Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. gynėjo advokato Romualdo Drakšo, nuteistojo M. K. ir nuteistojo I. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimu;

pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 25 (dvidešimt penkių) parų areštu;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 3 (trijų) metų laisvės atėmimu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu D. A. paskirta bausmė subendrinta su 2016 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir D. A. nustatyta galutinė bausmės – laisvės atėmimas 3 (trims) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant M. K. per šį laikotarpį dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, nuo 23.00 val. iki 6.00 val. neišeiti iš namų, kai tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Remiantis BK 71 straipsniu ir 75 straipsnio 2 dalimi, M. K. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (733,20 EUR) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš M. K. konfiskuoti 400 (keturi šimtai) EUR.

I. J. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant I. J. per šį laikotarpį nuo 23.00 val. iki 6.00 val. neišeiti iš namų, kai tai nesusiję su darbu ar mokslu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu ir 75 straipsnio 2 dalimi, I. J. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (376,60 EUR) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš I. J. konfiskuoti 24 (dvidešimt keturi) EUR.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti R. Š., T. P. ir A. T., tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. A. gynėjo advokato R. Drakšo skundas tenkintinas iš dalies, nuteistųjų I. J. bei M. K. apeliaciniai skundai atmestini.

7. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, o taip pat apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu ištirtus duomenis, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis, yra teisėtas ir pagrįstas: duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų nepadarė, nuteistųjų veikos kvalifikuotos tinkamai ir už jas nuteistiesiems skirtos bausmės, išskyrus jų subendrinimo aspektus, yra proporcingos bei teisingos. Pažymėtina, jog nuteistieji iš esmės ginčija jiems inkriminuotų BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą ir paskirtų bausmių dydį už visas veikas, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau pasisakys tik šiose dalyse.

Dėl įrodymų vertinimo

9. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

Dėl I. J. kaltės padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (kanapių išplatinimas D. A.)

Dėl M. K. kaltės padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (dėl kanapių išplatinimo R. Š.)

19. Pirmiausia apygardos teismas kaip nepagrįstus atmeta M. K. argumentus, jog byloje nėra atsakymo į klausimą, kokiu būdu R. Š. susisiekė su M. K. ir sutarė dėl konkretaus susitikimo laiko, vietos ir narkotinių medžiagų kiekio, nes byloje nenustatyti jų tarpusavio kontaktai telefonu ar kitomis priemonėmis. Teisėjų kolegija, sutikdama su tuo, jog byloje nėra duomenų apie šių asmenų telefoninius kontaktus įvykio dieną, visgi daro išvadą, kad tokią susidariusią situaciją atskleidžia ir iliustruoja R. Š. parodymų turinys. R. Š. pirminės apklausos metu, o vėliau ir teisme, patvirtindamas minėtus parodymus, nurodė, kad kai sekmadienį apie 11 val. jis susitiko M. autobusų žiede, jis buvo be savo mobiliojo telefono; jie susitarė dėl kanapių pirkimo, jis padavė pastarajam 400 EUR ir M. jam pasakė, kad už pusvalandžio jie susitinka miškelyje prie šio žiedo, netoli garažų, po ko sutartu laiku jis nuėjo į sutartą vietą; tada M. parodė, kur padėjo jam skirtas kanapes, kurios buvo tarp medžio šaknų padarytoje skylėje; M. dažniausiai sėdi namelyje prie žiedo ir stebi aplinką (1 t., b. l. 162).

21. Šioje situacijoje, apygardos teismo vertinimu, R. Š. parodymų įrodomosios galios nemenkina ir aplinkybė, kad pastarasis nematė, jog būtent M. K. paslėpė po medžio šaknimis narkotines medžiagas. Pasak R. Š., būtent M. K. jam parodė, kur medžiagos yra paslėptos ir iš kur jas reikia paimti, o tai šiuo atveju laikytina vienu esminių veiksmų platinant minėtas medžiagas – būtent taip, panašaus pobūdžio bylose dažnai realiai suteikiama prieiga prie šių medžiagų ir įvyksta realus jų perdavimas įgijėjui, laikantis atsargumo, konspiracijos ir neperduodant jų iš rankų į rankas. Taigi apelianto akcentuojamos aplinkybės neleidžia abejoti nuoseklių R. Š. parodymų patikimumu ar teigti, jog jie yra paremti prielaidomis.

