Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. S. ieškinį atsakovei R. K., trečiajam asmeniui E. O. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

8. Atsiliepimas į atsakovės R. K. apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

10. Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovės priteista skola pagal paskolos raštelį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo.

11. Apeliantė taip pat teismo prašo priimti naujus įrodymus, kurie pagrįstų ieškovo nurodytas klaidingas aplinkybes dėl paskolos suteikimo tikslo, datos, atsakovės statuso ir kt. Teigia, kad šių įrodymų atsakovė nepateikė pirmosios instancijos teismui dėl paskutiniu metu buvusios labai prastos jos sveikatos būklės.

12. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Šis draudimas nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovės teikiamais naujais įrodymais bei įvertinęs jų vėlesnio pateikimo priežastis, sprendžia, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas aplinkybėmis, jog ieškovas klaidingai nurodo paskolos suteikimo tikslą, datą, atsakovės statusą paskolos suteikimo metu , todėl yra pagrindas apeliantės teikiamus naujus įrodymus priimti ir prijungti prie bylos.

Dėl bylos esmės.

13. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas P. S. su atsakove R. K. pasirašė 2015-07-18 paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad atsakovė iš ieškovo pasiskolino 2000 Eur; atsakovė įpareigojo juos grąžinti iki 2015-08-15; priešingu atveju pinigus pasižadėjo grąžinti teismo keliu; o jeigu su P. S. kas nors atsitiktų, pinigus pasižadėjo grąžinti dukrai E. O. (3 b. l.). Šalys pripažino aplinkybę, kad šią sutartį surašė būtent atsakovė savo ranka. Atsakovė nesutikdama su ieškovo argumentais apie paskolintus sutarties pasirašymo metu 2000 Eur, savo atsikirtimams pagrįsti pateikė pažymą apie gaunamas pajamas bei teismo posėdyje paprašė prijungti prie bylos kitus rašytinius duomenis - dvi atsakovės ranka surašytas sutartis (2018-11-14 ir 2018-11-16), pagal kurias R. K. pasiskolino iš trečiojo asmens E. O. 750,00 Eur ir 700,00 Eur, kurios patvirtintos pačios atsakovės parašu (24-25 b. l.).

14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovės pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Atsakovės nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai, paneigia ištirtų įrodymų visetas. Tokia teismo išvada, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

16. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės pateiktais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Paskolos sutarties sudarymo faktas fiksuojamas CK 6.871 straipsnyje nurodytame dokumente – paskolos sutartyje ar paskolos raštelyje. CK 6.875 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis faktiškai pinigų negavo. Šias aplinkybes turi įrodyti paskolos gavėjas. Jas įrodžius, sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Toks teisinis reglamentavimas yra reikšmingas paskirstant įrodinėjimo naštą tarp šalių, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo: jeigu nėra rašytinio dokumento, atitinkančio CK 6.871 straipsnio reikalavimus, arba tokiame dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, paskolos davėjui tenka pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą; jeigu įstatymo reikalavimus atitinkančiame dokumente pinigų perdavimas užfiksuotas, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti pinigų neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CK 6.875 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017).

18. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad paskolos raštelyje nėra nurodyta, jog ieškovas jai perdavė pinigus, o ji juos gavo, be to, ieškovo nurodomos aplinkybės dėl paskolos reikalingumo atsakovei ir galimybės ją grąžinti, skiriasi nuo realios tuo metu egzistavusios situacijos. Nurodo, kad skolos raštelio pas ieškovą buvimas papildomai nepagrindžia nei pinigų perdavimo, nei skolos egzistavimo fakto, nes paskolos raštelis būdavo išrašomas vienu egzemplioriumi, po to sunaikinamas, o šiuo atveju, ieškovas tiesiog apgaulės būdu išsaugojo 2015 m. „tęstinę-tarpinę“ sutartį. Tokius apeliantės argumentus apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai, kad paskolos raštelyje nėra nurodyta, kad ieškovas apeliantei perdavė pinigus, o apeliantė juos gavo, nėra pagrindas pripažinti, kad atsakovė šių pinigų negavo. Svarbu tai, kad paskolos raštelis (sutartis) yra surašytas atsakovės ranka ir jos pasirašytas bei jame nurodyti atsakovės asmens duomenys, atsakovė skolos raštelyje savo ranka parašė: „Aš, R. K., pasiskolinau pinigų sumoje 2000 Eur <...> Pinigus pasižadu grąžinti iki 2015-05-18“, raštelis ieškovo, kaip skolintojo, ir atsakovės, kaip skolininkės, pasirašytas. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą, ar šiame skolos raštelyje yra pakankamai aiškiai atspindėtas pinigų perdavimo faktas, analizavo aplinkybes, kad pats raštelis (visas) yra surašytas atsakovės ranka ir jos pasirašytas, ką pati atsakovė teismo posėdžio metu patvirtino, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad apeliantė gavo paskolos raštelyje nurodytą sumą. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, paskolos raštelyje pačios atsakovės ranka parašyta formuluotė „pasiskolinau“ (ne pasiskolinu ar skolinuosi) suponuoja pinigų gavimo, t. y. pinigų buvimą atsakovės dispozicijoje faktą. Be to, sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl paskolos raštelio pas ieškovą buvimo, kas patvirtina prievolės neįvykdymo faktą CK 6.65 straipsnio prasme. Įrodymų, kad paskolos raštelyje nurodytos sumos negavo, apeliantė nepateikė.

