- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-07-14
- Bylos Nr.
- eI3-3666-505/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01229-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Daina Kukalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. S.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
- Kategorijos
- 21.3.12pavadinimo nepavyko patikrinti
trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariatui, trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2020 m. gegužės 11 d. skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus ir prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2020 m. balandžio 7 d. įsakymą Nr. 20-TE-296 „Dėl G. S. veiksmų įvertinimo“ (toliau – ir Įsakymas).
Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat jis ir jo atstovas paaiškino teismo posėdžių metu, kad pareiškėjas nepažemino pareigūno vardo, nepadarė jokio pažeidimo, todėl 2020 m. balandžio 4 d. Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-IS-4 (toliau – ir Išvada) ir Įsakymas yra neteisėti, nepagrįsti ir nemotyvuoti, priimti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir nukrypus nuo administracinių teismų praktikos, todėl naikintini. Išvadoje nustatyta, kad negauta jokių duomenų apie pareiškėjo ar D. Ž. patekimą į vilą jėga, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir policijos pareigūno statusu. Išvadoje taip pat nenustatyti ir jokie kartu buvusių advokato G. D. ir (duomenys neskelbtini) direktorės K. G. neteisėti veiksmai. Išvadoje nurodomi tam tikrų asmenų paaiškinimai (pvz., K. Č., R. A., K. G.), kuriais joje remiamasi motyvuojant tariamą pareiškėjo tarnybinį pažeidimą. Tačiau iš Išvados turinio absoliučiai nėra aišku, kokio tikrinimo metu, kada ir kokiomis aplinkybėmis gauti šių asmenų paaiškinimai, t. y. neaišku, ar paaiškinimai duoti betarpiškai žodžiu, ar raštu tarnybinį patikrinimą atlikusiam pareigūnui, ar remiamasi žiniasklaidoje pasirodžiusiais perpasakotais asmenų paaiškinimais, ar galimai (duomenys neskelbtini) policijai duotais paaiškinimais ir pan. Išvadoje remiamasi tik subjektyviais kitų asmenų (net ir užsieniečių, nekalbančių lietuviškai) paaiškinimais apie tai, kad jie 2019 m. liepos 22 d. išsigando D. Ž. ir pareiškėjo buvimo name, nors Išvadoje tai nenustatyta, kad pareiškėjas ar D. Ž. būtų atlikę kokius nors netinkamus veiksmus, piktnaudžiavę tarnyba ar naudoję pareigūno vardą. Išvadoje nurodomi asmenų paaiškinimai nėra tinkamai, teisėtai ir leistinai surinkti įrodymai, kurie galėtų turėti teisinę reikšmę tarnybinio patikrinimo metu. Todėl jais paremta Išvada negali būti laikoma teisėta.
Nurodė, kad Išvadoje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjas savo buvimu name (duomenys neskelbtini) siekė gerų ryšių su advokatu, ar kokių nors kitų neteisėtų tikslų. Tai yra tik tarnybinį patikrinimą atlikusio pareigūno pateikta prielaida, spėjimas, kuriais negali būti grindžiamas kaltinimas ar tariamas pažeidimas. Nei pareiškėjas, nei D. Ž. nėra patraukti administracinėn atsakomybėn už savavaldžiavimą, nėra ir jokių Lietuvos Respublikoje ar (duomenys neskelbtini inicijuotų procesų dėl tokio galimo nusižengimo tyrimo. Su tariamu savavaldžiavimu susiję Išvados teiginiai yra visiškai deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Išvadoje iš esmės netinkamu pareiškėjo elgesiu pripažintas pats vykimo į (duomenys neskelbtini) faktas. Pareiškėjas vyko į (duomenys neskelbtini) oficialių atostogų metu (ne tarnybos metu), pareiškėjui nebuvo jokių draudimų keliauti į užsienio šalis. Pareiškėjas taip pat nepažeidė jokių policijos pareigūnams keliamų reikalavimų, o Išvadoje netgi pripažinta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas ar D. Ž. būtų brovęsi į namą, panaudoję jėgą, piktnaudžiavę tarnybine padėti ar policijos pareigūno statusu. Pareiškėjas aptariamame name buvo tik pasyvus stebėtojas ir nepažeidė jokių asmenų teisių ar teisėtų interesų. Toks elgesys niekaip neprasilenkia su policijos pareigūnui keliamais reikalavimais, tarnybos principais, bendraisiais etikos ar kitais reikalavimais ir jų nepažeidžia. Pareiškėjas taip pat nesiekė užtikrinti advokato apsaugos. Europos Sąjungos šalių advokatai turi teisę laikinai teikti teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, tiek ir Lietuvos Respublikos advokatai turi teisę laikinai teikti teisines paslaugas kitose Europos Sąjungos šalyse, vadovaudamiesi Europos Bendrijos steigimo sutarties 50 straipsniu, Advokatūros įstatymo 63 straipsniu. Bendrovės (duomenys neskelbtini) direktorė K. G. taip pat patvirtino, kad advokatas veikė namo teisėto savininko (bendrovės) pavedimu.
Pabrėžė, kad Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau — ir Aprašas) 24 punktas numato, kokie duomenys turi būti užfiksuoti Išvadoje. Pareiškėjo atžvilgiu išvadoje nurodyti tik apibendrinti ir deklaratyvūs teiginiai apie pažeistus tarnybos ir etikos principus, tačiau nenurodyta, kokia konkrečiai veika, žeminanti pareigūno vardą, buvo padaryta ir kokio teisės akto straipsnis, jo dalis, punktas ar papunktis pažeisti. Išvadoje pacituotos Lietuvos Respublikos policijos įstatymo bei Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso nuostatos ir tik deklaratyviai nurodyta, jog pareiškėjas veikė priešingai šiuose teisės aktuose įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei minėtame kodekse nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto. Išvadoje taip ir nepaaiškinta, kokius konkrečiai veiksmus, prieštaraujančius žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo, pavyzdingumo principams, pareiškėjas atliko viešėdamas (duomenys neskelbtini) ir pasyviai stebėdamas situaciją name, kurios teisėto savininko (bendrovės (duomenys neskelbtini)) direktorė neprieštaravo dėl pareiškėjo buvimo name. Šiuo atveju negali būti remiamasi žiniasklaidos priemonės straipsnyje nurodyta informacija, nes pačioje Išvadoje netgi nurodoma, kad daugelis dienraščio straipsnyje nurodytų aplinkybių dėl netinkamo pareiškėjo elgesio tarnybinio patikrinimo metu nepasitvirtino. Išvadoje teigiama, jog pareiškėjas sugriovė pasitikėjimą statutine įstaiga ir ją sukompromitavimo, tačiau neaišku kokiais faktiniais duomenimis tokia Išvada grindžiama.
Argumentavo, kad Išvadoje taip pat nepagrįstai teigiama, jog pareiškėjas aptariamus veiksmus padarė tyčia, nes suprato savo veiklos žalingumą ir numatė galimus padarinius. Tačiau joje nenustatyti jokie duomenys, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas į namą (duomenys neskelbtini) atvyko siekdamas žeminti policijos ar vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą policija arba ją kompromituoti, t. y. šiuo atveju nėra pareiškėjo kaltės, kaip būtinos sąlygos konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą. Pagal Aprašo 27 punkto nuostatas vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, atsižvelgdamas į Išvadoje konstatuotus pareigūno padarytus teisės aktų pažeidimus bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 39 straipsnio 1, 4 ir 6 dalių nuostatomis, priima įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo arba dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, o dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno - įsakymą dėl pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, ar dėl pripažinimo pažeminusiu pareigūno vardą. Dėl šio reglamentavimo atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno, kuris pažemino pareigūno vardą, gali būti priimamas tik įsakymas pripažinti pareigūną pažeminus pareigūno vardą, tačiau įsakyme jokios tarnybinės nuobaudos neturi ir negali būti nurodomos ar skiriamos. Tai patvirtina, kad ir tarnybinio patikrinimo Išvadoje, kuria siūloma pripažinti iš tarnybos atleistą pareigūną pažeminus pareigūno vardą, jokios tarnybinės nuobaudos negali būti siūlomos. Tačiau Išvados rezoliucinėje dalyje vis tiek pasiūlyta ne tik pripažinti pareiškėją pažeminus pareigūno vardą, bet ir atleisti jį vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nepaisant to, kad pagal Aprašo 27 punktą toks įsakymas apskritai negalėtų būti priimamas. Skunde pateikti argumentai patvirtina ne tik tai, kad Išvada ir Įsakymas yra nepagrįsti ir neteisėti, bet ir tai, kad šie sprendimai yra nemotyvuoti, neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 3 straipsnio 2 punkto, 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškose bylose.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atstovė teismo posėdžių metu paaiškino, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas dėl 2020 m. vasario 1 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ interneto svetainėje, straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ paskelbtos informacijos apie galbūt neteisėtus policijos pareigūnų (pareiškėjo) ir D. Ž. veiksmus. 2020 m. balandžio 4 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 5-IS-4 užfiksuota, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas D. Ž. jam suteiktų tikslinių atostogų vaikui prižiūrėti metu, kartu su tuo metu atostogavusiu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku G. S. ir advokatu G. D. nuvyko į (duomenys neskelbtini) esančią vilą. Vėliau į vilą buvo iškviesti (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai. Lietuvos policijos pareigūnams ir jų lydimiems asmenims nepaklusus vietos pareigūnų reikalavimui palikti vilos teritoriją, į vilą atvyko dar kelių (duomenys neskelbtini) policijos padalinių atstovai, D. Ž., G. S., jų lydimo advokato ir K. G. išprašymo iš vilos procedūra užtruko apie 2-3 valandas.
Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Statutu, šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Policijos veikla, kaip įtvirtinta Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo ir kitais principais. Policijos darbuotojų veiklos ir elgesio principus, pamatines nuostatas, kurių turi laikytis kiekvienas policijos pareigūnas, vykdydamas tarnybines pareigas, taip pat tvarkydamas savo privatų gyvenimą tiek, kiek tai gali turėti įtakos jo, kaip pareigūno reputacijai ir policijos autoritetui, apibrėžiančio Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso 5 punkte nurodyta, kad policijos darbuotojų veikla ir profesinė etika grindžiama: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, atsakomybės, padorumo, pavyzdingumo ir kitais principais. Laikydamasis aptartų nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įsakmiai įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, policijos darbuotojas turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto (7.1 papunktis); visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus (7.2 papunktis). Laikytis Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso reikalavimų yra kiekvieno policijos darbuotojo pareiga ir garbės reikalas (8 punktas).
Nurodė, kad policijos pareigūnai, juo labiau užimantys itin atsakingas vadovaujančias pareigas, privalo laikytis aukščiausių etikos bei skaidrumo standartų. Įskaitant ir būtinybę vengti bet kokio netoleruotino, su policijos pareigūno statusu nederamo elgesio, ar net jo regimybės. Vertinant surinktus duomenis kyla pagrįsta abejonė pareiškėjo ir D. Ž. parodymais, kad vykdami į (duomenys neskelbtini) jie tinkamai įvertino galimas savo veiksmų neigiamas pasekmes jų, kaip policijos pareigūnų, reputacijai, atstovaujamos institucijos interesams bei visos policijos autoritetui. Pareiškėjo ir D. Ž., tuo metu ėjusių aukštas pareigas policijoje, neteisėtų veiksmų, dėl kurių į vilą buvo iškviesti (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai, paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse - dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir TV3 televizijos laidoje „Prieš srovę“ – akivaizdžiai menkina policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų prestižą, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į policijos veiklą, policijos pareigūno statusą, jo įgaliojimų ribas, o policijos pareigūnus sudaro prielaidas vertinti kaip neprincipingus, nepaisančius įstatymų reikalavimų, galinčius tenkinti kiekvieno asmens, nors nepagrįstus ir neteisėtus, pageidavimus. Išvados pagrindu priimtame Įsakyme pripažinta, jog pareiškėjas savo poelgiu pažemino pareigūno vardą.
Pastebėjo, kad tarnybinio patikrinimo išvada įstaigos vadovui yra tik rekomendacinio pobūdžio ir iš esmės pati savaime nesukelianti teisinių pasekmių tikrinamam pareigūnui, todėl Išvadoje pateiktas siūlymas - pripažinti, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, už ką turėtų būti atleisti vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nebuvo įgyvendintas kaip numato Statuto 39 straipsnio 8 dalies 2 punktas ir Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnyboj sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 27 punktas. Įsakymu tik buvo pripažinta, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą. Statuto 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūno vardo pažeminimas – tai pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas ir D. Ž., neturėdami teisėto pagrindo, buvo name (duomenys neskelbtini) r iš jo nepasišalino net ir pakartotinai pareikalavus name buvusiems asmenims bei atvykusiems policijos pareigūnams. Pareiškėjas, būdamas aukšto rango policijos pareigūnas, turėjo pakankamai žinių ir kompetencijos, kad savo veiksmus suvoktų kaip aiškiai priešingus teisėtam elgesiui. Todėl jo kaltė vertintina kaip tyčinė, t. y. paminėti veiksmai atlikti esant tiesioginės tyčios kaltęs formai (suvokė pavojingą veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti). Visa paminėta situacija buvo plačiai nušviesta įvairiose žiniasklaidos priemonėse, straipsnių komentaruose. Vertinant policijos pareigūnų veiksmus buvo išsakyta daug neigiamos nuomonės viešoje erdvėje. Tokiu būdu buvo stipriai pakeikta policijos įvaizdžiui visuomenės akyse, krito, jau kurį laiką didėjęs, pasitikėjimas policijos pareigūnais ir visa policija. Iš patikrinimo metu surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjas neturėjo teisės būti Išvadoje minimame name (duomenys neskelbtini). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai laikomasi nuostatos, kad vidaus tarnybos pareigūno veiksmų įvertinimas pareigūno vardo pažeminimu nepriklauso nuo to, ar jis buvo patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Sprendžiant dėl pareigūno atleidimo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (šiuo metu 62 straipsnio 1 dalies 7 punktas), turi būti tik įvertinama, ar pakanka faktinių duomenų atleisti pareigūną už pareigūno vardo pažeminimą. Pareigūno veika, žeminanti pareigūno vardą, nebūtinai turi būti padaryta pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Pareigūno vardo pažeminimui konstatuoti pakanka, kad pareigūno veiksmai nesuderinami su geru pareigūno vardu. Išvadoje įvardyti pareiškėjo veiksmai neginčytinai buvo nesuderinami su Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso nuostatomis. Teisės aktai nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Minėti reikalavimai keliami norint užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, garantuoti, kad valstybės tarnautojų pareigas eitų tik aukštus įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs Lietuvos valstybei, nepriekaištingos reputacijos asmenys.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atstovė teismo posėdžių metu paaiškino, kad gavus informacijos apie visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą straipsnį dėl pareiškėjo ir D. Ž. elgesį (duomenys neskelbtini), Policijos departamento Imuniteto valdybai 2020 m. vasario 4 d. pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą, kurio metu buvo konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Aprašo 27 punkte nustatyta, kad vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, atsižvelgdamas į išvadoje konstatuotus pareigūno padarytus teisės aktų pažeidimus, priima įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo arba dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, o dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno - įsakymą dėl pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, ar dėl pripažinimo pažeminusiu pareigūno vardą. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2020 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-296, vadovaudamasis Aprašo 27 punktu ir atsižvelgdamas į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2020 m. balandžio 4 d. Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 5-IS-4 bei tuo, kad pareiškėjas Kauno AVPK viršininko 2020 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-105 nuo 2020 m. vasario 10 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos, pripažino, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.
Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, skiriasi tik šalių pozicija dėl jų vertinimo Statuto 2 straipsnio 4 dalies, 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto aspektu. Nors pareiškėjas ir kvestionuoja Išvadoje nurodomų asmenų paaiškinimų teisėtumą ir leistinumą, kadangi, pasak pareiškėjo, iš Išvados turinio absoliučiai nėra aišku, kokio tikrinimo metu, kada ir kokiomis aplinkybėmis gauti šių asmenų paaiškinimai, tai yra neaišku, ar paaiškinimai duoti betarpiškai žodžiu ar raštu tarnybinį patikrinimą atlikusiam pareigūnui ir pan., pareiškėjas iš esmės nepaneigia juose nurodytų faktinių aplinkybių, tik teikia savo aplinkybių subjektyvų vertinimą. Pakankamai akivaizdu, jog paaiškinimai gauti tarnybinio patikrinimo metu, o tai, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra įsakmiai nurodyta, kada ir kokiu būdu jie buvo pateikti, neturi juridinės reikšmės nagrinėjamam ginčui, kadangi ši aplinkybė pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Be to, paminėtina, jog tarnybinio patikrinimo metu paaiškinimai buvo gauti iš visų įvykyje dalyvavusių asmenų (išskyrus advokato) ir tai akivaizdžiai atsispindi tarnybinio patikrinimo išvadoje - visi jie įvardinti ir aprašyti šiame dokumente. Policijos įstaiga, atsižvelgdama į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, savo ruožtu jų vertinimą atliko ir visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu.
Nurodė, kad pareiškėjas klaidingai mano, jog jis buvo atleistas už tarnybinį nusižengimą, todėl, jo manymu, turėjo būti nurodyta, kokius tarnybą reglamentuojančius teisės aktus, jų nuostatas jis pažeidė bei kokią įstatyme numatytą veiką, sudarančią pareigūno vardo pažeminimo požymius, pareiškėjas padarė. Svarbu tai, kad pareigūno vardo pažeminimo konstatavimas nereikalauja formalaus veikos kvalifikavimo. Pareigūno vardo pažeminimo konstatavimui būdingas vertinamasis kriterijus - nustatyto pareigūno kalto veikimo ar neveikimo įvertinimas visuomenėje galiojančių moralės nuostatų bei visuomenės teisėtų lūkesčių kontekste. Tarnybinio patikrinimo išvadoje pasisakyta, kad pareigūnas, be kita ko, nusižengė Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekse nustatytiems principams. Laikydamasis Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekse aptartų nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įsakmiai įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, policijos darbuotojas turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto; visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus. Laikytis Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso reikalavimų yra kiekvieno policijos darbuotojo pareiga ir garbės reikalas. Tokiu būdu aiškiai atskleista, kad nustatytas pareigūno kaltas veikimas ar neveikimas įvertintas būtent šių moralinių orientyrų, kaip atitinkančių visuomenėje galiojančias moralės nuostatas bei visuomenės teisėtus lūkesčius, laikymosi kontekste. Aptarta tarnybinio patikrinimo išvados motyvuojamoji dalis atitinka išsamumo ir pakankamumo reikalavimus.