22. Minėtų teismo išvadų nekeičia ir apeliacinio skundo argumentai, jog baudžiamojoje byloje taip ir nebuvo paneigta gynybos versija, jog R. Š. M. K. galėjo apkalbėti, siekdamas nuslėpti tikrųjų pardavėjų tapatybę. Kaip jau minėta R. Š. parodymai teismui nekelia abejonių, be to, pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu M. K. apskritai nekėlė jo apkalbėjimo versijos (3 t., b. l. 20-22), o teisiamojo posėdžio metu nors ir kėlė tokią galimybę, nurodė nežinąs kokios yra jo apkalbėjimo priežastys (5 t., b. l. 60). Priešingai nei R. Š., M. K. byloje nebuvo nuoseklus ir savo poziciją dėl pareikštų kaltinimų keitė. M. K. pirminės apklausos metu savo kaltę pripažino iš dalies, ir teigė, jog kitas dvi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė (3 t., b. l. 20-22). Visgi jau sekančios apklausos metu įtariamasis pakeitė parodymus šioje dalyje ir nurodė kitas narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybes (3 t., b. l. 31-33). Apygardos teismas ypatingai pažymi, kad ši gynybinė kaltinamojo versija buvo paneigta teisiamojo posėdžio metu ir pats kaltinamasis apeliaciniu skundu neginčija šių veikų padarymo fakto. Taigi akivaizdu, jog kitoje parodymų dalyje M. K. nebuvo nuoseklus ir nuoširdus bei siekdamas sušvelninti savo atsakomybę – juos keitė. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi ne M. K., o nuoseklius parodymus davusio R. Š. parodymais.

23. Pastebėtina, kad byloje yra vykdyto slapto sekimo duomenys, iš kurių matyti, kad M. K. ne kartą pastebėtas miške prie autobusų parko, apie kurį nurodė R. Š., taip pat parodęs, kad M. K. šioje vietoje būna nuolat bei stebi aplinką. Teismo nustatytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantys duomenys apie M. K. naudotą konspiracinį bendravimą telefonu su kitu nuteistuoju šioje byloje, o taip pat faktas, kad kratos metu pas jį rastos net kelių rūšių narkotinės medžiagos. Minėtų duomenų visuma, teisėjų kolegijos įsitikinimu, jungiasi į nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, kuri neleidžia kilti abejonėms dėl to, kad M. K. inkriminuojamu laiku ir vietoje R. Š. išplatino narkotinę medžiagą – kanapes, t. y. padarė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

24. Tai, kad baudžiamojoje byloje nebuvo apklausti R. B. ir A. K., kurie galimai įvykio metu irgi buvo miškelyje, apygardos teismo įsitikinimu, nekeičia pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. K. kaltės padarius aptariamą nusikaltimą. Kaip pagrįstai nurodė prokuroras baigiamojoje kalboje, minėti asmenys buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, jų atžvilgiu tyrimas buvo nutrauktas nesant pakankamai duomenų jų kaltei konstatuoti, todėl teigti, kad su šiais asmenimis nebuvo atlikti procesiniai veiksmai ar tai, kad jų parodymai gali turėti įtakos procesinio sprendimo teisėtumui ir (ar) pagrįstumui, nėra pagrindo.

25. Konstatavus, jog M. K. pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, BK 72 straipsnio nuostatos, iš jo konfiskuojant 400 EUR piniginę sumą yra taikytinos ir ši nuosprendžio dalis nekeistina (minėtą sumą jis gavo iš nusikalstamos veikos, t. y. pardavęs už 400 EUR R. Š. ne mažiau kaip 37,505 g narkotinės medžiagos, todėl iš nusikalstamos veikos gautos lėšos konfiskuotinos).

26. Apeliaciniame skunde D. A. gynėjas nurodo, kad jo ginamojo kaltė padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą iš esmės grindžiama tik kito nuteistojo T. P. parodymais, kuriuos vėliau jis pakeitė. Visgi apygardos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys yra pakankami daryti išvadai, kad būtent D. A. apylinkės teismo konstatuotu laiku ir vietoje T. P. išplatino psichotropinę medžiagą – glotnagalvius grybus.

