- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-04-11
- Bylos Nr.
- 1A-138/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-88-1-00790-2012-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė, Kęstutis Jucys, Violeta Ražinskaitė (pran.)
- Kaltinamasis
- D. V.
- Nukentėjusysis
- D. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. buvo kaltinamas sunkiai sužalojęs savo šeimos narį, o būtent:
2012 m. rugsėjo 29 d. apie 22 val. bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, asmeninio konflikto su savo žmona D. V. metu tyčia tris kartus jai dūrė į kairę koją, padarydamas vieną durtinę-pjautinę žaizdą kairėje šlaunyje ir dvi durtines-pjautines žaizdas blauzdoje, tai komplikavosi sunkiu hipovoleminiu šoku, dėl durtinių-pjautinių žaizdų sukelto sunkaus šoko sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – žmonos sveikatą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu D. V. išteisintas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, jog prokuroras nepateikė pakankamų ir patikimų įrodymų D. V. kaltei pagrįsti, o pateikti jį kaltinantys įrodymai yra abejotini.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad išteisinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimai, pažeistos nuosprendžio surašymo taisyklės, netinkamai išspręsti kiti klausimai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai nusprendė, jog ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. lapkričio 9 d. ir 2012 m. lapkričio 15 d. apklausiant nukentėjusiąją D. V. nebuvo išaiškinta teisė dėl galimybės neduoti parodymų prieš savo šeimos narį arba neatsakyti į kai kuriuos klausimus. Iš 2012 m. lapkričio 9 d. protokolo matyti, kad pirmame lape yra D. V. parašas po žodžiais „(liudytojo parašas)“, virš parašo pacituotos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies, BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatos bei BPK 81, 83 ir 163 straipsniuose numatytos liudytojo teisės, pareigos bei atsakomybė. Akivaizdu, jog liudytoja pasirašė, susipažinusi su visais išaiškinimais, susijusiais su jos apklausa. Toks liudytojo apklausos protokolo blankas yra pavyzdinis. Dėl to laikytina, kad liudytojai D. V. viskas išaiškinta tinkamai.
Prieš pradedant D. V. apklausas, abiejuose protokoluose nurodyta: „Man išaiškinta mano teisė atsisakyti duoti parodymus arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, kadangi įtariamasis D. V. yra mano sutuoktinis. Aš pareiškiu, kad sutinku duoti parodymus“. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas nepagrįstai šių protokolų nevertino. Apeliantui dėl šių apklausų teisėtumo nekilo jokių abejonių, tačiau, jeigu teismui kiltų abejonių, tikslinga į teismo posėdį kviesti tyrėją A. R. ir nukentėjusiąją D. V.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai konstatavo, jog kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymai nėra patikimi. Nukentėjusiosios parodymai teisme tik perskaityti, ji pati neapklausta, todėl niekuo nepagrįsta išvada, kad parodymus davė ne savo noru, jai kas nors darė įtaką. Dėl D. V. parodymų, jog jie neduoti „gera valia, be pašalinės įtakos“, teismas taip pat nepateikė jokių įrodymų. Teismas galėjo kviesti į apklausą policijos pareigūnus, atlikusius su D. V. ikiteisminio tyrimo veiksmus, ar paties D. V. paklausti, kas ir kokie pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, tačiau to nepadarė. Tai, kad kaltinamojo parodymai duoti gera valia, patvirtina kiti bylos dokumentai: skiriant suėmimą posėdžio protokole užfiksuota, jog jis pripažįsta sužalojęs žmoną. Be to, visose D. V. apklausose dalyvavo jo gynėjas, yra jų parašai, pastabų nėra, todėl daroma išvada, kad D. V. visi parodymai duoti bei užfiksuoti pagal įstatymų reikalavimus ir turi būti vertinami. Jeigu apeliacinės instancijos teismui kiltų abejonių dėl D. V. parodymų patikimumo ar teisėtumo, į teismo posėdį galima kviesti prokurorą G. V., policijos pareigūnus E. O., S. Š., V. K., V. B.
Teismas nuosprendyje nurodė, ko nebuvo padaryta šioje byloje (netirtas peilis, nukentėjusiosios drabužiai, bute rastas kraujas). Teismo pareiga objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes, teismui iškilusias teisminio nagrinėjimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras nesiėmė veiksmų atlikti biologinius, trasologinius tyrimus, laikydamas juos pertekliniais. Baigdamas ikiteisminį tyrimą ir surašydamas kaltinamąjį aktą, prokuroras pateikė tiek duomenų, kiek, jo įsitikinimu, pakako apkaltinamajam nuosprendžiui dėl D. V. priimti. Teismas nesiėmė jokių priemonių, jog šie tyrimai būtų atlikti, jei manė juos esant reikalingus, todėl nuosprendyje pateikė neobjektyvius duomenis bei išvadas. Tyrimai galėjo būti atlikti, nes prokuroras užtikrino, kad byloje yra daiktai, turintys reikšmės bylai tirti ir nagrinėti. Prokuroras tinkamai atliko savo funkcijas, o teismas neištyrė jam pačiam iškilusių abejonių. Tai vertintina kaip esminis BPK pažeidimas.