Pabrėžė, kad teisės aktai nustato policijos pareigūnams aukštesnius drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams. Jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Taigi, pareigūnų elgesys turi nekelti abejonių dėl jo atitikimo tiek bendrosioms etikos normoms, tiek tarnybinės etikos taisyklėms, tiek ir kitiems reikalavimams. Valstybės tarnyboje galiojantis lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinis imperatyvas valstybės tarnybai kelia ypatingus reikalavimus, o sisteminė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio (Policijos uždaviniai) ir 25 straipsnio (Pareigūnų pareigos) nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad policijos pareigūnas turi taip atlikti savo tarnybą, taip pat elgtis ir ne tarnybos metu taip, kad būtų užtikrinti paminėto įstatymo 5 straipsnyje policijos veiklai keliami uždaviniai. Policijos pareigūnų elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu, be kita ko, reglamentuoja paminėtas Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodeksas, kuriame nurodyta, kad policijos pareigūnas turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus; privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija; laikytis šio kodekso reikalavimų - kiekvieno policijos pareigūno pareiga ir garbės reikalas, o jų pažeidimas smerkiamas ir užtraukia moralinę bei kompetentingų pareigūnų sprendimu tarnybinę atsakomybę. Pareigūno vardo pažeminimo pripažinimas nepriklauso nuo formalaus nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų nustatymo, jam būdingas vertinamasis kriterijus - nustatyto pareigūno kalto veikimo ar neveikimo įvertinimas visuomenėje galiojančių moralės nuostatų bei visuomenės teisėtų lūkesčių kontekste. Be to, Išvadoje detaliai išdėstyta, kokius veiksmus, prasilenkiančius su etikos ir elgesio principais, pareiškėjas atliko.
Nurodė, kad policijos pareigūnų patekimas į objektą, nesant aiškių pagrindų, buvimas jame, nors ir pasyvus, taip pat atsisakymas jį palikti kėlė ten esantiems asmenims abejonių dėl nepageidaujamų asmenų ketinimų ir nusiteikimo, taip pat baimę, nesaugumo jausmą. Toks pareigūnų pasyviai agresyvus elgesys įvertintas kaip prasilenkiantis su pareigūnams keliamais moraliniais orientyrais, priešingas Policijos įstatyme ir Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekse įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekse nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto. Pareiškėjas, vertinant jo ilgametę patirtį policijoje ir užimamas pareigas, privalėjo suvokti, kad jis aptariamoje situacijoje apskritai neturi ir negali turėti jokių įgaliojimų veikti kažkieno interesais, kad jų ir advokato, taip pat įmonės atstovės nesieja ir negali sieti jokie formalūs pavedimo santykiai. Patys neturėdami aiškaus ir oficialaus buvimo patalpose pagrindo, jie rizikuoja nusižengti teisės aktų reikalavimams. Pareigūnai privalėjo suvokti, kad jų atsisakymas vykdyti vietos pareigūnų nurodymus nėra suderinamas su teisėtu ar bent jau etišku ir moraliu elgesiu, kuris yra privalomas kiekvienam policijos pareigūnui. Vidaus tarnyba grindžiama Statuto 3 straipsnyje įtvirtintais principais, tarp jų įstatymo viršenybės, tarnybos ypatumų kompensavimo, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais. Pagal Statuto 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą vienas iš vidaus tarnybos ypatumų - pareigūnų sugriežtinta atsakomybė, kuri yra kompensuojama šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis. Atsižvelgiant į vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos specifiką, pareigūnams suteiktas teises ir nustatytas pareigas, keliamus itin aukštus elgesio standartus, įstatymu nustatyta, kad prieš pradėdamas eiti pareigas vidaus tarnyboje, pareigūnas Statuto 12 straipsnio nustatyta tvarka prisiekia tarnauti Lietuvos valstybei - būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų ginant žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Statutinio pareigūno priesaika nėra formalus aktas. Ja pabrėžiama, jog statutinės tarnybos pareigūnams tarnyboje keliami padidinti reikalavimai, nustatomi nepriekaištingo elgesio standartai ir jie prisiekia šių jų laikytis. Prisiekdamas vidaus tarnybos pareigūnas, be kita ko, prisiekia visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą. Statute įtvirtintas nuolatinis bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principas ir reikalavimas visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą reiškia, kad šie elgesio standartai galioja ne tik tada, kai pareigūnas atlieka tarnybos funkcijas, bet ir ne darbo laiku, nepriklausomai nuo pareigūno buvimo vietos ir aplinkybių. Aukščiau aptarti pareigūnų, tarp jų ir pareiškėjo, veiksmai nėra suderinami su pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos metu, tiek ir ne tarnybos metu, ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais bei griežtesniais reikalavimais - be kita ko, ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų reputacinių standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams.
Akcentavo, kad atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, pareiškėjas aiškiai žinojo ir suprato jo vykimo į vilą ir buvimo joje tikslą, antraip būtų visiškai nesuvokiamas jo pakankamai ilgai trukęs pasyvus elgesys, atsisakymas vykdyti tiek viloje apsistojusių asmenų prašymus, tiek vietinių policijos pareigūnų reikalavimus palikti teritoriją. Todėl spręstina, kad pareigūnas gera valia buvo pasirengęs ir sutiko dalyvauti konfliktinėje situacijoje prisiimti bauginančio asmens vaidmenį. Be to, spręstina, kad ir pats pareiškėjas suvokė, kad jo elgesys nėra absoliučiai skaidrus ir teisėtas, nes stengėsi slėpti savo veidą, vengė pateikti dokumentus ir pan. Taigi, pripažintina, kad pareiškėjo kaltės egzistavimas - sąmoningas etikos principų, moralės orientyrų nepaisymas, yra aiškiai pagrįstas. Toks pareiškėjo elgesys - veiksmai ir neveikimas laikytini sąmoningu valiniu pasirinkimu, atitinkamai jo kaltė konkrečioje situacijoje kvalifikuotina kaip tyčia. Pareiškėjo veiksmuose yra visi Statuto 2 straipsnio 4 dalies, 72 straipsnio 1 dalies 7 punkto ir atitinkamai Aprašo 27 punkto taikymo elementai. Vertinant Išvadoje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais ir elgesiu, darytina išvada, kad įvardinti pareiškėjo veiksmai neginčytinai nebuvo suderinami su aptartais teisės aktuose nustatytais principais, su pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas tokiu elgesiu pažemino pareigūno vardą. Nurodytais veiksmais pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei manyti, kad statutiniai valstybės pareigūnai gali elgtis neatsakingai, o visa tai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje, akivaizdžiai žemina vidaus tarnybos autoritetą, ją kompromituoja ir tai laikytina pareigūno vardo pažeminimu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2020 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. 20-TE-296 „Dėl G. S. veiksmų įvertinimo“, kuriuo pripažinta, kad G. S., ėjęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pareigas, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2020 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-105 „Dėl G. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleistas iš vidaus tarnybos, savu poelgiu pažemino pareigūno vardą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Įsakymas dėl pareiškėjo pripažinimo savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 dalimi, Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 27 punktu ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2020 m. balandžio 4 d. Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-IS-4 „Dėl Kauno apskr. VPK pareigūnų G. S. ir D. Ž. veiksmų“.
Byloje nustatyta, kad visuomenės informavimo priemonėse 2020 m. vasario 1 d. buvo paskelbtas straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)), kuriame skelbiama, kad mūšis dėl verslininko R. K. (duomenys neskelbtini) palikimo užvirė jam dar gyvam esant. Šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad tam buvo pasitelkti ir du aukšti policijos pareigūnai, kurie vyko į (duomenys neskelbtini) ir bandė perimti prabangią vilą. <...> kartu su vilniečiu advokatu į (duomenys neskelbtini) nuvyko tuometis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vadovas G. S. ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas D. Ž., kuris buvo išėjęs tėvystės atostogų.
2020 m. vasario 4 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybai buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl 2020 m. vasario 1 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ interneto svetainėje, straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ paskelbtos informacijos apie galbūt neteisėtus policijos pareigūnų G. S. ir D. Ž. veiksmus.
Pareiškėjui įteiktas 2020 m. vasario 7 d. pranešimas apie galimą pareigūno vardo pažeminimą. Jame nurodyta, kad 2019 m. liepos 21 d. kartu su advokatu G. D., atstovaujančiu kliento interesus, ir D. Ž. pareiškėjas nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur 2019 m. liepos 22 d. galimai jėga (išlaužę spyną) įsibrovė ir bandė perimti verslininkui R. K. priklausančią vilą, reikalavo, kad ten buvę poilsiautojai išsikraustytų. Nurodyta, kad tokie veiksmai nesiderina su Lietuvos policijos pareigūno statusu, policijai keliamais uždaviniais bei nustatytomis vykdyti funkcijomis ir akivaizdžiai prieštarauja Policijos įstatyme įtvirtintiems bendriesiems policijos veiklos principams, Policijos darbuotojų etikos kodekse, policijos pareigūnų elgesiui keliamiems reikalavimams ir žemina pareigūno vardą. Taip pat nurodyta, kad dėl neteisėtų veiksmų ir nesuderinamo su etikos reikalavimais elgesio paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse sumenkino policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų prestižą visuomenėje ir pakenkė policijos autoritetui.