27. Pirmiausia pažymėtina, jog apeliantas nutyli tai, kad nuteistojo T. P. pakeista gynybinė pozicija baudžiamojo persekiojimo institucijų ir vėliau apylinkės teismo buvo paneigta kaip nepagrįsta. Byloje išties yra duomenų apie tai, kad T. P. įvykio dieną negalėjo psichotropinių medžiagų nusipirkti klube „(duomenys neskelbtini)“, nes klubas tuo metu nedirbo – tokias aplinkybes parodė ir šio klubo darbuotojas. Visgi, nepaisydamas to, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžio neskundė jokiais pagrindais, T. P. apeliacinės instancijos teisme ir toliau laikėsi šios objektyvių bylos duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismo paneigtos pozicijos dėl grybų įgijimo aplinkybių (5 t., b. l. 165-166) (atitinkamai šios nuosprendžio dalies neskundė kiti nuteistieji – M. K. bei A. T., taip pat tyrimo metu pakeitę savo parodymus ir teigę, kad grybus jie įgijo prie klubo „(duomenys neskelbtini)“). Dėl šios priežasties, apygardos teismo vertinimu, tokie T. P. parodymai duoti teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme yra nepatikimi ir paneigti.

28. Turint omenyje tai bei minėto nuteistojo pirminiams parodymams atitinkant A. T. bei M. K. pirminius parodymus apie grybų įgijimo aplinkybes iki šie parodymai buvo pakeisti (ypatingai pažymėtini A. T. parodymai, kad jis laukė prie PC „Maxima“, esančio (duomenys neskelbtini), kol T. P. grįžo su maišeliais, kuriuose buvo grybai), bei pastariesiems šių skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių neginčijant, yra sustiprinamas teismo vidinis įsitikinimas, kad įrodymais pripažinti duomenys, bylojantys apie tai, kad būtent D. A. pardavė grybus T. P., jungiasi nuoseklia ir logiška duomenų grandine.

29. Tokiu būdu įvertinant T. P. pakeistų parodymų akivaizdų prieštaravimą faktinėms aplinkybėms dėl klubo „(duomenys neskelbtini)“ darbo laiko ir negalėjimo įgyti inkriminuotos medžiagos šioje vietoje, byloje esantys kitų liudytojų, t. y. pareigūnų, parodymai, atliktų kratų rezultatai bei D. A. gyvenamosios vietos buvimas teritorijoje, kurioje, kaip inkriminuojama, įvyko psichotropinės medžiagos perdavimas, patvirtina teismo nustatytą įrodymų grandinę, kuri yra pakankama konstatuoti D. A. kaltę padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

30. Tokios apygardos teismo išvados nekeičia ir apeliacinės instancijos teisme, patenkinus apelianto prašymą, papildomai apklaustų nuteistojo draugų parodymai. Pastebėtina, kad tik apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas iškėlė versiją, jog jo ginamasis, neturėdamas gynėjo pirmosios instancijos teisme, užmiršo ir tuo pačiu nepaminėjo to, jog 2016 m. birželio 28 d, t. y. kai nuteistajam inkriminuojamas grybų pardavimas T. P., jis visą dieną šventė draugo gimtadienį ir negalėjo būti inkriminuojamoje psichotropinių medžiagų perdavimo vietoje. Apygardos teismas sutinka, jog tiek D. A., tiek apklaustų jo draugų liudytojų L. S. ir E. A. parodymai apie tai, jog minėtą dieną buvo švenčiamas L. S. gimtadienis (detaliau jų parodymai atsispindi teisiamojo posėdžio protokole), esminėse dalyse sutapo, tačiau dėl toliau nurodytų argumentų, jie jokiu būdu neeliminuoja nustatytos aplinkybės ir nesuteikia alibi, jog minėtos dienos vakare D. A. atliko jam inkriminuojamus veiksmus.

31. Visų pirma teisėjų kolegija pastebi, kad teismas itin atsargiai ir kritiškai vertina paties D. A. parodymus byloje. Iš jau aptartos kaltinimo I. J. dalies matyti, kad D. A. pradžioje sakė tiesą, vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme aiškiai melavo teismui neigdamas aplinkybes dėl kanapių įgijimo iš I. J.. Taigi tokio asmens parodymais teismas gali tikėti tik tokioje dalyje, kiek jas patvirtina kiti objektyvūs ir jokių abejonių nekeliantys įrodymai.

