Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. spalio 17d. nuosprendžio, kuriuo:

V. K. (V. K.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio pagrindu, V. K. (V. K.) paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinti 1/3 ir V. K. (V. K.) nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 2 dalies pagrindu, bausmes subendrinant visiško bausmių sudėjimo būdu, prie nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridedant Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ir paskirta subendrinta galutinė 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu (Lietuvos Respublikos 2022 m. spalio 10 d. įstatymu Nr. XIV-1447, įsigaliojusiu 2022 m. lapkričio 1 d., patvirtinta pakeisto 68 straipsnio 2 dalies redakcija) V. K. (V. K.) paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimas, 7 (septyneriems) metams, šios baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pradžią skaičiuojant nuo 2024 m. birželio 11 d., t. y. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato vyresniosios tyrėjos nutarimu paskirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo priėmimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 3 dalimi pagrindu, V. K. (V. K.) paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, t. y. 5 000 (penkių tūkstančių) eurų sumos, kaip konfiskuotino krovininio automobilio „VW Caddy“ vertę atitinkančios pinigų sumos dalies, konfiskavimas į valstybės pajamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 3 dalimi, 72⁵ straipsniu (Lietuvos Respublikos 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, įsigaliojusiu 2025 m. vasario 1 d., patvirtinta nauja BK 67 straipsnio redakcija, kodeksą papildžius nauju 72⁵ straipsniu), V. K. (V. K.) paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, resocializacijos ar kitose programose ir kursuose, įpareigojant V. K. (V. K.) per 8 (aštuonis) mėnesius nuo paleidimo iš įkalinimo vietos, atlikus paskirtą laisvės atėmimo bausmę, dienos išklausyti visą programos užsiėmimų kursą.

V. K. (V. K.) pripažintas recidyvistu.

Nustatyta paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo V. K. (V. K.) sulaikymo dienos, jį suimant.

Į paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės laiką įskaičiuotinas laikotarpis nuo 2025 m. rugsėjo 8 d. 09: 45 val., iki 2025 m. rugsėjo 8 d., 11:21 val., t. y. vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną, kada V. K. (V. K.) buvo sulaikytas, kaip paieškomas asmuo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, šią kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

V. K. (V. K.) paskirtą kardomąją priemonę – specialiosios teisės sustabdymą iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, o nuosprendžiui įsiteisėjus, baigti taikyti.

V. K. (V. K.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį išteisintas, jo veiksmuose nenustačius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

V. K. buvo kaltinamas tuo, kad vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, o būtent:?

jis, 2021 m. rugsėjo 01 d. įsiteisėjus Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2021 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiui, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams, skaičiuojant nuo 2021 m. rugsėjo 1 d., taip pat 2024 m. gegužės 21 d. įsiteisėjus Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžiui, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise (vairuoti transporto priemones) 6 (šešeriems) metams, skaičiuojant nuo 2024 m. sausio 22 d., vengė atlikti šią teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę:

1) 2024 m. sausio 21 d. apie 13.50 val., Širvintose, Kalnalaukio gatvėje ties namu Nr. 10 K, vairavo automobilį „Ford transit“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai pakartotinio tikrinimo metu nustatė jam 1,79 promilės neblaivumą;

2) 2024 m. birželio 8 d. apie 08.48 val. būdamas neblaivus (2024 m. birželio 8 d. 11.22 val. nustatytas 2,59 promilių neblaivumas), Kalnalaukio g. 18, Širvintos, vairavo automobilį „VW Caddy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausantį UAB „E“, važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į kieme stovintį automobilį „Volvo S60“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį E. G., tuo padarė eismo įvykį, kurio metu apgadino abi transporto priemones.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl esminio apeliacinio skundo argumento, susijusio su žemesnės instancijos teismo paskirtosios bausmės individualizavimu, pažymi, kad apelianto keliamas reikalavimas išaiškinti aplinkybes, susijusias su 2024 m. liepos 24 d. nutarties (Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir Liteko) duomenimis – Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024 m. liepos 22 d. nutartis), kuria V. K. buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas, priėmimu, nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl aptariamo nuteistojo skundo reikalavimo išsamiau nepasisako ir jo nevertina.

6. Taip pat šiame kontekste akcentuotina, kad Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašant kaltinimą nurodyta, kad V. K. yra kaltinamas padaręs tik vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nors teismui atiduotas jį kaltinant ir pagal BK 243 straipsnį, dėl ko buvo priimtas išteisinamas nuosprendis, t. y. Skundžiamame nuosprendyje nenurodytas (neaprašytas) kaltinimas pagal BK 243 straipsnį. Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, turi nurodyti dėl kokio kaltinimo asmuo buvo kaltinamas, t. y. kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis tikslintina, nurodant, jog V. K. teismui atiduotas kaltinant jį ir pagal BK 243 straipsnį.

