Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Julijos Jolitos Kryževičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

V. S. - što opjat nomer pomenjal? (Vertimas: Ką, vėl numerį pakeitei?)(žinutės data ir laikas 2021-04-18, 19:14 val.)

V. S. - kur tu? (žinutės data ir laikas 2021-04-29, 16:29 val.)

V. S. - Kaip ir tada 170 (žinutės data ir laikas 2021-04-29, 20:11 val.)

V. S. - bljat katu šneki tu te ir atnešei B&O (žinutės data ir laikas 2021-04-29, 20:15 val.)

2.16. Prokurorė skunde cituoja teismų praktiką, kad konstatuojant tyčinį veikos pobūdį, nebūtina, kad kaltininkas tiksliai žinotų nusikalstamos veikos, iš kurios gautas turtas, aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie nusikalstamą jo kilmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-217/2010, 2K-267/2014). Taip pat pažymima, kad veikai kvalifikuoti pagal minėtą straipsnį nesvarbu, ar byloje yra nukentėjusieji. Nukentėjusiųjų buvimas yra svarbus veikai kvalifikuoti pagal BK 178-184 straipsnius, bet ne pagal BK 189 straipsnį ir kt.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintojo V. S. gynėjas advokatas Gediminas Milevičius – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 9 d. nuosprendžio ir V. S. atžvilgiu priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant jį kaltu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo.

8. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

10. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1‑4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018).

11. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad V. S. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta dėl išteisintojo V. S., liudytojų E. S., V. Samoilenkaitės, A. Česnulevičiaus, P. P., V. C., D. P., V. B. parodymų, kitų duomenų baudžiamojoje byloje, kuriais remiantis nėra pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, kad V. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo iš esmės kitaip vertinti byloje esančių įrodymų visumos ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su šiomis išvadomis iš esmės sutinka.

12. BK 189 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, kaltininkui žinant, kad šis įgytas, naudotas ar realizuotas turtas gautas nusikalstamu būdu. Pagal BK 189 straipsnio 1–3 dalių dispoziciją turto įgijimas, naudojimasis ir realizavimas yra šių veikų alternatyvūs objektyvieji požymiai, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno jų. Pažymėtina, kad šie objektyvieji požymiai aiškiai susieti su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-489/2016)). Teismų praktikoje įtvirtinta, kad nustatant asmens kaltumą BK 189 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, o jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2008, 2K-1/2011, 2K-99/2010, 2K-217/2010, 2K-185/2009, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014, 2K-114-489/2016). Taigi, taikant BK 189 straipsnį, būtina nustatyti, kad kaltininko įgytas, naudotas ar realizuotas turtas iki patekimo pas jį kito asmens yra gautas nusikalstamu būdu (padarius vagystę, plėšimą, turto prievartavimą, sukčiavimą ar kitą nusikalstamą veiką), o kaltininkas žinojo apie nusikalstamą jo gavimo būdą. Konstatuojant tyčinį veikos pobūdį, nebūtina, kad kaltininkas tiksliai žinotų nusikalstamos veikos, iš kurios gautas turtas, aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie nusikalstamą jo kilmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-217/2010, 2K-362/2013, 2K-267/2014, 2K-79-895/2015, 2K-145-697/2017, 2K-56-788/2019 ir kt.).

13. Prokurorė apeliaciniame skunde V. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 189 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą grindžia, be kita ko, tuo, kad V. S. daiktus pardavę asmenys: P. P., V. B., D. P. yra asmenys „su kriminaline praeitimi“, kas, pasak prokurorės, yra reikšminga įrodinėjant V. S. inkriminuotą nusikalstamą veiką; minėtų asmenų bei V. S. telefoninių pokalbių bei susirašinėjimo SMS žinutėmis turiniu, iš kurio, pasak prokurorės, matyti, kad V. S. akivaizdžiai suprato, kad iš šių asmenų įsigyja tik nusikalstamu būdu gautą turtą; aplinkybe, kad V. S. daiktus įgydavo už ketvirtadalį rinkos kainos, dėl ko, pasak prokurorės, V. S. negalėjo nesuprasti, kad daiktai yra vogti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad kaltinime nurodyti V. S. įgyti daiktai buvo gauti nusikalstamu būdu ir kad išteisintasis žinojo apie nusikalstamą šių daiktų gavimo būdą.