32. Pirmiausia nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad baudžiamojo proceso metu D. A. niekas neklausė, kur jis buvo 2016 m. birželio 28 d. vakarą, o taip pat, jog pastarasis neturėdamas gynėjo nei prisiminė, nei pagalvojo, kad būtų svarbu nurodyti, jog tą dieną jis su draugais šventė gimtadienį. Visgi pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. rugsėjo 28 d. jis buvo apklausiamas praėjus gerokai mažiau laiko nuo jau minėto gimtadienio ir inkriminuojamos veikos padarymo laiko. Be to, šios apklausos metu dalyvavo gynėja (3 t., b. l.125). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, asmuo, kuris yra įtariamas, o vėliau ir kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu, nors jis ir nėra kvalifikuotas teisininkas, siekdamas paneigti savo kaltę, tokias aplinkybes pateiktų tiek baudžiamojo persekiojimo institucijoms, tiek teismui. Toks teismo įsitikinimas šiuo atveju nėra subjektyvus, ar grįstas tik spėjimais. Pabrėžtina, jog tiek nuteistasis, tiek liudytojai jo draugai teisme itin detaliai pasakojo apie daugiau nei prieš 2 metus švęstą gimtadienį, akcentavo kodėl puikiai pamena jo datą, nurodė vieno iš draugų grįžimo į Lietuvą iš užsienio laiką ir apskritai pateikė itin detalų tos dienos įvykių pasakojimą. Taigi apygardos teismo įsitikinimu, situacija, kad D. A. apeliacinės instancijos teismo posėdyje itin detaliai atpasakojo šią dieną (asmenys apskritai gimtadienį apibūdino kaip išskirtinį, įsirėžusį atmintyje), bet visgi daugiau nei pusantrų metų nepateikė šios versijos, kelia pagrįstų abejonių. Tiek nuteistojo, tiek liudytojų nurodytų aplinkybių apie gimtadienį, negali patvirtinti jokie kiti objektyvūs duomenys, o tik jų parodymai – „Facebook“ portale jų senosios paskyros ištrintos ir bendravimo minėtu laiku patikrinti nėra galimybės; vienas iš nuteistojo draugų neturi dokumento, patvirtinančio jo grįžimą į Lietuvą; gimtadienio išlaidų čekių nėra ir pan. Kita vertus minėti liudytojai yra paties D. A. draugai, todėl ir jų parodymai teismo vertinami itin atsargiai.

33. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į jau minėtų D. A. pakviestų liudyti draugų parodymus, negali paneigti galimybės, jog 2016 m. birželio 28 d. D. A. su draugais galėjo švęsti gimtadienį. Tačiau, net ir tikint šia versija, teismas neabejoja T. P. bei netiesiogiai A. T. bei M. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, patikimumu, ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių teisingumu. Iš nuteistojo ir liudytojų parodymų duotų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad pastarieji keitė šventimo vietas (pirmiausia šventė gimtadienį (duomenys neskelbtini), vėliau vyko į PC „Akropolis“ žaisti boulingo, po to keliavo į Fabijoniškių mikrorajoną pažaisti bilijardo, galiausiai pasiekė ir Jeruzalės mikrorajoną), o vėliau vakare išsiskirstė, taigi darytina išvada, kad net, jei šie asmenys šventė gimtadienį, gimtadienio šventimo vieta ir vėlesnis jos keitimas Vilniaus mieste rodo, jog medžiagos galėjo būti perduotos inkriminuojamu laiku. Kitaip tariant minėti parodymai niekaip nesuardo jau aptartos nuoseklios įrodymų grandinės bei neleidžia konstatuoti gynybos akcentuojamo D. A. alibi (T. P. ir netiesiogiai A. T. nurodyta nusikalstamos veikos vieta yra greta D. A. gyvenamosios vietos ir yra pakeliui važiuojant iš namų į Vilniaus centrą ar atvirkščiai).

