draudimas“. Už paskolą įsigijo butą, adresu: (duomenys neskelbtini). 2010 m. bankrutavo sutuoktinio darbdavys UAB „Mangustas“, dėl to vyras neteko darbo. Jis išvyko dirbti į užsienį, tačiau gaunamų pajamų neužteko įsipareigojimams padengti, ir bankas nutraukė kredito sutartį. Pareiškėjos teigimu, tiek jos, tiek sutuoktinio dabartinės pajamos, lyginant su pajamomis, kurias šeima gavo paskolos paėmimo metu (2007 m.), praktiškai nepasikeitė. Jai visas atlyginimas yra pervedamas į banko sąskaitą, vyras atlyginimą gauna į sąskaitą, o dienpinigiai jam mokami grynais. Su vyru gyvenama nuomojamame bute. Kiekvieną mėnesį finansiškai padeda sūnui, kuris su drauge augina mažametį vaiką. Šiuo metu už paskolą pirktas butas yra parduotas, o bendra skola kreditoriams sudaro apie 23 000 Eur. Nori atsikratyti skolų ir pradėti naują gyvenimą, nes nuolatiniai kreditorių reikalavimai sekina tiek moraliai, tiek fiziškai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. spalio 6 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjams Ž. L. ir V. L. fizinio asmens bankroto bylą.

Teismas įvertinęs byloje esančias aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjai prisiimdami finansinius įsipareigojimus savo turtinę padėtį be jokios abejonės siejo ir su gaunamais V. L. dienpinigiais. Įvertinęs tiek UAB „Mangustas“, tiek UAB „Idilija“ V. L. gaunamų pajamų struktūrą, t. y. tai, kad tiek ankstesnėje, tiek dabartinėje darbovietėse didesnę pajamų dalį sudarė gaunami dienpinigiai, teismas sprendė, kad pareiškėjai nepagrįstai neįtraukia pareiškėjo gaunamų dienpinigių į pajamas, tuo dirbtinai jas mažindami ir kartu apsunkindami galimybę tenkinti kreditorių reikalavimus. Teismas vertino aplinkybę, jog pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad dalį pajamų išleidžia ir finansiškai kas mėnesį remdami pilnamečio sūnaus šeimą, todėl darė išvadą, jog pareiškėjai ir šiuo metu gali dalį dienpinigių skirti kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Teismas nustatė, kad pareiškėjų pajamos nuo 2007 m., kai buvo pasirašyta būsto kredito sutartis, padidėjo, be to, pajamų struktūra išliko nepakitusi, todėl darė išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti pareiškėjų nemokiais, t. y. nepajėgiančiais vykdyti prievolių kreditoriams. Sprendė, kad pareiškėjų elgesys neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sąžiningumo reikalavimo, fizinių asmenų bankroto procesu negali būti piktnaudžiaujama, o pareiškėjų gaunamų pajamų dydis yra pakankamas jų įsipareigojimams padengti vykdymo proceso nustatyta tvarka. Nurodė, kad neiškėlus bankroto bylos, bankroto administratoriaus paskyrimo klausimas nesprendžiamas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdami Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartį, apeliantai (pareiškėjai) Ž. L. ir V. L. prašo teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėjų bankroto bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, kadangi nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė duomenis apie pareiškėjų mokumą, nebuvo surinkti visi bylai reikšmingi įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino realios pareiškėjų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir dėl to padarė klaidingas išvadas.

Teismo posėdžiuose pareiškėjas nedalyvavo, kadangi buvo išvykęs į komandiruotes, ir negalėjo duoti paaiškinimų, kurie būtų turėję reikšmės teismui vertinant įrodymus.

Pareiškėjo gaunamų dienpinigių užtenka tik padengti būtinoms išlaidoms, susijusioms su komandiruote. Prisiimant įsipareigojimus pagal kredito sutartį tik iš pareiškėjo atlyginimo (be dienpinigių) buvo dengiamas kreditas.

