- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-16
- Bylos Nr.
- I-2922-739/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00433-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- D. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 51.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalia Pranckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Utenos AVPK), 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad jis nuo 2018 m. vasario 12 d. 2018 metų laikotarpiu periodiškai tam tikrą laiką buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė). Jo buvimo areštinėje laikotarpiais 11 kv. m ploto kameroje buvo laikomi 3–4 asmenys. Tad areštinė pažeidė jo teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Tualetas kameros kampe nebuvo visiškai atitvertas nuo bendro gyvenamojo ploto, todėl pažeidžiamas jo privatumas, nes jam naudojantis tualetu, jis buvo matomas kitų kartu laikomų asmenų. Tualete nebuvo jokių lentynėlių higienos reikmenims, įvardintų Higienos normoje HN 134:2015. Areštinės kamerose dėl blogos ventiliacijos įrengimo oras buvo pridvisęs, drėgnas, pilnas šlapimo ir ekskrementų smarvės. Dėl perteklinės drėgmės patalynė nuolat buvo drėgna, ją išsidžiovinti galimybės nebuvo, todėl tekdavo miegoti šlapioje patalynėje. Nuo perteklinės drėgmės kameros lubos bei sienos dalis buvo padengtos pelėsiniu grybeliu. Teigė, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga privalo užtikrinti, kad kilus būtinybei, kalinamas asmuo galėtų veiksmingai susisiekti su pareigūnais. Jam tokia galimybė nebuvo užtikrinta, esant reikalui tekdavo pakankamai ilgai belsti į duris, kol pavykdavo prisikviesti pareigūną. Kilus pavojui dėl sveikatos ar fizinio smurto atveju, prisikviesti pareigūną praktiškai neįmanoma. Teigė, kad areštinėje dušas suteikiamas tik savaitgalį, vieną kartą per savaitę, todėl asmuo, būnantis areštinėje nuo pirmadienio iki penktadienio, išvis negauna galimybės nusiprausti. Pareiškėjas teigė, kad dėl visų nurodytų kalinimo sąlygų ir aplinkybių jis patyrė fizinius nepatogumus, papildomus psichologinius išgyvenimus, visa tai jam sukėlė kančią ir sunkumus. Neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 2000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. 11–14) ir atsiliepimo į skundą papildyme (b. l. 50–51) nurodė, kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, su keliais asmenimis kamerose pareiškėjas buvo laikomas, koks buvo šių kamerų plotas, sanitarinio mazgo užimamas plotas. Paaiškino, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara, jame yra šaltas vanduo, tupykla; durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta. Kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji-teikiamoji ventiliacija, kuri veikė, kamerose santykinė oro drėgmė atitiko teisės normų reikalavimus. Paaiškino, kad kamerose sanitarinio mazgo zonoje nebuvo įrengta atskira nuo kameros oro vėdinimo (šalinimo) sistema. Kamerose Nr. 2 ir Nr. 3 ant lubų kampuose buvo vizualiai matomas pelėsis. Nurodė, kad kamerose laikomų asmenų stebėjimas pro durų stebėjimo langelį vyksta periodiškai kas 10–15 min. Teigė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė skundų (nei žodžiu, nei raštu) dėl saugumo. Nurodė, kad areštinėje esantiems asmenims yra sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę (ketvirtadieniais) nusiprausti duše, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo pateikęs skundų dėl naudojimosi duše. Teigė, kad pareiškėjo nurodyti dvasiniai psichologiniai išgyvenimai nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl laikytini nepagrįstais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Utenos AVPK areštinėje, atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad jis nuo 2018 m. vasario 12 d. 2018 metų laikotarpiu periodiškai tam tikrą laiką buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje. Tačiau iš atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 12), atsakovės atstovo atsiliepimo papildyme (b. l. 50), asmens paskirstymo į kameras išraše (b. l. 15–16), asmens kortelės išraše (b. l. 26–40) esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2018 m. vasario 19 d., ir nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. kovo 23 d. Byloje esant tokiems duomenims apie pareiškėjo buvimo areštinėje datas, byloje sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2018 m. kovo 23 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Būdamas areštinėje, pareiškėjas turėjo suimtojo statusą (b. l. 12).
Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 11 kv. m ploto kameroje buvo laikomi 3–4 asmenys, todėl buvo pažeista jo teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m ploto.
Ginčo laikotarpiu galiojusių ir šiuo metu galiojančių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 58 punktas nustato, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Nors pareiškėjas ir teigė skunde, kad jis buvo laikomas kameroje, kurios plotas buvo 11 kv. m, ir kameroje buvo laikomi 3–4 asmenys (b. l. 2), tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 12–13), atsiliepimo papildyme (b. l. 50) ir asmens paskirstymo į kameras išraše (b. l. 15–16) nurodytais duomenimis. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie kamerų plotą ir jose buvusį asmenų skaičių.
Taigi, vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 12–13, 15–16, 50) nustatyta, kad pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas: 2018 m. vasario 13 d. kameroje Nr. 9, kurios plotas 17,56 kv. m, iš pradžių vienas, vėliau su vienu asmeniu, vėliau vienas, todėl pareiškėjui teko nuo 8,25 kv. m iki 16,50 kv. m gyvenamojo ploto ((17,56 – 1,06 = 16,50) / 1 = 16,50); ((17,56 – 1,06 = 16,50) / 2 = 8,25); 2018 m. vasario 13 d. – 2018 m. vasario 14 d. kameroje Nr. 10, kurios plotas 18,49 kv. m, iš pradžių su dviem asmenimis, vėliau vienas, todėl pareiškėjui teko nuo 5,81 kv. m iki 17,43 kv. m gyvenamojo ploto; 2018 m. vasario 14 d. kameroje Nr. 14, kurios plotas 16,29 kv. m, kartu su vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko 7,61 kv. m gyvenamojo ploto; 2018 m. vasario 14 d. – 2018 m. vasario 19 d. kameroje Nr. 3, kurios plotas 17,08 kv. m, iš pradžių su kitais dviem asmenimis, vėliau vienas, vėliau su vienu asmeniu, todėl pareiškėjui teko nuo 5,34 kv. m iki 16,02 kv. m gyvenamojo ploto; 2018 m. kovo 19 d. – 2019 m. kovo 23 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 16,81 kv. m, iš pradžių su vienu asmeniu, vėliau su dviem asmenimis, todėl pareiškėjui teko nuo 5,25 kv. m iki 7,87 kv. m gyvenamojo ploto. Apskaičiuojant gyvenamąjį plotą, iš kameros ploto išskaičiuotas sanitarinio mazgo užimamas plotas, kuris kamerose yra 1,02 x 1,04 kv. m (b. l. 13), t. y. 1,06 kv. m. Baldų užimamas plotas iš kameros ploto neišskaičiuotas. Į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tuomet, jeigu nustatomas teisės aktuose įtvirtintas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-85-822/2018). Apibendrinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas kamerose ginčo laikotarpiu buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, kadangi jam teko ne mažiau kaip 5 kv. m gyvenamojo ploto (Taisyklių 58 punktas). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu, todėl atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetas kameros kampe nebuvo visiškai atitvertas nuo bendro gyvenamojo ploto, todėl pažeidžiamas jo privatumas, nes jam naudojantis tualetu, jis buvo matomas kitų kartu laikomų asmenų.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), kurios 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, tupykla; durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta (b. l. 13). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-492/2019, 2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018). Todėl teismas daro išvadą, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas areštinės kamerose, t. y. sanitarinis mazgas atitvertas 125 cm aukščio pertvara, nėra įrengta durelių, asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad yra pagrindas pripažinti įkalinto asmens privatumo naudojantis tualetu pažeidimą tik tomis dienomis, kai jis kameroje yra laikomas ne vienas, bet kartu su kitu asmeniu (2019 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4-492/2019, 2018 m. sausio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2556-602/2017; 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1703-492/2017). Nagrinėjamu atveju, nors ir buvo valandų, kai pareiškėjas ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikomas vienas, tačiau jis kameroje buvo laikomas vienas tik dalį dienos, o kitu laiku kameroje buvo laikomas kartu su vienu–dviem asmenimis (b. l. 50, 15–16). Todėl atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtu sanitariniu mazgu buvo pažeidžiamas visą ginčo laikotarpį, t. y. 12 parų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualete nebuvo jokių lentynėlių higienos reikmenims, įvardintų Higienos normoje HN 134:2015.