- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-16
- Bylos Nr.
- 2A-1193-896/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-16965-2021-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Tomas Romeika, Laima Kriaučiūnaitė
- Ieškovas
- D. V.
- Atsakovas
- mažosios bendrijos „Kigas“
- Kategorijos
- 2.4.4.7Daikto sulaikymas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Kriaučiūnaitės ir Gintauto Koriagino,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. V. ir atsakovo mažosios bendrijos „Kigas“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. V. ieškinį atsakovui mažajai bendrijai „Kigas“ dėl daiktų vežimo ir atsakovo mažosios bendrijos „Kigas“ priešieškinį ieškovui D. V. dėl vežimo užmokesčio ir nuostolių priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. V. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: 1) pripažinti nepagrįsta atsakovo MB „Kigas“ 2020 m. birželio 18 d. išrašytą sąskaitą faktūrą, kurioje mokestis už paslaugas nurodytas 450 Eur, o mokesčių išvežant iš šalies dydis nurodytas 3 890,59 Eur, pripažįstant, kad ieškovui nekyla pareiga sumokėti sąskaitoje nurodytus mokesčius bei įpareigoti atsakovą išrašyti naują sąskaitą faktūrą, kurioje būtų nurodomas tik mokestis už paslaugas 450 Eur; 2) įpareigoti atsakovą MB „Kigas“ nedelsiant grąžinti sulaikytą motociklą KTM, Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad dirbo Norvegijoje ir atostogų Lietuvoje laikotarpiui norėjo atsigabenti iš Norvegijos jam nuosavybės teise priklausantį motociklą KAWASAKI, taip pat pagal nuomos sutartį išnuomotą motociklą KTM, Nr. (duomenys neskelbtini), sūnui skirtą mini keturratį (Mini ATV 50cc Spider) ir kitus daiktus. Dėl to kreipėsi į atsakovą MB „Kigas“ dėl daiktų parvežimo iš Norvegijos į Lietuvą, paslaugos užsakymas vyko telefonu, buvo sutarta dėl 450 Eur daiktų gabenimo paslaugos kainos, kuri sutarta buvo galutinė, be jokių papildomų mokesčių. Šalys taip pat susitarė, kad už suteiktą paslaugą bus atsiskaityta pristačius daiktus į sutartą vietą. Be to, ieškovas su atsakovo atstovu preliminariai kalbėjo, kad pervežtus daiktus pasibaigus atostogoms reikės pargabenti atgal į Norvegiją. Ieškovas nurodė ir tai, kad atsakovo darbuotojui L. K. 2020 m. birželio 16 d. perdavė parvežti į Lietuvą šiuos daiktus: motociklą KAWASAKI, motociklą KTM, mini keturatį, dvi skalbykles ir dvi džiovykles. Pasak ieškovo, jis 2020 m. birželio 17 d. sulaukė telefoninio skambučio iš atsakovo darbuotojo, kad jie yra prie Švedijos sienos ir yra būtina sumokėti 4 000 Eur muitą už gabenamas prekes. Ieškovo teigimu, jis būdamas stresinės būsenos ir bijodamas, kad išsinuomotas motociklas nebūtų sulaikytas muitinėje bandė daryti bankinį pavedimą į jų nurodytą banko sąskaitą, kurį bankas sulaikė. Ieškovui vėliau susisiekus su Švedijos muitinės pareigūnais buvo paaiškinta, kad MB „Kigas“ vairuotojas pažeidė gabenimo taisykles, neužpildė deklaracijos apie laikinai išvežamus daiktus, t. y. motociklus, o jeigu tai būtų padaryta, joks apmokestinimas nebūtų taikomas. Atsakovo atstovas minėtus daiktus į sutartą vietą atvežė 2020 m. birželio 20 d., tačiau atsisakė atiduoti motociklą KTM, nurodydamas, kad jį atiduos tada, kai ieškovas sumokės 4 000 Eur (muito mokesčius) ir 450 Eur už gabenimo paslaugas.
2. Atsakovas MB „Kigas“ su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti: 1) 450 Eur užmokestį už krovinio pervežimą; 2) 3 876,76 Eur išlaidas, susijusias su krovinio siuntėjo instrukcijų dėl krovinio importo mokesčių apmokėjimo, siuntėjui pažeidus pareigą pateikti vežėjui reikiamus dokumentus ir visapusišką informaciją, reikalingą muitinės formalumams atlikti, vykdymu; 3) 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teigimu, šalys buvo sudarę žodinę atlygintinę krovinio pervežimo sutartį dėl ieškovui aktualių daiktų pervežimo tarptautiniu maršrutu iš Alesund (Norvegija) į Kauną (Lietuva), pagal kurios sąlygas atsakovas įsipareigojo suderintu laiku į pasikrovimo vietą pateikti krovinio pervežimui tinkančią transporto priemonę, priimti gabenimui krovinį ir pristatyti jį į aptartą iškrovimo vietą Kaune bei perduoti gavėjui, o ieškovas įsipareigojo už atliktą krovinio pervežimą krovinio iškrovimo vietoje sumokėti 450 Eur vežimo užmokestį. Pasak atsakovo, 2020 m. birželio 17 d. Norvegijos Švedijos pasienyje jo darbuotojas L. K. buvo sustabdytas Švedijos muitinės pareigūnų, kuriems patikrinus gabenamą krovinį, buvo priimtas sprendimas, kad iš Norvegijos į Europos Sąjungos (toliau – ES) teritoriją įvežami daiktai turėjo būti deklaruojami muitinei. Apie šią situaciją nedelsiant buvo informuotas ieškovas, prašant pagrįsti gabenamų daiktų kilmę, nurodyti jų gabenimo į Lietuvą tikslą bei spręsti su daiktų deklaravimu muitinei susijusius klausimus. Ieškovas 2020 m. birželio 17 d. iš atsakovo sužinojęs apie Norvegijos Švedijos pasienyje sulaikytus daiktus, pats aktyviai įsitraukė į iškilusios situacijos sprendimą, bendravo su Švedijos muitinės pareigūnais. Pats ieškovas el. paštu persiuntė atsakovui motociklo KAWASAKI pirkimo–pardavimo sutartį bei paaiškino, kad motociklas KTM į Lietuvą yra gabenamas garantiniam remontui, o aplinkybė, kad minėtas motociklas ieškovo yra išsinuomotas nebuvo nurodyta. Atsakovo teigimu, 2020 m. birželio 17 d. vakare buvo priimtas sprendimas, kad atsakovas galėtų sumokėti Švedijos muitinės už prekių importavimą į ES teritoriją priskaičiuotus 40 899,00 SEK (Švedijos kronų) mokesčius, o ieškovas atsakovės sumokėtą sumą iš karto avansu kompensuotų atsakovui bankiniu mokėjimo pavedimu. Ieškovas 2020 m. birželio 17 d., el. laišku pateikė atsakovui bankinio mokėjimo nurodymo fotokopiją, tačiau mokėjimas banko buvo sulaikytas dėl netinkamai nurodytos valiutos. Parvežus daiktus į Lietuvą ieškovas atsisakė sumokėti už jį atsakovo sumokėtą muito mokestį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2023 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį tenkino visiškai. Teismas įpareigojo atsakovą MB „Kigas“ sprendimui įsiteisėjus grąžinti sulaikytą motociklą KTM, Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovui D. V., priteisė iš ieškovo 450 Eur užmokestį už krovinio pervežimą ir 3 876,76 Eur išlaidas, susijusias su krovinio siuntėjo instrukcijų dėl krovinio importo mokesčių apmokėjimo, siuntėjui pažeidus pareigą pateikti vežėjui reikiamus dokumentus ir visapusišką informaciją, reikalingą muitinės formalumams atlikti, vykdymu, taip pat priteisė atsakovei iš ieškovo 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priteisti iš atsakovo ieškovui D. V. 1 181 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovo atsakovui 6 072 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas atlikęs priteistų sumų įskaitymą iš ieškovo priteisė 4 891 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui.
4. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, konstatavo, kad vartotojui (ieškovui) iš paslaugos teikėjo (atsakovo) užsisakius krovinio pervežimo paslaugą, tarp šalių buvo sudaryta krovinio vežimo sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – CK, 6.808 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikomos ne tik CK normos, reglamentuojančios vežimo sutarčių sudarymą ir vykdymą, bet esant situacijai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, taikomos ir 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija) nuostatos.