Jeigu teismui kilo abejonių dėl nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmo ir pan., teismas turėjo šias abejones pašalinti, iškviesdamas D. V. medicininį tyrimą atlikusį ekspertą R. L., tačiau to nepadarė.
Žemesnės instancijos teismas
Nuosprendyje teismas nurodė, jog nenustatęs SMS žinutės „zek, sakyk mentam, kad pati, nes man blogai bus“ turinio prasmės, vadovaudamasis tik spėjimais dėl šio prokuroro pateikto įrodymo, teismas negali juo remtis įrodinėjant D. V. kaltę. Teisme D. V. teigė nežinantis, ką ši žinutė reiškia, ir neprisimenantis, kokiomis aplinkybėmis ji išsiųsta. Daugiau jokių aplinkybių, susijusių su SMS žinutės rašymu ar jos turiniu, teismas nesiaiškino. Neaišku, kodėl teismas paliko jam pačiam iškilusias abejones, nesiėmė priemonių nustatyti SMS žinutės turinio prasmės. Jeigu teismas pats to negalėjo padaryti, galėjo kviesti specialistus: lingvistus, vertėjus ar pan. SMS žinutės turinio prasmę gana detaliai paaiškina bylos dokumentas – suėmimo protokole užfiksuotas kaltinamojo prisipažinimas. Pagal šiuos parodymus, juos vertinant kartu su kitais faktais, yra aiški minėtos SMS žinutės turinio prasmė.
Teismas nuosprendį priėmė, vadovaudamasis BPK 297, 301 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 304–310 straipsniais, 313 straipsniu. Tai reiškia, jog teismas vadovavosi visais straipsniais nuo 304 iki 310, tačiau BPK 306 straipsnis neteko galios nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. Taigi teismas priėmė nuosprendį, vadovaudamasis negaliojančiu BPK 306 straipsniu. Tuo padarytas esminis BPK pažeidimas.
Teismas nuosprendyje konstatavo kaltinamojo akto ydingumą, nes jame nurodyta, kad D. V. visiškai prisipažino kaltu. BPK 254 straipsnio 3 dalis numato: jeigu nagrinėjimo teisme metu nustatoma, jog surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Iš teismo priimto sprendimo matyti, kad šioje byloje jis nenustatė BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimo ar kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, tačiau ėmėsi vertinti prokuroro veiksmus ir savo vertinimus pateikė galutiniame procesiniame sprendime. Įstatymas nustato reikalavimus teismo nuosprendžių surašymui, tačiau niekur nenumatyta, jog nuosprendyje turi būti nurodymai ar prokuroro atliktų tik jam įstatymo priskiriamų funkcijų tiesioginis vertinimas. Teismas neturi imtis tiesioginės pareigos vertinti prokuroro darbą ir tai aptarti nuosprendyje. Šioje byloje, ypač nuosprendyje, teismas aiškiai peržengė savo funkcijas ir detaliai vertino prokuroro darbą. Tai yra nuosprendžiui taikomų surašymo taisyklių pažeidimas.
Teisėja 2013 m. sausio 10 d. teismo posėdyje nusprendė nubausti D. V. už neatvykimą į teismą, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie nuobaudos jai paskyrimą. Į kitą posėdį vėl neatvykus D. V., teismas jai neskyrė arešto, kaip buvo nutaręs ankstesniame posėdyje, o protokoline nutartimi nurodė prokurorui D. V. apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Taigi teismas nesilaikė savo ankstesnių sprendimų, jų nepanaikino, net nepaaiškino, kodėl jie nebus nevykdomi.
Apelianto nuomone, vertinant įrodymų visetą, pakanka įrodymų dėl D. V. kaltės.
Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad bute, kuriame gyveno D. ir D. V., rasta krauju sutepta sofa, ant grindų rastas kraujo klanas, kuriame yra peilis atlenkiama geležte, koridoriuje yra kraujo klanas, rastos juodos spalvos džinsinės kelnės, ant kurių matyti kraujo dėmių bei skylių. Liudytoja J. G. parodė šias kelnes numovusi nuo D. V., kai jai teikė pagalbą. Konstatuota, jog šiame bute įvyko konfliktas, kurio metu rasta sužalota nukentėjusioji.
Įtariamasis D. V. pirmoje apklausoje savo kaltę visiškai pripažino. Pirminiai parodymai yra nuoseklūs, bet apklaustas 2012 m. spalio 19 d. D. V. jau nurodė savo sutuoktinės nesužalojęs, ji meluoja. Tačiau tame pačiame protokole jis nurodė, kad į butą, kai buvo sužalota D. V., niekas nebuvo atėjęs, jis pamatė žmoną klane ir kvietė greitąją medicinos pagalbą. Apklaustas teisme skiriant kardomąją priemonę D. V. patvirtino, jog dėl pateikto įtarimo prisipažįsta, tačiau visko, kas buvo, neatsimena; žmoną sužalojo, turbūt kai kažko nepasidalino; kai kurių detalių neprisimena dėl girtumo.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusioji D. V. parodė įvykio aplinkybes. Anksčiau ne vieną kartą buvo kilę įvairių konfliktų, prieš dvejus metus ji irgi buvo sužalota peiliu. Šie parodymai gauti teisėtai. Su D. V. atliktas parodymų patikrinimas vietoje, ji patvirtino savo parodymus.