Pareiškėjai siekia sumažinti kreditorinius įsipareigojimus, tačiau dėl nuolatinių vėlavimų kredito bendrovės nutraukė sutartis, skaičiuoja palūkanas ar delspinigius, dėl to pareiškėjų skolos auga toliau.

Atsiliepdama į pareiškėjų atskirąjį skundą, suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo priimti naujai pateiktą rašytinį įrodymą, atskirąjį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantai, turėdami galimybę bankroto proceso metu pateikti teismui visus įrodymus, pagrindžiančius jų teiginius, nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog visi pareiškėjo gaunami dienpinigiai yra išleidžiami komandiruotėse.

Prieš sudarant būsto kredito sutartį pareiškėjai gyveno vien tik iš pareiškėjo gaunamų pajamų. Kaip matyti iš 2017 m. vasario 20 d. UAB „Mangustas“ pažymos, nuo 2006 m. spalio iki 2017 m. sausio mėnesio V. L. atlyginimo dydis vidutiniškai buvo 554,33 Lt (160,55 EUR), o gaunamų per mėnesį dienpinigių dydis vidutiniškai buvo 3 463,25 Lt (1 003,03 EUR). Gaunant nurodyto dydžio pajamas akivaizdu, jog pragyventi vien tik iš gaunamo atlyginimo (160,55 EUR) pareiškėjų šeimai buvo neįmanoma, juo labiau, kad atskirajame skunde yra pabrėžiama, kad pareiškėjai dar augino nepilnametį vaiką. Taigi akivaizdu, kad šeimai pragyventi turėjo būti naudojami ir pareiškėjo gaunami dienpinigiai.

Pareiškėjai, sudarydami būsto kredito sutartį, savo finansinę padėtį siejo su gaunamais dienpinigiais ir būtent gaunamų dienpinigių dalį buvo numatoma skirti įsipareigojimams vykdyti. Šiuo metu bankrutuojantys asmenys siekia išvengti įsipareigojimų vykdymo iš gaunamų dienpinigių.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantų (pareiškėjų) Ž. L. ir V. L. atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

Vadovaujantis CPK 314 str., apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).

Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė rašytinius įrodymus–2007 m. kovo 30 d. UAB „Būsto paskolų draudimas“ atliktą draudėjo draudimo analizę ir draudimo įmokos apskaičiavimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju pateiktais įrodymais suinteresuotas asmuo grindžia atsiliepimą į atskirąjį skundą, atsižvelgdamas į tai, kad naujai pateikti rašytiniai įrodymai apima duomenis, kurie atsirado po skundžiamos nutarties priėmimo, teismas nusprendžia naujus rašytinius įrodymus pridėti prie bylos ir vertinti juos kartu su kita bylos medžiaga.

Dėl ginčo esmės.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjų pareiškimas dėl bankroto bylos jiems iškėlimo. Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad nėra pagrindo apeliantams iškelti bankroto bylą.

FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Pagal FABĮ 6 str. 1 d. teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 str.8 d. nustatytų pagrindų. Taigi, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti įvertinamos dvi aplinkybių grupės. Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą, turi būti patikrinama, ar nėra FABĮ 5 str. 8 d. įtvirtintų vienos iš sąlygų, kuriai esant bankroto bylą atsisakoma iškelti.

Fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, pažymėjo, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi šie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Remiantis kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais dėl fizinio asmens nemokumo FABĮ prasme sampratos, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 str. 1 d.) buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir tai, kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą, t. y. teismas, inter alia, turi įvertinti asmens galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus perspektyvas per konkretų, teismo vertinimu, protingą laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-690/2016).

Skundžiamos nutarties neteisėtumą apeliantai iš esmės grindžia aplinkybe, kad teismas nesiaiškino realios pareiškėjų turtinės padėties, jų realiai gaunamų pajamų. Teigia, jog pareiškėjo gaunamų dienpinigių užtenka tik padengti būtinoms išlaidoms, susijusioms su komandiruote, o prisiimant įsipareigojimus pagal kredito sutartį tik iš apelianto (pareiškėjo) atlyginimo (be dienpinigių) buvo dengiamas kreditas.