14. Šiuo atveju pastebėtina, kad nėra ginčijama ir yra objektyviai nustatyta, jog V. S. iš minėtų asmenų įgydavo prekes, kurias paskui perparduodavo. V. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad prekes įsigydavo iš draugų, pažįstamų, gaudavo įvairių pasiūlymų, palygindavo kainas, ar galima uždirbti porą eurų ir kažką parduoti, ne vienerius metus tuo užsiiminėja, todėl žmonės jį susiranda ir siūlo daiktus, jam nežinoma, kad tie daiktai gali būti vogti. Taip pat nustatyta ir neginčytina tai, kad V. S. įgijo daiktus iš P. P., V. B., D. P., kurie yra daug kartų teisti už nusikaltimus nuosavybei, kaip nurodo prokurorė, trys asmenys iš keturių ir šiuo metu, nagrinėjant šią bylą, įtariami nusikalstamų veikų darymu, ir suimti kitose baudžiamosiose bylose. Nustatyta ir neginčijama ir tai, kad V. S. bendraudavo, susirašinėdavo su minėtais asmenimis, kadangi jie kreipdavosi į jį su pasiūlymais pardavimui. Tačiau šios ir kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad P. P. siūlė V. S. įsigyti „naują puikų daiktą“; V. B. siūlė įsigyti „sportbačius, keturiasdešimt trečio dydžio iš tos pačios parduotuvės, bet visiškai kitokie, ten, kur tie stovėjo, dabar pastatė kamerą, niekaip nepaimsi“; D. P. siūlė įsigyti „SLIP 5 JBL, žinai“ ir norėtų gauti 40 Eur, V. S. teiraujasi, ar daiktas dėžutėje, D. P. atsako, kad išimtas iš dėžutės, su putplasčiu, V. S. sako, kad blogai, jog nėra dėžės, susitaria, kad D. P. atveš tą daiktą pas V. S. į jo namus ir kt., neleidžia daryti išvados, kad aktualūs byloje daiktai buvo pavogti ir kad V. S. apie tai žinojo. Nors V. B. 2021‑05‑13 apklaustas įtariamuoju prisipažino, kad batus, kuriuos pristatė V. S., pavogė, tačiau nurodė, ir tai, jog V. S. nesakė, kad batai yra vogti. Jis žinojo, kad V. S. superka įvairius daiktus. Kartais jis V. S. nešdavo vogtus daiktus, niekada nesakė, kad jie vogti, nes vogtų daiktų vertė yra mažesnė. Taip pat tai, kad P. P. 2022 m. sausio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-556-990/2022 teisminio proceso Nr. 1-01-1-12014-2021-6 pripažintas kaltu dėl 29 vagysčių padarymo, tame tarpe: 2021‑05-01 apie 12.26 val. klientų aptarnavimo salone „Telia“ prekybos centre „Rimi“, Kedrų g. 4, Vilniuje, be kitų daiktų, slaptai pagrobęs 16 eurų vertės ausinukus „Xiaomi MI“, o 2021 m. gegužės 3 d. apie 14.18 val. parduotuvėje „Elektromarkt“ prekybos centre „Panorama“, Saltoniškių g. 9, Vilniuje, slaptai pagrobęs 209,29 eurų vertės ausines „Jabra Elite 85H Navy /Blue“, o V. S. buvo kaltinamas nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2021 m. gegužės 11 d. įgijęs žinomai nusikalstamu būdu gautus ausines „JABRA GN ELITE“ 85h, 1 vnt., o kratos metu pas jį buvo rasti ir dėl per mažos vertės į kaltinimą neįtrauktos ausinės Xiaomi Mi Earbuds Basic 2, 1 vnt., nesant kitų įrodymų, vienareikšmiškai nepatvirtina, kad V. S. įgytos ausinės buvo įgytos nusikalstamu būdu ir kad V. S. apie tai žinojo.

15. Pritartina prokurorės argumentui, kad V. S. parodymai dėl kaltinime nurodytų lėlių įgijimo yra prieštaringi, dėl to išteisintojo ir jo žmonos E. S. versija, kad lėlės, atsižvelgiant į jų kiekį, buvo pirktos jų vaikui, o ne pardavimui, vertintina kritiškai, kita vertus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tik ta aplinkybė, jog V. S. versija dėl minėtų lėlių nėra patikima ir šiuo aspektu jo parodymais nesivadovaujama, nėra pakankama aplinkybė daryti išvadą apie jo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šiame kontekste pastebėtina, kad nors kaltinamojo, kaip betarpiško nagrinėjamo įvykio dalyvio, pateikiama informacija gali būti svarbi nustatant tiesą byloje, tačiau duomenų, gaunamų apklausiant kaltinamąjį prigimtis yra šiek tiek kitokia nei kitų įrodymų, be kita ko, todėl, kad kaltinamasis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, todėl jo pateikiama informacija gali būti šališka, kaltinamasis gali sąmoningai duoti neteisingus parodymus, nerizikuodamas, kad už tai jam bus taikomos kokios nors sankcijos. Taigi, kaltinamojo parodymai, jų prieštaringumas ir nenuoseklumas šiuo atveju neturėtų būti sureikšminami ir turėtų būti vertinami kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

16. Apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais, kuriais įrodinėjama ne konkreti į įrodinėjimo dalyką įeinanti aplinkybė, tačiau reikšmingi tarpiniai faktai, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Dėl šios priežasties teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi vienodą įrodomąją vertę. Kita vertus, pabrėžtina, kad nors įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis ir leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų, tačiau netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš prokurorės apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, baudžiamojoje byloje nesant pakankamai kitų kaltinančių įrodymų, šiuo atveju negalima daryti išvados, kad V. S. akivaizdžiai suprato, kad iš asmenų įsigyja tik nusikalstamu būdu gautą turtą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybės, kad D. P., V. B., P. P., atnešę V. S. įvairius daiktus, yra daug kartų teisti už vagystes, niekur nedirba, todėl negali turėti naujų teisėtai įgytų daiktų, telefoniniai pokalbiai su jais, iš kurių V. S. neva suprato, kad įgyja vogtus daiktus, mažesnė įgyjamų daiktų kaina nei rinkos kaina, yra tik prielaidos, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Atitinkamai prokurorės nurodoma V. S. charakterizuojanti medžiaga: nedirbantis, anksčiau 3 kartus teistas už vagystes, 2009 m. teistas pagal BK 189 straipsnio 3 dalį, 2012 m. teistas pagal BK 307 straipsnio 1 dalį (pelnymasis iš kito asmens prostitucijos), 2018 m. teistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad pagal išankstinį susitarimą padėdavo narkotines medžiagas vartojantiems asmenims įsigyti narkotinių medžiagų už užmokestį vežiodamas juos į taborą, yra bausmės individualizavimui, o ne įrodinėjimui reikšmingos aplinkybės. Ankstesni V. S. teistumai bei tai, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, kad jam buvo gerai pažįstami šioje baudžiamojoje byloje figūruojantys asmenys, žinoma ir jų „kriminalinė praeitis“ ir gyvenimo būdas, dėl ko jis suprato, jog superka būtent nusikalstamu būdu gautus daiktus, ir norėjo taip veikti, teismo vertinimu, taip pat tėra prielaidos, kuriomis apkaltinamasis nuosprendis šioje byloje negali būti grindžiamas.

17. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad kaltinamajame akte V. S. kaltinamas įgijęs turtą, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, prokurorė nepagrįstai įrodinėja, kad V. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, remdamasi D. P., V. B., P. P. parodymais, ankstesniais jų teistumais ir susirašinėjimu su V. S., taip išeidama iš kaltinimo ribų. Atitinkamai byloje nėra surinkta jokių neginčijamų objektyvių įrodymų, kad kaltinime nurodyti daiktai gauti nusikalstamu būdu. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2021 m. birželio 22 d. policijos pareigūnės V. Samoilenkaitės tarnybiniame pranešime dėl daiktų atpažinimo ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-13961-21 nurodyta, kad 2021 m. birželio 2 d. Dokumentų valdymo sistemoje išplatinus tarnybinį pranešimą dėl daiktų atpažinimo su daiktų, rastų ir paimtų pas įtariamąjį V. S. kratos, atliktos 2021 m. gegužės 12 d. metu, nuotraukomis, duomenų apie nurodytus daiktus gauta nebuvo. Patikrinus Policijos informacinės sistemos Ieškomų daiktų registrą, nustatyta, kad daiktai į Ieškomų daiktų registrą nebuvo įtraukti. Taigi, nėra nustatyta, kad kaltinime nurodyti V. S. įgyti daiktai buvo gauti nusikalstamu būdu.

18. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimus. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstą išvadą dėl V. S. išteisinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, kuri neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas ir su jomis sutinka. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi prokurorė, t. y. palankiai išteisintajam, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padaryta išvada dėl V. S. išteisinimo yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei nenustačius pirmosios instancijos teismo esminių bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų, darytina išvada, jog naikinti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

20. Nenustačius, kad V. S. būtų padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje, taip pat nėra pagrindo spręsti dėl kaltinime nurodytų daiktų konfiskavimo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

21. Vilniaus apygardos teisme 2022 m. birželio 2 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje nurodyta, kad V. S. baudžiamojoje byloje advokatas Gediminas Milevičius teikė valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, valstybės naudai iš V. S. priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suma yra 98,40 Eur.

22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal šio straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2A-1-788/2021

23. Šiuo konkrečiu atveju buvo nagrinėjamas prokurorės skundas V. S. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Gynėjas dalyvavo apeliaciniame procese ne išteisintojo iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinio skundo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, taip pat į išteisintojo turtinę padėtį –nedirbantis, augina mažamečius vaikus, daro išvadą, kad prašymas priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Julijos Jolitos Kryževičienės apeliacinį skundą atmesti.

Atmesti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš V. S. priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.