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui ir nenustato reikalavimų tualete įrengti lentynėlę higienos reikmenims, kaip skunde teigė pareiškėjas. Reikalavimą įrengti tualeto reikmenų spintelę (lentynėlę) sanitariniame mazge įtvirtino Higienos normos HN 37:2009 20 punktas, tačiau ši higienos norma neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Kadangi ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos nenustatė reikalavimo sanitariniame mazge įrengti tualeto reikmenų spintelę ar lentynėlę higienos reikmenims pasidėti, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl to, kad minėto inventoriaus sanitariniame mazge nebuvo. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinės kamerose dėl blogos ventiliacijos įrengimo oras buvo pridvisęs, drėgnas, pilnas šlapimo ir ekskrementų smarvės, dėl perteklinės drėgmės patalynė nuolat buvo drėgna, ją išsidžiovinti galimybės nebuvo, todėl tekdavo miegoti šlapioje patalynėje, kameros lubos bei sienos dalis buvo padengtos pelėsiniu grybeliu.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ši Higienos norma nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui ir nenustato reikalavimo įrengti sanitariniame mazge atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc.; 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Atsakovės atstovas atsiliepimo papildyme (b. l. 50–51) patvirtino, kad kamerose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji-teikiamoji ventiliacija, ginčo laikotarpiu kamerų vėdinimo sistema veikė, ginčo laikotarpiu kamerose santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Atsakovės atstovas nurodė (b. l. 50), kad kamerose sanitarinio mazgo zonoje nėra įrengta atskira nuo kameros oro vėdinimo (šalinimo) sistema. Bylos duomenimis, Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis Utenos AVPK areštinėje buvo patikrintas 2017 m. rugpjūčio 30 d., t. y. iki ginčo laikotarpio, šio patikrinimo pagrindu parengtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamentas (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2017 m. rugsėjo 1 d. patikrinimo aktas Nr. PA.9-114 (16.16.8.9.12) (b. l. 52–54). Šio patikrinimo metu buvo patikrintos kai kurios areštinės kameros, tarp jų – kameros Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 10, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis Utenos AVPK areštinėje taip pat buvo patikrintas 2018 m. spalio 30 d., t. y. po ginčo laikotarpio, šio patikrinimo pagrindu parengtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktas Nr. (9-12 15.4.8)PA-/7831) (b. l. 17–18). Šio patikrinimo metu buvo patikrinta areštinė bendrai. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės atstovo nurodytus duomenis, jog kamerose oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus, kamerose buvo įrengta ir veikė mechaninė ventiliacija, į minėto 2017 m. rugsėjo 1 d. patikrinimo akto duomenis, jog areštinės kamerose Nr. 2 ir Nr. 3 (kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus (b. l. 53), į minėto 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto priedo – kontrolės klausimyno duomenis, jog areštinėje sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas (įrengti atidaromi langai arba mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (b. l. 21), ir abiejų patikrinimų metu nebuvo nustatytas Higienos normos HN 134:2015 16 punkto pažeidimas dėl oro drėgmės (b. l. 18, 53), nebuvo nustatytas 17 punkto pažeidimas dėl patalpų vėdinimo (b. l. 18, 53), sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl netinkamos ventiliacijos ir drėgmės buvimo kameroje. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos kameroje ir drėgmės kameroje atmetami kaip nepagrįsti.