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog anksčiau minėtų teismo išvadų nekeičia ir kiti apeliacinio skundo argumentai. Tai, kad D. A. kratos metu nebuvo rasta grybų, o tik kanapės nesuponuoja jokių konkrečių išvadų: grybai T. P. buvo išplatinti 2016 m. birželio 28 d., o kitos dvi D. A. inkriminuotos veikos, susijusios su disponavimu kanapėmis, buvo padarytos 2016 m. rugsėjo pabaigoje ir būtent tuo metu buvo atlikta ir nuteistojo krata.

36. Panašiai vertintini gynėjo argumentai, jog byloje nėra duomenų apie D. A. telefoninius kontaktus su M. K. bei A. T. ir, kad vienintelis asmuo įvardijęs D. A. buvo T. P.. Pirmiausia pažymėtina tai, kad M. K. inkriminuotas glotniagalvių grybų įgijimas (kuris apeliaciniu skundu neginčijamas) ne iš D. A., o iš T. P., taigi ir pirminio tiekėjo M. K. žinoti apskritai nebuvo būtina. Atitinkamai pasisakytina ir dėl A. T. atvejo, nes pastarasis neapskundė apylinkės teismo sprendimo, o juo nustatyta, kad grybus jis taip pat įgijo iš T. P., netrukus po to, kai pats T. P. juos įgijo (vėliau pakitusi jo versija buvo paneigta). Kita vertus nei vienas iš minėtų asmenų jokioje baudžiamojo proceso stadijoje apskritai nebuvo paminėjęs D. A. ar tuo labiau nurodęs, jog iš jo įgijo medžiagas, o tai nei paneigia, nei patvirtina apylinkės teismo išvadų dėl D. A. kaltės padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

37. Turėdamas omenyje anksčiau nurodytus argumentus, apygardos teismas konstatuoja, kad BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantys duomenys visumoje jungiasi į nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, kuri patvirtina, kad būtent D. A. inkriminuojamu laiku ir vietoje T. P. išplatino psichotropinę medžiagą – glotniagalvius (psilocybe) grybus, t. y. padarė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

38. Atsižvelgiant į tokias teismo išvadas, apelianto argumentai dėl negalimumo taikyti 48 EUR pinginės sumos konfiskavimo taip atmestini, nes nustatyta, kad minėtą sumą jis gavo iš nusikalstamos veikos, t.y. pardavęs T. P. jau minėtą psichotropinę medžiagą.

Dėl bausmių

39. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus - sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, šių reikalavimų nepažeidė ir nuteistiesiems I. J., M. K. ir D. A. paskyrė teisingas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, tačiau pažeidė bausmių bendrinimo taisykles, numatytas BK 63 straipsnyje, paskirdamas subendrintas bausmes nuteistajam D. A. ir T. P..

Dėl I. J. paskirtios bausmės

40. Apeliaciniame skunde I. J. nurodo, kad jam paskirta bausmė gadina jo gyvenimą, jog jis turi mažą vaiką ir darbą – taigi akivaizdu, kad pastarasis ginčija ir jam paskirtos bausmės teisėtumą ir pagrįstumą. Visgi apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su I. J. pozicija, jog jam paskirta bausmė yra per griežta.

41. I. J. padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, kurio tikslas – turtinė nauda. Pastarojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė. Jis daugybę kartų baustas administracine tvarka už įvairių rūšių administracinius teisės pažeidimus ir nusižengimus –dominuoja viešosios rimties (esant neblaiviam, rūkant neleistinose vietose) ir KET pažeidimai (4 t., b. l. 51-91). Pabrėžtina, jog nors šioje byloje aptariamo nusikaltimo padarymo metu I. J. nebuvo teistas, jis iki šio laiko buvo sulaikytas už tai, kad iki 2016 m. sausio 17 d. bendrabučio, kurio bute buvo atlikta krata ir šioje baudžiamojoje byloje, bendro naudojimo virtuvėje laikė narkotinę medžiagą (nuteistas įsiteisėjusiu 2017 m. sausio 25 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu (4 t., b. l. 47-50)). Taigi nepaisydamas jo atžvilgiu jau atliekamo baudžiamojo proceso, I. J. padarė dar sunkesnį nusikaltimą, susijusį jau ne tik su neteisėtu disponavimu narkotine medžiaga savo poreikiams, tačiau ir su šios medžiagos platinimu, kas ne tik neigiamai charakterizuoja asmenį, tačiau ir rodo, kad jo veikimas tampa pavojingesniu. Įvertinus BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumą bei ankstesnio baudžiamojo proceso ir jo metu paskirtos kardomosios priemonės nepakankamą, visiškai suprantamas apylinkės teismo sprendimas skirti minėtos normos sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima minimumui. Visgi apylinkės teismas šios bausmės vykdymą nuteistajam atidėjo, tikėdamas, jog bausmės tikslai šiuo atveju – jauno, darbingo asmens atžvilgiu – gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, jog bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu I. J. paskirti įpareigojimai yra pakankamai švelnūs – būti laiku namuose nakties metu bei neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be institucijos žinios, o ir įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą yra iš esmės minimalaus dydžio ir nesukelianti nepagrįstos ir atsižvelgiant į nusikaltimo sunkumą neproporcingos turtinės naštos dirbančiam asmeniui. Taigi nuteistajam paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė niekaip nesuvaržo I. J. teisės į darbą bei neapsunkina jo mažamečio vaiko interesų užtikrinimo bei tuo pačiu atitinka BK 41 straipsnio paskirtį.