7. Taigi, kaip jau minėta, iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis V. K. nesutinka su jam paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti. Būtent šiuo klausimu apygardos teismo teisėjų kolegija ir pasisakys. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-253-699/2018). Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, Nr. 2K-265-1073/2018, Nr. 2K-98-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

8. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti ar pakeisti švelnesnės rūšies bausme gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat, į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

9. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, inter alia (be kita ko), numatyta, kad tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilės neblaivumas, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą V. K. paskyrė griežčiausią savo rūšimi bausmę – laisvės atėmimą. Iš Skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad paskirdamas V. K. už padarytą tyčinį nusikaltimą transporto eismo saugumui, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, didesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę, t. y. 9 (devynis) mėnesius laisvės atėmimo, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis), apelianto kaltės formą ir rūšį (veikė tiesiogine tyčia), į nustatytą apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) – ir nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Be nurodytų aplinkybių, apylinkės teismas įvertino ir apelianto asmenybę, t. y. kad jis nusikalto būdamas praeityje ne kartą teistas, beje ir du paskutinius kartus už analogišką nusikalstamą veiką, nagrinėjamą nusikaltimą padarė neatlikęs paskutiniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, kas rodo, kad jo padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio. Įvertinęs paminėtą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog visų šių aplinkybių visuma suponuoja, jog nuteistajam už padarytą tyčinį nusikaltimą turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jos dydį nustatant didesnį nei jam inkriminuoto nusikaltimo sankcijos vidurkis.

10. Taigi iš Skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nuteistajam V. K. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir, priešingai nei teigė nuteistojo gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tinkamai taikė BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių, skirtų V. K. bausmei individualizuoti, vertinimo, tiek parenkant bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tiek nustatant konkretų šios bausmės dydį. Apygardos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės pirmosios instancijos teismui sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad nuteistasis asmuo reikiamų išvadų dėl savo elgesio nepadarė, kadangi pakartotinai vairavo automobilį būdamas neblaivus, kas rodo, kad iš ankstesnio elgesio jis nepasimokė.

11. Apeliaciniame skunde V. K. nenurodė jokių jo padėtį švelninančių argumentų, kurių pagrindu aukštesnės instancijos teismas galėtų spręsti, kad jam pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra per griežta. Pažymėtina, kad nuteistojo padaryta veika yra tyčinė, vairuodamas automobilį būdamas neblaivus (pirmojo pūtimo metu nustatytas net 3,18 promilės neblaivumas, antrojo pūtimo – 2,59 promilės), V. K. neabejotinai kėlė realią grėsmę tiek savo paties, tiek kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei bei turtui, bet ir sukėlė eismo įvykį – atsitrenkė į kitą transporto priemonę, ir tik dėl atsitiktinumo jis išvengė labai skaudžių tokio savo neatsakingo elgesio pasekmių. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė ne tik, kad vairuodamas ne sau, o darbovietei priklausančią transporto priemonę, bet ir neturėdamas specialiosios teisės vairuoti transporto priemones, kaip teigė pats, niekada tokios ir nėra įgijęs. Būtina pabrėžti, kad inkriminuotą nusikaltimą V. K. padarė būdamas praeityje ne kartą teistas, ne tik už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas – smurtinio pobūdžio, nusikaltimus valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai, bet ir du kartus už analogiško pobūdžio nusikaltimą (1 t., b. l. 111–123). Pirmuoju už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą apkaltinamuoju nuosprendžiu V. K. paskyrus savo rūšimi švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, ir atidėjus bausmės vykdymą, nustatytų įpareigojimų ir draudimų apeliantas negebėjo laikytis, kadangi arešto bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas. Net ir atlikęs realią arešto bausmę, apeliantas 2024 m. sausio 21 d. padarė tapačią nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteistas Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu, ir kuriuo jo atžvilgiu buvo pritaikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo institutas, t. y. nuteistajam suteikiant galimybę savo elgesiu įrodyti teismo išreikštą pasitikėjimą. Nepaisant to, praėjus vos mėnesiui ir devynioms dienoms po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, V. K. padarė naują, vėlgi analogišką nusikaltimą, už kurį jis nuteistas šioje byloje. Taigi akivaizdu, kad anksčiau V. K. skirtos bausmės, net ir pati griežčiausia, jo nepataisė, teismo parodyto pasitikėjimo jis nevertino, toliau elgėsi nusikalstamai. O tai parodo, kad V. K. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios ir švelnesnės sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam už padarytą tyčinį savo pobūdžiu pavojingą nusikaltimą, kaip jis to prašo, neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų.

12. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo prašymą sušvelninti paskirtąją bausmę, turi spręsti ir dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo galimybės, ko pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas baudžiamojo įstatymo imperatyvo, numatyto BK 75 straipsnio 9 dalyje, t. y. kad skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, Skundžiame nuosprendyje visiškai neanalizavo. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta 6 (šešių) mėnesių (bausmę sumažinus vienu trečdaliu) laisvės atėmimo bausmė. Tai formaliai atitinka BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtintas sąlygas, suteikiančias galimybę teismui svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Kita vertus, pagal aptariamas baudžiamojo įstatymo nuostatas, net ir esant BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, įvertina, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės liudija, kad šis teistumas V. K. yra ne pirmas, taip pat nenustatyta, jog įvykdytas nusikaltimas būtų mažesnio pavojingumo, o atvirkščiai, V. K. ne tik, kad vairavo būdamas sunkaus girtumo, tačiau ir sukėlė eismo įvykį, apgadindamas kitiems asmenims priklausantį turtą. Tai nebuvo pirmas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, kas rodo, kad pavyzdingą elgesį išlaikyti bent kiek ilgesnį laiką apeliantui yra sudėtinga užduotis ir net gresianti griežta atsakomybė neatgraso jo nuo priešingų teisei veikų vykdymo. Kaip jau minėta, V. K. praeityje teistas ne vieną kartą, du kartus už analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, naują ir šioje byloje analizuojamą nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, turėdamas neišnykusį teistumą. Ankstesniais teismo nuosprendžiais jam skirtos bausmės, tiek švelnesnės, tiek ir taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą, savo tikslo – sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nepasiekė, o nuteistasis toliau darė nusikalstamas veikas. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Visa tai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl taikyti V. K. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo.

14. Kaip jau buvo minėta, apylinkės teismas tinkamai pritaikė BK 64¹ straipsnio nuostatas, visos sąlygos jas taikyti nustatytos tinkamai ir galutinę bausmę sumažino vienu trečdaliu. Taip pat Skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. K. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpiu. BK 64 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam V. K. nuosprendžiu paskirtą ir vienu trečdaliu sumažintą bausmę su Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2024 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, pagrįstai taikė BK 64 straipsnyje numatytas bausmių bendrinimo taisykles. Bendrindamas nuosprendžiais paskirtas bausmes, žemesnės instancijos teismas taikė visiško bausmių sudėjimo būdą, ir nors parenkant bausmių bendrinimo būdą, vadovaujantis BK 64 straipsniu, baudžiamasis įstatymas imperatyviai nenumato argumentuoti tokio sprendimo motyvų, priešingai negu bendrinant bausmes BK 63 straipsnio pagrindu, tačiau teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog įvertinus šiame procesiniame sprendime išdėstytas aplinkybes, V. K. padarytų veikų bei jo paties asmenybės pavojingumą – bendrinamos bausmės paskirtos už analogiškų neteisėtų veiksmų padarymą, teisėjų kolegijos nuomone, BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti taikant visišką paskirtų bausmių sudėjimo būdą.

15. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam V. K. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, todėl darytina išvada, jog pagrindo jam skirti švelnesnę bausmę nėra. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

16. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta 2025 m. gruodžio 18 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2025-14483 dėl 66,67 (šešiasdešimt šešių eurų ir 67 centų) išieškojimo iš nuteistojo V. K. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

17. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nors nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas pradėtas nuteistojo iniciatyva, tačiau sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, pažymėtina, kad nuteistajam gynėjas buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi siekiant įgyvendinti apelianto teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apelianto V. K. valios.

18. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1-788/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021). Analizuojamu atveju V. K. privalės atlikti Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, baudžiamoji byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį, o atliekant realią laisvės atėmimo bausmę bus apsunkintos galimybės dirbti ir užsidirbti. Pažymėtina ir tai, kad pati apelianto gynėja apeliacinio teismo posėdžio metu prašė nepriteisti išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. spalio 17 d. nuosprendžio aprašomąją dalį nurodant, kad V. K. (V. K.) teismui atiduotas kaltinant jį pagal BK 243 straipsnį.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo V. K. (V. K.) neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.