5. Teismas pritarė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos komisijos 2021 m. rugsėjo 24 d. priimtame sprendime, kuriuo buvo atmestas ieškovo reikalavimas atsakovui, nurodytiems argumentams. Pažymėjo, kad ieškovas tik bylą nagrinėjant teisme pateikė papildomus įrodymus, susijusius su vežimo atlikta procedūra dėl atsakovo vežto motociklo nuomos iš Norvegijos piliečio. Pažymėjo ir tai, kad ieškovo pateiktame Norvegijos valstybinės kelių administracijos liudijime nurodyta, jog motociklas 6350 (duomenys neskelbtini) Norvegijoje pirmą kartą buvo užregistruotas 2019 m. birželio 13 d., o S. D. K. vardu tik 2020 m. rugsėjo 17 d., t. y., daikto įregistravimas viešajame registre Norvegijoje pirmą kartą buvo atliktas 2019 metais. Šalims nepateikus įrodymų, kad minėto motociklo nuomos sutartis yra nuginčyta, o nenuginčijus nuomos sutarties, kuria jis išnuomotas Norvegijos piliečio ieškovui iki 2020 m. gruodžio 1 d., teismo vertinimu, įrodo faktą, kad motociklo teisinė registracija buvo atlikta vėliau nei ją įsigijo Norvegijos pilietis po 2019 metų ir jį išnuomavo ieškovui, o tik vėliau įregistravo savo vardu, todėl atsakovas įpareigotinas grąžinti ginčo motociklą ieškovui.
6. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje pateikti liudytojos V. V. parodymai patvirtina, kad 2018–2019 metais ieškovas naudojosi atsakovo teikiamomis paslaugomis dėl daiktų vežimo į Lietuvą, negaudavo PVM sąskaitų faktūrų, o atsiskaitydavo grynais. Tai, teismo nuomone, patvirtina ir įrodo, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo veikla, atliekant vežimus, nebuvo tobulai tvarkinga ir skaidri, tačiau šie parodymai patvirtina ankstesnius vežimus, o ne 2020 m. birželio 16 d. vežimą.
7. Teismas sprendė, kad atsakovui, kaip prekių siuntėjui, pažeidus pareigą laiku pateikti vežėjui dokumentus ir visapusišką informaciją reikalingą muitinės formalumams atlikti, iš ieškovo priteistina 3 876,76 Eur suma atsakovui, kurią jis sumokėjo muitinėje. Ieškovas neįrodė, kad savalaikiai pateikė reikiamus dokumentus vežėjui po žodinės sutarties dėl vežimo sudarymo, o juos pateikė tik teismui. Pats ieškovas nuslėpė nuo vežėjo krovinių gabenimui aktualią informaciją ir jį suklaidino. Teismo vertinimu, atsakovas neturėjo nei įstatyminės, nei sutartinės pareigos pasirūpinti pervežimui į Lietuvą pateikiamų prekių deklaravimu muitinei ir/ar rūpintis kitais muitinės formalumais. Juolab, kai iš ieškovo nebuvo gauta jokių instrukcijų ar netgi, kaip galima spręsti, buvo pateikta klaidinanti informacija, kad ieškovo perduodami gabenimui į Lietuvą daiktai neturėtų būti deklaruojami muitinei.
8. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į griežtą CMR konvencijos, kaip aukštesnės galios nacionalinių teisės normų atžvilgiu teisės akto, reguliavimo efektą, net jei konkrečiu atveju ir būtų sprendžiama, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę vartojimo krovinių vežimo teisiniai santykiai, esant CK teisės normų, reglamentuojančių vartojimo teisinius santykius ir CMR konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos konkurencijai, viršenybė turėtų būti teikiama CMR konvencijoje numatytam teisiniam reguliavimui. Pažymėjo ir tai, kad krovinių transportavimo atveju (t. y., teikiant krovinių pervežimo paslaugą) mokami muito mokesčiai nėra ir negali būti laikomi vežimo užmokesčio dalimi (kurio galutinę kainą vartotojui turėtų atskleisti krovinio transportavimo paslaugą teikiantis verslo subjektas), kadangi tiek pareiga tinkamai deklaruoti į/iš trečiąsias šalis gabenamas prekes muitinei ir įforminti reikiamas muitinės taikomas procedūras, tiek ir sumokėti su daiktų įvežimu/išvežimu bei muitinės formalumais susijusius mokesčius visuomet priklauso daiktais disponuojančiam asmeniui (jų savininkui). Kitaip tariant, kadangi tokius veiksmus atlikti, esant reikalui, privalo eksportuojamais/importuojamais daiktais disponuojantis asmuo, vežimo paslaugas teikiančiam verslininkui neturėtų būti perkeliama pareiga atlikti skaičiavimus, kiek prekes į vieną ar kitą šalį siunčiančiam asmeniui galėtų kainuoti būtent daiktais disponuojančiam asmeniui priskirtinos pareigos įvykdymas. Tokios pareigos perkėlimas aptariamų veiksmų neįsipareigojusiam atlikti ir už tai pagal teisės aktus neatsakingam asmeniui, teismo nuomone, ne tik neatitiktų teisinės, bet ir ekonominės logikos, kadangi skirtingi muitinės tarpininko paslaugas teikiantys asmenys gali taikyti skirtingus paslaugų teikimo įkainius, nuo ko galėtų priklausyti ir galutinė muitinės formalumų atlikimo kaina, o mokėtini su muitinės formalumais susiję mokesčiai taip pat priklauso tiek nuo pasirinktos daiktams taikytinos muitinės procedūros, tiek ir nuo daiktų vertės ir rūšies (klasifikacinio prekės kodo) ir konkrečiai prekių grupei taikomo muito mokesčio tarifo.
9. Teismas iš atsakovo vadovo M. G. susirašinėjimo su ieškovu trumposiomis SMS žinutėmis turinio, nustatė, kad atsakovui el. paštu ieškovas tuo metu persiuntė tik motociklo KAWASAKI 2020 m. birželio 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties kopiją (nurodydamas, kad tokia sutartis buvo surašyta tik dabar, iškilus būtinybei) bei, kaip tuo metu ieškovas nurodė Norvegijos piliečio, kurio vardu buvo tuo metu registruotas motociklas KTM, banko kortelės kopiją. Teismas nustatė ir tai, kad sulaikius ieškovo daiktus pasienyje, jis aktyviai įsitraukė į problemos sprendimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2020 m. birželio 17 d. vakare buvo priimtas sprendimas, jog atsakovas galėtų sumokėti Švedijos muitinės už prekių importavimą į ES teritoriją priskaičiuotus 40 899 SEK (Švedijos kronų) mokesčius, o ieškovas atsakovo sumokėtą sumą iš karto avansu kompensuotų atsakovui bankiniu mokėjimo pavedimu. Ieškovas 2020 m. birželio 17 d. 23 val. el. laišku pateikė atsakovui bankinio mokėjimo nurodymo fotokopiją, teigdamas, kad mokėjimo pavedimas buvo atliktas. Teismo vertinimu, tokiu būdu atsakovas įvykdė paties ieškovo (kaip krovinio siuntėjo) instrukcijas, veikdamas pagal CMR konvencijos 14 straipsnio 1 dalyje numatytą reglamentavimą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovas D. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo reikalavimas atmestas ir priimti naują sprendimą –ieškovo D. V. ieškinį tenkinti, o atsakovo MB „Kigas“ priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas, spręsdamas kilusį ginčą dėl paslaugų teikėjo netinkamai atliktų muitinės procedūrų, vykdant krovinio pervežimo paslaugas, turėjo taikyti ne tik CMR konvencijos nuostatas, bet ir 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 952/2013 patvirtintą Sąjungos muitinės kodeksą (toliau – ES Muitinės kodeksas). Aplinkybę, kad byloje taikytinos minėto kodekso nuostatos patvirtina šie įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino, t. y., Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) 2021 m. gruodžio 30 d. atsakymas į ieškovo paklausimą; Muitinės departamento 2022 m. vasario 25 d. atsakymas; Švedijos muitinės 2022 m. rugsėjo 29 d. atsakymas į ieškovo 2022 m. rugsėjo 05 d. prašymą; 2020 m. birželio 17 d. Svinesund + Std tke muitinės posto Muitinės deklaracijos.
10.2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2020 m. birželio 17 d. Svinesund + Std tke muitinės posto Muitinės deklaracijoje buvo nurodyta, jog šis dokumentas muitinės posto pareigūnų surašytas L. K., kaip fiziniam asmeniui, o ne MB „Kigas“ darbuotojui. Būtent L. K., kaip fizinis asmuo, ir sumokėjo skolą muitinei. Be to, šiame dokumente nurodyta, kad skola muitinei atsirado neįvykdžius pareigos, numatytos Europos Sąjungos muitinės kodekso 79¹ straipsnyje. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas elgdamasis nesąžiningai nenorėjo į bylą pateikti viso minėto dokumento vertimo į lietuvių k. Pasak ieškovo, šiuo atveju muitinės procedūras turėjo įvykdyti vežėjas, t. y., pagal minėto Muitinės kodekso nuostatas vežėjas privalėjo sustoti muitinėje ir pateikti vežamą krovinį muitinei bei atlikti muitinės procedūras. Ieškovo vertinimu, vežėjas pažeidė muitinės procedūras, nesustojo muitinėje, nepateikė vežamo krovinio muitinei ir atitinkamų muitinės deklaracijų. Dėl to vienareikšmiškai ir besąlygiškai atsirado vežėjo skola muitinei ir neturi reikšmės tai, kokią informaciją buvo ar/ir nebuvo pateikęs vartotojas. Be to, vežėjas kartu vežė ir kitai įmonei (verslo subjektui) priklausančias prekes, tačiau jų taip pat nepateikė muitinei.