Reikšmingi liudytojų E. P., J. G. parodymai.
Įvykio vietos apžiūros metu iš buto paimtas lenktinis peilis, krauju suteptos džinsinės kelnės, kurias numovė medicinos darbuotoja nuo D. V. ir kuriose yra keturi audeklo sužalojimai. Taigi yra objektyvių duomenų, kad tikrai suduoti smūgiai peiliu.
Asmens kratos metu iš D. V. paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kurį apžiūrint nustatyta, jog 2012 m. rugsėjo 30 d. 11.46 val. gavėjui Dianai išsiųsta SMS žinutė „Zek mentam sakyk pati kad nes bus blogai man“, o tą pačią dieną po 3 min. iš siuntėjo „Diana“ išsiųsta SMS žinutė „Pasakiau kad nieko neaiškinsiu. o jei Nijole atvaris tai sakyk kad dirbu. ritoj ateik ant 5v nes lankymas tada. myliu“. Vėliau abu sutuoktiniai laikėsi versijos, jog nieko neatsimena, kadangi abu buvo neblaivūs. Ši pozicija matyti iš ankstesnių susirašinėjimų, vykusių tuoj pat po įvykio.
D. V. padaryti sužalojimai vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Byloje užfiksuoti duomenys, kad laikotarpiu nuo 2009 m. spalio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo 30 d. užregistruota 17 pranešimų dėl įvairių įvykių bute, kur gyvena D. ir D. V., iš jų 13 pranešimų dėl triukšmo ir girtavimo nakties metu. Abu sutuoktiniai gana ilgai gyveno netinkamai, nuolat vartojo alkoholį, dėl to kildavo konfliktai. Prieš dvejus metus D. V. taip pat buvo sužalojęs žmoną peiliu, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi yra pakankamai duomenų jį pripažinti kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Skiriant bausmę apeliantas prašo teismo įvertinti, jog nenustatyta D. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Teistumui neišnykus, jis vėl padarė labai sunkų nusikaltimą, todėl turi būti pripažintas pavojingu recidyvistu. Naujas labai sunkus nusikaltimas padarytas, neatlikus bausmės už ankstesnį labai sunkų analogišką nusikaltimą.
Būtina atsižvelgti, kad D. V. padarė baigtą tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas prie labai sunkių, sukėlė sunkius padarinius – sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą, nusikaltimas padarytas esant neapibrėžtai tyčiai. Tikslinga atsižvelgti į kaltinamojo asmenybę, amžių, sveikatą, jo padaryto nusikaltimo paskatas ir motyvus, o būtent, jog nusikaltimas padarytas be rimtos priežasties, dėl eilinio konflikto, jis piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, nedirba, baustas administracine tvarka.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir nuostatas bei faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, D. V. skirtina laisvės atėmimo bausmė, savo dydžiu artima straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.
Byloje pateiktas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2 024,66 Lt civilinis ieškinys už nukentėjusiosios D. V. gydymą. Ieškinys pateiktas teismui iki įrodymų tyrimo pradžios, todėl teismas privalėjo priimti sprendimą dėl civilinio ieškinio, tačiau to nepadarė. Tai yra esminis BPK pažeidimas. Vilniaus teritorinės ligonių kasos atstovas byloje nebuvo pripažintas civiliniu ieškovu, tuo pažeistos civilinio ieškovo teisės ir pareigos. Teismui pripažinus D. V. kaltu, iš jo Valstybinei ligonių kasai priteistinos D. V. gydymo išlaidos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas visiškai nepasisakė dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas šis klausimas išsprendžiamas priimant nuosprendį. Ši teismo pareiga numatyta ir BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punkte.
Šioje byloje yra daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: peilis, juodos spalvos džinsinės kelnės, marškinėliai, D. V. mobiliojo ryšio telefonas ,,Nokia Cl“, IMEI Nr. xxxx, kurie saugomi Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono policijos komisariato saugykloje. Minėti daiktai nėra nusikalstamos veikos įrankiai, jų apyvarta neuždrausta, taip pat tai nėra BPK 91 straipsnyje numatytų požymių turintys dokumentai ar laikmenos su informacija, gauta BPK 160 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl turi būti taikomos BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, jie turi būti grąžinti teisėtiems savininkams, jeigu jie nenori kitaip spręsti šių klausimų. Teismas šių aplinkybių visiškai nesiaiškino.
Šalies argumentai
Prokuroras apeliaciniu skundu prašė:
skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: D. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 7 metams;
vadovaujantis BK 64, 65 straipsniais, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės visiškai pridėti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 7 metams 1 mėnesiui ir 9 dienoms, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, D. V. pripažinti pavojingu recidyvistu;
iš D. V. priteisti 2 024,66 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusiosios gydymą;
daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: peilį, juodos spalvos džinsines kelnes, marškinėlius nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti D. V.; mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia Cl“, IMEI Nr. xxxx, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti D. V.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje, kuriame buvo sakomos baigiamosios kalbos, išteisintasis bei nukentėjusioji nedalyvavo ir savo nuomonės dėl prokuroro apeliacinio skundo neišdėstė. Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėja prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, D. V. išteisinimas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagrįstas neteisingu įrodymų vertinimu, neatitinkančiu BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, todėl teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Dėl esminių BPK pažeidimų
Prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tačiau jie nelaikytini esminiais BPK pažeidimais, nes jie nesuvaržė kaltinamojo teisių ir ne dėl jų priimtas neteisingas nuosprendis.