19. Apeliantė teigia, kad ieškovo nurodomos aplinkybės dėl paskolos reikalingumo atsakovei ir galimybės ją grąžinti, skiriasi nuo realios tuo metu egzistavusios situacijos. Apeliantė tuo metu nedirbo, buvo pensininkė, jos gaunamos pajamos buvo mažos, o buto remontą darė anksčiau, nei neva įvykęs 2015-07-15 pinigų skolinimosi faktas pagal ginčo paskolos raštelį; be to, pasak apeliantės, ieškovas tiesiog apgaulės būdu išsaugojo 2015 m. „tęstinę-tarpinę“ sutartį.

20. Pasisakydamas dėl šių apeliantės argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas paskolos sudarymo ir pinigų perdavimo aplinkybes analizavo ir vertino juos ieškovo naudai, kadangi ieškovo paaiškinimai buvo nuoseklūs. Tuo tarpu apeliantės paaiškinimai buvo prieštaringi (Sprendimo 11 punktas). Iš pradžių teigusi, kad tokios pinigų sumos iš ieškovo apskritai negavo, vėliau užsiminė, kad paskolos suma turėjo būti nurodyta mažesnė ir atsakovė vis dėl to buvusi skolinga ieškovui (skola 700 Eur ir 600 Eur palūkanos (2019 m. kovo 25 d. garso įrašas nuo 40.00 min iki 41.36 min.)). Paminėjo, kad remontą bute dariusi iš savo lėšų po truputį, bet vėliau nurodė, kad vis dėl to skolinosi lėšas iš atsakovo ir remontui mažomis sumomis (2019 m. kovo 25 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 37.20 min. iki 37.50 min.). Nors atsakovė ir nurodė, kad ji raštelį pasirašė tiesiog paliepta atsakovo, tačiau nepaaiškino, kodėl būtent tokiai didelei sumai (2000 Eur), jeigu dažnai skolinosi mažesnėmis sumomis. Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad apeliantės nurodomas apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovas tiesiog apgaulės būdu išsaugojo 2015 m. „tęstinę-tarpinę“ sutartį, niekaip nepaaiškina, apeliantės nurodomo pastovaus pinigų skolinimosi mažomis sumomis fakto. Jeigu apeliantė laiko, kad paskolos raštelis 2000 Eur sumai yra „tęstinė-tarpinė“ sutartis, negalėdama paaiškinti iš ko „tęstinė-tarpinė“ sutartis susideda, tai iš esmės pasiskolinta pinigų suma turėjo būti didesnė nei 2000 Eur, nors apeliantė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad ji skolindavosi visą laiką tik mažomis sumomis po 200-300 eurų. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo paskolos sudarymo ir pinigų perdavimo aplinkybių vertinimas, atsižvelgiant į apeliantės prieštaringus paaiškinimus, laikytinas tinkamu, nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliantės argumentus, jog ieškovas klaidingai nurodo aplinkybes dėl paskolos suteikimo tikslo ir datos, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip apeliantės gynybinę poziciją, kurie nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių visumai dėl pinigų perdavimo fakto, todėl apeliacinės instancijos teismas į apeliantės pateiktus papildomus rašytinius įrodymus neatsižvelgia ir jų nevertina.

21. Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bylos aplinkybes vertino objektyviai ir visapusiškai. Įvertinęs aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.