10.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas nesuteikė atsakovui informacijos, reikalingos muitinės procedūroms atlikti. Šiuo atveju, ieškovo įsitikinimu, būtent paslaugos teikėjas neįvykdė pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui, kaip silpnesnei santykių šaliai, būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie teikiamą paslaugą (CK 6.228⁷ straipsnio 4 dalis). Jeigu verslininkas tinkamai neįvykdė reikalavimo suteikti vartotojui CK 6.228⁷ straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą informaciją apie papildomus mokesčius ar kitas išlaidas, vartotojas neprivalo mokėti šių mokesčių ar išlaidų. Pasak ieškovo, byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas MB „Kigas“ suteikė ieškovui informaciją apie reikalingus vežėjui pateikti dokumentus ar/ir informaciją apie krovinį, reikalingus muitinės procedūroms atlikti. Dėl to atsakomybė už nuostolius, atsiradusius dėl to, kad minėtų dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, tenka vežėjui.
10.4. Bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Šiuo aspektu ieškovas nurodė, kad 2022 m. lapkričio 21 d. buvo pateiktas pareiškimas dėl bylą nagrinėjančios teisėjos nušalinimo. Ieškovui abejones teisėjos šališkumu sukėlė tai, kad 2022 m. spalio 5 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pareiškė prašymus dėl atsakovo MB „Kigas“ direktoriaus M. G. dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu ir jo apklausos; dėl buvusio MB „Kigas“ darbuotojo L. K. iškvietimo liudyti teismo posėdyje ir dėl viso originalaus Švedijos muitinės išrašyto dokumento išreikalavimo iš atsakovo MB „Kigas“, tačiau visi prašymai buvo atmesti. Be to, abejones teisėjos šališkumu sukėlė ir skirtingas teismo elgesys analogiškose situacijose bylos eigoje. Teisėja įpareigojo ieškovą pateikti visą 2022 m. liepos 13 d. ieškovui priklausiusio namo pirkimo–pardavimo sutartį norvegų kalba su vertimu į lietuvių kalbą, nors tai niekaip nėra susiję su nagrinėjamu ginču. Tačiau atsakovas nebuvo įpareigotas pateikti visą Švedijos muitinės deklaracijos bylos išrašą su vertimu į lietuvių kalbą. Atmesdama ieškovo atstovės aukščiau minėtus prašymus, teisėja taip pat pakomentavo, kad šioje byloje „teismas neprivalo būti aktyvus“, kas taip pat ieškovui sukėlė abejones ne tik teismo nešališkumu, iš vartojimo santykių kilusiuose ginčuose teismas privalo būti aktyvus.
10.5. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes iš esmės neatliko byloje esančių įrodymų tyrimo ir įrodymų vertinimo, o tik apsiribojo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2021 m. rugsėjo 24 d. nutarimo perrašymu. Dėl to byla turėtų būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas visiškai ignoravo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigoje ieškovo gautus ir pateiktus naujus rašytinius įrodymus. Be to, neaišku, kuo remiantis padarė išvadą, kad atsakovo vežtos 16 vnt. kopėčių priklausė ieškovui. Ieškovo teigimu, nei viename procesiniame dokumente jis nenurodė, kad perdavė atsakovui vežti 16 vnt. kopėčių.
11. Apeliaciniu skundu atsakovas MB „Kigas“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas ieškovo ieškinio reikalavimas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai bei iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 10 puslapio pašalinti nurodytą argumentaciją „Byloje pateikti V. V. paaiškinimas bei jos kaip liudytojos apklaustos teismo posėdyje parodymai patvirtina jos pačios paaiškinimus, kad 2018 m.-2019 metais naudojosi atsakovo teikiamomis paslaugiomis dėl daiktų vežimo į Lietuvą, kai negaudavo PVM sąskaitų faktūrų, o atsiskaitydavo grynais, tačiau negaudavo pinigų priėmimo kvitų, patvirtina ir įrodo, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo veikla, atliekant vežimus, nebuvo tobulai tvarkinga ir skaidri, tačiau šie parodymai patvirtina ankstesnius vežimus, o ne 2020 m. birželio 16 d. vežimą.“. Taip pat atsakovas prašo priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą grąžinti sulaikytą motociklą KTM ieškovui, nes ieškinio pateikimo metu ieškovas neturėjo nuosavybės ar valdymo teisės į ginčo motociklą, kadangi ieškovo pateikta motociklo nuomos sutartis pasibaigė 2020 m. gruodžio 1 d., t. y., neegzistuoja viena iš vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų. Šiuo aspektu pažymėjo ir tai, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą ikiteismine tvarka dėl atsakovo sulaikyto motociklo jam grąžinimo, buvo nurodęs, jog šis motociklas jam nepriklauso nuosavybės teise, dėl to daikto sulaikymas buvo neteisėtas. Ieškovas ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje stadijoje buvo pateikęs tik motociklo laikinos registracijos, kuri galiojo iki 2020 m. birželio 15 d., liudijimo kopiją, o su ieškiniu pateikė nuolatinės motociklo registracijos liudijimą, iš kurio matyti, kad Norvegijos piliečio naujai jis buvo registruotas tik 2020 m. rugsėjo 17 d. Dėl to, atsakovo įsitikinimu, labiau tikėtina, kad D. K. S. motociklo savininku tapo tik dėl to, kad tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl motociklo sulaikymo ir ieškovas galėtų remtis šiuo argumentu įrodinėdamas daikto sulaikymo neteisėtumą. Pasak atsakovo, iš ieškovo žodžiu suteiktos informacijos ir byloje esančio šalių susirašinėjimo, jis buvo įsitikinęs, kad minėtą motociklą ieškovas neseniai įsigijo ir gabeno į Lietuvą remontui. Be to, atsakovo teigimu, jo pritaikytas motociklo sulaikymas ieškovo atžvilgiu bet kuriuo atveju buvo teisėtas, nes atsakovas sulaikymo teise pasinaudojo ne CK 4.229 straipsnyje numatytu, bet CK 6.813 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu. Be to, CMR konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje taip pat yra išskiriama situacija, kuomet vežėjui yra suteikiama teisė neatiduoti krovinio gavėjui, kol gavėjas nepadengs įsiskolinimų, susijusių su važtaraštyje nurodytais mokėjimais. Pasak atsakovo, minėtas teisinis reglamentavimas nesieja krovinio sulaikymo teisės su ieškovo nurodoma sąlyga, kad krovinio sulaikymo teisė gali būti nukreipiama tik į krovinio savininką.
11.2. Teismas priėmė klaidingą sprendimą, kad ginčo motociklas turėtų būti grąžintas ieškovui nedelsiant po teismo sprendimo įsiteisėjimo (t. y. šiam neįvykdžius teismo sprendimo dėl priteisto vežimo užmokesčio ir išlaidų, susijusių su krovinio siuntėjo instrukcijų dėl krovinio importo mokesčių apmokėjimu, kompensavimo). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčo motociklo savininko atžvilgiu sulaikymas niekuomet nebuvo ir nėra taikomas, todėl, esant tokiam pageidavimui, motociklo savininkas gali bet kuriuo metu jį atsiimti iš atsakovo valdymo.
11.3. Teismas nepagrįstai sprendimo motyvuojamoje dalyje pasisakė dėl atsakovo tariamai 2018–2019 m. laikotarpiu ieškovui neskaidriai teiktų krovinių pervežimo paslaugų. Atsakovo teigimu, teismas minėtą išvadą padarė remdamasis išskirtinai tik paties ieškovo paaiškinimais ir jo buvusios sutuoktinės (liudytojos) V. V. liudijimu. Nors minėta liudytoja teismo posėdžio metu buvo patvirtinusi, kad faktiškai nepalaiko su ieškovu jokių santykių, bet ji savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi ir faktiškai gyvena ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame būste. Dėl to, atsakovo įsitikinimu, labiau tikėtina, kad net ir po formalaus santuokos nutraukimo su ieškovu liudytoja V. V. palaiko artimus santykius ir tai kelia abejones liudytojos parodymų patikimumu. Atsakovas, siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo klaidingai nustatytas aplinkybes, kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus, kurie, jo vertinimu, paneigia išvadą dėl galimai neskaidriai vykdytos atsakovo veiklos. Atsakovo nuomone, pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas yra ir anksčiau teikęs krovinių pervežimo paslaugas, kuomet vienokioje ar kitokioje rolėje krovinių pervežime dalyvaudavo ir pats ieškovas. Be to, papildomi įrodymai nepatvirtina ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas anksčiau būtų vežęs ieškovui motociklus ir/ar kitokius reikmenis, vasaros atostogų laikotarpiui, ir po to juos būtų grąžinęs atgal į Norvegiją.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į atsakovo MB „Kigas“ apeliacinį skundą ieškovas D. V. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jis turėjo teisę sulaikyti ginčo motociklą CK 6.813 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu. Ieškovo teigimu, įvertinus CK 6.813 straipsnio 4 dalies, 4.229 straipsnio ir 6.69 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad savigynos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, kai šias priemones taikanti šalis (kreditorius) yra įgijusi reikalavimo teisę kitos sutartinių teisinių santykių šalies (daikto savininko) atžvilgiu, o pastaroji savo prievolės tinkamai nevykdo. Šiuo atveju atsakovas sulaikė trečiajam asmeniui Norvegijos piliečiui nuosavybės teise priklausantį, ir ieškovo nuomos sutarties pagrindu valdytą motociklą, dėl to nebuvo daikto sulaikymo teisei atsirasti reikalingų sąlygų visumos.