Pareiškėjas 2020 m. vasario 17 d. paaiškinime dėl gauto pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo nurodė, jog 2019 m. liepos mėn. pabaigoje (tikslios datos neatsimena), D. Ž. pakvietė vykti į (duomenys neskelbtini). Tuo metu atostogavo, nieko nebuvo suplanavęs, todėl sutiko vykti. Kelionės tikslas buvo poilsinis - pažintinis. Kartu vyko advokatas G. D.. Vėliau sužinojo, kad advokatas G. D. vyko darbiniais reikalais. Liepos 22 d. G. D. nurodė, kad dalį dienos laiko turės skirti profesinei veiklai, t. y susitikti su notaru ir apžiūrėti kažkokį namą, kuris nuosavybės teise priklauso įmonei, kurią jis pagal sutartį atstovauja. Atvykus į šį namą kartu buvo moteris (pareiškėjas jos nepažįsta, tik iš jų tarpusavio pokalbio suprato, jog tai buvo įmonės, kuriai priklauso namas, vadovė). Namo kieme buvo kažkokie pareiškėjui nepažįstami žmonės, su kuriais bendravo advokatas ir atvykusi moteris. Pažymėjo, kad nei pareiškėjas, nei D. Ž. su ten buvusiais asmenimis nebendravo ir tuo labiau nereikalavo, neprašė palikti patalpų, durų ar spynų nerakino ir tuo labiau nelaužė. Atvykę policijos pareigūnai jokių priekaištų ar pastabų neišsakė. Bendravo su advokatu, įmonės vadove ir ten buvusiais asmenimis. Vėliau advokatas G. D. nuvyko į policiją ir parašė pareiškimą dėl name neteisėtai buvusių asmenų. Mano, kad jokio nusižengimo nepadarė. Žiniasklaidos priemonėse paviešinta informacija apie pareiškėją yra melaginga ir neatitinkanti tikrovės. Minėtose patalpose buvo ne tarnybos metu, policininko statuso niekam nenurodė.
Išvadoje nurodyta, kad apibendrinus tikrinimo metu surinktus faktinius duomenis, nustatyta, kad Kauno apskr. VPK viršininkas D. Ž. jam suteiktų ((duomenys neskelbtini)) tikslinių atostogų vaikui prižiūrėti metu, kartu su tuo metu ((duomenys neskelbtini)) atostogavusiu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (toliau – ir Kauno apskr. VPK KPONTV) viršininku G. S. ir advokatu G. D. 2019 m. liepos 21 d. reisu Nr. (duomenys neskelbtini) išskrido į (duomenys neskelbtini), iš kur tą pačią dieną atskrido į (duomenys neskelbtini). D. Ž. teigimu, skristi į salą jį pakvietė advokatas G. D., turėjęs ten atlikti profesines pareigas pagal bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovės K. G. pavedimą verslininkui R. K. priklausiusioje viloje (teisminiai procesai dėl šio bei kito turto nėra pasibaigę), o jis (D. Ž.) kartu vykti pakvietė G. S.. Vila, kaip D. Ž. buvo informuotas, buvo užgrobta asmenų, nesusijusių su minėta bendrove, todėl baimindamasis dėl savo saugumo advokatas prašė pabūti su juo. 2019 m. liepos 22 d. advokatas, D. Ž., G. S. ir K. G. nuvyko prie vilos. Joje tuo metu poilsiavo verslininko R. K. pirmosios žmonos šeimos draugas R. A.. Nesupratęs advokato bei jį lydėjusių asmenų atvykimo tikslo ir reikalavimo įleisti į vilą, baimindamasis dėl savo ir nepilnamečio sūnaus saugumo, R. A. paskambino A. K. interesus (duomenys neskelbtini) atstovaujančiai K. Č.. Kalbėdamas su ja išgirdo sūnų šaukiant: „Tėti, tėti, jie eina į namą“, o kai atsisuko, pamatė, kad tie žmonės įėjo į namą. R. A. teigimu, atvykėliai jėga prasiveržė pro vartus, sulaužė vartų spyną ir įsibrovė į namą. Jį ir sūnų baugino įsibrovę žmonės, ypatingai du stambesnio kūno sudėjimo vyrai. į vilą atvykusi K. Č. iškvietė policijos pareigūnus ir A. K. advokatę. Vėliau, Lietuvos policijos pareigūnams ir jų lydimiems asmenims nepaklusus vietos pareigūnų reikalavimui palikti vilos teritoriją, į vilą atvyko dar kelių (duomenys neskelbtini) policijos padalinių atstovai. D. Ž., G. S., jų lydimo advokato ir K. G. išprašymo iš vilos procedūra užtruko apie 2-3 valandas. Tai, anot R. A. ir K. Č., kaip ir minėtų žmonių patekimo į vilą aplinkybės bei advokatą ir K. G. lydėjusių vyrų, nors jie nieko nedarė ir nekalbėjo, išvaizda ir buvimas patalpose, atsisakymas išeiti iš patalpų prašant patalpose gyvenantiems gyventojams, o vėliau ir (duomenys neskelbtini) pareigūnams, kėlė baimę dėl galimų neigiamų pasekmių bei nesaugumo jausmą.
Lietuvos policijos įstatymo (toliau –ir Policijos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad policija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vidaus tarnybos Statutu (toliau Statutas), šiuo ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Policijos veikla, kaip įtvirtinta Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje, grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo ir kitais principais.
Policijos darbuotojų veiklos ir elgesio principus, pamatines nuostatas, kurių turi laikytis kiekvienas policijos pareigūnas, vykdydamas tarnybines pareigas, taip pat tvarkydamas savo privatų gyvenimą tiek, kiek tai gali turėti įtakos jo, kaip pareigūno, reputacijai ir policijos autoritetui, apibrėžiančio Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas), patvirtinto Policijos generalinio komisaro 2018 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 5-V-706, 5 punkte nurodyta, kad policijos darbuotojų veikla ir profesinė etika grindžiama: pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, atsakomybės, padorumo, pavyzdingumo ir kitais principais. Vykdydamas Etikos kodekso 6.8 papunktį, pareigūnas privalo nepiktnaudžiauti policijos pareigūno statusu, nenaudoti jo asmeniniams interesams, tarnybinį pažymėjimą naudoti tik vykdant tarnybines pareigas teisės aktų nustatyta tvarka, o pagal 6.9 papunktį netoleruoti kolegų daromų teisės pažeidimų ir elgesio, nesuderinamo su Etikos kodekso ar kitų teisės aktų reikalavimais.
Laikydamasis aptartų nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įsakmiai įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, policijos darbuotojas turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto (7.1 p.); visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus (7.2 p.). Laikytis Etikos kodekso reikalavimų yra kiekvieno policijos darbuotojo pareiga ir garbės reikalas (8 p.).
Taigi, pareigūnai, juo labiau užimantys itin atsakingas pareigas, privalo laikytis aukščiausių etikos bei skaidrumo standartų, įskaitant būtinybę vengti bet kokio netoleruotino, su policijos pareigūno statusu nederamo elgesio, ar net jo regimybės. Vertinant D. Ž. ir G. S. parodymus, kyla abejonių, ar pastarieji, vykdami į (duomenys neskelbtini) tuo tikslu, kurį nurodė D. Ž. (padėti advokatui vykdant profesines pareigas), tinkamai įvertino galimas savo veiksmų neigiamas pasekmes jų, kaip policijos pareigūnų, reputacijai, atstovaujamos institucijos interesams bei visos policijos autoritetui.
Tikrinimo metu negauta neginčijamų duomenų, patvirtinančių dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje nurodytas aplinkybes apie vilos šturmą bei D. Ž., G. S. ir jų lydimų asmenų patekimą į vilą jėga (išlaužus spyną), kaip tai nurodė R. A. ir K. Č.. Taip pat nenustatyta, kad G. S. ir D. Ž. ten būdami piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūno statusu. Tačiau pats pareigūnų vykimas į kitą šalį ne atostogų, o turint aiškų tikslą užtikrinti privačia praktika besiverčiančio advokato, neturinčio teisės legaliai veikti (duomenys neskelbtini, apsaugą, buvimas, nors ir pasyvus (stebėjo situaciją, tačiau į ją nesikišo), viloje G. D. ir K. G. reikalaujant, kad poilsiautojai išsikraustytų, vienareikšmiškai vertintina kaip veikimas kitų asmenų, šiuo atveju advokato ir jį įgaliojusios atstovauti bendrovės (duomenys neskelbtini) interesais. Tai, o taip pat jų patekimas į kitiems asmenims priklausantį būstą (vilą), buvimas ten, kėlęs poilsiautojams (vienas jų, kaip minėta, nepilnametis) baimę ir nesaugumo jausmą, taip pat į vilą iškviestų vietos policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų palikti vilos teritoriją ignoravimas, trukęs apie 2-3 val., leidžia konstatuoti, kad vertinamu atveju D. Ž. (iš paaiškinimo matyti, dar iki kelionės aiškiai žinojęs vykimo į (duomenys neskelbtini) ir, neabejotina, savo „prevenciško“ buvimo kartu su advokatu viloje tikslą bei numatęs veiksmus, pvz. pasipriešinus viloje gyvenantiems asmenims ar pan. ir, neatmetama galimybė, būtent dėl to pasikvietęs kartu vykti kolegą) ir G. S., veikė priešingai Policijos įstatyme ir Etikos kodekse įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei Etikos kodekse nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto.