Toliau aptariami procesiniai pažeidimai, kuriuos prokuroras pagrįstai nurodė apeliaciniame skunde ir kuriuos buvus sutinka apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, be kitų straipsnių teismas vadovavosi BPK 304–310 straipsniais, t. y. aštuoniais straipsniais. Prokuroras teisingai nurodė, kad BPK 306 straipsnis ,,Sutrumpinta aprašomoji nuosprendžio dalis“ neteko galios 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1236, todėl teismas negalėjo vadovautis negaliojančiu kodekso straipsniu.
Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė kai kurių BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą.
BPK 307 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktuose nustatyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodomi sprendimai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo ir daiktinių įrodymų likimo. Šie reikalavimai keliami ne tik apkaltinamojo, bet ir išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai.
Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nesilaikė. Dėl to surašydamas išteisinamąjį nuosprendį teismas iš tiesų pažeidė BPK 307 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktų nuostatas.
BPK 261 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisiamojo posėdžio protokole nurodomi teismo veiksmai iš eilės, kaip jie buvo atliekami posėdyje; nagrinėjimo teisme dalyvių pareiškimai bei prašymai; nutartys, teismo priimtos pačioje posėdžių salėje; nuoroda apie nutarčių priėmimą pasitarimų kambaryje ir pan.
Taigi, jei byloje nėra BPK 261 straipsnyje nustatyta tvarka pateiktų ir išnagrinėtų pastabų dėl protokolo, jo neteisingumo ar neišsamumo, aukštesnės instancijos teismui tikrinant teismo sprendimo teisingumą, apie teismo atliktus veiksmus bei priimtas protokolines nutartis sprendžiama pagal posėdžio protokolą.
Iš 2013 m. sausio 10 d. teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, jog į posėdį neatvykus nukentėjusiajai D. V. teismas nutarė į kitą teismo posėdį nukentėjusiąją atvesdinti ir nubausti už neatvykimą, kitą kartą neatvykus į teismo posėdį – paskirti areštą (2 t., 11 b. l.). Tą pačią dieną priimta nutartis į kitą teismo posėdį D. V. atvesdinti (2 t., 15 b. l.).
Į kitą teisiamąjį posėdį 2013 m. vasario 8 d. vėl neatvykus nukentėjusiajai D. V., teismas jai neskyrė arešto, kaip buvo nutaręs ankstesniame posėdyje, o protokoline nutartimi nurodė prokurorui D. V. apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2 t., 20 b. l.).
Taigi prokuroras teisus, kad teismas nesilaikė savo ankstesnių sprendimų, nors toks nukentėjusiosios elgesys dar mėnesiui užtęsė bylos nagrinėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaltinamasis aktas surašytas ydingai, kadangi jame nurodyta, kad D. V. visiškai prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nors jo parodymai to nepatvirtina.
Viena iš pirmosios instancijos teismo pareigų tiek bylos parengimo nagrinėti teisme, tiek teisminio nagrinėjimo stadijoje – patikrinti, ar tinkamai surašytas kaltinamasis aktas, o esant jo trūkumų – ar jie netrukdo nagrinėti bylos. Nustačius, jog surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui (BPK 254 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamos bylos kaltinamojo akto turinys (1 t., 177–180 b. l.) patvirtina, kad jame pateiktas D. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymas, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu. Nusikalstamos veikos aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, parodo veikos sudėties būtinus elementus ir visa, kas reikšminga jai kvalifikuoti.
Taigi priešingai, nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, kaltinamasis aktas surašytas tinkamai, nebuvo pažeista D. V. teisė gintis nuo aiškaus ir suprantamo kaltinimo.
Tai, kad kaltinamajame akte dėstant įtariamojo D. V. parodymus nurodyta, jog jis dėl pateikto įtarimo visiškai pripažino kaltę, nors, teismo nuomone, parodymų turinys to nepatvirtina, nedaro kaltinamojo akto ydingo ir netrukdo nagrinėti bylos. Atkreipiamas dėmesys, kad visus kaltinamajame akte pateiktus duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, analizuoja ir vertina teismas ir tik teismas, patikrinęs bei įvertinęs byloje surinktus duomenis, nustato faktines bylos aplinkybes, sprendžia dėl asmens kaltumo.
Prokuroras teisus, apeliaciniame skunde nurodęs skundžiamo teismo nuosprendžio nepagrįstus argumentus dėl liudijimo ypatumų.
BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog įtariamojo ir kaltinamojo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai turi liudytojo imunitetą, t. y. jie gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus.
Ši teisė turi būti išaiškinta, pradedant tokių asmenų apklausą.