12.2. Nepagrįsti atsakovo argumentai dėl CMR konvencijos taikymo ginčui dėl daikto (krovinio) sulaikymo teisės. Pasak ieškovo, CMR konvencija nereglamentuoja daikto sulaikymo teisės. O ginčui kylančiam dėl vežto daikto sulaikymo taikytini nacionaliniai įstatymai, šiuo atveju jau minėtos CK nuostatos.
Šalies argumentai
12.3. Ieškovas nesutinka su atsakovo argumentais dėl ginčo motociklo nuosavybės teisių. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas Valstybinei vartotojų apsaugos tarnybai pateikė tik laikiną minėto motociklo registracijos liudijimą, neatitinka tikrovės. Ieškovo teigimu, minėtai tarnybai jis pateikė ne tik laikiną registracijos liudijimą, bet ir registracijos liudijimą, o ši aplinkybė yra užfiksuota tarnybos 2021 m. rugsėjo 24 d. nutarime. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad D. K. S. motociklo savininku vėl tapo tik dėl to, kad tarp šalių jau buvo kilęs ginčas dėl motociklo sulaikymo teisėtumo. Pasak ieškovo, minėtas Norvegijos pilietis buvo ir yra motociklo KTM savininkas, o ieškovui šis motociklas nuosavybės teise niekada nepriklausė. Laikinas registracijos liudijimas Norvegijoje išduodamas visiems savininkams įgijusiems transporto priemones ir tik vėliau savininkai gauna jau nuolatinį registracijos liudijimą. Ieškovo teigimu, jo pateikta motociklo nuomos sutartis pagrindžia, kad jis motociklą KTM valdo ne nuosavybės, o nuomos teise. Nuomos sutartis nėra nuginčyta, ir yra galiojanti, kol nebus įvykdytos visos pareigos, kylančios iš šios sutarties, o būtent bus įvykdyta ieškovui D. V., kaip nuomininkui, priklausanti pareiga grąžinti jam nuomos teise perduotą valdyti motociklą KTM jo teisėtam savininkui nuomotojui – D. K. S. O ieškovas minėtos pareigos negali įvykdyti dėl atsakovo atlikto neteisėto ieškovui nepriklausančio motociklo sulaikymo, kuris yra neproporcinga, jokių sąžiningumo ir protingumo kriterijų neatitinkanti priemonė. Be to, tai sąlygoja papildomus nuostolius ieškovui, nes jis moka nuomos mokestį ir pasibaigus nuomos sutarčiai.
12.4. Ieškovo teigimu, nėra pagrindo pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus dėl atsakovo neskaidriai ieškovui anksčiau teiktų paslaugų. Šiuo aspektu nurodė, kad pats atsakovas dar ginčą nagrinėjant ikiteisminėje stadijoje Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje, teikdamas šiai tarnybai paaiškinimus, pripažino ieškovą D. V. kaip ilgametį klientą (vartotoją). Be to, atsakovo su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai jau buvo atsakovo pateikti ginčą nagrinėjant Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje, teikiant šiai tarnybai rašytinius paaiškinimus, dėl to ieškovas prašo jų neprijungti prie bylos.
12.5. Atsakovo išsakytos abejonės dėl liudytojos V. V. parodymų patikimumo nepagrįstos, nes V. V. ir D. V. santuoka buvo nutraukta Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu, jie jokių bendrų turtinių interesų neturi, o liudytoja jokio suinteresuotumo šios bylos baigtimi neturi. Tai, kad ji su sūnumi deklaravo gyvenamąją vietą ieškovui priklausančiame name, kol po skyrybų dar neįgijo nuosavo gyvenamojo būsto, o jos ir ieškovo vaikui reikia lankyti mokyklą, jokios įtakos turtiniams jos ir ieškovo interesams neturi, dėl ko ji būtų suinteresuota šios bylos baigtimi.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į ieškovo D. V. apeliacinį skundą atsakovas MB „Kigas“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Šalies argumentai
13.1. Ieškovas apeliaciniame skunde klaidingai nurodė ginčui reikšmingas faktines aplinkybes. Atsakovo teigimu, ieškovas niekada nesitarė su atsakovu dėl perduotų gabenimui motociklų ir mini keturračio pargabenimo atgal į Norvegiją pasibaigus ieškovo atostogoms. Atsakovo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad visi vežimui perduoti daiktai (ar bent kuris iš jų) buvo skirti ieškovo ir jo šeimos narių asmeniniam naudojimui vasaros atostogų metu, o ne perpardavimui, dėl ko abejotina, ar ginčas konkrečiu atveju turėtų būti vertinamas kaip kilęs iš vartojimo santykių. Be to, ieškovas nutyli, kad abu motociklai buvo su defektais. Sprendžiant pagal į bylą pateikto motociklo KAWASAKI 2020 m. birželio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, motociklas buvo įsigytas su variklio problemomis, kaip remontuotinas objektas, o tariamai ieškovo išsinuomotas motociklas KTM taip pat turėjo būti pristatytas remontui į Vilniuje esančią KTM motociklų atstovybę – Motoshop, UAB. Nurodė ir tai, kad ieškovas Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai pateikė tik laikinąjį transporto priemonės (motociklo KTM) registracijos liudijimą, kuriame nurodoma, jog dokumentas galioja iki 2020 m. birželio 15 d. ir pateikta informacija, kad „laikinas registracijos liudijimas netenkina Europos Tarybos direktyvos 1999/37/EB reikalavimų dėl vairavimo užsienyje“. Vadinasi, ieškovas su tokiu dokumentu nebūtų galėjęs eksploatuoti motociklo Lietuvoje, o nuolatinis motociklo registracijos numeris Norvegijos piliečiui išduotas tik 2020 m. rugsėjo 17 d. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ieškovas anksčiau Norvegijos Karalystėje buvo įsteigęs įmonę (duomenys neskelbtini) AS, kuri ir vertėsi motociklų remonto bei prekybos veikla. Atsakovo įsitikinimu, bankrutavus įmonei (duomenys neskelbtini) AS, ieškovas ir toliau, tik jau veikdamas kaip fizinis asmuo, vykdė su motociklų remontu ir prekyba susijusią ūkinę komercinę veiklą, t. y. konkrečiu atveju veikė kaip verslininkas. Dėl to jam buvo žinomos ir muitinės procedūros.
13.2. Ieškovo nurodyta aplinkybė, kad mini keturratis buvo skirtas ieškovo sūnui vasaros atostogų metu taip pat kelia abejonių. Šiuo aspektu nurodė, kad mini keturračio pirkimo metu (2018 m. birželio mėn.) vaikui buvo 3 metai, o ginčui aktualaus mini keturračio pervežimo vykdymo metu (2020 m. birželio mėn.) – 5 metai. Atitinkamai, sprendžiant iš internete viešai skelbiamos informacijos, tokio tipo mini keturračiai gali išvystyti iki 50 km/h greitį, dėl ko rekomenduojama leisti valdyti mini keturratį ne jaunesniems kaip 6 metų vaikams. Vadinasi, akivaizdu, kad ieškovo sūnus buvo dar per jaunas, jog galėtų naudotis aptariamu mini keturračiu. Be to, ieškovas taip pat neįrodė, kad perduotos gabenti dvi naudotos skalbimo mašinos ir dvi džiovyklės buvo skirtos šeimos poreikių tenkinimui, o ne perpardavimui. Aplinkybę, kad daiktų grąžinimo atgal į Norvegiją versija yra itin mažai tikėtina, patvirtina ir tai, jog ieškovas nuo 2020 m. rugpjūčio 30 d. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvoje.
13.3. Priešingai nei nurodė ieškovas, atsakovo darbuotojui jis neperdavė nei daiktų nuosavybę ar jų vertę galinčių patvirtinti dokumentų, nei muitinės deklaracijų. O atsakovo darbuotojui iki krovinio priėmimo transportavimui buvo atskleidęs bendrą informaciją, kad transportuojami daiktai gali būti tikrinami pasienyje ir priskaičiuoti importo mokesčiai. Aplinkybę, kad ieškovas žinojo apie muitinės procedūras, pasak atsakovo, patvirtina ir tai, jog sužinojęs iš atsakovo apie Norvegijos Švedijos pasienyje sustabdytą MB „Kigas“ vairuotoją, pats ieškovas nedelsiant ėmėsi spręsti situaciją, susisiekė ir bendravo su Švedijos muitinės pareigūnais tiek telefonu, tiek ir el. paštu bei vėliau pasiūlė galimą situacijos sprendimą, kad gabenti daiktai muitinei turėtų būti deklaruoti atsakovo vairuotojo vardu ir už juos sumokėtus importo muito ir PVM mokesčius ieškovas galėtų kompensuoti atsakovui iki krovinio pristatymo į Lietuvą.