Toks pareigūnų veikimas bei tikslai (ne atostogų) aiškiai lėmė jų abiejų tyčinius su tarnybos interesais nesuderinamus veiksmus. Neabejotina, kad tiek D. Ž., tiek G. S., būdami policijos pareigūnais - atitinkamo lygmens policijos įstaigų Kauno apskr. VPK ir Kauno apskr. VPK KPONTV vadovais, buvo susipažinę su aukščiau cituotomis nuostatomis ir suvokė, kad tiek jų, tiek kitų įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų laikymasis, o esant kitoje šalyje ir tos šalies įstatymų laikymasis yra kiekvieno asmens pareiga. Nors šiuo atveju teisėta įmonės atstovė įgaliojo advokatą atlikti tam tikrus veiksmus (apžiūrą ar pan.), toks įgaliojimas buvo suteiktas konkrečiai advokatui, o ne D. Ž. ir G. S., ir tuo labiau, jis nesuteikė teisės atlikti galbūt neteisėtus veiksmus. Pareigūnai, vertinant jų ilgametę patirtį policijoje ir užimamas pareigas, privalėjo suvokti, kad jie aptariamoje situacijoje apskritai neturi jokių įgaliojimų veikti kažkieno interesais ir kad atstovaudami (padėdami) advokato G. D. interesams, nusižengia teisės aktų reikalavimams, ypač tuo atveju, jei pastarasis galbūt atliko neteisėtus įsibrovimo į būstą ar (duomenys neskelbtini) policijos darbuotojų teisėtų reikalavimų nevykdymo veiksmus.
Apibendrinus surinktų faktinių duomenų visumą, konstatavo, kad D. Ž. ir G. S., būdami policijos pareigūnais, kurie prieš pradėdami eiti pareigas prisiekė šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui, aukščiau aptartais savo veiksmais, padarytais tyčia (dėl savo vadovo statuso, teisinio reglamentavimo išmanymo ir tarnybinės patirties suprato savo veikos žalingumą ir numatė galimus padarinius), ne tik nusižengė Policijos įstatyme bei Etikos kodekse nustatytiems principams, bet ir akivaizdžiai pažemino vidaus tarnybos sistemos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą statutine įstaiga ir ją sukompromitavo, t. y. pažemino pareigūno vardą. Jų veiksmais išreikštas požiūris į tarnybos policijoje specifiką bei jiems, kaip policijos pareigūnams, keliamus aukštesnius elgesio ir skaidrumo reikalavimus, akivaizdžiai nesiderina su jų eitomis pareigomis ir kertasi su visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų. Jų, tuo metu ėjusių aukštas pareigas policijoje, neteisėtų veiksmų, dėl kurių į vilą buvo iškviesti (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai, paviešinimas visuomenės informavimo priemonėse - dienraštyje „Lietuvos rytas“- ir TV3 televizijos laidoje „Prieš srovę“ - menkina policijoje sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų prestižą, formuoja neigiamą visuomenės požiūrį į policijos veiklą, policijos pareigūno statusą, jo įgaliojimų ribas, o policijos pareigūnus kaip neprincipingus, nepaisančius įstatymų reikalavimų, galinčią tenkinti kiekvieno asmens, nors nepagrįstus ir neteisėtus, pageidavimus.
Pareiškėjas skunde, jis ir jo atstovas bylos nagrinėjimo metu, nurodė pagrindinius Įsakymo panaikinimo argumentus:
- Išvadoje nustatyta, kad negauta jokių duomenų apie pareiškėjo ar D. Ž. patekimą į vilą jėga, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ar policijos pareigūnų statusu. Išvadoje taip pat nenustatyti kartu buvusių G. D. ir (duomenys neskelbtini) direktorės K. G. neteisėti veiksmai. Nurodė, kad neaišku, kokiomis priemonėmis buvo gauti asmenų paaiškinimai, kurie panaudoti Išvadoje. Negalima teigti, kad Išvadoje nurodytų asmenų paaiškinimai yra tinkami, teisėti ir leistinai surinkti įrodymai, kurie galėtų turėti teisinę reikšmę tarnybinio patikrinimo metu.
- Pareiškėjo veiksmų motyvas, kuris galėtų būti vertinamas kaip netinkamas ar žeminantis pareigūno vardą, Išvadoje nėra įvardijamas ar nustatytas. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas, ar D. Ž. 2019 m. liepos 22 d. būdami (duomenys neskelbtini), name, siekė gerų ryšių su advokatu ar kokių nors kitų neteisėtų tikslų.
- Išvadoje pasisakyta apie Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnį (savivaldžiavimas) ir nurodyta, kad: ,,pareigūnų veiksmai, prieštaraujantys vienam iš teisės principų, net ir atliekami ne Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje, laikytini tokiais, kurie nesuderinami su pareigūno tinkamo elgesio standartu ir pakertančiu pasitikėjimą policijos pareigūnu“, tačiau pareiškėjas pažymi, jog šioje Išvados dalyje aiškiai nenurodyta, kieno konkrečiai veiksmai prieštaravo viešosios teisės principui, koks konkrečiai yra viešosios teisės principas, ar kaip konkrečiai pasireiškė tariamas pažeidimas. Akcentavo, kad nei pareiškėjas, nei D. Ž. nėra patraukti (ar traukiami) administracinėn atsakomybėn už Administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnyje numatytą nusižengimo padarymą, taip pat nėra Lietuvos Respublikoje ar (duomenys neskelbtini inicijuotų procesų dėl tokio galimo nusižengimo. Atsižvelgiant į tai, tariamu savivaldžiavimu Išvada negalėjo būti grindžiama.
- Iš Išvados matyti, kad iš esmės netinkamu pareiškėjo elgesiu pripažintas pats vykimo į (duomenys neskelbtini) faktas, tačiau pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) vyko oficialių atostogų metu, o ne tarnybos metu. Išvadoje, be kita ko, pripažinta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas, ar D. Ž. brovėsi į namą, panaudojo jėgą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ar policijos pareigūnų statusu.
- Išvados teiginys, kad pareiškėjui ir D. Ž. vykstant į (duomenys neskelbtini) buvo siekiama užtikrinti advokato, kaip nurodyta Išvadoje, neturinčio leidimo legaliai veikti (duomenys neskelbtini, apsaugą, yra neteisingas ir neatitinka tikrovės. Tiek kitų Europos Sąjungos šalių advokatai turi teisė laikinai teikti teisines paslaugas Lietuvos Respublikoje, tiek ir Lietuvos Respublikos advokatai turi teisę laikinai teikti teisines paslaugas kitose Europos Sąjungos šalyse, vadovaudamiesi Europos Bendrijos steigimo sutarties 50 straipsniu (žr. ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 63 straipsnį).
- Tarnybinių patikrinimų atlikimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 1V-55 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2019 m. vasario 12 d., Nr. 2019-02174) patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Vadovaujantis minėto Aprašo 24 punktu, pareiškėjas nurodė, kad Išvadoje nurodyti tik apibendrinti ir deklaratyvūs teiginiai apie pažeistus tarnybos ir etikos principus, tačiau nenurodyta, kokia konkrečiai veika, žeminanti pareigūno vardą, buvo padaryta ir kokio teisės akto straipsnis, jo dalis, punktas ar papunktis pažeisti.
- Išvadoje pacituotos Lietuvos Respublikos policijos įstatymo bei Lietuvos policijos darbuotojų etikos kodekso nuostatos ir deklaratyviai nurodyta, jog pareiškėjas veikė priešingai Policijos įstatyme ir Etikos kodekse įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei Etikos kodekse nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto. Tačiau Išvadoje taip ir nepaaiškinta, kokius konkrečiai veiksmus, prieštaraujančius žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo, pavyzdingumo principams pareiškėjas atliko viešėdamas (duomenys neskelbtini), pasyviai stebėdamas situaciją name, kurios teisėto savininko (bendrovės (duomenys neskelbtini)) direktorė neprieštaravo dėl pareiškėjo buvimo name. Išvadoje taip pat nepaaiškinta, kaip pareiškėjas veikė priešingai pareigai saugoti profesinę garbę (kai (duomenys neskelbtini buvo net ne tarnybos metu, teisėtų atostogų metu) ar kaip savo elgesiu ar veiksmais galėjo diskredituoti savo vardą, policijos pareigūno statusą ir policijos autoritetą (kai Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjas nenaudojo savo pareigūno vardo ar statuso ir apskritai name neatliko jokių veiksmų). Pagrįstai teigtina, kad tokie Išvados argumentai yra deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės.
- Negali būti remiamasi žiniasklaidos priemonės straipsnyje nurodyta informacija. Žiniasklaidos priemonėse pasirodžiusi informacija negali būti laikoma akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti. Tokia informacija taip pat negali būti pagrindas laikyti pareiškėją kaip nors netinkamai veikus ar pažeidus kokius nors vidaus tarnyboje keliamus reikalavimus
- Nors Išvadoje teigiama, kad pareiškėjas sugriovė pasitikėjimą statutine įstaiga ir ją sukompromitavo, tačiau pareiškėjui tokie argumentai neaiškūs, nes yra nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.
- Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas Išvadoje aptariamus veiksmus padarė tyčia, nes suprato savo veiklos žalingumą ir numatė galimus padarinius. Tačiau Išvadoje nenustatyti jokie duomenys, kurie leistų teigti, kad pareiškėjas į namą (duomenys neskelbtini) atvyko siekdamas žeminti policijos ar vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą policija arba ją kompromituoti, t. y. šiuo atveju nėra pareiškėjo kaltės, kaip būtinos sąlygos konstatuoti pareigūno vardo pažeminimą.
- Pareigūno vardą žeminančių veiksmų pareiškėjas neatliko ir jokių neigiamų pasekmių dėl to nekilo, todėl Išvada neatitinka administracinių teismų praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl pareigūnų vardo pažeminimo.
- Pagal Aprašo 27 punkto nuostatą dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno, kuris pažemino pareigūno vardą, gali būti priimamas tik įsakymas pripažinti pareigūną pažeminus pareigūno vardą, tačiau įsakyme jokios tarnybinės nuobaudos neturi ir negali būti nurodomos ar skiriamos. Iš to išplaukia, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuria siūloma pripažinti iš tarnybos atleistą pareigūną pažeminus pareigūno vardą, jokios tarnybinės nuobaudos negali būti siūlomos.
- Atsižvelgiant į tai, kad Išvadoje ir Įsakyme nepateikti pakankami motyvai, nenurodyti objektyvūs duomenys (faktai) ar teisės aktų normos, kuriais remiantis pareiškėjas pripažintas pažeminęs pareigūno vardą, Išvada ir Įsakymas neatitinka viešojo administravimo subjekto priimamam individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
Tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnui skyrimo tvarką ir pagrindus, taip pat atvejus dėl pripažinimo pažeminus pareigūno vardą, reglamentuoja Statutas bei Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142.
Pareigūno vardo pažeminimas nustatytinas vertinant įrodymus pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 56 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-941/2014; kt.). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, sprendžiant ginčą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Teismas, nagrinėdamas ginčą, turi nustatyti, ar atsakovas įrodė, kad pareigūno atleidimas iš tarnybos už tarnybinio patikrinimo metu nustatytas veikas yra pagrįstas ir teisėtas.
Teismas pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, gi vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).
Byloje nustatyta, kad skundžiamu Įsakymu atsakovas pripažino, kad G. S., ėjęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pareigas, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2020 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-105 „Dėl G. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleistas iš vidaus tarnybos, savu poelgiu pažemino pareigūno vardą, t. y. pareiškėjas, vykdamas į kitą šalį ((duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ne atostogų, o turint aiškų tikslą užtikrinti privačia praktika besiverčiančio advokato, neturinčio teisės legaliai veikti (duomenys neskelbtini apsaugą, būdamas nors ir pasyviai (stebėjo situaciją, tačiau į ją nesikišo), viloje G. D. ir K. G. reikalaujant, kad poilsiautojai išsikraustytų, vertintas kaip veikimas kitų asmenų, šiuo atveju advokato ir jį įgaliojusios atstovauti bendrovės (duomenys neskelbtini) interesais; jo patekimas į kitiems asmenims priklausantį būstą (vilą), buvimas ten, kėlęs poilsiautojams baimę ir nesaugumo jausmą, taip pat į vilą iškviestų vietos policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų palikti vilos teritoriją ignoravimas, trukęs apie 2-3 val., veikė priešingai Policijos įstatyme ir Etikos kodekse įtvirtintiems pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, padorumo ir pavyzdingumo principams bei Etikos kodekse nustatytai pareigai saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto.
Pirmiausia pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 dalis nustato, jog pareigūno vardo pažeminimas – pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą statutine įstaiga arba ją kompromituojanti. Teismas pažymi, kad teisės aktai taip pat nustato pareigūnams aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5358-1062/2018).
Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, t. y. pareigūno vardo pažeminimas nėra laikomas tarnybiniu nusižengimu, o atleidimas šiuo pagrindu nėra tarnybinė nuobauda (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-165/2005; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (žr., pvz., 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2659/2012; 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-106/2013, 2017 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2840-575/2017).
Žemesnės instancijos teismas
LVAT (administracinės bylos Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007, Nr. A438-1561/2008), aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 4 dalį, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs.
Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl, šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3813-556/2020).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad policijos veikla grindžiama profesinės etikos, pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, visuomenės moralės, teisėtumo, politinio neutralumo, veiklos viešumo ir konfidencialumo derinimo, tarnybinio pavaldumo, subsidiarumo, taip pat prievartos naudojimo tik būtinais atvejais ir jos panaudojimo proporcingumo principais.
Ginčo kontekste svarbu ir tai, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvus reikalavimas valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, kad toks konfliktas yra.
Etikos kodekso 6.1 papunktyje nustatyta, jog policijos darbuotojas, vadovaudamasis minėtais veiklos ir elgesio principais, privalo ginti ir gerbti kiekvieno žmogaus garbę ir orumą bei pagrindines teises ir laisves, netoleruoti žeminančio elgesio; 6.8 papunktyje nustatyta pareiga nepiktnaudžiauti policijos pareigūno ar kito policijos darbuotojo statusu, nenaudoti jo asmeniniams interesams, tarnybinį ar darbo pažymėjimą naudoti tik vykdant tarnybines (darbo) pareigas teisės aktų nustatyta tvarka; o 6.9 papunktyje nustatyta pareiga netoleruoti kolegų daromų teisės pažeidimų ir elgesio, nesuderinamo su šio Kodekso ar kitų teisės aktų reikalavimais, apie sprendimus, kurie prieštarauja teisės aktams, pranešti tiesioginiam vadovui arba kitiems kompetentingiems subjektams. Laikydamasis aptartų nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įsakmiai įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, turi vadovautis šiais moraliniais orientyrais policijos darbuotojas turi saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nediskredituotų savo vardo, policijos pareigūno, valstybės tarnautojo ar kito policijos darbuotojo statuso ir policijos autoriteto (7.1. papunktis ); visada atminti, kad savo elgesiu ir veiksmais jis rodo pavyzdį ir kad pagal jo elgesį bei įvaizdį sprendžiama apie visą policijos sistemą, jos pareigūnus ir kitus darbuotojus (7.2. papunktis).
Pareiškėjas nuosekliai neigia tarnybinio pažeidimo sudėtį savo veiksmuose. Jis teigia, kad atostogų su bendradarbiu (liudytoju) ir pažįstamu advokatu metu į jokią vilą (duomenys neskelbtini) nesibrovė, tačiau buvo pakviesti užeiti ir palaukti, kol advokatas išspręs savo darbinius klausimus. Be to, kartu su jais buvo ir turto valdytoja. Pareiškėjas nurodė, kad jis iš esmės tik pasyviai stebėjo situaciją, pareigūno vardu nesinaudojo, jokių veiksmų neatliko prieš viloje buvusius asmenis, nesipriešino (duomenys neskelbtini) policijos atstovams, todėl jokių kaltų veiksmų neatliko, taip pat nebuvo surinkta jokių įrodymų, kad jis savo veiksmais pažemintų pareigūno vardą. Akcentavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovas rėmėsi neleistinu būdu gautais įrodymais (paaiškinimais, gautais elektroniniu paštu ir pan. – pareiškėjo skundo argumentai).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.
Tarnybinis patikrinimas pradedamas ministrui ar jo įgaliotam asmeniui, pareigūną į pareigas skiriančiam centrinės statutinės įstaigos arba statutinės įstaigos vadovui ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus (toliau – vadovas), gavus asmens skundą, tarnybinį pranešimą, prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą, visuomenės informavimo priemonėse paskelbtą ar kitokią informaciją apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną (išskyrus Tvarkos aprašo 7 punkte nustatytą atvejį) nuo nurodytos informacijos gavimo, pavedus tarnybinius nusižengimus tiriančio padalinio vadovui ar kitam asmeniui (toliau – tikrintojas), atlikti tarnybinį patikrinimą. Jeigu informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą gauna pareigūno tiesioginis vadovas, neturintis teisės pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, jis privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo šios informacijos gavimo raštu perduoti ją vadovui. Prireikus tarnybiniam patikrinimui atlikti vadovas gali sudaryti komisiją (Aprašo 6 punktas).
Tarnybinis patikrinimas baigiamas surašant išvadą, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas (Tvarkos aprašo 9.1 papunktyje nustatytu atveju – ir ankstesnės išvados įvertinimas bei tarnybinį patikrinimą atlikusių pareigūnų veiksmai). Konstatavus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas ar pareigūno vardą žeminanti veika, išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas ar veika, žeminanti pareigūno vardą, padaryti (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis, jo dalis, punktas ar papunktis), padarymo laikas, priežastys, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, tikrinamo pareigūno kaltės forma (tyčia ar neatsargumas), padarytos žalos pobūdis ir dydis, tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančios veikos padariniai, tarnybinę atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės bei duomenys apie ankstesnę tikrinamo pareigūno tarnybą (tarnybinė charakteristika, paskatinimai ir apdovanojimai bei galiojančios tarnybinės nuobaudos) ir pasiūlymas dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn, taip pat prireikus pasiūlymai pašalinti tarnybinio nusižengimo priežastis (Aprašo 24 punktas).