Šeimos nario ar artimojo giminaičio apklausa, jam neišaiškinus aptariamos jo teisės ir tokiu būdu neužtikrinus galimybės realiai ja pasinaudoti, yra neteisėta, o jos metu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
BPK 301 straipsnio nuostatos numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismui įpareigojus prokurorą nukentėjusiąją D. V. apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ji pasinaudojo BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatų jai suteikta teise.
Tokiu atveju bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, byloje esantiems įrodymams patikrinti galėjo perskaityti ikiteisminio tyrimo tyrėjui duotus nukentėjusiosios D. V. parodymus ir jais remtis.
Teismas to nepadarė, nesirėmė ankstesniais nukentėjusiosios D. V. parodymais skundžiamame nuosprendyje nurodęs, jog jie gauti, pažeidus baudžiamojo proceso įstatymą, t. y. neišaiškinus nukentėjusiajai BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės neduoti parodymų prieš šeimos narį.
Tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta.
Nukentėjusioji D. V. ikiteisminio tyrimo metu apklausta keturis kartus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti teismą nusprendus, kad apklausiant nukentėjusiąją 2012 m. lapkričio 9 d. ir 2012 m. lapkričio 15 d. jai nebuvo išaiškinta teisė dėl galimybės neduoti parodymų prieš savo šeimos narį.
Ikiteisminio tyrimo metu D. V. parodymai užfiksuoti liudytojo apklausos protokoluose, kurių forma patvirtinta Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. I-51 (vėliau pakeista Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. I-212 redakcija).
Apklausos protokolų turinys (1 t., 107–110 b. l.) įrodo D. V. savo parašu patvirtinus, jog jai išaiškintos visos teisės, pareigos bei atsakomybė, iš jų ir teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narį. Be to, prieš pradėdama pasakoti įvykio aplinkybes, D. V. patvirtino, kad jai išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, kadangi įtariamasis D. V. yra jos sutuoktinis. Negalima neatkreipti dėmesio, jog pirmos apklausos metu nukentėjusioji pasinaudojo šia savo teise ir atsisakė duoti parodymus prieš savo vyrą. Tik apklausiama vėliau ji pareiškė sutinkanti duoti parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji D. V. patvirtino, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji buvo įspėta apie galimybę neduoti parodymų prieš savo vyrą; taip pat patvirtino ant apklausos protokolų esant jos parašus.
Taigi apklausiant nukentėjusiąją D. V. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo suvaržyta BPK 82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kaltinamojo (įtariamojo) šeimos nario teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos klausimus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija D. V. parodymus, įstatymo nustatyta tvarka duotus ikiteisminio tyrimo metu, laiko įrodymais ir jais grindžia D. V. kaltę.
Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodęs, jog netirtas peilis, nukentėjusiosios drabužiai bei bute rastas kraujas, turėjo visas galimybes ištaisyti ikiteisminio tyrimo trūkumą, jei tokį nustatė, įstatymo numatytomis priemonėmis.
Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras disponuoja tik tam tikrais duomenimis, ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri įrodymais virsta tik tada, kai įrodymais šią medžiagą pripažįsta teismas (BPK 20 straipsnio 2 dalis).
Nepriklausomai nuo to, kokie duomenys pateikti, teismas turi teisę atlikti bet kokį byloje reikalingą proceso veiksmą arba pavesti jį atlikti ar organizuoti jo atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 287 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas šia galimybe nepasinaudojo.
Dėl D. V. kaltės
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė ir pripažįsta įrodytu, kad D. V. 2012 m. rugsėjo 29 d. apie 22 val. bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, asmeninio konflikto su savo žmona D. V. metu tyčia tris kartus jai dūrė į kairę koją, padarydamas vieną durtinę-pjautinę žaizdą kairėje šlaunyje ir dvi durtines-pjautines žaizdas blauzdoje, tai komplikavosi sunkiu hipovoleminiu šoku, dėl durtinių-pjautinių žaizdų sukelto sunkaus šoko sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – žmonos sveikatą.
Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, jog, be abejotinų ir nepatikimų kaltinamojo bei nukentėjusiosios parodymų, kitų D. V. kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl išteisintojo D. V. ir nukentėjusiosios D. V. parodymų patikimumo iš esmės argumentuotos ne bylos įrodymų visetu, jų tarpusavio sugretinimu ir palyginimu, bet byloje nustatytu kaltinamojo ir nukentėjusiosios apsvaigimo nuo alkoholio faktu, išsamiau neanalizuojant bylos įrodymų turinio bei įrodymų vertinimui svarbių aplinkybių.
Skundžiamo nuosprendžio argumentas, jog D. V. ir D. V. parodymai vertinami kaip nepatikimi, kadangi nėra duoti gera valia, be pašalinės įtakos, atmetamas, nes tokių teiginių nepagrindžia jokie bylos duomenys.