13.4. Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad atsakovo darbuotojas padarė nusižengimą nedeklaruodamas vežamų daiktų muitinėje. Pasak atsakovo, jokios nuobaudos nei jam, nei jo vairuotojui asmeniškai nebuvo pritaikytos, išskyrus tai, kad po patikrinimo Švedijos muitinės pareigūnai nustatė mokestinę prievolę už į ES muitų teritoriją įvežamus daiktus sumokėti importo muito ir importo PVM mokesčius.
13.5. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad teismas neatskleidė bylos esmės, bylą išnagrinėjo šališkas teismas, dėl to byla turėtų būti grąžinta iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pasak atsakovo, visi aktualūs įrodymai buvo pateikti į bylą, taip pat buvo pateikti ir tie įrodymai, dėl kurių rinkimo pirmosios instancijos teismas iš pradžių buvo ieškovo prašymus atmetęs (t. y. liudytoju galiausiai buvo apklaustas buvęs atsakovo vairuotojas L. K., taip pat pats ieškovas į bylą pateikė visą Švedijos muitinės deklaraciją). Be to, bet kokios galimos pirmosios instancijos teismo klaidos, vadovaujantis civilinio proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principais, gali būti pašalintos bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka. Atsakovo vertinimu, ieškovo argumentai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti. Ieškovo teikti prašymai buvo nesavalaikiai ir nepagrįsti. Taip pat teismas pagrįstai skundžiamame sprendime rėmėsi Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos nutarimu.
13.6. Teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, kaip tarptautinio krovinių vežimo keliu transportu teisinius santykius, bei tinkamai sprendė dėl taikytinų teisės aktų. Pasak atsakovo ES muitinės kodeksas, kaip viešosios teisės aktas, nustato bendrąsias taisykles ir procedūras, taikomas į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms arba iš jos išvežamoms prekėms (daiktams), tačiau privatinės teisės santykių nereguliuoja. Atsakovo darbuotojas (vairuotojas) muitinės deklaracijoje buvo identifikuotas kaip vežamų daiktų savininką netiesiogiai atstovaujantis asmuo, tačiau prievolę už ieškovą sumokėti muito mokesčius įvykdė ne pats darbuotojas, o būtent atsakovas.
13.7. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad atsakovui nepateikus visos informacijos apie galimas papildomas vežimo išlaidas (muito mokesčius), atsakomybė dėl patirtų nuostolių tenka pačiam atsakovui. Atsakovo teigimu, krovinių transportavimo atveju mokami muito mokesčiai nėra ir negali būti laikomi vežimo užmokesčio dalimi (kurio galutinę kainą vartotojui turėtų atskleisti krovinio transportavimo paslaugą teikiantis verslo subjektas), kadangi tiek pareiga tinkamai deklaruoti į/iš trečiąsias šalis gabenamas prekes muitinei ir įforminti reikiamas muitinės taikomas procedūras, tiek ir sumokėti su daiktų įvežimu/išvežimu bei muitinės formalumais susijusius mokesčius visuomet priklauso daiktais disponuojančiam asmeniui (jų savininkui). Tokios pareigos perkėlimas aptariamų veiksmų neįsipareigojusiam atlikti ir už tai pagal teisės aktus neatsakingam asmeniui, ne tik neatitiktų teisinės, bet ir ekonominės logikos. Be to, jeigu ieškovas neva ketino daiktus į Lietuvą įvežti tik laikinai, tokiu atveju būtina sąlyga yra daiktų reeksportas. Tačiau pats ieškovas pripažino, kad dviejų džiovyklių ir dviejų skalbimo mašinų neketino parvežti atgal į Norvegiją, taip pat nepateikė įrodymų, jog kitus daiktus grąžino atgal į Norvegiją. Vadinasi, daiktų importo iš Norvegijos į Lietuvą atveju ieškovas mokestines prievoles vis tiek būtų turėjęs sumokėti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinių skundų teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
15. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo ieškovas (siuntėjas) įpareigotas sumokėti atsakovui (vežėjui) vežimo užmokestį už krovinio pervežimą ir atlyginti vežėjo patirtas išlaidas (sumokėtus muito mokesčius), o atsakovas įpareigotas ieškovui grąžinti jo sulaikytą daiktą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
16. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: sąskaitas faktūras, pinigų priėmimo kvitus, CMR važtaraščius (3 t., b. l. 13–21). Atsakovo teigimu, pateikti įrodymai paneigia skundžiamame sprendime padarytą išvadą dėl tariamai neskaidrios atsakovo veiklos, taip pat pavirtina, kad atsakovas anksčiau yra teikęs ieškovui krovinių pervežimo paslaugas, o suteiktos paslaugos buvo tinkamai įformintos. Be to, teikiami papildomai įrodymai paneigia ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovas anksčiau yra vežęs ieškovui priklausančius daiktus ir po to juos parvežęs atgal į Norvegiją.
17. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
18. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pateikti įrodymai yra susiję su pirmosios instancijos teismo vertintomis aplinkybėmis bei atsakovo apeliacinio skundo dalyku ir yra svarbūs teisingam bylos išnagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas teisingai išspręsti ginčą ir atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas su pateiktais įrodymais yra susipažinęs, o byloje nėra duomenų apie atsakovo piktnaudžiavimą teise teikti įrodymus, taip pat nesant pagrindo spręsti, jog naujų įrodymų priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, priima atsakovo pateiktus papildomus įrodymus ir vertina juos visų byloje esančių faktinių duomenų kontekste.
Dėl teismo (ne)šališkumo
19. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad byla buvo išnagrinėta šališko teismo. Ieškovas teismo šališkumą iš esmės grindžia bylą išnagrinėjusios teisėjos atliktais procesiniais veiksmais, t. y., tuo, kad teismas nepagrįstai atmetė 2022 m. spalio 5 d. teismo posėdžio metu ieškovo atstovės pateiktus prašymus, taip pat abejones teisėjos šališkumu sukėlė ir skirtingas teismo elgesys su bylos šalimis, nes teismas įpareigojo ieškovą pateikti visą 2022 m. liepos 13 d. ieškovui priklausiusio namo pirkimo–pardavimo sutartį norvegų kalba su vertimu į lietuvių kalbą, o atsakovas nebuvo įpareigotas pateikti visą Švedijos muitinės deklaracijos bylos išrašą su vertimu į lietuvių kalbą. Be to, teisėja teismo posėdžio metu nurodė, kad šioje byloje teismas neprivalo būti aktyvus.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad visi minėti ieškovai argumentai jau buvo įvertinti Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos 2022 m. lapkričio 24 d. nutartyje, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjos Vidos Jegorovienės nušalinimo. Minėtoje nutartyje buvo konstatuota, kad vien tai, jog teisėja byloje atliko procesinius veiksmus, kuriems ieškovas nepritaria, nėra savaime pagrindas abejoti teisėjos nešališkumu. Taigi bylos nagrinėjimo metu ieškovui kilusios abejonės dėl teismo šališkumo jau buvo įvertintos, o tai, kad teismas priėmė iš dalies jam nepalankų procesinį sprendimą, nesant kitų konkrečių šiai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių, nesuponuoja išvados dėl teismo šališkumo. Ieškovo nurodytos aplinkybės dėl pirmosios instancijos teismo (ne)atlikto byloje esančių įrodymų vertinimo tinkamumo ir pagrįstumo bus įvertintas instancine tvarka, t. y. nagrinėjant ieškovo apeliacinį skundą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su ieškovo abejonėmis dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo.
Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
21. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad šalys žodžiu (telefonu) susitarė, jog atsakovas perveš iš Norvegijos į Lietuvą šiuos ieškovui priklausančius daiktus: motociklą KAWASAKI, motociklą KTM, Nr. (duomenys neskelbtini), mini keturratį (Mini ATV 50cc Spider), dvi skalbykles ir dvi džiovykles, o ieškovas atsakovui sumokės 450 Eur vežimo užmokestį, t. y., tarp šalių buvo sudaryta žodinė krovinio vežimo sutartis (CK 6.808 straipsnis). Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas minėtus daiktus atsakovo darbuotojui perdavė 2020 m. birželio 16 d., o 2020 m. birželio 17 d. atsakovo darbuotojas buvo sulaikytas Švedijos muitinės pareigūnų, nes už vežamus daiktus nebuvo sumokėti muito mokesčiai. 2020 m. birželio 17 d. buvo surašyta Svinesund + Std muitinės posto muitinės deklaracija Nr. U111734416 (2 t., b. l. 146–154). Atsakovas už ieškovo perduotus vežti daiktus sumokėjo 40 899 SEK (Švedijos kronų) muito mokesčių (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 14). Atsakovas 2020 m. birželio 18 d. išrašė ieškovui sąskaitą faktūrą 4 340,59 Eur sumai (450 Eur už transporto (vežimo) paslaugą ir 3 890,59 Eur mokesčiai išvežant prekes iš šalies (1 t., b. l. 27). Atsakovas visus ieškovo perduotus daiktus, išskyrus motociklą KTM, 2020 m. birželio 20 d. pristatė į ieškovo nurodytą vietą Lietuvoje bei informavo, kad sulaikytą motociklą atiduos tada, kai ieškovas apmokės aukščiau minėtą sąskaitą faktūrą, tačiau ieškovas nurodytas sumas sumokėti atsisakė.
22. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti nepagrįsta atsakovo 2020 m. birželio 18 d. išrašytą sąskaitą faktūrą bei įpareigoti atsakovą nedelsiant grąžinti sulaikytą motociklą KTM ieškovui. Atsakovas byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 4 326,76 Eur (už atliktą krovinio pervežimą ir sumokėtus muito mokesčius). Skundžiamu sprendimu teismas ieškinio dalį dėl pareigojimo grąžinti sulaikytą motociklą tenkino, kitą dalį atmetė, priešieškinį tenkino visiškai. Dėl pirmosios instancijos sprendimo apeliacinius skundus pateikė abi šalys, atsakovas nesutinka su sprendimo dalimi dėl įpareigojimo ieškovui perduoti sulaikytą motociklą, o ieškovas nesutinka su sprendimo dalimi, kuria buvo tenkintas priešieškinys. Taigi pagrindinis apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilęs klausimas susijęs su tuo, ar nagrinėjamu atveju prievolė sumokėti muito mokesčius už vežamus daiktus teko siuntėjui (ieškovui) ar vežėjui (atsakovui) bei klausimas dėl atsakovo sulaikyto daikto grąžinimo.
Dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo
23. Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė krovinio vežimo sutartis (CK 6.808 straipsnis). Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (CK 6.807–6.823 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas šalių santykius kvalifikavo kaip kylančius iš vartojimo sutartinių teisinių santykių (CK 6.228¹ straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodyti argumentai, kad ginčo santykiuose ieškovas nebuvo vartotojas, nes atsakovui perduotus pervežti daiktus jis siekė perparduoti, nėra pakankami konstatuoti, kad ginčo teisiniuose santykiuose ieškovas veikė verslo, o ne vartojimo tikslais (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju krovinys buvo vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, o krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, dėl to šalių tarpusavio teisių ir pareigų, taip pat ir atsakomybės, klausimams spręsti taikoma ir CMR konvencija (Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).
24. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad nagrinėjant ginčą dėl netinkamai atliktų muitinės procedūrų turi būti taikomas ES Muitinės kodeksas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ES Muitinės kodeksas nustato bendras taisykles ir procedūras, taikomas į ES muitų teritoriją įvežamoms arba iš jos išvežamoms prekėms. Kodeksas taikomas vienodai visoje Sąjungos muitų teritorijoje, nedarant poveikio tarptautinei teisei bei konvencijoms ir kitų sričių Sąjungos teisės aktams (ES Muitinės kodekso 1 straipsnio 1 dalis). Taigi minėtas kodeksas yra viešosios teisės aktas, kuris reglamentuoja tik mokestines prievoles, t. y., muitinės procedūrų atlikimą ir muitų bei su jais susijusių importo mokesčių apskaičiavimą, o krovinio vežimo sutarties šalių teises ir pareigas reglamentuoja būtent CMR konvencija, kurios nuostatas pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir taikė šioje byloje.
Dėl vežėjo patirtų nuostolių (muito mokesčių) atlyginimo
25. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas, kaip prekių siuntėjas, pažeidė pareigą pateikti laiku atsakovui (vežėjui) dokumentus ir visapusišką informaciją reikalingą muitinės formalumams atlikti, dėl to priteisė atsakovui 3 876,76 Eur sumą, kurią jis sumokėjo muitinėje. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje neįvertino 2020 m. birželio 17 d. Svinesund + Std muitinės posto muitinės deklaracijos Nr. U111734416, kuri buvo surašyta L. K. kaip fiziniam asmeniui (ne kaip UAB „Kigas“ darbuotojui), pažeidusiam muitinės procedūras, t. y., nesustojus muitinėje ir nepateikus muitinei krovinio deklaracijos. Pasak ieškovo, pagal ES Muitinės kodekso 79¹ straipsnį muitinės procedūras privalėjo įvykdyti būtent vežėjas.
26. CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti. Pagal šio straipsnio 2 dalį vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo; siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas pats vežėjas.
27. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CMR konvencijos 11 straipsnį aprūpinti vežėją reikiamais dokumentais, informacija, reikalinga muitinės ir kitiems formalumams atlikti, yra pirmiausia siuntėjo, bet ne vežėjo pareiga, ir būtent siuntėjas atsako už visus nuostolius, atsiradusius dėl tokių dokumentų ar duomenų nebuvimo ir netikslumų. Jeigu teismas nustato, kad nuostoliai patirti dėl reikiamų dokumentų ar informacijos, reikalingų muitinės formalumams atlikti, nebuvimo, tai už tai atsakingas yra siuntėjas, nes vežėjas nėra įpareigotas tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo ir visapusiškumo. Siuntėjas privalo ne tik pridėti visus reikiamus dokumentus muitinės formalumams atlikti, bet ir suteikti vežėjui visapusišką informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-421/2020 ir kt.)
28. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys nebuvo pasirašiusios rašytinės formos vežimo sutarties. Kadangi CMR konvencija nereglamentuoja vežimo sutarties turinio ar formos, ši sutartis gali būti sudaryta ne tik surašant šalių pasirašomą dokumentą, bet apsikeičiant raštais, pranešimais, ar telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija, taip pat žodžiu. Kilus šalių ginčui dėl neužfiksuotų sutarties sąlygų, teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, turi nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir šalių aptartas vežimo sutarties sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013).
29. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad šalys buvo susitarę dėl galutinės 450 Eur vežimo paslaugos kainos. Pasak ieškovo, jis 2020 m. birželio 16 d. atvykusiam atsakovo darbuotojui L. K. perdavė motociklą KAWASAKI, išsinuomotą motociklą KTM, mini keturratį, dvi skalbykles ir dvi džiovykles bei motociklo KTM nuomos sutartį, daugiau jokie daiktų vežimo į Lietuvą dokumentai (važtaraštis, perdavimo aktas) nebuvo sudaryti. Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovo darbuotojui perdavė reikiamus pervežti daiktus, tačiau nežinojo, jog reikia perduoti dokumentus, anksčiau yra atostogų laikotarpiui į Lietuvą vežęs motociklus ir kitus daiktus, bet nereikėdavo jokių deklaracijų, apie muitinės procedūras nieko nežino. Paaiškino ir tai, kad dokumentus nusiuntė atsakovo vadovui, kai vežami daiktai buvo sulaikyti muitinės pareigūnų (2022 m. spalio 4 d. teismo posėdžio garso įrašo 13 min.–38 min.). Iš į bylą pateiktų ieškovo ir atsakovo vadovo susirašinėjimų matyti, kad tik 2020 m. birželio 17 d., t. y., po to, kai vežami daiktai buvo sulaikyti muitinės pareigūnų, ieškovas nusiuntė atsakovui KAWASAKI motociklo pirkimo sutartį ir KTM motociklo savininko (Norvegijos piliečio) banko kortelės nuotrauką (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 10). Liudytojas L. K. teismo posėdžio metu teigė, kad ieškovas jam nepateikė jokių dokumentų, o paklausus, „ar reikės sustoti“, atsakė „vežu sau“ (2023 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 37 min.). Nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti šias išvadas: 1) šalys susitarė dėl konkrečios vežimo sutarties kainos (450 Eur); 2) papildomų išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo aptartas; 3) ieškovas nei iki krovinio perdavimo atsakovo vairuotojui momento, nei iki patikros muitinėje nesuteikė atsakovui informacijos, reikalingos kroviniui deklaruoti ir neperdavė krovinio dokumentų, nes jeigu šie duomenys būtų perduoti vežėjo vairuotojui, jis būtų juos pateikęs muitinėje. Vadinasi, vairuotojas, neturėdamas nei vežamų daiktų dokumentų, nei reikiamos muitinės formalumams atlikti informacijos, neturėjo galimybių įsivertinti ar vežamas krovinys deklaruotinas, ar ne. Kaip minėta, tinkamą informaciją tiesiogiai vežėjo vairuotojui apie muitinės procedūras privalėjo pateikti būtent siuntėjas (ieškovas), o jam tokios informacijos nesuteikus, atsakovas dėl to patyrė nuostolius – sumokėjo importo ir PVM mokestį (CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalis).