Dėl M. K. paskirtos bausmės

42. M. K. veikdamas tiesiogine tyčia padarė 2 baudžiamuosius nusižengimus ir 1 sunkų nusikaltimą. Jo nusikalstamų veiksmų tikslas vienu atveju buvo turtinė nauda, kitu – siekis įgyti draudžiamų medžiagų. Pastarojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė. M. K. ne kartą baustas administracine tvarka (tarp pažeidimų dominuoja KET pažeidimai ir važiavimas viešuoju transportu be bilieto, tačiau jis taip pat baustas ir už smulkųjį svetimo turto pagrobimą bei automobilio vairavimą neturint tam teisės bei esant neblaiviam) (3 t., b. l. 61-68). Nuteistasis praeityje vienąkart teistas (teistumas neišnykęs), paskirtą 20 parų arešto bausmę jis yra atlikęs (3 t., b. l. 55-60). Visgi akivaizdu, kad ši bausmė pakankamai nepaveikė M. K. ir vėliau jis padarė net 3 naujas tyčines nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Įvertinus tokios bausmės, t. y. trumpalaikio laisvės atėmimo, nepakankamumą pasiekti bausmės tikslams, visiškai suprantama apylinkės teismo pozicija už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą M. K. skirti sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri savo trukme iš esmės yra minimali. Visgi pažymėtina tai, kad apylinkės teismas įžvelgė pagrindą tikėti nuteistuoju ir jam skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, nuteistąjį per bausmės vykdymo laikotarpį įpareigodamas dirbti arba registruotis darbo biržoje bei būti laiku namuose nakties metu bei neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be institucijos žinios. Pažymėtina, kad šie įpareigojimai ne tik minimalia apimtimi suvaržo M. K. teises, tačiau įpareigojimas dirbti arba registruotis darbo biržoje yra būtinas siekiant, kad jis ateityje nesiektų piniginių lėšų įgyti platindamas narkotikus. Įvertinus apelianto argumentus, jog jis yra dirbantis, apygardos teismo įsitikinimu, ir 20 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią būtina sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nepagrįstai neapsunkina M. K. turtinės padėties ir tuo pačiu leidžia užtikrinti BK 41 straipsnio paskirtį.

43. Apygardos teismo įsitikinimu, esant tokioms aplinkybėms nėra tikslinga detaliau pasisakyti dėl M. K. už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytų baudžiamųjų nusižengimų padarymą paskirtų arešto bausmių proporcingumo – šios bausmės yra apimamos bausmės, skirtos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taigi nuteistasis nepraras galimybės dirbti ir turimo pajamų šaltinio – priešingai, atidėjus bausmės vykdymą, jis yra įpareigojamas ir tuo pačiu skatinamas dirbti. Kita vertus, turint omenyje, jog arešto bausmė savo tikslų nuteistojo atžvilgiu anksčiau nepasiekė, svarstyti švelnesnių nei areštas bausmės skyrimo alternatyvų šiuo atveju taip pat nėra pagrindo. Dėl visų minėtų priežasčių apylinkės teismo nuosprendžiu M. K. paskirta bausmė, šiuo atveju laikytina proporcinga ir teisėta.