Apklaustas tuoj po įvykio kaip įtariamasis D. V. parodė, kad įvykio dieną nuo ryto girtavo. Grįžus namo žmonos dar nebuvo, ir jis nuėjo miegoti. Vėliau atsikėlęs pamatė, jog ant kitos sofos guli žmona Diana. Kraujo buvo koridoriuje, prie sofos, prie televizoriaus. Jis paskambinęs greitajai medicinos pagalbai (toliau – GMP) pasakė, kad žmona susižalojo. Į GMP skambino du kartus. Kai jis atsikėlė, Diana sėdėjo prie sofos kambaryje, o po to, kai atvažiavo GMP, ji jau sėdėjo koridoriuje ant grindų. Jis neįsivaizduoja, kaip buvo sužalota Diana. Abejoja, jog jis galėjo supjaustyti žmoną peiliu. Matė, kad prie sofos kambaryje, kur sėdėjo Diana, ant grindų buvo peilis. Kitų asmenų bute tuo metu nebuvo. Jeigu būtų prisiminęs, jog dūrė, tai taip ir sakytų, bet neprisimena, kad būtų taip padaręs (1 t., 131 b. l.).
Tą pačią dieną teisme skiriant kardomąją priemonę – suėmimą D. V. teigė prisipažįstantis dėl jam pareikšto įtarimo. Jis pripažino sužalojęs žmoną, turbūt kažko nepasidalino, neprisimena, nes girtumas buvo per didelis. Jis neprisimena, kiek kartų dūrė peiliu, neatsimena, jog dūrė žmonai. Tą vakarą jie su žmona namie buvo dviese. Prisipažįsta, kad po įvykio susirašinėjo su žmona žinutėmis. Jis rašė, jog, kai ateis policija į ligoninę, ji nesakytų, kad jis sužalojo. Žmona pritarė nesakysianti. Jis įsitikinęs, jog dūrė žmonai. Kas gi kitas galėjo, pati juk negalėjo susižaloti (1 t., 138–139 b. l.).
Apklaustas vėliau ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 134 b. l.) įtariamasis D. V. dėl jam pateikto įtarimo neprisipažino, tačiau patvirtino savo pirminius parodymus ir parodymus, duotus teisme skiriant jam kardomąją priemonę. Papildomai parodė, kad nežino, kas sužalojo sutuoktinę D. V. Jis tikrai jos nežalojo. Jeigu būtų ją sužalojęs, ji būtų jam tai pasakiusi, tačiau nieko nesakė. D. V. meluoja kažkam sakydama, jog jis ją sužalojo. Žinutę žmonai, kad ji nesakytų, jog jis ją sužalojo, gal rašė, o gal ir nerašė, neprisimena.
Abiejų instancijų teismuose nuteistasis D. V. laikėsi savo versijos, kad nežino, kas sužalojo žmoną, jis ją pamatė jau kraujuojančią.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog išdėstyti nuteistojo D. V. parodymai yra nenuoseklūs: tai jis abejoja galėjęs sužaloti žmoną, tai pripažįsta tai padaręs.
Teisėjų kolegija išteisintojo D. V. parodymais remiasi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Kita vertus, išteisintasis buvo neblaivus, todėl įvykio aplinkybių iš dalies gali neprisiminti dėl girtumo, tačiau tai nepaneigia jo kaltės.
Nukentėjusioji D. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė (1 t., 108–110 b. l.), kad įvykio vakarą ji grįžo namo išgėrusi. Kai grįžo, Donatas gulėjo ar miegojo, po to atsikėlė. Jis taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Jie dviese dar išgėrė du didelius plastikinius butelius alaus. Neatsimena, dėl ko pradėjo žodžiais kabinėtis prie Donato. Po to jai dingo sąmonė. Ji nematė, kuo ir kaip ją Donatas sužalojo. Jokių pašalinių asmenų bute nebuvo. Ji mano, jog Donatas ją sužalojo peiliu, kuris buvo ant lentynos po staliuku. Nemano, kad Donatas nei iš šio, nei iš to ėmė ir ją sužalojo, turbūt prieš tai jie dėl kažko susiginčijo, tačiau neprisimena, dėl ko. Ji norėjo Donatą apginti, todėl ir sakė, jog ją sužalojo nepažįstami asmenys.
Savo parodymus nukentėjusioji D. V. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 111–112 b. l.).
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir nukentėjusiajai nevykstant į posėdžius, teismas nutarė, kad D. V. turi apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjas (2 t., 20 b. l.). Apklausiama Ukmergės rajono apylinkės teisme, ji pasinaudojo šeimos nario teise neduoti parodymų (2 t., 36 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji D. V. pakeitė parodymus ir teigė, jog grįžtančią namo ją tunelyje užpuolė nepažįstami vaikinai, po to neprisimena, nei kaip grįžo namo, nei kaip pateko į ligoninę.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiosios parodymų visumą, konstatuoja, kad atliekant ikiteisminį tyrimą visų apklausų metu esmines įvykio aplinkybes ji nurodė vienodai. Tai apeliacinės instancijos teismui leidžia nukentėjusiosios D. V. parodymus vertinti kaip patikimus. Faktas, jog įvykio metu ji buvo neblaivi, nedaro esminės įtakos jos parodymų patikimumui.
Aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teisme D. V. pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir ėmė tvirtinti, jog ją sužalojo tunelyje nepažįstami asmenys, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina kaip norą savo sutuoktiniui D. V. padėti išvengti atsakomybės.
Be nukentėjusiosios D. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, aplinkybę, kad ją sužalojo išteisintasis D. V., patvirtina kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai.