30. Ieškovas byloje teigė, kad motociklai ir keturratis į Lietuvą buvo vežami tik laikinai (vasaros atostogų laikotarpiui), dėl to jokie mokesčiai neturėjo būti mokami. Laikinojo įvežimo procedūra išsamiai reglamentuota ES Muitinės kodekso 4 skyriaus 1 skirsnyje, t. y., laikino daiktų įvežimo į ES teritoriją atveju turi būti nustatomas laikinojo įvežimo terminas (251 straipsnis), turi būti pateikiama garantija pasirinkta forma, gautas muitinės leidimas (211 straipsnis) ir kt. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pats ieškovas nenurodė, kada konkrečiai susitarė su atsakovu dėl daiktų parvežimo atgal į Norvegiją, kokia bus daiktų parvežimo kaina ir pan. Priešingai, ieškinyje teigė, kad su MB „Kigas“ tik preliminariai buvo kalbėtasi, jog pasibaigus atostogoms minėtus motociklus reikės pargabenti atgal į Norvegiją. Antra, kaip teigė pats ieškovas, anksčiau jis yra iš Norvegijos į Lietuvą laikinai (vasaros atostogoms) vežęs daiktus. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija laiko, kad ieškovui turėjo būti žinoma tiek laikinojo įvežimo į ES teritoriją procedūra, tiek tai, kokią informaciją bei dokumentus šiuo atveju privaloma pateikti muitinėje, tačiau informacija, reikalinga laikinam daiktų įvežimui į ES teritoriją atsakovui nebuvo pateikta (CPK 178 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog minėti daiktai buvo parvežti atgal į Norvegiją, o pats ieškovas nuo 2020 m. rugpjūčio 30 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą Kaune, (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 62).
31. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ieškovo argumentus, kad atsakovas nuostolius patyrė dėl savo darbuotojo netinkamų veiksmų (muitinės procedūrų pažeidimo). Kaip matyti iš 2020 m. birželio 17 d. muitinės deklaracijos, už ieškovo atsakovui perduotus daiktus buvo paskaičiuotas importo mokestis ir PVM., t. y., už motociklą KAWASAKI – 900 SEK muito mokestis ir 3 975 SEK PVM, už motociklą KTM – 6 000 SEK muito mokestis ir 26 500 SEK PVM, už mini keturratį – 200 SEK muito mokestis ir 550 SEK PVM, už dvi skalbykles ir dvi džiovykles po 110 SEK muito mokestis ir 1 387 SEK PVM, viso 40 899 SEK. Atsakovo darbuotojas L. K. 2020 m. birželio 18 d. minėtą sumą (kartu su už kitus vežtus daiktus paskaičiuotais mokesčiais) sumokėjo (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 14). Minėtoje muitinės deklaracijoje taip pat nurodyta, kad „skola muitinei, susidarė dėl pareigos, kuri yra įtvirtinta Muitinės teisės aktuose, susijusiuose su ne Europos Sąjungos prekių įvežimo į Sąjungos muitinės teritoriją, neįvykdymu. Prekės yra apmokestinamos muito mokesčiu pagal Muitinės Kodekso 139 str. ir 79 (1) str.“ (2 t., b. l. 147). Švedijos muitinės 2022 m. rugsėjo 29 d. ieškovui pateiktame atsakyme iš esmės nurodyta ta pati informacija, kaip ir muitinės deklaracijoje (2 t., b. l. 49). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad ieškovui priklausantys daiktai įvežant juos į ES teritoriją pagal imperatyvias ES Muitinės kodekso normas privalėjo būti apmokestinti muito mokesčiu nepriklausomai nuo atsakovo darbuotojo (vairuotojo) veiksmų pasienyje (ES Muitinės kodekso 79¹ straipsnis). Be to, nagrinėjamu atveju atsakovo darbuotojui nebuvo pritaikyta sankcija (paskirta bauda ar pan.) dėl galimai neteisėtų veiksmų įvežant prekes į ES teritoriją (ES Muitinės kodekso 42 straipsnis). Taigi vežėjo (atsakovo) kaltė dėl atsiradusių nuostolių šiuo atveju nenustatyta (CMR konvencijos 11 straipsnio 2 dalis).
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybė, kad muitinės deklaracija buvo surašyta L. K. kaip fiziniam asmeniui ir jis sumokėjo priskaičiuotus muito mokesčius, neatleidžia ieškovo nuo prievolės atlyginti vežėjo patirtas papildomas išlaidas. Byloje nėra ginčo, kad nagrinėjamu atveju buvo vežami ieškovui priklausantys daiktai, o L. K. tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusiuose santykiuose veikė kaip atsakovo (vežėjo) darbuotojas. Liudytojas L. K. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad vadovas jam pervedė reikiamą sumokėti muito mokesčio sumą, kurią jis sumokėjo muitinei (2023 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 28 min.). Be to, ES Muitinės kodekso 18 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas atstovavimas muitinėje, įtvirtinta nuostata, kad bet kuris asmuo gali paskirti atstovą muitinėje. Toks atstovavimas gali būti tiesioginis, kai atstovas muitinėje veikia kito asmens vardu ir to asmens interesais, arba netiesioginis, kai atstovas muitinėje veikia savo vardu, tačiau kito asmens interesais. Nagrinėjamu atveju L. K. nors veikė savo vardu, tačiau ieškovo interesais (netiesioginis atstovavimas).
33. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, sumokėdamas už ieškovo perduotus vežti daiktus muito mokesčius, vykdė jo instrukcijas. CMR 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jei dėl kokių nors priežasčių vežėjas sutarties negali vykdyti važtaraštyje numatytomis sąlygomis, iki krovinys pasieks paskirties vietą, vežėjas privalo gauti asmens, <...> turinčio teisę disponuoti kroviniu, instrukcijas. Aplinkybę, kad ieškovas žinojo, jog atsakovo vairuotojas buvo sulaikytas pasienyje ir aktyviai dalyvavo šios situacijos sprendime, patvirtina tiek šalių susirašinėjimas sms žinutėmis, tiek ieškovo 2020 m. birželio 17 d. elektroninis laiškas Švedijos muitinei dėl sulaikyto krovinio (1 t., b. l. 26). Atsakovo vadovas 2020 m. birželio 17 d. ieškovui parašė žinutes „mes tada sumokam už tave muitą ir paskui pervesi jį mums“, „ar gavai saskaita? Imesk kopija“, ieškovas atsakė „<...>padarau iskarto<...>“. Į bylą pateiktas mokėjimo pavedimas patvirtina, kad ieškovas atsakovui 2020 m. birželio 17 d. pervedė 40 900 Švedijos kronų, nurodydamas „Už muitą ir PVM“ ir pats ieškovas atsakovui el. laišku 2020 m. birželio 17 d. 23 val. persiuntė minėto bankinio mokėjimo nurodymo fotokopiją (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 12). Minėtą mokėjimą bankas sustabdė 2020 m. birželio 20 d. dėl neteisingai nurodytos valiutos (1 t., b. l. 144). Nors ieškovas byloje teigė, kad minėtą mokėjimą atliko būdamas stresinėje būsenoje, bijodamas prarasti išsinuomotą motociklą KTM, tačiau pastebėtina, kad pats ieškovas nebandė atšaukti atlikto mokėjimo, t. y., nuo mokėjimo atlikimo 2020 m. birželio 17 d. iki 2020 m. birželio 20 d., kuomet bankas sustabdė mokėjimą, ieškovas neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie patvirtintų, jog atliktas mokėjimas neatitinka jo valios. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, visų bylos aplinkybių kontekste, nėra pagrindo abejoti, kad 2020 m. birželio 17 d. šalys susitarė, jog atsakovas sumokės muitinės paskaičiuotus muito mokesčius, o ieškovas paskui sumokėtas lėšas grąžins atsakovui, t. y., atsakovas, sumokėdamas už ieškovo perduotus vežti daiktus muito mokesčius ir PVM, besąlygiškai vykdė būtent siuntėjo (ieškovo) instrukcijas (CMR 14 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat laikosi nuostatos, kad vežėjui perkėlus pareigą sumokėti už siuntėjo daiktus muito mokesčius (3 890,59 Eur), kurie kelis kartus viršija sutarto vežimo užmokesčio dydį (450 Eur), tai ne tik neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų, bet ir susiklostytų su verslo logika nesuderinama situacija, kuomet vykdant vežimo sutartį vežėjo patiriamos išlaidos kelis kartus viršija gaunamą naudą. Juo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų pats prisiėmęs šių išlaidų susidarymo riziką.
34. Teisėjų kolegija, įvertindama ieškovo argumentus, kad atsakovas (verslininkas) neįvykdė CK 6.228⁷ straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos suteikti ieškovui kaip vartotojui visą reikiamą su krovinio vežimu susijusią informaciją, pažymi, jog prievolė mokėti muito ir kitus mokesčius yra imperatyvi ir nepriklauso nuo vežėjo valios ar veiksmų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).