Iš Išvadoje nurodytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas, tuo metu ėjęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos viršininko pareigas, kasmetinių atostogų, kurių tikslas kaip nurodė pareiškėjas - pažintinis, poilsinis, 2019 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) kartu su kolega D. Ž. ir advokatu G. D. lankėsi (duomenys neskelbtini) įmonei (duomenys neskelbtini) priklausančiame name/viloje adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Vila), kartu su minėtos įmonės direktore K. G. ir kt. Pareiškėjas 2020 m. vasario 17 d. paaiškinime dėl gauto pranešimo dėl tarnybinio nusižengimo, bylos nagrinėjimo metu, pripažino, kad pareiškėjas Viloje lankėsi kartu su teisėto namo savininko (bendrovės (duomenys neskelbtini)) direktore K. G. ir jos įgaliotu atstovu G. D., kurie visiškai neprieštaravo dėl pareiškėjo buvimo Viloje ir tą pareiškėjui leido.
Iš Europol 2020 m. sausio 14 d. atsakymo Nr. 1521421-1-3 „Dėl prašymo pateikti su įvykiu susijusią informaciją“ matyti, kad 2019 m. liepos 22 d. Lietuvos pilietė K. G., gim. (duomenys neskelbtini), salos gyventoja, atvyko į G. C. nuovadą prisistatęs (pgl. originalą) (duomenys neskelbtini) teisėtas savininkas R. K., kuriam priklauso namas adresu (duomenys neskelbtini), savininku (taip tekste).
K. G. pareiškė, kad šis namas buvo nuomai, pastebėjus, kad jame gyvena žmonės (akivaizdu, kad be leidimo) (taip tekste).
Name buvo nustatyta K. Č., taip pat salos gyventoja, gim. (duomenys neskelbtini). Ši pareigūnams teigė, kad name gyvena turėdama savininkės A. K. (buvusios įmonės (duomenys neskelbtini) savininko žmonos) leidimą.
Vėliau K. Č., gim. (duomenys neskelbtini), atvyko į G. C. nuovadą, prisistatęs (pgl. originalą) A. K. atstovu, ir pareiškė, kad buvo K. G., (duomenys neskelbtini) atstovės, bandymas užgrobti namą. Be to, ji pridūrė, kad name pasirodžiusi K. G. jai grasino, kad nustotų/pasiduotų (pgl. originalą).
Pagal tyrimo duomenis vyksta A. K. ir R. K. skyrybų procesas, taigi, K. Č. kurį laiką tame name gyveno.
Name buvo nustatyti šie trys 1521421-1-1 prašyme minėti piliečiai: G. D. (dokumentų neturėjo); D. Ž. (Lietuvos asmens tapatybės kortelė (duomenys neskelbtini)), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, ir G. S. (Lietuvos vairuotojo teisės (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini). Kaip teigė K. G., šie trys asmenys turėjo leidimą jame gyventi.
Nėra jokių sulaikymų, tačiau, dėl šių faktų kyla civilinis ginčas. Šiuo metu šią bylą nagrinėja teismas (duomenys neskelbtini) (taip tekste).
Iš pareiškėjo paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu, liudytojo D. Ž. 2020 m. kovo 12 d. paaiškinimo dėl galimai padaryto nusižengimo, jo parodymų bylos nagrinėjimo metu, liudytojo G. D. parodymų, matyti, kad esminis pareiškėjo ir D. Ž. kelionės tikslas buvo atostogos, kurių metu advokatas G. D. turėjo vykdyti (duomenys neskelbtini) bendrovės (duomenys neskelbtini) administratorės K. G. 2019 m. liepos 19 d. pavedimą (apžiūrėti Vilą, fiksuoti turto vagystės faktus, esant būtinai namo apžiūrai ir patalpų fiksavimui pasitelkti fizinę apsaugą, policijos pareigūnus, notarą, duoti privalomuosius nurodymus tretiesiems asmenims dėl Vilos tvarkymo, apžiūros, daromų pažeidimų šalinimo ir kt. veiksmų). Kadangi tuo metu Vila buvo galimai užgrobta asmenų, advokatas G. D. pasiūlė pareiškėjui ir D. Ž. kartu užeiti į namą, kuriame turėjo atlikti profesines pareigas. K. G. (pasitelkusios advokatą G. D.) paaiškinime taip pat nurodyta, kad G. D. pareiškėjo ir jo kolegos paprašė pabūti baimindamasis dėl saugumo. Tai patvirtina, jog į Vilą pareiškėjas ėjo advokato G. D., kuriam pavedimu suteikta teisė pasitelkti fizinę apsaugą, policijos pareigūnus, prašymu užtikrinti jo apsaugą. Pati įvykių eiga taip pat rodo pareiškėjo tikslą veikti advokato G. D., vykdančio pavedimą dėl Vilos valdymo interesais, nes į kelionę D. Ž., kuris pakvietė ir pareiškėją (būtent policijos pareigūnus, o ne kitus asmenis), pakvietė advokatas G. D., kurį pareiškėjas, kaip ir D. Ž., pažinojo dėl ankstesnių pareigų prokuratūros institucijose.
Toks pareiškėjo veikimas bei tikslai (ne atostogų, o padėti advokatui, atstovaujančiam privataus verslo subjekto interesus, vykdyti pavedimą) aiškiai lėmė jo tyčinius su tarnybos interesais nesuderinamus atstovavimo verslui veiksmus. Neabejotina, kad tiek D. Ž., tiek G. S., būdami policijos pareigūnais - atitinkamo lygmens policijos įstaigų Kauno apskr. VPK ir Kauno apskr. VPK KPONTV vadovais, buvo susipažinę su aukščiau cituotomis nuostatomis ir suvokė, kad tiek jų, tiek kitų įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų laikymasis (teisingumas, atsakomybė, padorumas, pavyzdingumas; policijos pareigūno statuso nenaudojimas jo asmeniniams interesams; kolegų daromų teisės pažeidimų ir elgesio, nesuderinamo su Etikos kodekso ar kitų teisės aktų reikalavimais, netoleravimas; profesinės garbės saugojimas; savo elgesiu ar veiksmais nediskredituoti savo vardo, policijos pareigūno statuso ir policijos autoriteto), o esant kitoje šalyje ir tos šalies įstatymų laikymasis yra kiekvieno asmens pareiga. Nors šiuo atveju teisėta įmonės atstovė įgaliojo advokatą atlikti tam tikrus veiksmus (apžiūrą ar pan.), toks įgaliojimas buvo suteiktas konkrečiai advokatui, o ne D. Ž. ir G. S., ir tuo labiau, jis nesuteikė teisės atlikti galbūt neteisėtus veiksmus. Pareigūnai, vertinant jų ilgametę patirtį policijoje ir užimamas pareigas, privalėjo suvokti, kad jie aptariamoje situacijoje apskritai neturi jokių įgaliojimų veikti kažkieno interesais ir kad atstovaudami (padėdami) advokato G. D. interesams, nusižengia teisės aktų reikalavimams, ypač tuo atveju, jei pastarasis galbūt atliko neteisėtus įsibrovimo į būstą ar (duomenys neskelbtini) policijos darbuotojų teisėtų reikalavimų nevykdymo veiksmus.
Pareiškėjo tyčiniai veiksmai, kuriuos atsakovas vertino kaip pareigūno vardo pažeminimą, aprašyti Išvadoje, o būtent: pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, vykdamas į kitą šalį ne atostogų (bylos nagrinėjimo metu paviršutiniškai nurodė aplankytas vietas saloje, veiklas), o turint aiškų tikslą užtikrinti privačia praktika besiverčiančio advokato, vykdančio pavedimą pagal bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovės K. G. pavedimą verslininkui R. K. priklausiusioje viloje (kaip nurodyta D. Ž. paaiškinime civiliniai ir baudžiamieji teisminiai procesai dėl šio bei kito turto nėra pasibaigę) (duomenys neskelbtini apsaugą, būdamas neteisėtai (jokio teisinio pagrindo būti Viloje nenurodė), nors ir pasyviai apie 2-3 val. (stebėjo situaciją) Viloje, G. D. ir K. G. reikalaujant, kad poilsiautojai išsikraustytų, atvykus (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnams (nėra ginčo, kad dėl pareiškėjo ir su juo esančių asmenų buvo iškviesta policija, nes iš pateiktų nuotraukų, vaizdo įrašo ir (duomenys neskelbtini) policijos atsakymo matyti, kad vyko ginčas dėl Vilos ir tokia situacija tęsėsi pakankamai ilgą laiką (pasak liudytojo D. Ž., bent du kartus buvo atvažiavusi policija, jie buvo viduje, po to išėjo į terasą), vertintas kaip veikimas kitų asmenų, šiuo atveju advokato ir jį įgaliojusios atstovauti bendrovės (duomenys neskelbtini) interesais, galimas atstovavimas verslo interesams (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).