Dėl D. A. paskirtos bausmės

44. D. A. veikdamas tiesiogine tyčia padarė 1 baudžiamąjį nusižengimą, 1 nesunkų ir 1 sunkų nusikaltimą. Jo nusikalstamų veiksmų tikslas vienu atveju buvo turtinė nauda, kitais dviem atvejais – siekis įgyti draudžiamų medžiagų. Pastarojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė. D. A. ne kartą baustas administracine tvarka (tarp pažeidimų dominuoja alkoholio vartojimas viešoje vietoje, KET pažeidimai – transporto priemonės vairavimas neturint tam teisės (3 t., b. l. 180-186)). Taip pat nuteistasis yra 2 kartus teistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (teistumas neišnykęs) – taigi, darytina išvada, jog tam tikrais atvejais siekdamas įgyti neteisėtos turtinės naudos D. A. asmenų atžvilgiu naudojo ir aktyvius bei pavojingus smurtinius veiksmus (3 t., b. l. 156-179). Pažymėtina, jog už minėtų nusikaltimų padarymą D. A. buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių vykdymas net du kartus buvo atidėtas. Visgi nuteistajam pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, jam suteiktas pasitikėjimas nebuvo pateisintas. Priimti teismų sprendimai teigiamos įtakos D. A. elgesiui neturėjo. Nagrinėjamoje byloje nustatytą nusikalstamą veiką D. A. padarė nepraėjus nė dviem mėnesiams nuo 2016 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo, kuris įsiteisėjo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir Vilniaus apygardos teismui paskelbus 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį. Po šios nutarties priėmimo praėjus tik 2 dienoms, jis ir vėl padarė pakankamai pavojingą administracinį teisės pažeidimą – vairavo automobilį neturėdamas tam teisės, o ir eksploatuotas automobilis buvo neapdraustas privalomuoju draudimu bei techniškai teisės aktų nustatyta tvarka neapžiūrėtas (3 t., b. l. 185-186). Pastebėtina, kad Vilniaus apygardos teismas, jau minėtoje 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartyje akcentavo tokio pažeidimo pavojingumą, tačiau D. A. po dviejų dienų vėl elgėsi taip pat ir ignoravo teismo išvadas. Iš jau minėtos nutarties matyti, kad toje byloje D. A. (panašiai kaip ir šioje byloje jo gynėjas) bandė įtikinti teismą savo elgesio pokyčiais ir argumentais, jog apylinkės teismas rėmėsi neaktualia ir pasenusia informacija apie pasikeitusią D. A. asmenybę. Visgi netrukus po sprendimo paskelbimo ir toliau ignoravo teisės normas. Tai, kad nuteistasis nedaro atitinkamų ir būtinų išvadų bei nekeičia savo elgesio rodo ir administracinių nusižengimų registro duomenys apie tai, kad praėjus tik keletui valandų nuo šioje byloje skundžiamo nuosprendžio priėmimo D. A. viešoje vietoje rėkavo ir keikėsi, už ką jam taip pat taikyta administracinė atsakomybė. Nors nuteistojo gynėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia teigiamą pastarojo darbovietės charakteristiką ir kitus dokumentus, apygardos teismas pažymi, kad visa tai neatgrasė D. A. nuo neteisėto veikimo. Nors šiuo metu jis ir dirba, D. A. nuolat baudžiamas ir už važiavimą viešuoju transportu, neturint bilieto, taigi akivaizdu, kad pastarasis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių ir įrodyti, jog bent jau šiuo metu gali gyventi jų laikydamasis.

45. Teismai, valstybės vardu ne kartą pasitikėjo D. A. ir jam suteikė vis naujus šansus parodyti, jog pastarasis pakeis savo elgesį. Nepaisant to, jis savo elgesio nepakeitė. Pastarojo veikos sunkėja (po apysunkių nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis padarė sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje). Visa tai rodo, kad D. A. išreikštas pasitikėjimas nebuvo efektyvus, todėl tolesnis jau trečią kartą taikomas bausmės vykdymo atidėjimas būtų aiškiai neteisingas ir formuotų nebaudžiamumo jausmą, todėl BK 41 straipsnyje numatyti tikslai šiuo atveju gali būti pasiekiami tik taikant realų laisvės atėmimą.

46. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, už atskiras D. A. inkriminuotas nusikalstamas veikas apylinkės teismas paskyrė pagrįsto dydžio bausmes. Įvertinus tai, kad už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 5 metai, D. A. charakterizuojančius duomenų kontekste, jam skirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra artima minimumui, laikytina visiškai pagrįsta.

47. Jau minėti argumentai apie nuteistojo D. A. asmenybę aktualūs ir skiriant bausmes pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 259 straipsnio 2 dalį, todėl ir šioje dalyje, teismo paskirtos pakankamai griežtos bausmės yra būtinos atsižvelgiant į D. A. asmenybę ir ankstesnių bausmių neefektyvumą.

48. Visgi teisėjų kolegija pastebi, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes BK 260 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 1 dalyje bei BK 259 straipsnio 2 dalyje padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius, o tokiu atveju, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskiriant subendrintą bausmę yra taikomas bausmių apėmimas. Vadovaujantis LAT praktika „<...> padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias kategorijas (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2005, 2K-9/2010, nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-8-697/2015, 2A-2-699/2015, 2A-3-693/2016; Nr. 2A-6-303/2017).

49. Šiuo atveju apylinkės teismas bausmių apėmimo būdu subendrino tik bausmes paskirtas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (baudžiamasis nusižengimas ir sunkus nusikaltimas), o pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį skirtas bausmes (atitinkamai nesunkus ir sunkus nusikaltimas), priešingai nei nurodyta cituotoje LAT nutartyje, subendrino dalinio sudėjimo būdu. Pastebėtina, kad jau minėta LAT praktika paprastai vadovaujamasi ir bendrinant bausmes, paskirtas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį (pvz. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-82-1020/2017; Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-599-468/2017, Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-95-361/2017, Kauno apygardos nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-143-317/2012). Taigi, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir paskirtos subendrintos bausmės keistinas subendrinant D. A. paskirtas bausmes apėmimo būdu.

50. Tokią pat klaidą pirmosios instancijos teismas padarė paskirdamas subendrintas bausmes ir nuosprendžio šioje byloje neskundusiam T. P.. Pastarajam teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, prie griežtesnės bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (2 (dvejų) metų ir 9 (devynių) mėnesių) iš dalies pridėjo bausmę paskirtą pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (50 parų arešto) ir paskyrė T. P. subendrintą 2 (dvejų) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kaip ir D. A. atveju, paskiriant bausmes apėmimo būdu, subendrinta bausmė jo atžvilgiu vienu mėnesiu švelnėtų. Pagal BPK 320 straipsnio 5 dalį, „jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems.“. Taigi, remiantis jau minėta nuostata, teisėjų kolegija švelnina nuosprendį ne tik D. A. atžvilgiu, bet tais pačiais pagrindais, vienu mėnesiu ir nuosprendžio neskundusio T. P. atžvilgiu. Pastarajam ginčijamu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė buvo subendrinta ir su 2017 m. birželio 8 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme bei nustatyta galutinė 3 (trejų) metų ir 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bendrinant bausmes, prie griežtesnės bausmės pridedama švelnesnė bausmė, todėl, teisėjų kolegija, nustačiusi vienu mėnesiu švelnesnę subendrintą bausmę už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžiu nustatytas veikas, nerevizuodama pridedamos bausmės dalies paskirtos 2017 m. birželio 8 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, sumažina vienu mėnesiu ir paskirtą galutinę subendrintą bausmę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu ir 330 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo M. K. ir nuteistojo I. J. (I. J.) apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžio dalis dėl D. A. ir T. P. paskirtų subendrintų bausmių pakeisti:

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 5 dalies 2 punktu, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį D. A. paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 259 straipsnio 2 dalį, ir paskirti D. A. subendrintą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu D. A. paskirtą bausmę subendrinti su 2016 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir D. A. nustatyti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 ir 5 dalies 2 punktu, T. P., pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, ir paskirti T. P. subendrintą 2 (dviejų) metų ir 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimi šiuo nuosprendžiu T. P. paskirtą ir subendrintą bausmę subendrinti su 2017 m. birželio 8 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir T. P. skirti galutinę bausmę – 3 (trejus) metus ir 1 (vieną) mėnesį laisvės atėmimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.