Liudytojas E. P., nukentėjusiąją veždavęs uogauti bei supirkdavęs jos surinktas šaltalankių uogas, ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 117 b. l.) ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog įvykio dieną D. V. parvežė iš darbo, išleido prie namų, ji buvo blaivi ir nesusižalojusi.
Liudytoja J. G., GMP felčerė, ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 119–120 b. l.) ir teisme parodė, kad atvykusi pagal iškvietimą D. V. rado bute gulinčią kraujo klane prie vonios. Jos vyras sakė, jog ji peiliu pati susibadė kojas. Liudytoja numovė jai kelnes, nes norėjo apžiūrėti žaizdą. Vienoje kojoje rado tris žaizdas. Bute buvo keli kraujo klanai: vienas – svetainėje, kitas – toje vietoje, kur ji gulėjo, t. y. koridoriuje. Jokių kitų asmenų, be pagalbą kvietusio vyriškio ir nukentėjusiosios, bute nebuvo.
Liudytojos J. G. parodymus apie D. V. padarytų sužalojimų lokalizaciją patvirtina specialisto išvados Nr. G 344/12 (14) duomenys (1 t., 51–52 b. l.), kurie įrodo, kad D. V. padaryta durtinė-pjautinė žaizda kairėje šlaunyje ir dvi durtinės-pjautinės žaizdos kairėje blauzdoje, tai komplikavosi sunkiu hipovoleminiu šoku. Sužalojimai padaryti duriančiu-pjaunančiu daiktu, kuo galėjo būti peilis.
Teismo medicinos ekspertas R. L. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog tokios lokalizacijos sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui. Tai paneigia D. V. pirminę versiją, kad nukentėjusioji pati susižalojo.
Įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., 4 b. l.) užfiksuota, jog ant sofos prie įėjimo durų gale padėta pagalvė, kurios apatinė dalis kruvina; ant sofos dešinėje pusėje prie pagalvės yra kruvina dėmė su kraujo krešuliais. Ant grindų dešiniame krašte yra kraujo klanas su kraujo krešuliais. Kraujo klane 0,62 m nuo sienos, kur yra įėjimo durys, ir 0,42 m nuo įėjimo durų guli atlenkiamas peilis. Prieškambaryje ant grindų yra kraujo dėmė, einanti link vonios kambario durų. Vonios kambaryje ant grindų yra raudonos spalvos dėmės, panašios į batų pėdsakus. Tualete ant grindų prieš duris yra kraujo dėmė, unitazas dešinėje pusėje kruvinas.
Taigi kraujo klanai ir dėmės rasti tik buto viduje. Nei laiptinėje prie buto durų, nei tunelyje prie parduotuvės jokių į kraują panašių dėmių nerasta (1 t., 45 b. l.). Tai paneigia nukentėjusiosios D. V. versiją, kad ją prie parduotuvės tunelyje užpuolė ir kojas supjaustė nepažįstami jaunuoliai.
Nukentėjusiosios D. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog ją sužalojo sutuoktinis, patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys.
Asmens kratos metu iš D. V. paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kurį apžiūrint nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 30 d. 11.46 val. gavėjui Dianai išsiųsta SMS žinutė: „Zek mentam sakyk pati kad nes bus blogai man“, o tą pačią dieną po 3 min. iš siuntėjo „Diana“ išsiųsta SMS žinutė: „Pasakiau kad nieko neaiškinsiu. o jei Nijole atvaris, tai sakyk, kad dirbu. ritoj ateik ant 5v, nes lankymas tada. myliu“ (1 t., 30–31 b. l.).
Ikiteisminio tyrimo metu išteisintasis D. V. patvirtino rašęs žmonai žinutę, jog ši nesakytų, kad jis ją sužalojo.
Atmetamas kaip nepagrįstas skundžiamo nuosprendžio teiginys, jog įrodinėjant D. V. kaltę negalima remtis SMS žinute kaip įrodymu, nes nenustatyta SMS žinutės turinio prasmė, ją galima tik spėti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nežiūrint į SMS žinutėje esančias gramatines klaidas, atsižvelgus į jau aptartus parodymus, žinutės turinys aiškus ir suprantamas.
Įvertinusi įrodymus teisėjų kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiąją D. V. sužalojo jos vyras D. V.. Durdamas peiliu į koją, išteisintasis neabejotinai suvokė bei numatė, kad žmoną gali sužaloti, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).
Minėta specialisto išvada Nr. G 344/12 (14) nustatyta, jog D. V. dėl durtinių-pjautinių žaizdų sukelto sunkaus šoko padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Kai veikiama tiesiogine neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – nagrinėjamu atveju kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.
Dėl išdėstytų motyvų D. V. veika kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip savo šeimos nario sunkus sveikatos sutrikdymas.
Dėl bausmės
Skiriant bausmę D. V. atsižvelgiama, kad jis tiesiogine neapibrėžta tyčia padarė labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimą.