Įvertinus pareiškėjo profesinę patirtį ir karjerą, o būtent įvykio metu ėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vadovo, kurios (pareigybės) paskirtis užtikrinti tinkamą Valdybos veiklą, užkardant, atskleidžiant ir tiriant prižiūrimoje teritorijoje veikiančių organizuotų grupių ir nusikalstamų susivienijimų daromas nusikalstamas veikas, taip pat nusikaltimus visuomenės saugumui, nusikaltimus, susijusius su disponavimu ginklais, sprogmenimis, narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, prekyba žmonėmis, ir kitus nusikaltimus, priskirtus Valdybos kompetencijai, užtikrinti kitų padalinio kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymą; iki atleidimo iš pareigų ėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pareigas, kurių paskirtis Policijos komisariato veiklai organizuoti, užtikrinant viešąją tvarką, visuomenės saugumą ir kitų policijos uždavinių bei funkcijų įgyvendinimą, vykdant nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją bei tyrimą, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą bei kitas Policijos komisariato kompetencijai priskirtas funkcijas, pripažintina, kad pareiškėjas galėjo suprasti, jog vyksta verslo turtinis ginčas, kad į Vilą pateko be teisinio pagrindo, galiausiai atvykus policijos pareigūnams galutinai įvertinti ar šie jo veiksmai atitinka Policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, Etikos kodekso 5 punkto, 6.8 papunkčio, 6.9 papunkčio, 7.1 papunkčio, 7.2 papunkčio, 8 punkto reikalavimus ir ar nežemina pareigūno vardo.
Pareiškėjo veika atliekant tarnybinį patikrinimą buvo vertinama remiantis tarnybinio patikrinimo metu surinktais įrodymais, kurių (neaišku, kokiomis priemonėmis buvo gauti K. G., R. A., K. Č. paaiškinimai, kurie panaudoti Išvadoje) patikimumo klausimą kelia pareiškėjas, tačiau jie atmestini, nes šioje byloje yra reikšmingi ir objektyvūs įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas, būdamas policijos pareigūnu, atostogų metu, tyčia (paaiškinime patvirtino, jog žinojo apie advokato profesinį tikslą; be to, G. S. Regionų apygardos administracinio teismo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurie 2020 m. spalio 19 d. teismo posėdžio metu prijungti prie šios bylos medžiagos, paaiškino, kad už lėktuvo bilietus mokėjo G. D.) veikė kitų asmenų, šiuo atveju advokato ir jį įgaliojusios atstovauti bendrovės (duomenys neskelbtini) interesais, galimai atstovavo verslo interesams (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir tai patvirtina Europol 2020 m. sausio 14 d. atsakymas Nr. 1521421-1-3 „Dėl prašymo pateikti su įvykiu susijusią informaciją“, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. sprendimas dėl žalos atlyginimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat nėra teisiškai reikšmingi motyvai ir aplinkybės, kad pareiškėjas Viloje lankėsi leidžiant minėtos įmonės direktorei K. G. ir įmonės teisėtam atstovui advokatui G. D., todėl nepadarė jokio pažeidimo ir nepažemino pareigūno vardo, tačiau kaip jau minėta, tai labiau patvirtina ir vertintina kaip galimas atstovavimas verslo interesams (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).
Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendžia, kad tarnybinis patikrinimas, kurio Išvada remiantis priimtas Įsakymas, atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo tyčinę veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus, Išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kurie pareiškėjo veiksmai pažemino pareigūno vardą. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai (žr., pvz., LVAT 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010, 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-106/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, pradėjęs tarnybinį patikrinimą, informavo pareiškėją apie tai, kad pradėtas tarnybinis patikrinimas, o pareiškėjas nustatyta tvarka pateikė paaiškinimą.
Kaip jau minėta, pareigūno vardą žeminanti veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu.
Akivaizdumo nustatymui, kaip ir padarytos veikos pasekmių įvertinimui, nėra reikšminga, kiek asmenų sužinojo apie tokias pareigūno veikas, ar ji padaryta matant visuomenės atstovams bei ar ji turėjo pakankamą atgarsį visuomenėje, dėl ko atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad jo veiksmai atsakovui jokių pasekmių nesukėlė (žr. pavyzdžiui, LVAT 2019 m. rugpjūčio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5159-968/2019).
Pareiškėjas buvo vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, kurio pagrindinė užduotis – užtikrinti viešąją tvarką, visuomenės saugumą ir kitų policijos uždavinių bei funkcijų įgyvendinimą, vykdyti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją bei tyrimą, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą bei kitas policijos pareigūnų kompetencijai priskirtas funkcijas, tačiau pareiškėjas - valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, nesilaikydamas Išvadoje nurodytų teisės aktų nuostatų, atstovavo per advokatą, vykdantį profesinę veiklą pagal pavedimą, verslo interesams (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), ir savo tyčiniais veiksmais sukėlė interesų konfliktą, nes nesielgė taip, kad nekiltų abejonių, kad toks konfliktas yra (pareiškėjas neįvertino įvykių visumos, toleravo D. Ž. veiksmus (neveikimą) ir nepasišalino iš Vilos). Teismo vertinimu, tai akivaizdžiai kertasi su galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, diskredituoja visą policiją – asmens, visuomenės saugumą ir viešąją tvarką užtikrinančios policijos įstaigų ir policijos pareigūnų sistemą (Policijos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis), nesaugojo vidaus reikalų sistemos autoriteto visuomenėje, kad būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (labiau tikėtina, kad visuomenėje kilo abejonių dėl vidaus reikalų sistemos skaidrumo). Tokie įvykiai neabejotinai griauna visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema, joje dirbančiais pareigūnais, menkina šios sistemos ir joje veikiančių institucijų, jose sąžiningai tarnybą atliekančių pareigūnų ir kitų darbuotojų prestižą visuomenėje.
Konstitucijos 141 straipsnis, kuriame, be kita ko, nustatyti ir statutinių pareigūnų veiklos ribojimai, suponuoja tai, kad statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą). Taigi akivaizdu, kad vidaus tarnybos sistemos įstaigų funkcijos yra susijusios su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis (viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų tyrimu, valstybės paslapčių apsauga ir pan.), jų pareigūnams suteikti specifiniai ir platūs įgaliojimai net ir jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Todėl yra konstituciškai pagrįstas įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo keliami itin aukšti reikalavimai asmenims, einantiems pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar į jas pretenduojantiems, o viešasis interesas šiuo atveju laikytinas prioritetiniu.
Teismo vertinimu, pareiškėjo veiksmai buvo susiję su akivaizdžiu policijos sistemos autoriteto žeminimu, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimu ir jos kompromitavimu, nes jais buvo siekiama tokių tikslų, kurie buvo priešingi/nesuderinami uždaviniams, nustatytiems policijos veiklai bei kurių visuomenė tikisi iš vidaus tarnybos pareigūnų veiklos, o būtent, pareiškėjo veiksmais nebuvo siekiama vykdyti nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimo ir tyrimo; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo ir pan. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas tarnybinio patikrinimo metu surinktų įrodymų pagrindu pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Buvo nustatyta visuma aplinkybių, reikalingų pareigūno atsakomybei atsirasti.
Įsakymo neteisėtumui pagrįsti pareiškėjas nurodė, kad pagal Aprašo 27 punkto nuostatą dėl atleisto iš vidaus tarnybos pareigūno, kuris pažemino pareigūno vardą, gali būti priimamas tik įsakymas pripažinti pareigūną pažeminus pareigūno vardą, tačiau įsakyme jokios tarnybinės nuobaudos neturi ir negali būti nurodomos ar skiriamos. Iš to išplaukia, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuria siūloma pripažinti iš tarnybos atleistą pareigūną pažeminus pareigūno vardą, jokios tarnybinės nuobaudos negali būti siūlomos.
Statuto 39 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas, gavus oficialią informaciją apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą, pradedamas, o pradėtas tarnybinis patikrinimas tęsiamas ir sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinėj nuobaudos skyrimo, taip pat dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą priimamas, kai pareigūnas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardo pažeminimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinis patikrinimas, atleidžiamas iš vidaus tarnybos (netenka pareigūno statuso). Sprendimą dėl pareigūno, atleisto iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiu tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, ar sprendimą dėl pareigūno pripažinimo pažeminusiu pareigūno vardą priima pareigūną į pareigas skiriantis asmuo, atsižvelgdamas į šio straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus. Šis sprendimas ministro nustatyta tvarka perduodamas valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas, atliekančiai įstaigai ir pareigūnui, atleistam iš vidaus tarnybos. Tarnybinio patikrinimo išvada įstaigos vadovui yra tik rekomendacinio pobūdžio ir iš esmės pati savaime tiesiogiai nesukelianti teisinių pasekmių pareiškėjai, yra tik ginčijamo įsakymo motyvuojamoji dalis. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2020 m. vasario 10 d., todėl Išvadoje pateiktas siūlymas - pripažinti, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, už ką turėtų būti atleistas iš tarnybos vadovaujantis Statuto 72 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nebuvo įgyvendintas ir tai negali būti esminiu procedūriniu pažeidimu. Remiantis Statuto 39 straipsnio 8 dalies 2 punktu ir Tvarkos aprašo 27 punktu, ginčijamu Įsakymu buvo tik pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino policijos pareigūno vardą. Dėl paminėtų aplinkybių nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą.
Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams teismui patikrinus tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą, teismas konstatuoja, jog dėl minėtų argumentų pareiškėjo skundas netenkintinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str. 1 d.).
Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo ir atmetus skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Likusieji pareiškėjo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens bei jų atstovų argumentai pripažintini neturinčiais lemiamos teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.