Iš byloje esančio 2007 m. vasario 21 d. prašymo sudaryti draudimo sutartį tarp suinteresuoto asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir apeliantų (pareiškėjų) Ž. L. ir V. L. pagal UAB „Būsto paskolų draudimas“ būsto kreditų draudimų taisykles Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog apelianto V. L. gaunamos pajamos nurodytos 4 800,00 Lt (1 390,18 Eur), o apeliantės Ž. L. būsimos pajamos – 800,00 Lt (231,70 Eur). Prašyme sudaryti draudimo sutartį nurodyta, kad apeliantė (pareiškėja) Ž. L. pajamas, susijusias su atliekamu darbu UAB „Skonis ir kvapas“, gaus (gavo) nuo 2007 m. kovo 5 d. Darbo sutartis tarp UAB „Skonis ir kvapas“ ir apeliantės sudaryta nuo 2007 m. kovo 8 d. Iš UAB „Mangustas“ 2017 m. vasario 20 d. pažymos apie gautas apelianto (pareiškėjo) V. L. pajamas matyti, jog 2006 m. spalio–2017 m. sausio mėnesiais pareiškėjui buvo išmokėta 16 070,32 Lt (4 654,29 Eur) suma, iš kurios 13 853,00 Lt (4 012,11 Eur) sudarė dienpinigiai. Iš apeliantų (pareiškėjų) pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo matyti, jog kredito sutartis, pagal kurią buvo paimtas 171 000 Lt (49 525 Eur) kreditas būstui įsigyti, sudaryta 2007 m. kovo 27 d. tarp pareiškėjų ir (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)). Iš 2017 m. vasario 20 d. UAB „Mangustas“ pažymos matyti, jog laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėn. iki 2017 m. sausio mėn. apelianto (pareiškėjo) V. L. gaunamo atlyginimo dydis vidutiniškai buvo 554,33 Lt (160,55 Eur) per mėnesį, o dienpinigių dydis–3 463,25 Lt (1 003,03 Eur) per mėnesį.

Suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ teismui pateikė papildomus įrodymus – 2007 m. kovo 30 d. UAB „Būsto paskolų draudimas“ atliktą draudėjo draudimo analizę ir draudimo įmokos apskaičiavimą. Iš minėto dokumento matyti, jog draudėjas (suinteresuotas asmuo) vertino visas apelianto (pareiškėjo) V. L. pajamas (ir dienpinigius), kurios sudarė 4 017,58 Lt (1 163,57 Eur). Nurodyta, jog sutuoktinio ar bendraskolio pajamos sudarė 0,00 Lt (0,00 Eur). Išlaidos kreditui ir palūkanoms sudarė 929,50 Lt (269,20 Eur), o apelianto (pareiškėjo) V. L. buvusį darbo užmokestis vidutiniškai sudarė 160,55 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartyje Nr. 3K-3-249-313/2016 pažymėta, jog dienpinigiai, kurie laikytini pajamomis, nebūtinai kiekvienu atveju įtraukiami į mokumo atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams, tokiu atveju reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, lyginant su darbo užmokesčiu, asmuo gauna; taip pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus asmuo savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, jog sudarant būsto kredito sutartį pareiškėjai turėjo išlaikytinių, darytina išvada, kad kreditui ir palūkanoms reikalinga suma viršijo apelianto (pareiškėjo) V. L. buvusį darbo užmokestį. Didesnę pajamų dalį sudarė (sudaro) apelianto gaunami dienpinigiai, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių, jog būtent iš apelianto gaunamų dienpinigių buvo ketinama vykdyti įsipareigojimus pagal būsto kredito sutartį.

Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog apeliantai (pareiškėjai) būtų teismui pateikę duomenis, patvirtinančius, kad visi apelianto (pareiškėjo) V. L. gaunami dienpinigiai yra išleidžiami komandiruotėse patirtoms išlaidoms.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, ir jos nėra pagrindo naikinti ar keisti remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atskirasis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.