Jis anksčiau teistas už analogišką veiką, teistumas neišnykęs. Iš Vilniaus apygardos probacijos tarnybos Savivaldybių probacijos skyriaus vyresniosios inspektorės rašto matyti, jog D. V. pažeidinėjo ankstesniu nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą, dėl to 2011 m. spalio 28 d. jam skirta nuobauda – įspėjimas, 2012 m. balandžio 17 d. – griežtas papeikimas. Probacijos tarnybos vykdomose socialinės reabilitacijos programose jis nedalyvavo (1 t., 169 b. l.).
Tai rodo, kad ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, D. V. neturėjo jokio teigiamo poveikio ir neatliko savo paskirties.
Nuteistasis niekur nedirba, darbo biržoje neregistruotas, nuolat piktnaudžiauja alkoholiu (1 t., 163, 164 b. l.).
Nenustatyta D. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, jog nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šiai veikai padaryti.
Įvertinusi bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nukentėjusiosios D. V. poziciją dėl jai padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, kad ji atleido ir jokių pretenzijų neturi, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bausmės taikymo efektyvumo bei tikslingumo principus, teisėjų kolegija D. V. skiria vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmę.
D. V. padarė naują nusikalstamą veiką, neatlikęs visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatomis bausmės subendrinamos.
Prokuroras apeliaciniame skunde prašė subendrinant bausmes, skiriant galutinę bausmę taikyti visiško bausmių sudėjimo būdą ir prie naujai paskirtos bausmės pridėti visą ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės neatliktą dalį, ją keičiant į laisvės atėmimą, t. y. 1 mėnesį ir 9 dienas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog prokuroras apeliaciniame skunde neteisingai nustatė neatliktos bausmės dalį.
Iš bylos duomenų matyti, kad ankstesnę bausmę D. V. pradėjo atlikinėti 2011 m. sausio 17 d. (1 t., 152 b. l.), todėl iki jo laikino sulaikymo nagrinėjamoje byloje 2012 m. rugsėjo 30 d. (1 t., 126 b. l.) jis atliko 1 m. 8 mėn. ir 13 d. laisvės apribojimo bausmės dalį. Neatlikta bausmės dalis sudaro 3 mėn. ir 17 d. Taikant BK 65 straipsnio 1 dalyje numatytas bausmių keitimo taisykles, ši dalis atitinka 1 mėn. ir 23 d. laisvės atėmimo bausmę.
BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos numato, jog nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, subendrindama dviem nuosprendžiais paskirtas bausmes, taiko ne visiško, bet dalinio bausmių sudėjimo būdą ir prideda prokuroro apeliaciniame skunde prašomą pagal ankstesnį nuosprendį neatliktos bausmės dalį – 1 mėnesį ir 9 dienas.
Teisėjų kolegijos nuomone, skiriama bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.
Pagrįstas prokuroro prašymas D. V. pripažinti pavojingu recidyvistu.
BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.
BK 27 straipsnio 2 dalyje, be kitų atvejų, 1 punkte nustatyta, jog nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą.
Pagal to paties straipsnio 3 dalį teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgęs į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad labai sunkų nusikaltimą, už kurį nuteistas šiuo nuosprendžiu, D. V. padarė, turėdamas neišnykusį teistumą už analogišką tyčinį labai sunkų nusikaltimą.
Tai atitinka, kaip ir nurodo apeliaciniame skunde prokuroras, BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sąlygą, kuriai esant asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu.
Įvertinusi visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog D. V. pripažintinas pavojingu recidyvistu.
Dėl civilinio ieškinio
BPK 110 straipsnio 1 dalis numato, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą.
Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, bet ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis).
Gavus civilinį ieškinį, turi būti sprendžiamas klausimas dėl šį ieškinį pateikusio fizinio ar juridinio asmens pripažinimo civiliniu ieškovu.
Nagrinėjamoje byloje Vilniaus teritorinė ligonių kasa, atstovaudama Valstybinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, pateikė 2 024,66 Lt ieškinį už nukentėjusiosios D. V. gydymą ir prašė pripažinti civiliniu ieškovu (2 t., 4–5 b. l.).
Nustačiusi, jog civilinis ieškinys pirmosios instancijos teisme paduotas laiku, t. y. iki įrodymų tyrimo pradžios, bei pagrįstas dokumentu (2 t., 6 b. l.), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino Valstybinę ligonių kasą civiliniu ieškovu ir tenkina ieškinį.
Dėl daiktų
Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas, atsižvelgiant į daiktų priklausomybę.
Peilis, juodos spalvos džinsinės kelnės, marškinėliai, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, grąžinami D. V..
Mobiliojo ryšio telefonas ,,Nokia Cl“, IMEI Nr. xxxx, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, grąžinamas D. V..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
D. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 7 (septyneriems) metams;
vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 3 dalimi, 65 straipsniu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės dalį ir galutinę subendrintą bausmę D. V. paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui ir 9 (devynioms) dienoms, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;
vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, D. V. pripažinti pavojingu recidyvistu.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo jos vykdymo dienos.
D. V. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. balandžio 26 d.
Iš D. V. priteisti Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2 024,66 Lt (du tūkstančius dvidešimt keturis litus ir 66 centus) nukentėjusiosios D. V. gydymo išlaidų.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:
peilį, juodos spalvos džinsines kelnes, marškinėlius grąžinti D. V.;
mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia Cl“, IMEI Nr. xxxx grąžinti D. V.