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras minėto 2017 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo metu nustatė, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 10 lubų kampuose buvo vizualiai matomas pelėsis, tai neatitinka Higienos normos HN 134:2015 39 punkto reikalavimų (b. l. 53), o 2018 m. spalio 30 d. patikrinimo metu areštinėje nustatė, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 punktas) (b. l. 22). Atsakovės atstovas atsiliepimo papildyme nurodė (b. l. 51), kad kamerose Nr. 2 ir Nr. 3 ant lubų kampuose buvo vizualiai matomas pelėsis. 2018 m. spalio 30 d. patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog kamerose yra pelėsio, tačiau šis patikrinimas vyko po ginčo laikotarpio. 2017 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo metu, t. y. iki ginčo laikotarpio, pelėsis kameroje Nr. 10 buvo rastas, be to, atsakovės atstovas nurodė, kad kamerose Nr. 2 ir Nr. 3 buvo pelėsis. Todėl teismas, atsižvelgdamas į atsakovės atstovo nurodytus duomenis, jog kamerose Nr. 2 ir Nr. 3 ant lubų kampuose buvo vizualiai matomas pelėsis, į 2017 m. rugsėjo 1 d. patikrinimo akto duomenis, jog kameroje Nr. 10 lubų kampuose buvo vizualiai matomas pelėsis, daro išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus dėl pelėsio buvimo kamerose Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 10.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laisvės atėmimo vietos įstaiga privalo užtikrinti, kad kilus būtinybei, kalinamas asmuo galėtų veiksmingai susisiekti su pareigūnais; teigė, kad jam tokia galimybė nebuvo užtikrinta, esant reikalui tekdavo pakankamai ilgai belsti į duris, kol pavykdavo prisikviesti pareigūną; teigė, kad kilus pavojui dėl sveikatos ar fizinio smurto atveju, prisikviesti pareigūną praktiškai neįmanoma.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (b. l. 26), todėl jis ginčo laikotarpiu areštinėje turėjo suimtojo statusą (b. l. 12), o ne nuteistojo (atliekančio laisvės atėmimo bausmę) statusą. Laisvės atėmimo bausmę vykdo pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 1 dalis), o ne policijos areštinės. Tad policijos areštinė nėra laisvės atėmimo vietos įstaiga. Todėl pareiškėjas skunde neteisingai priskyrė Utenos AVPK areštinę laisvės atėmimo vietos įstaigai. Utenos AVPK pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 patvirtintus Utenos AVPK nuostatus vykdo Baudžiamojo proceso kodekso numatytais atvejais vykdo ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo pavedimus baudžiamosiose bylose (nuostatų 11.8 papunktis), įstatymų nustatyta tvarka vykdo teismų nuosprendžius, sprendimus, nutarimus ir nutartis (15.4 papunktis); vykdo kitas šiuose nuostatuose ir kitais teisės aktais pavestas funkcijas. Teisės aktai nenustato reikalavimo areštinės kameroje įrengti signalizacijos mygtuką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, teritorinių policijos įstaigų areštinėse pareigūnų iškvietimo sistema pagal teisės aktus neturi būti įrengiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017, 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiose nutartyse taip pat nurodė, kad Alytaus AVPK areštinėje, Panevėžio AVPK areštinėje, kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūno iškvietimo mygtuko, jokie teisės aktai nebuvo pažeisti, taip pat nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką.
Ginčo laikotarpiu galiojusios ir šiuo metu galiojančios Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (nauja redakcija 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. 5-V-889) (toliau –Instrukcija) 39 punktas nustato, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), draudžiant judėjimą be policijos pareigūnų palydos (išskyrus kameroje), atliekant kamerų patikrinimus ir daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Instrukcijos 93.3 papunktis įtvirtina policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekančio pareigūno pareigą periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 13) nurodė, kad Utenos AVPK praktikoje stebėjimas pro durų stebėjimo langelį vyksta periodiškai kas 10–15 min. Tad atsakovės atstovas patvirtino, kad Utenos AVPK pareigūnai laikosi minėtų Instrukcijos reikalavimų. Tuo tarpu pareiškėjas skunde nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti nustatytų reikalavimų laikymusi areštinėje. Pareiškėjas, pareikšdamas šį nusiskundimą, nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada Utenos AVPK pareigūnai nereagavo į jo kvietimą jam beldžiant į kameros duris, ir kokios realios pasekmės dėl to jam kilo. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 13) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė skundų (nei žodžiu, nei raštu) dėl saugumo. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė tokius skundus. Be to, pareiškėjo medicininės kortelės išraše (b. l. 40–41) yra nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nusiskundimų neturėjo. Tad bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo kilusios problemos dėl sveikatos ar grėsmė patirti fizinį smurtą, ar kad pareiškėjas patyrė fizinį smurtą, tačiau jis tokiais atvejais negalėjo išsikviesti areštinės pareigūnų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas, kad jis negalėjo išsikviesti areštinės pareigūnų, atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinėje dušas suteikiamas tik savaitgalį, vieną kartą per savaitę, todėl asmuo, būnantis areštinėje nuo pirmadienio iki penktadienio, išvis negauna galimybės nusiprausti.
Higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Taisyklių 59 punktas numato: Ne rečiau kaip kartą per savaitę areštantams turi būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu. Naujai į policijos areštinę uždarytiems areštantams ar iš kitų laisvės apribojimo vietų atvykusiems areštantams, jei jie pageidauja, tą pačią dieną, o esant dideliam skaičiui areštantų ar šiems atvykus vakare (po 22 val.) – ne vėliau kaip kitą dieną turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti dušu.
Iš pareiškėjo nusiskundimo matyti, kad pareiškėjas skundžiasi dėl to, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę, t. y. pagal tvarkaraštį. Tokia pareiškėjo teisė įtvirtinta Higienos normos HN 134:2015 44 punkte ir Taisyklių 59 punkto pirmame sakinyje. Pareiškėjas nesiskundžia dėl to, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše jam naujai atvykus į areštinę, kaip numato Taisyklių 59 punkto antras sakinys. Atsakovės atstovo atsiliepimo papildyme (b. l. 51) nurodytais duomenimis, areštinėje esantiems asmenims yra sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę (ketvirtadieniais) nusiprausti duše. Tad galimybė nusiprausti duše areštinėje yra sudaroma ketvirtadieniais, o ne savaitgaliais, kaip skunde teigė pareiškėjas. Bylos duomenimis (b. l. 12, 15–16, 26–40, 50), pareiškėjas ginčo laikotarpiu areštinėje buvo laikomas nuo 2018 m. vasario 13 d. (nuo antradienio) iki 2018 m. vasario 19 d. (iki pirmadienio), ir nuo 2018 m. kovo 19 d. (nuo pirmadienio) iki 2018 m. kovo 23 d. (iki penktadienio). Tad pareiškėjas buvo areštinėje ketvirtadieniais, kai areštinėje laikomiems asmenims buvo sudaroma galimybė nusiprausti duše. Atsakovės atstovas atsiliepimo papildyme (b. l. 51) patvirtino, kad areštinėje laikomiems asmenims yra užtikrinama teisės aktuose įtvirtinta teisė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, taip pat paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo pateikęs skundų (nei žodžiu, nei raštu) dėl naudojimosi duše. Teismas, nagrinėdamas bylą nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl daro išvadą, kad pareiškėjui areštinėje buvo sudaroma galimybė kiekvieną ketvirtadienį nusiprausti duše. Be to, pareiškėjas pareikšdamas šį nusiskundimą, nurodė, kad asmuo, būnantis areštinėje nuo pirmadienio iki penktadienio, išvis negauna galimybės nusiprausti, ir nenurodė, kad jis pats neturėjo galimybės nusiprausti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-949-822/2017 ir kt.) (šios nuostatos išimtis – kai kreipiamasi ginant viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas)). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė, kad jis pats neturėjo galimybės nusiprausti duše. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą šį pareiškėjo skundo argumentą dėl galimybės nusiprausti duše nesudarymo.
Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017).
Byloje buvo nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinėje buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 10 buvo pelėsio. Pripažintina, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.247 straipsnis). Nustačius valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumą, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį kyla prievolė atlyginti žalą.
Byloje nėra duomenų apie tai, kad nustatyti pažeidimai padarė poveikį pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjo medicininės kortelės išraše (b. l. 40–41) užfiksuota, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nusiskundimų sveikata neturėjo.
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų (pažeista teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu; kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas buvo pelėsio), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą nenustatyta, kad dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai), į mastą bei trukmę (pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 12 parų, ilgiausiai nepertraukiamai 7 paras; kamerose, kuriose buvo pelėsio, pareiškėjas buvo laikomas 12 parų). Byloje nenustatyta, kad Utenos AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-556/2019, 2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-941-261/2019, 2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3336-968/2019), į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 30 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, kodas 290218260, 30 Eur (trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.