35. Kaip nurodyta šios nutarties 26 punkte, CMR konvencija aiškiai nustato pareigą būtent siuntėjui suteikti vežėjui reikiamą informaciją, būtiną muitinės ir kitiems formalumams atlikti. Dėl to vien aplinkybė, kad ieškovas ginčo santykiuose veikė kaip fizinis asmuo (vartotojas) nėra pagrindas netaikyti CMR konvencijos nuostatų ir perkelti vežėjui pareigą iš anksto siuntėjui pateikti informaciją apie muito mokesčius, jų tarifus ir pan. Teisėjų kolegija įvertina ir tai, kad ieškovas neneigė, jog anksčiau yra vežęs daiktus iš Norvegijos į Lietuvą (nutarties 29 punktas). Kaip matyti iš atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų sąskaitų faktūrų, ieškovas, tiek kaip fizinis asmuo, tiek jam priklausiusi įmonė (duomenys neskelbtini) AS yra pirkęs iš atsakovo transporto paslaugas, maršrutu Norvegija–Lietuva ir atvirkščiai (3 t., b. l. 13–21). Įvertintina ir tai, kad ieškovui priklausiusios įmonės (duomenys neskelbtini) AS veiklos sritis buvo – „variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas“ (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 8). Ieškovas 2020 m. birželio 22 d. el. laiške atsakovui nurodė, kad <...>Aš pats esu verslininkas ir viska suprantu, ne taip viską tvarkytis reikia<...> (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 16). Kaip matyti iš šalių susirašinėjimo, atsakovo vadovas aiškinosi, kokius reikės pervežti motociklus, ar jie bus registruoti Lietuvoje ir pan. (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 4). Be to, ieškovas atsakovo vairuotojui nurodė, kad muitinėje sustoti nereikės (nutarties 29 punktas). Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas kaip vidutinis vartotojas, atsižvelgiant į jo ankstesnę patirtį vežant krovinius tarptautiniais maršrutais, būdamas pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus, galėjo žinoti ir žinojo apie į ES teritoriją įvežamiems daiktams taikomus muito mokesčius. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad atsakovas yra verslininkas ir vykdo krovinių pervežimo veiklą negali pašalinti ieškovo atsakomybės už krovinio vežimui reikalingos informacijos nesuteikimą.
36. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dėl siuntėjo (ieškovo) pareigos suteikti vežėjui aiškią ir visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti įvažiuojant į kitos valstybės teritoriją, nevykdymo vežėjas (atsakovas) patyrė nuostolius. Taip pat pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju atsakovas sumokėdamas muito mokesčius veikė pagal ieškovo (užsakovo) nurodymus (CMR 14 straipsnio 1 dalis).
Dėl atsakovo sulaikyto motociklo grąžinimo ieškovui
37. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jis buvo įpareigotas grąžinti ieškovui sulaikytą motociklą KTM. Pasak atsakovo, jis teisėtai, vadovaudamasis CMR konvencijos 13 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi ir CK 6.813 straipsnio 4 dalimi, sulaikė ieškovo jam perduotą vežti motociklą KTM, kol pastarasis kompensuos atsakovo patirtas papildomas išlaidas. Dėl to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo nedelsiant po teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti ginčo motociklą ieškovui, t. y., nepaisant to, ar ieškovas bus įvykdęs savo prievolę atsakovui. Be to, ieškovas neturėjo reikalavimo teisės pareikšti reikalavimą dėl sulaikyto daikto grąžinimo, nes ieškinio pareiškimo momentu ginčo motociklas ieškovui nepriklausė, o tikrasis motociklo savininkas gali bet kada jį pasiimti iš atsakovo.
38. CK 6.813 straipsnyje nustatyta, kad vežėjas turi teisę sulaikyti jam perduodamus krovinius ir bagažą, kol nebus sumokėtas jam priklausantis vežimo mokestis ir kitos sumos, jeigu įstatymas ar vežimo sutartis nenustato ko kita. Sulaikymo teisės realizavimo tvarką nustato CK ketvirtosios knygos normos (CK 6.69 straipsnio 2 dalis). CK 4.229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas.
39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2020 m. gegužės 15 d. tarp ieškovo ir D. K. S. buvo sudaryta ginčo motociklo KTM nuomos sutartis, kurioje buvo susitarta išsinuomotą daiktą grąžinti iki 2020 m. gruodžio 1 d. (1 t., b. l. 17). Kaip matyti iš bylos duomenų, 2019 m. birželio 13 d. D. K. S. buvo išduotas laikinas registracijos liudijimas, o 2020 m. rugsėjo 17 d. nuolatinis registracijos liudijimas (1 t., b. l. 20–22, atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. 6). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad minėtas motociklas nuosavybės teise nuo 2019 m. birželio 13 d. priklauso D. K. S., o motociklo sulaikymo metu ieškovas buvo teisėtas jo valdytojas (nuomininkas).
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.813 straipsnio 4 dalis, kuri šiuo atveju yra specialioji teisės norma, nenumato, jog vežėjas gali sulaikyti tik siuntėjui nuosavybės teise priklausantį daiktą. Taigi ieškovui nesutikus sumokėti atsakovui šalių sutarto vežimo užmokesčio ir patirtų muitų mokesčių išlaidų, atsakovas turėjo teisę sulaikyti vieną iš jam perduotų vežti daiktų (CK 6.813 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju teisiniai vežimo santykiai buvo susiklostę tarp ieškovo ir atsakovo, o pastarasis sulaikė ieškovo teisėtai valdytą daiktą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą grąžinti sulaikytą motociklą būtent ieškovui, kuris ir yra atsakingas už jo grąžinimą tikrajam savininkui. Nepaisant to, kad minėtoje motociklo nuomos sutartyje nustatytas nuomos terminas jau ieškinio pateikimo metu buvo pasibaigęs, tačiau ieškovui negalint grąžinti išsinuomoto motociklo dėl to, kad motociklas yra pas atsakovą, motociklo nuomos faktiniai santykiai nenutrūko ir ieškovas toliau liko jo valdytoju. Esant nustatytoms aplinkybėms ieškovas turėjo reikalavimo teisę į atsakovą dėl sulaikyto motociklo grąžinimo. Įvertinusi tai, kad atsakovo priešieškinys buvo tenkintas ir sprendimui įsiteisėjus ieškovas privalės sumokėti tiek priteistą vežimo mokestį, tiek patirtas papildomas išlaidas, teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą po teismo sprendimo įsiteisėjimo grąžinti ginčo motociklą ieškovui (CPK 18 straipsnis).
Dėl teismo motyvų (ne) pašalinimo iš sprendimo
41. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra sudėtinė teismo sprendimo dalis (CPK 270 straipsnis). Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, motyvai dėl atmestų įrodymų, įstatymai ir kiti teisės aktai, teismo išvados ir teisiniai argumentai (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms, pareigoms ar teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-915/2015). Nors šie kasacinio teismo išaiškinimai pateikti vertinant galimybę ginčyti teismo procesinio sprendimo motyvus kasaciniame skunde, jie yra aktualūs ir sprendžiant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pašalinimo.
42. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies 10 puslapio pašalinti argumentaciją „Byloje pateikti V. V. paaiškinimas bei jos kaip liudytojos apklaustos teismo posėdyje parodymai patvirtina jos pačios paaiškinimus, kad 2018 m.-2019 metais naudojosi atsakovo teikiamomis paslaugiomis dėl daiktų vežimo į Lietuvą, kai negaudavo PVM sąskaitų faktūrų, o atsiskaitydavo grynais , tačiau negaudavo pinigų priėmimo kvitų, patvirtina ir įrodo, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo veikla, atliekant vežimus, nebuvo tobulai tvarkinga ir skaidri, tačiau šie parodymai patvirtina ankstesnius vežimus, o ne 2020 m. birželio 16 d. vežimą.“
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo padaryta išvada, kad liudytojos V. V. parodymai, jog šalių veikla vykdant ankstesnius vežimus nebuvo tobulai tvarkinga ir skaidri, nedaro poveikio atsakovo teisėms ar pareigoms ir patys savaime negali sukurti jam kokių nors teisinių padarinių ateityje, kadangi šios bylos dalyką sudarė klausimai, susiję su 2020 m. birželio 16 d. tarp šalių susiklosčiusiais vežimo teisiniais santykiais. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovo prašymas pašalinti nurodytus teismo argumentus atmetamas.
44. Dėl esminių abiejų šalių apeliacinių skundų argumentų pasisakyta, kiti argumentai neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl bylos procesinės baigties
45. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ginčo atveju aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias vežimo teisinius santykius. Taip pat tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, jų leistinumą, tarpusavio ryšį, įrodomąją reikšmę ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas kaip siuntėjas neįvykdė CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos suteikti vežėjui visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti, dėl to atsakovas patyrė papildomas išlaidas, kurias atlyginti turi pareigą ieškovas. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas teisingas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
46. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovo, tiek atsakovo apeliaciniai skundai atmesti, todėl jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.